Žižekas ir Poulantzas

Žižekas ir Poulantzas

Žvelgiant iš vienos pusės, didesnio skirtumo tarp Žižeko ir Poulantzo būti negali. Jei pirmasis yra ikonoklastiškas ir eklektiškas filosofas, tai pastarasis buvo kone ortodoksinis marksistas; jei pirmasis teigia žengiąs nuo Marxo atgal prie Hėgelio, tai pastarasis judėjo priešinga linkme; jei vienas pirmenybę teikia ideologijos kritikai, tai kitas beveik išimtinai dirbo su klasine visuomenės analize; jei Žižekas už savo nugaros palieka Althusserį, kaip ne(be)reikšmingą filosofą, tai Poulantzas buvo ir yra siejamas su Althusserio inauguruota struktūrinio marksizmo tendencija.

Trumpai tariant, jei Žižekas yra modernybės filosofas par excellance, tai Poulantzas čia gali atrodyti tik kaip anachronistiška figūra, neturinti ką pasiūlyti 21 amžiaus kairiesiems.

Tačiau nėra nieko klaidingesnio nei tokia paviršutiniškai akivaizdi išvada.

Nors būtų naivu neigti akivaizdžius ir fundamentalius skirtumus tarp šių didžių mąstytojų, viską, ką reikia suvokti yra tai, kad šie skirtumai sutapatina Žižeką ir Poulantzą. Jie yra tapatūs ne nepaisant savo skirtumų, bet būtent dėl jų (per juos).

Marksizmo istorizavimas

Kaip Žižekas istorizuoja savo paties filosofinį projektą? Žižekui – ir tą jis yra nekartą išdėstęs kone paraidžiui – jo filosofija nėra formalizuojamas ar juolab formalizuotas atsakymas į 21 amžiaus politiko-teorines problemas. Priešingai, Žižekui jo projektas yra refleksyvi/teorinė forma, kurią jis suteikia epochiniams pokyčiams vykstantiems mūsų panosėje. Dėl šios priežasties ieškantys sukalkėjusių atsakymų Žižeko kanone niekada jų neras, nes jo projektas paprasčiausiai nėra apie tai.

Tuo tarpu Poulantzas savo laiku taip pat susidūrė su epochiniais pokyčiais. Tačiau skirtingai nei sukalkėjusi to laiko marksizmo tradicija, kuri bandė oportiunistiškai redukuoti šiuos pokyčius į anachronistiškas teorines kategorijas (kaip tą šiandien daro praktiškai visi marksistai be išimčių), Poulantzas bandė teorizuoti šiuos pokyčius besąlygiškai priimdamas faktą, kad jie negali būti oportiunistiškai interpretuojami per tas pačias senas, sukalkėjusias kategorijas. Kitaip tariant, Poulantzas pastatė save šių pokyčių epicentre ir priėmė jų naujumą, kaip duotybę.

Poulantzas buvo priverstas ne tik teorizuoti naujų refleksyvių klasių atsiradimą, diktatorinių rėžimų griūtį Europoje, to kas ateityje virs Europos Sąjungos politiko-ekonominius pamatus ir naują imperializmo epochą. Šiame procese jis taip pat buvo priverstas iš pagrindų sukurti marksistinę kapitalistinės valstybės ir klasinės visuomenės analizę, kuri būtų verta šių epochinių pokyčių. Galime drąsiai teigti, kad Poulantzas kone vien savo jėgomis sukūrė labiausiai sistematizuotą marksistinės socialinės analizės teoriją, kuri būtų verta savo pačios dabarties.

Tačiau nepaisant to, Poulantzas niekada nepaliauja minėjęs – ar bent jau leidęs netiesiogiai suprasti – kad jo teorija neturėtų sukalkėti: marksizmas yra vertas tiek tiek, kiek jis atspindi konkretų, konkrečios epochos studijuojamą objektą.

Todėl net jo darbų paviršiuje galime kone plika akimi įžvelgti mąstytoją, kuris – kaip ir Žižekas – kurią gyvą teoriją. Dėl šios priežasties, Poulantzo darbai neturėtų būti skaitomi siekiant surasti formalizuotą atsakymą į 21 amžiaus klausimus. Bet tinkamai interpretuojami, jie neabejotinai gali padėti į juos atsakyti.

Ontologija ir valstybė

Kitą homologijos tarp Žižeko ir Poulantzo pusę galima rasti jų teorijų prielaidose ir išvadose.

Poulantzo socialinė analizė suponuoja tam tikrą ontologiją, kurios jis – apart neigiamų kritikos strėlių pozitivizmo atžvilgiu – nesuformulavo. Dėl to, kartais jis (kaip ir, tam tikra prasme, Althusseris) buvo priverstas išsireikšti taip, kad šie išsireiškimai (kartais įgavę paradoksalias formas), be pozityviai išdėstytų ontologinių prielaidų, gali būti interpretuojami visiškai klaidingai. Kitaip tariant, formaliai išdėstytos ontologinių prielaidų kritikos trūkumas Poulantzo atveju gali privesti ne tik prie klaidingos interpretacijos, bet ir prie visiškai pastangų nereikalaujančio jo darbo formalizavimo.

Būtent Žižekas pirmą kartą padėjo ontologinius pamatus Poulantzo klasinei analizei.

Poulantzo teorija suponuoja Žižeko ontologiją ir tuo pat metu yra organiška pastarosios išraiška. Poulantzas klasinės analizės plotmėje marksizmui padarė tą patį, ką Žižekas padarė filosofiniame lygmenyje. Iš esmės, skirtumas tarp Žižeko ir Poulantzo yra radikaliai neredukuojamas: tai yra esminis dialektinis (paralaksinis) skirtumas, skiriantis erdvę nuo laiko, kur Žižeko teorija gali būti suvokiama, kaip ikonoklastiškas (laikinis) procesas, kuriam Poulantzas suteikia struktūriškai būtiną, minimalią refleksyvią (erdvinę) formą.

Būtent šį fundamentalų dialektinį skirtumą abu šie autoriai skirtingais būdais išreiškia per savo darbus, lygiai taip pat savo pačių teorijomis įkūnydami integralią vienas kito teorijos dalį.

Arba, išsireiškiant kaip įmanoma paprasčiau: tiek Žižekas, tiek Poulantzas yra neatsiejami nuo marksistinės tradicijos, kuri yra gyva tik tol, kol suponuoja tiek dangišką filosofinę kritiką, tiek demiurgišką, politiškai angažuotą klasinę analizę. Nors be vieno iš šių, vienas kitą suponuojančių, bet į vienas kitą neredukuojamų momentų, marksizmas yra gyvas tiek pat, kiek nudvėsęs šuo.

Todėl nepaisant visko, Žižekas ir Poulantzas neatsiejamai dalyvauja tame pačiame procese, kurio prielaida yra būtina sąlyga 21 amžiaus kairiosios minties atgimimui.

Žižekas ir Poulantzas

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top