Tikriausiai nėra nė vieno, kuris šiandien nebūtų girdėjęs apie visuotinių bazinių pajamų idėją. Paprastai tariant, visuotinės bazinės pajamos yra besąlygiškai valstybės suteikiama nustatyta pinigų suma kiekvienam šalies piliečiui (ar joje gyvenančiam asmeniui). Konkrečios šios idėjos įgyvendinimo detalės gali skirtis, tačiau jei yra viena idėja, kuri sugeba suvienyti didelę dalį politinės kairės (ir ne tik!), tai yra būtent bazinių pajamų idėja.

Tačiau kur kas įdomiau yra tai, kad šią idėją palaiko ne tik politinė kairė. Politinėje dešinėje šiai idėjai palaikymą gali išreikšti bet kas: nuo reakcingiausių libertarų ar konservatyvių neoliberalų iki didžiausių korporacijų vadovų, liberalių partijų ar neoliberališkiausių institucijų. Ir galbūt tai paaiškina kodėl šiandien tai nėra tik marginali idėja kairiųjų intelektualų galvose, bet sulaukia vis didesnio susidomėjimo plačiausiame viešosios erdvės kontekste. Pavyzdžiui, net ir Lietuvos kontekste nesunku surasti didžiausių naujienų portalų diskutuojančių šiuo klausimu be didesnių išankstinių nuostatų. Pasauliniame kontekste pasisakymų už visuotines bazines pajamas galima surasti ne tik tarp didžiausių buržua dienraščių (nuo Wall Street Journal ar Financial Times iki The Guardian); tačiau lygiai taip mes galime kalbėti ir apie konkrečius referendumus ar parlamentinius svarstymus šiuo klausimu.

Bet būtent šioje vietoje kiekvienas kairysis turėtų pasijausti bent minimaliai nepatogiai. Jei pagrindinis, plačiausiai priimtinas (kairiųjų tarpe) ir konkrečiausias politinis/ekonominis pasiūlymas yra taip lengvai priimamas neoliberalios ideologijos, kuri kita vertus yra visiškai, struktūriškai nusistačiusi prieš bet ką, kas atsiduoda kaire, galbūt tuomet tai indikuoja tam tikrą šios idėjos neapibrėžtumą? Ir jei taip, kiek šis neapibrėžtumas kompromituoja šią idėją iš kairiosios perspektyvos?

Tačiau prieš detalesnę bazinių pajamų analizę, būtina minimali istorinė digresija į šios idėjos ištakas, kurių kontekstas padės geriau suvokti tiek pačią idėją, tiek tai, kodėl ji šiandien yra tokia populiari nepriklausomai nuo politiniame spektre užimamos pozicijos.

Visuotinės bazinės pajamos pokario gerovės valstybės kontekste

Nors dėl pastaraisiais metais itin suaktyvėjusių diskusijų visuotinių bazinių pajamų (toliau – VBP) klausimu gali pasirodyti, kad ši idėja yra pakankamai nauja (turint omenyje, kad VPB dažnai pateisinama su nuoroda į pastaraisiais metais vis grėsmingiau atrodančia darbo vietų mechanizacija ir 2008 metų krizės pasekmes), iš tiesų jos ištakos siekia pačios gerovės valstybės sukūrimą (įdomumo dėlei galime paminėti, kad dar prieš tai – 1940-aisiais – VBP idėją siūlė reakcionierių reakcionierius Miltonas Friedmanas).

Pavyzdžiui, kuomet buvo formuojama garsioji Beveridžo ataskaita, paklojusi pamatus Leiboristų partijos įkurtai gerovės valstybei Didžiojoje Britanijoje, Rhys-Williams – vienas iš (konservatyvių) Beveridžo komiteto narių – išsakė disidentinę nuomonę, kad Didžiojoje Britanijoje turėtų būti įgyvendinta VBP idėja vienoje iš jos formų (kaip neigiamas pajamų mokestis). Tačiau ši bazinių pajamų pozicija taip pat buvo išsakyta ir už Beveridžo komiteto ribų – kaip opozicija šiai ataskaitai, kaip kažkas, kas turėtų ją pakeisti.

Visuotinių bazinių pajamų idėja taip pat buvo integrali JAV diskurso apie gerovės valstybę dalis. Įvairiausi ekonomistai, NVO ir politikai detaliai tyrinėjo šią idėją bei kūrė eksperimentus su VBP, primenančias tuos, kuriuos šiandien atlieka tokios šalys, kaip Suomija, Nyderlandai, Italija, etc.

Tačiau tai nebuvo tik tušti tyrinėjimai: 1968-aisiais daugiau nei 1300 JAV ekonomistų buvo pasirašę peticiją, raginančią kongresą priimti VBP, kaip įstatymą. JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Jimmy Carteris – turėjo VBP įstatymą (vienoje ar kitoje formoje) ant savo stalo ir siūlė jį priimti kongresui, tačiau abiejų prezidentų pasiūlymai buvo atmesti. Pavyzdžiui, Nixono siūlomas planas net susilaukė daugumos JAV atstovų rūmų palaikymo, tačiau buvo atmestas senato. Nepamirškime to, kad Nixonas buvo respublikonas, o dar radikalesnį VBP modelį siūlė 1972 metų prezidentų rinkimų demokratų partijos atstovas George McGovernas. Kitaip tariant, Nixono planas buvo reakcija į daug radikalesnius reikalavimus viešojo erdvėje, tačiau tai tik parodo kokį visuotinį palaikymą turėjo ši idėja.

Bet šios šalys, be abejo, nebuvo vienintelės, kuriose buvo svarstoma VBP idėja, turint omenyje, kad gerovės valstybė dominavo visame vakarų pasaulyje. Kitaip tariant, 1960-aisiais ir 1970-aisiais, VBP buvo beveik tapusi realybe. Tiesa, viena JAV valstija – Aliaska – dėl savo naftos išteklių sugebėjo įgyvendinti kuklią VBP programą, kuri gyvuoja iki šiol.

Kaip ten bebūtų, šios trumpos istorinės digresijos tikslas buvo pademonstruoti, kad VBP nėra nauja idėja, atsiradusi tik po 2008-ųjų krizės. Tačiau taip pat norėjau pabrėžti, kad skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingais istoriniais momentais, VBP siūlė tiek kairieji, tiek dešinieji. Todėl dabar galime detaliau panagrinėti kaip VBP atrodo dešiniųjų ir kairiųjų ideologinėje fantazijoje.

Bazinių pajamų vizija kairėje ir dešinėje

Viena iš pagrindinių priežasčių, motyvuojančių kalbas apie VBP visame politiniame spektre, yra sparčiai greitėjanti darbo vietų mechanizacija. Nors istoriškai darbo vietų mechanizacija visuomet sukurdavo naujų ir unikalių darbo vietų, šiandien situacija yra kiek kitokia. Turint omenyje precedentų neturintį technologinį progresą ir robotizacijos mastus, sunku tikėtis, kad savo darbo vietas praradę žmonės suspės persikvalifikuoti ir prisiimti naujas pareigas, atsirandančias, kaip mechanizacijos „šalutinis produktas“. Pavyzdžiui, remiantis įvairiais skaičiavimais, tikėtina, kad nuo 47% iki 80% viso pasaulio darbo vietų (priklausomai nuo šalies) bus mechanizuotos per ateinančius porą dešimtmečių.

Kita vertus, jau dabar egzistuoja milijardai žmonių, gyvenančių getuose ir lūšnynuose (mes nekalbame tik apie „trečiojo pasaulio“ šalis!), kurie nėra integruoti į globalią kapitalistinę sistemą ir neturi jokių reikšmingų sąsajų su kapitalistine darbo rinka. Nepamirškim ir bedarbių (kuriuos taip pat galime skaičiuoti šimtais milijonų), kurie dar nėra nurašyti į „perteklinę populiaciją“ ir kurie vis dar yra integruoti kapitalistinėje sistemoje. Tačiau net ir tarp formaliai dirbančiųjų Tarptautinė Darbo Organizacija 48% klasifikuoja, kaip priklausančius „nesaugaus užimtumo“ grupei. O remiantis Gallup duomenimis, šiandien 74% žmonių nedirba net 30 valandų per savaitę. Tarp visų dirbančių, net tokiose šalyse kaip JAV ar JK, daugiau nei trečdalis gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, neturėdami jokių reikšmingų santaupų.

Bet tai nėra tik eventualūs, laikini kapitalistinės mašinos sutrikimai. Šios tendencijos yra įrašytos pačioje kapitalizmo struktūroje. Jei pokario laikotarpyje Vakarų pasaulyje nedarbo lygis didesnis nei 1 ar 2 procentai jau buvo keliantis susirūpinimą, tai šiandien nedarbo lygis mažesnis nei 8% kelia susirūpinimą ekonomistams. Pavyzdžiui, Latvijoje nedarbas šiuo metu siekia kiek daugiau nei 8%, o tai verčia ekonomistus skambinti pavojaus varpais, nes tai indikuoja ekonomikos „perkaitimą“, nestabilų augimą, etc. 8% procentai ir Latvija, be abejo, tėra pavyzdys, tačiau tie, kurie bent kiek susipažinę su ekonomine teorija, puikiai supranta, kad aš kalbu apie dominuojantį NAIRU modelį, kuris yra integralus neoliberalizmo epochai. Kitaip tariant, kapitalizme struktūriškai egzistuoja „natūralus“ nedarbo lygis, kurį peržengus kapitalizmo funkcionavimas sutrinka (prasideda infliacija, ekonominės krizės, etc.).

Kitaip tariant, po 2008 metų krizės kapitalizmas nebegali užtikrinti net ir tų standartų, kurie egzistavo iki tol. Šiandien ekonominio augimo sukuriamos darbo vietos (tiek, kiek jų apskritai yra sukuriama…) didžiąja dalimi priklauso jau minėtajai „nesaugaus užimtumo“ kategorijai. Šiandien kapitalizmas kuria ne proletariarą ir tik dalinai kuria prekariatą; šiandien kapitalizmas kuria „perteklinę populiaciją“, kuri, iš kapitalizmo perspektyvos, yra – tiesiogine to žodžio prasme – perteklinė, t.y. neturinti visiškai jokios funkcijos ir reikšmės: jei visi šie milijardai žmonių staiga išnyktų, kapitalizmas to net nepastebėtų, o kapitalistinė mašina suktųsi taip pat, kaip ji sukasi šiandien. Net priešingai: toks išnykimas kapitalizmui būtų naudingas, tiek finansiškai (sumažėjusios išlaidos socialinėms išmokoms, atitinkamai infrastruktūrai, etc.), tiek politiškai (mažiau žmonių, turinčių „organišką“ predispoziciją kapitalizmo kritikai). Todėl – galbūt kiek ciniškai – nesunkiai galime įsivaizduoti, kaip atitinkamomis aplinkybėmis, valstybės pradėtų karą vien tam, kad atsikratytų šios perteklinės populiacijos…

Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis auga susidomėjimas VBP idėja: kapitalizmui nesugebant užtikrinti net formaliai minimalistinių pragyvenimo standartų didžiajai daliai populiacijos, VBP siūlosi, kaip pragmatiškas sprendimas į visas šias negandas. Ne ir be elementariausios finansinės naudos, visi 1970-aisiais ir šiandien atliekami eksperimentai rodo didžiulę VBP naudą kalbant apie žmogaus sveikatą, savijautą, galimybes dalyvauti šalies politiniame gyvenime, etc.

Tačiau čia kairės ir dešinės vizijos šiuo klausimu pasuka skirtingais keliais. Pradėkime nuo to, kad kairė siekia, jog VBP užtikrintų orų pragyvenimo lygį kiekvienam šalies piliečiui, kai tuo tarpu dešinė siekia vieno iš dviejų: (1) arba VBP bus santykinai aukštas, tačiau su sąlyga, kad gerovės valstybė (t.y. viskas, kas iš jos yra likę) bus visiškai privatizuota, (2) arba VBP egzistuos gerovės valstybės kontekste, bet išmokos bus santykinai žemos, kas efektyviai reikš, kad tai tebus valstybės dotacija verslui. Kitaip tariant, VBP išmokos bus nepakankamai aukštos, kad užtikrintų pragyvenimą be papildomų pajamų šaltinių, kas savo ruožtu reikš, kad kapitalas galės darbuotojams siūlyti dar mažesnius atlyginimus ir dar prastesnes darbo sąlygas, turint omenyje, kad net ir sumažėjusio atlyginimo užteks patenkinti iki tol buvusius poreikius. Tokiu būdu VBP bus viso labo dotacija verslui ir prielaida dar blogesnių darbo sąlygų sukūrimui. Panašiai, kaip istoriškai moterų įtraukimas į darbo rinką sąlygojo mažesnius atlyginimus vyrams, nes su papildomomis moters pajamomis, namų ūkis vis tiek galėjo išgyventi pagal senus poreikius…

Dažniausiai būtent dėl to, kad VBP yra alternatyva gerovės valstybei, ji yra ir buvo palaikoma įvairiausio plauko reakcionierių – nuo libertarų iki konservatorių. Pavyzdžiui, tai buvo priežastis, kodėl Milton Friedmanas siūlė šios idėjos įgyvendinimą.

Todėl VBP pati savaime nėra progresyvi idėja. Pati savaime, VBP idėja gali būti hegemoniškai artikuliuojama įvairiausių politinių srovių ir visiškai suderinama su įvairiomis ateities vizijomis (nuo kairiųjų utopijų iki fašistinių distopijų). Viskas priklauso nuo konkretaus jos įgyvendinimo. Preliminariai galime teigti, kad VBP progresyvumas priklauso nuo to, ar sekančios sąlygos yra patenkintos šios idėjos įgyvendinimo kontekste:

  1. VBP turi būti pakankamai aukšta, kad žmonės galėtų oriai gyventi neturėdami darbo;
  2. VBP turi būti priedas prie egzistuojančios gerovės valstybės, o ne kažkas, kas ją pakeistų.

Priešingu atveju, VBP įgyvendinimas turi visus šansus tapti distopija (arba neoliberalizmo rojumi…). Todėl kovoti už abstrakčią VBP idėją yra paprasčiausiai politiškai infantilu. Kuomet galios balansas yra reakcijos pusėje, kuri su mielu noru įgyvendintų VBP gerovės valstybės sąskaita, agituoti už VBP abstrakčiai yra ne tik nedovanotina politinė klaida, bet ir objektyviai reakcinga pozicija.

Pavyzdžiui, agituoti už VBP tokioje periferinėje šalyje, kaip Lietuva, yra mažų mažiausiai kvestionuotina. Lietuvoje VBP galėtų būti įgyvendinta arba privatizuojant valstybės suteikiamas paslaugas, arba suteikiant tokį žemą VBP, kad jis būtų praktiškai bevertis (bet egzistuotų, kaip dotacija verslui). Pavyzdžiui, būtent todėl Swedbank ekonomistas Nerijus Mačiulis agituoja už VBP: kaip alternatyvą gerovės valstybei, t.y. kaip alternatyvą visoms visuotiškai valstybės suteikiamoms paslaugoms. Bet net ir tokios privatizacijos kontekste VBP sieks ne daugiau nei 200 eurų…

Tačiau net jei VBP ir atitiktų šias sąlygas, pati idėja vis tiek kelia tam tikrų klausimų, prie kurių aptarimo dabar ir keliamės.

Neoliberalus subjektyvumas ir problemos su VBP

„Kairieji akselericionistai“ Nickas Srnicekas ir Alexas Williamsas ko gero iš VBP idėjos išsunkė viską, kas įmanoma. Jų teigimu VBP pati savaime nėra pakankama ir norint „išrasti ateitį„, t.y. norint sukurti patrauklią ir prieinamą ateities viziją kairiųjų jėgų mobilizacijai, kairė turėtų iš VBP idėjos išsunkti viską, ką ji netiesiogiai implikuoja. Todėl jie siūlo reikalauti ne tik VBP, bet ir (1) nuoseklios darbo mechanizacijos (kas atlaisvintų žmonių laiką ir energiją nuo bereikalingo ir nemėgiamo darbo: šiandien tik 13% dirbančių mėgsta savo darbą), (2) trumpesnės darbo savaitės bei (3) fundamentalių pokyčių darbo etikoje, t.y. bandymo atsikratyti idėjos, kad (kapitalistinis) darbas turėtų užimti centrinę žmogaus gyvenimo vietą, jį apibrėžti. Paprastai tariant, jų paskutinio reikalavimo siekis yra pakeisti žmonių požiūrį ne tik į patį darbą, bet ir į tuos, kurie atsisako dirbti. Pavyzdžiui, jie norėtų pasiekti to, kad atsisakantys dirbti nebūtų laikomi dykaduoniais, etc.

Dabar galime sparčiau judėti link straipsnio esmės. Kai straipsnio pavadinime klausiu ar VBP yra simptomas, aš jokiais būdais nenoriu išreikšti opozicijos pačiai idėjai ir teigti, kad VBP, kaip siekis, yra fundamentaliai klaidingas, etc. Mano problema su VBP yra kiek kitokia.

Nepriklausomai nuo konkrečios pozicijos VBP spektre – ar reikalaujama paprasčiausiai VBP oriam pragyvenimui užtikrinti ar reikalaujama „pilno paketo“ a la Srniceko ir Williamso siūlymas – aš turiu labai naivų ir paprastą klausimą: kiek kairuoliška yra ši idėja apskritai?

Turint omenyje, kad pats kapitalizmas savo „natūraliu“ keliu juda link VBP, kad VBP turi palaikymą visame politiniame spektre, kas konkrečiai padaro šį siūlymą kairiuoju? Net ir Silikono slėnio padugnės gali kalbėti apie „pilnai automatizuotą prabangos komunizmą“, kuomet mes visi plaukiosime jachtomis, etc bei nuosekliai agituoti už VBP. Todėl jei net ideologinės fantazijos lygmenyje tokie kairės siūlymai yra visiškai priimti ir net integralūs šiandieninės kapitalizmo epochos trajektorijos kontekste, ar tai neindikuoja tam tikro simptomo? Simptomo, kad kairė sunkiai serga?

Dar 1960-aisiais ir 1970-aisiais, tik pradėjus sparčiau kurtis įvairiausiems kairiesiems judėjimams – už juodaodžių, moterų, homoseksualų teises, etc. – jų ideologinė fantazija buvo fundamentaliai kitokia nei ta, kuri egzistuoja šiandien. Jei tuomet šių judėjimų siekis buvo pakeisti visą heteronormatyvią/patriarchalinę/rasistinę visuomenės struktūrą, tai šiandien mes viso labo reikalaujame šiek tiek daugiau pripažinimo ir tolerancijos iš šios struktūros – diskursas, kuris tuomet ne tik neegzistavo, bet ir nebūtų buvęs suvokiamas.

Pavyzdžiui, ar nėra kažko simptomatiško kairiųjų reakcijoje į homoseksualams suteikiamą teisę tuoktis? Kuomet JAV/Vokietijai/etc. paskelbė apie teisę tuoktis, tarp kairiųjų nuvilnyja euforijos ir džiaugsmo banga. Bet ar tikrai toks sprendimas – kuris yra jokia prasme nekvestionuoja jokių galios struktūrų (pvz. tiek JAV, tiek Vokietijoje dauguma – įskaitant valstybės aparatą plačiąją prasme – jau seniai palaikė tos pačios lyties santuoką) – turėtų sukelti džiaugsmo ir euforijos bangą?

Nenoriu būti nesuprastas: visų pirmiausia aš nekalbu iš nostalgiškos pozicijos, lyg stalinistas, nesugebantis susitaikyti su Sovietų Sąjungos žlugimu ir kovojantis už jos įvaizdį… Lygiai taip pat aš nekalbu iš reakcingos pozicijos, t.y. aš nesakau, kad šitie sprendimai nėra progresyvūs ar jų neturėtų būti siekiama. Mano problema yra su ideologiniu kairės santykiu su šiais įvykiais. Jie geriausiai pademonstruoja, kad kairė praktiškai susitaikė, kad neoliberalizmas (apie jį ir apie jį sekančią kapitalizmo epochą parašysiu kitą kart) yra nekvestionuotinas politinis/ekonominis/ideologinis fonas. Todėl net ir deklaruojamoje opozicijoje neoliberalizmui (pavyzdžiui VBP proponentų), neoliberalizmas iš esmės nėra kvestionuojamas, t.y. tai yra opozicija neoliberalizmui iš neoliberalizmo vidaus. Tai yra opozicija neoliberalizmui, priimant neoliberalią subjektyvumo struktūrą, kaip duotybę, skundžiantis tik tiek, kad neoliberalizmas neleidžia tinkamai vystytis neoliberaliam subjektyvumui. Pavyzdžiui, ar tikrai yra kažko subversyvaus, kai opozicija neoliberalizmui yra išreiškiama per individualizmo prizmę (a la „neoliberalizmas neleidžia man pilnai realizuoti savo konsumeristinės tapatybės“)? Kitaip tariant, neoliberalizmui oponuojama iš neoliberalistinės subjektyvumo pozicijos, kas – kitais žodžiais tariant – nėra jokia opozicija, jokia reikšminga šio žodžio prasme.

Todėl nėra nieko neįprasto, kad, pavyzdžiui, tie patys žmonės, kurie tyčiojasi iš Francis Fukuyamos „istorijos pabaigos“ tezės (kad sugriuvus Sovietų Sąjungai liberalus demokratinis kapitalizmas yra politinės istorijos pabaiga), kurie cituoja Žižeko išsakytą kritiką tiek Fukuyamai, tiek šiandienos Fukuyamiškai kairei, yra lygiai tie patys žmonės, kurie iš esmės ir yra Fukuyamistai (kurių politinė vizija apsiriboja keletų pakeitimų kapitalistinėje sistemoje, tikintis, kad viskas galės judėti toliau taip, kaip judėjo iki šiol, tik be savo „blogybių“, be savo simptomų). Todėl, kuomet Žižekas retoriškai klausia „ar šiandien mes visi nesame Fukuyamistai?“, galbūt šį „mes“ turėtume priimti pažodžiui, t.y., kad mes išliekame Fukuyamistai, net kuomet sąmoningai suprantame šios idėjos absurdiškumą ir sąmoningai jai oponuojami. Kitaip tariant, neoliberalizmo ideologija yra persismelkusi per visą mūsų egzistencinį fabriką, per visą mūsų subjektyvumo struktūrą, todėl mes net ir sąmoningai suvokdami Fukuyamos tezės absurdiškumą, nežinome kaip praktiškai iš jos ištrūkti (nepamirškime, kad ideologija yra pasąmoninis reiškinys). Ir galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl teorija/filosofija dar niekada nebuvo tokia svarbi.

Būtent todėl Alain Badiou teigia, kad šiandien didžiausias priešas yra ne Imperija ar Kapitalas (etc.), bet Demokratija. Kitaip tariant, didžiausias priešas yra mąstymas, kad mes galime pakeisti buržua pasaulį, žaidžiant pagal buržua demokratijos taisykles, kuomet realybė yra tokia, kad buržua demokratija yra pilnai inkorporavusi opoziciją sau pačioje sistemos struktūroje.

Lygiai taip pat opozicija kapitalizmui, dėl to, kad šis viso labo nesuteikia pakankamai aukštų pragyvenimo standartų savęs realizacijai (etc.) yra opozicija, pilnai inkorporuota neoliberalizmo šerdyje. Tokia opozicija visiškai nepaliečia pačios problemos esmės, t.y. pačio neoliberalizmo, pačios priežasties, kodėl žmonės apskritai neturi tinkamų pragyvenimo standartų.

Kitaip tariant, VBP yra ne daugiau nei kapitalistinė fantazija, t.y. manymas, kad mes galime turėti kapitalizmą be kapitalizmo (t.y. visus „gerus“ kapitalizmo aspektus atmetant viską, kas yra „bloga“), nesugebant matyti realaus sąryšio tarp kapitalizmo fenomenų. Tokia fantazija iš esmės nesiskiria nuo bet kurios kitos kapitalistinės fantazijos: kapitalizmas be ekonominių krizių, be karų, be skurdo, etc.

Bet VBP nėra tik fantazija, ši idėja yra abstrakti fantazija. VBP iš esmės pastato vežimą prieš arklį: tam, kad bet koks reikšmingas (t.y. atitinkantis aukščiau pateiktus kairiuosius standartus) VBP galėtų būti implementuotas, reikalinga ne tik milžiniški mokesčiai turtingiausiems (kas sąlygoja tam tikrus pokyčius ekonominėje sistemoje), ne tik fundamentalus valstybės išlaidų pasiskirstymas (kas sąlygoja ir atitinkamą valstybės aparato pertvarkymą), ne tik fundamentalūs pokyčiai geopolitinėje situacijoje (priešingu atveju VBP gali sąlygoti brutalią neokolonializmo ekspansiją), bet ir judėjimas, galintis tai išsikovoti. Tačiau jei mes būsime pozicijoje visai tai išsikovoti/išsireikalauti/pasiimti, ar tai nereiškia, kad mes būsime pozicijoje eiti iki galo ir pasiimti viską? Ar tokia pozicija nereiškia, kad mes jau laimėjome?

Todėl šia konkrečia prasme VBP nesiskiria nuo bet kokių utopinių schemų, kurias dar 19 amžiuje išradinėjo utopiniai komunistai, kuriuos aršiai kritikavo Marxas et al. Nuostabi idėja su įsivaizdavimu, kad viskas, kas yra reikalinga, tai tiesiog žmonių mobilizacija aplink ją. Tačiau kairė, norėdama mobilizuoti žmones, privalo padaryti daugiau nei pasiūlyti alternatyvą. Bet koks reikšmingas kairės projektas turi prasiskverbti per visus gyvenimo aspektus ir turėti atsakymus/pozicijas į visus klausimus.

VBP idėja taip pat kuo puikiausiai tinka mūsų post-politinei epochai ir galbūt tai yra esminė priežastis, kodėl ši idėja – vienoje ar kitoje formoje – turi palaikymą visame politiniame spektre. Kitaip tariant, VBP pakeičia politinius (egalitarizmo, demokratijos, valdžios, etc.) klausimus fundamentaliai administraciniais, technokratiniais klausimais, kuomet visi sutinkame su iškeltu tikslu ir vienintelis klausimas tampa, kaip geriausiai šį tikslą pasiekti. Akivaizdu, kad tokiose politiniuose rėmuose, pati politika nebeegzistuoja, nes esminis klausimas tampa viso labo techninis, kurį iš esmės būtų galima palikti ekspertams, kurie tuomet galėtų nuspręsti „moksliškai“ kokio dydžio VBP galėtų egzistuoti nesukeliant infliacijos ar kitų šalutinių poveikių, etc…

Tačiau net ir palikus nuošalyje „abstraktesnius“ ideologinius svarstymus, VBP idėja susiduria su labai „materialiomis“ problemomis. Pavyzdžiui, net kairieji ekonomistai pastebi, kad VBP įgyvendinimas sukurs infliacinių pasekmių, kurios labiausiai paveiks būtent tuos, kurie turėtų gauti daugiausiai naudos iš šio projekto.

Kolektyvinis geismo organizavimas

Šiame kontekste verta atsiminti, kad niekada istorijoje kairės politinis ir ideologinės fantazijos horizontas nebuvo apibrėžtas per viso labo didesnes pajamas ar geresnes darbo sąlygas. Tai, be abejo, nereiškia, kad istoriškai kairė šių dalykų nesiekė, bet tai reiškia, kad šie dalykai buvo – tam tikra prasme – antraeilis, šalutinis produktas tikrajam kairės siekiui: valdžios siekiui, radikalaus egalitarizmo siekiui, visuomenės demokratizacijos siekiui, proletaro diktatūros siekiui, etc. (dalykai, kurie reiškia vieną ir tą patį).

Leiskit išsireikšti brutaliai ir tiesmukai: jei VBP yra geriausia ką kairė gali pasiūlyti kaip realią politinę poziciją ir ideologinį/politinį susitelkimo tašką, jei tai apibrėžia kairės ideologinės fantazijos horizontą, jos ateities viziją, jei VBP yra pozicija, kurios (pa)siekimas turėtų kelti kovos dvasią ir mobilizuoti žmones kovai, tai tokiu atveju kairė yra pribaigta. Kairė yra negyva. Kairė neegzistuoja.

Vėlgi, aiškumo tikslais pasikartosiu: aš nekalbu iš nostalgiškos pozicijos, kuri matydama šiandienos „pragmatines“ kovas ir ilgėdamasi „radikalių“ kovų tarp „proletariato“ ir „kapitalo“ niekaip negali susitaikyti su šiandienos realijomis. Ne, visa tai yra duotybės ir niekas jų nekvestionuoja.

Tačiau jei viskas, ką kairė gali pasiūlyti yra viso labo aukštesnių gyvenimo standartų siekis (VBP ar kitoje formoje) ir jei kairė naudos šį siekį, kaip ideologinį/politinį susitelkimo tašką judėjimui, kas sutrukdys šį judėjimą oportiunistiškai „pavogti“ labiau „organiškiems“ neofašistiniams judėjimams, dešiniesiems populistams ar toms pačioms dabartinėms buržua galios struktūroms, kurios bus nepalyginamai geriau pasiruošusios įgyvendinti norimas reformas, kad nuramintų „sukairėjusias“ mases? Istorijoje apstu pavyzdžių, kuomet dešinė sėkmingai oportiunistiškai inkorporavo dirbančiųjų gyvenimo standartų klausimą (vienoje ar kitoje formoje), kuomet šis pasidarė pakankamai politiškai aktualus: Peronizmas Argentinoje, Nacizmas Vokietijoje, Socialdemokratija visame vakarų pasaulyje, etc. Net ir šiandien nėra sunku surasti neofašistinių judėjimų, kurie eskaluoja eilinio žmogaus gyvenimo standartų klausimą, kaltindami globalizmą/žydus/oligarchiją/kapitalizmą/etc.

Kaip ir minėjau prieš tai, ta „ideologinė euforija“ (vadinkit tai, kaip norit), kurią sukelia VBP idėja ir ateities vizijos apibrėžimas per šią idėją, iš esmės reiškia, kad saviironiškas neoliberalistinis subjektyvumas, švenčiantis skirtumus ir tapatybių gausą ir egzistuojantys konsumeristiniai geismo standartai yra priimami, kaip egzistencinės duotybės. Bet čia mes, vėlgi, susiduriame su praktinėmis problemomis: jei neoliberalistinis subjektyvumas yra neliečiamas, kaip turėtų atrodyti tokių subjektų kova už bet kokią politinę idėją? Ar toks subjektyvumas yra suderinamas su besąlygiška, bekompromise ir kariškai disciplinuota kova už kairiasias idėjas? Ar toks subjektyvumas galėtų būti politinis avangardas? Kaip, presuponuojant tokį subjektyvumą, kairė galėtų bent minutę išsilaikyti valdžioje (vienoje ar kitoje to formoje)? Kaip toks konsumeristinis subjektyvumas yra suderinamas su elementariausia būtinybe minimalistinei ekologinei politikai? Etc.

Šiandien net ir minimaliai nuo centro-kairės nutolusi partija jau gali sukelti paniką ir chaosą buržua pasaulyje. Prisiminkit politines ir ekonomines pasekmes Graikijoje, kuomet Syriza buvo išrinkta į valdžią. Tačiau ne tik šiandien, bet ir istoriškai bet ko vertos kairės patekimas į valdžią reiškė politines ir ekonomines pasekmes, kurios trumpajame laikotarpyje ženkliai pablogino šalies gyventojų gyvenimo standartus (galvokit: kapitalo bėgimas, finansinių rinkų boikotas, industrialistų streikas, embargas, etc.). Jei kairė apsibrėžia save, savo politinę programą ir savo politinę viziją per gyvenimo standartus, tuomet kiek žmonės, palaikę/kovoję/išrinkę tokią valdžią, taikysis su tą sekančiu chaosu ir gyvenimo standartų kritimu? Galbūt kažką panašaus galime matyti Graikijoje, kuomet Syrizai nesugebėjus patenkinti gyventojų reikalavimų, vis didesnė dalis žmonių nusigręžia nuo šios partijos.

Istoriškai kairė niekada nebuvo palaužiama ekonominių pasekmių, nes ideologiniame lygmenyje ji niekada savęs neapibrėždavo ir nebuvo apibrėžiama per gyvenimo standartų prizmę. Prisiminkime, kad kuomet Salvadoras Aljendė buvo išrinktas į prezidento postą ir tai sukėlė visišką ekonominį ir politinį chaosą, po poros metų palaikymas jam išaugo, nepaisant to, kad gyvenimo standartai daugeliui žmonių pablogėjo, jie buvo priversti dirbti dar ilgiau, kartais keliose darbovietėse bei taip pat turėjo paskirti savo laisvą laiką savanorystei, politinei veiklai, etc. Ir mano nuogąstavimas yra toks, kad aš nemanau, kad šiandieninė kairė yra suderinama su tokia kova. Ir aš, be abejo, kalbu ne tik apie kairę, kuri egzistuoja šiandien, bet ir apie pačią šiandieninės kairės vystymosi trajektoriją (jei apie tai apskritai galima reikšmingai kalbėti).

Kokia viso to išvada? Kad kairei būtina organizuoti kolektyvinio geismo/pasiaukojimo standartus, t.y. standartus pagal kuriuos žmonės geidžia vieno ar kito dalyko, standartus, pagal kuriuos žmonės nusprendžia dėl ko, kaip ir kiek smarkiai jie turėtų aukotis, etc. Visa tai, be abejo, galima pasiekti tik per plačiausio mąsto partiją apie kurią šiek tiek rašiau kalbėdamas apie lenkų Razem. Žinoma, kalbėdamas apie partiją aš kalbu ne apie rinkiminę mašiną, bet apie plačiausio mąsto kultūrinių/socialinių/ekonominių/politinių institucijų – infrastruktūros – kūrimą. Vadinkit tai partija, vadinkit tai judėjimu, vadinkit tai universalia kariuomene – visai tai nėra svarbu. Aš kalbu apie tai, ką istoriškai darė kairė ir ką šiandien sėkmingai daro įvairiausios reakcingos (ypatingai islamistinės) grupuotės.

Reziume

Aš puikiai suprantu, kad tam tikra prasme beldžiu į atviras duris. Pavyzdžiui, jau minėtieji Nick Srneckas ir Williamsas patys išsakė panašius nuogąstavimus savo išvystytų idėjų kontekste (dar tiksliau juos išsakė Alain Badiou diskusijoje su šiais autoriais). Tačiau nepaisant to, dažnai tenka susidurti su kaire, kuri į VBP žiūri ne tik, kaip į vieną iš eventualių politinių siekiamybių, bet kaip į Siekiamybę iš didžiosios raidės, kurios įgyvendinimas kažkaip turėtų išspręsti visas opiausias pasaulio problemas…

Taigi, jei šis straipsnis turi tikslą, tai jis yra trejopas:

  1. Problematizuoti pačias VBP, kaip abstrakčią idėją, pademonstruojant jos neapibrėžtumą ir būtinybę būti kur kas konkretesniems, jei norima, kad VBP būtų kairioji, o ne neoliberali politinė idėja;
  2. Problematizuoti „euforiją,“ kurią sukelia VBP;
  3. Pademonstruoti absoliučią būtinybę kolektyviniai geismo organizacijai, tuo pačiu problematizuojant dominuojančią neoliberalistinio subjektyvumo struktūrą.
Visuotinės bazinės pajamos: išganymas ar simptomas?

12 thoughts on “Visuotinės bazinės pajamos: išganymas ar simptomas?

  • rugsėjo 30, 2017 at 10:20 am
    Permalink

    Norėčiau atkreipti autoriaus dėmesį, kad jo siūlomas „kolektyvinis geismo organizavimas“, yra potencialiai labai pavojinga idėja, kuria naudojasi totalitarizmas. “ [k]airei būtina organizuoti kolektyvinio geismo/pasiaukojimo standartus, t.y. standartus pagal kuriuos žmonės geidžia vieno ar kito dalyko, standartus, pagal kuriuos žmonės nusprendžia dėl ko, kaip ir kiek smarkiai jie turėtų aukotis, etc.“ – šito geriausias pavyzdys šiuo metu yra Šiaurės Korėja. T. y. “ kairei būtina organizuoti standartus pagal kuriuos žmonės geidžia vieno ar kito dalyko“, – skamba kaip distopija. Autoriaus propaguojamas „judėjimas“, dar geriau – „universali kariuomenė“, iš esmės yra kaip tik tai, ką savo veikale „Totalitarizmo ištakos“ aprašė Hannah Arendt, kalbėdama apie „totalitarinį sąjūdį“, „judėjimą“ – „movement“. Galiausiai, autoriaus priekaištas, kad universalios bazinės pajamos yra dalykas, kurį gali kooptuoti Dešinė ar net neo-fašistai, taip pat galioja ir jo pasiūlymui kurti „judėjimą“, ką, manau, jis pats puikiai supranta, nurodydamas kaip pavyzdį neo-fašistų judėjimus ir islamizmą. Kyla klausimas, apie kokią emancipaciją gali eiti kalba, jeigu kai kurių kairiųjų nuomone, tereikia paimti fašistų ir islamistų išbandytą idėją ir patiems taip daryti, jeigu tikslas yra priversti žmones paklusti (o tai ir yra „kolektyvinio geismo“ produkavimas), koks skirtumas, ar paklusti Partijai, ar paklusti Rinkai?

    • rugsėjo 30, 2017 at 12:05 pm
      Permalink

      Ok, leisk paaiškinti, nes straipsnis akivaizdžiai nepasiekė šio tikslo (nors jo tikslas ir tebuvo indikuoti kryptį, bet ir tai, matomai, nepavyko).

      Kai aš kalbu apie kolektyvinį geismo organizavimą, aš neturiu omeny, kad Partija (etc.) turi ateiti ir pasakyti žmonėms, ko jie privalo norėti, or else. Jei egzistuoja kažkokia jėga “aukščiau visko” (pvz., “Partija” stalinizme, “Lyderis” Šiaurėj Korėjoj, etc.), kuri tau turi primesti, ko tu turi geisti, tuomet “kolektyvinis geismo organizmas” jau neegzistuoja. Kodėl? Todėl, kad jei kažkas tau turi primesti geismą, tai reiškia, kad tavo geismas jau yra visai kitoj vietoj ir toks primetimas operuoja ne geismo, bet jėgos lygmeny.

      Bet tiesa sakant, tai ką aš turiu omeny net neturėtų būti ypatingai kontroversiška. Šiandien geismas jau yra “deteritorializuotas”, t.y. geismas nėra užgaidus, atsitiktinis ar nepaaiškinamas fenomenas. Geismą galima įtakoti milijonu skirtingų būdų: jį galima pasukti į vieną ar kitą pusę, jį galima “sumažinti” ar “padidinti”, etc. Kitaip tariant, šiandien geismas jau yra “industrializuotas”, šiandien jau egzistuoja “geismo gamybos priemonės” ir viskas, ką aš siūlau, tai kolektyvinę šių priemonių ekspropriaciją, lygiai taip pat, kaip marksizme yra kalbama apie kolektyvinę gamybos priemonių ekspropriaciją. Ar tai yra (potencialiai) “totalitarinė” idėja? Nieko panašaus, nes aš kalbu apie demokratišką, kolektyvinį geismo organizavimą, t.y. aš nekalbu apie „manipuliaciją“. Jei šitoj idėjoj yra “totalitarizmo” elementas, tai jis egzistuoja išimtinai individualiam lygmeny, t.y. “totalitarinė” idėja yra ta, kad kiekvienas žmogus turi sąmoningai atsakyti už savo geismą (kuris savo prigimtimi yra kolektyvinis, todėl ir “kolektyvinis geismo organizavimas”). Kitais žodžiais tariant, „totalitarinė“ idėja apie kurią aš kalbu yra tai, kas Lacaniškoje psichoanalitikoje yra vadinama “didžiojo Kito neegzistavimu”.

      Ok, leisk išsireikšti paprasčiau: koks šiandien yra vidutinis, archetipinis geismo standartas? Ko nori vidutinis žmogus, kokios yra jo fantazijos, troškimai? Turbūt nebūtų labai kontroversiška pasakyti, kad toks archetipinis geismas yra susijęs su šlove, pripažinimu ir pan. Ar toks geismas yra kažkas spontaniško? Ar tai yra kažkokia mistinė jėga, mistinis ir nepaaiškinamas “individualumo” aspektas? Ne, toks geismas yra visos kapitalistinės industrinės geismo mašinos gaminys. Ir konkreti problema, kurią aš iškeliu straipsnyje, yra labai paprasta: jei kairė natūralizuoja šitą geismą, jei geismas tampa “natūraliu” ir nekvestionuotinu, kaip bet koks kairės politinis projektas gali apskritai pakilti nuo žemės? Kaip kairė gali mobilizuoti žmonės, jei diždiausia jų siekiamybė yra pripažinimas, šlovė, turtai, etc.? Lygiai taip, kaip kairė negalėtų mobilizuoti kapitalistų vien todėl, kad jų geismas net neegzistuoja tame pačiame lygmenyje (pelno siekimas, kapitalo didinimas, etc.), lygiai taip pat kairė turės problemų mobilizuojant žmones, jei nebus problematizuojamas pats geismas.

      Apie ką aš kalbu praktiškai? Aš kalbu apie kairę, kuri turėtų savo kultūrą, kuri kurtų savo meną, kuri turėtų savo moralę, kuri turėtų savo politinę kultūrą, politinę organizaciją ir programą, kuri, galiausiai, turėtų savo ideologinę kalbą. Aš kalbu apie demokratinę kultūrą, kurioj žmonės neturi jokio didžiojo Kito, kuriam galėtų nurašyti savo geismą. Ir aš kalbu – būtent – apie kairę, kuri turėtų organiškas sąsajas su “eiliniu žmogumi”, o ne būtų tik intelektualų judėjimas, jų veiklos vaisius, kuris tuomet turi save “totalitariškai” primesti žmonėms.

      Tavo nuogąstavimas, kad tokia idėja negali būti sietina su emancipacija, nes ji yra “taikoma” islamistų (etc.) yra tiesiog kvailas. Tai yra tolygu nuogąstavimui, kad kairė negali turėti savo meno, nes menas yra “naudojamas” fašistų. Galbūt ir elementariausias protestas irgi yra problematiškas, nes jį gali naudoti ir fašistai? Tai paprasčiausiai yra paranojiška logika ir nieko daugiau. Tai, apie ką aš kalbu, yra pakankamai abstraktu, t.y. aš nekalbu apie konkrečius pasiūlymus (pvz. kaip turėtų atrodyti kairysis menas, etc.). Tuo tarpu bazinės pajamos yra konkretus pasiūlymas, kuris būtent todėl gali būti kooptuotas reakcijos, t.y. kuris nėra pats savaime, imanentiškai sietinas su kaire.

  • rugsėjo 30, 2017 at 12:49 pm
    Permalink

    Visiškai nesupratai mano teiginio. Aš suprantu, kad esama skirtumo tarp „geismo“ primetimo grynąja prasme, t. y. žmogui pasakoma (daugiau ar mažiau atvirai), tą daro Partija, Vadas ir t.t., ir visuomenėje „kylančio“ geismo, kuris čia turimas omeny. „Geismą galima įtakoti milijonu skirtingų būdų: jį galima pasukti į vieną ar kitą pusę, jį galima “sumažinti” ar “padidinti”, etc. Kitaip tariant, šiandien geismas jau yra “industrializuotas”, šiandien jau egzistuoja “geismo gamybos priemonės” „, – taip, tai akivaizdu. Tačiau būtent tą aš ir turiu omenyje, kritikuodamas tavo pasiūlymą. Aš niekaip negaliu suvokti, KAIP tai nėra manipuliacija. Ar, jei tai daro „geri“ žmonės su „gerais“ tikslais, tai NĖRA manipuliacija, o jei tą daro valstybės galios struktūros ir t. t., tai YRA manipuliacija? Ar tai, kas aprašyta aukščiau cituojamame pasaže, įvardintum kaip manipuliacija? Jei ne, tai KAIP tai įvardintum?

    Ką reiškia „demokratiškas geismo organizavimas“? Ar tai reiškia, kad dauguma sprendžia, ko geidžia visi? Bet ar nėra taip, kad Didysis Kitas čia yra „visuomenė“, kuri „suvisuomenina“ gamybos priemones? T. y. egzistuoja toks anoniminis subjektas, kuris sprendžia, kaip reguliuoti geismą – demokratiškai ar ne. Kaip tai veiktų? Matai, didžiausia problema yra tai, kad a) egzistuoja padėtis, kai Rinka reguliuoja kolektyvinį geismą, produkuodama vis naujus ir naujus poreikius ir visaip manipuliuodama žemomis žmonių aistromis ir t. t.; b) šitas mechanizmas ne demontuojamas, o pasisavinamas ir panaudojamas visuotiniam „gėriui“. Pats mechanizmas nėra kvestionuojamas, jis priimamas kaip neišvengiamybė, kaip faktas, kaip duotybė, kaip gamtos dėsnis. Tokiu atveju, man kyla vis tas pats klausimas – kas man iš to, kad mano geismą reguliuos visuomenė ar kažkas dar demokratiškai, jei vis tiek reguliuos, gal tegu toliau reguliuoja Rinka?

    Toliau aiškini akivaizdžius dalykus, su kuriais negaliu nesutikti, tačiau nepastebi, kad, kvestionuodamas geismą, pamiršti kvestionuoti jo produkavimo mechanizmą. Svarbiausia, kad imperatyvas „valdyti“, „manipuliuoti“, „reguliuoti“, „mobilizuoti“ LIEKA, tik panaudojamas „geram“.

    Be to, man visiškai neaišku, kaip įmanoma tokia Kairė, „kuri turėtų savo kultūrą, kuri kurtų savo meną, kuri turėtų savo moralę, kuri turėtų savo politinę kultūrą, politinę organizaciją ir programą, kuri, galiausiai, turėtų savo ideologinę kalbą“ ir tuo pačiu metu „kuri turėtų organiškas sąsajas su “eiliniu žmogumi”“? Jei esama imperatyvo „turėti savo kultūrą“ ir t.t., tai šis imperatyvas JAU yra postuluotas iki organiškų sąsajų su „eiliniu žmogumi“ atsiradimo.

    Problema tame, kad individas vis tiek lieka vaiko pozicijoje. Jo geismas yra demokratiškai produkuojamas, jis ima geisti nebe šlovės ir pripažinimo TV ar YouTube, bet kovos draugų pagarbos ir pripažinimo. Kaip sakė lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius, individas trokšta „būti savimi“, nors ir žino, kad tai iki galo neįmanoma, kad tai – iliuzija dėl aukščiau aptartų dalykų. Bet individas privalo (jei nori būti individas, aišku) šito trokšti, tai yra būtina prielaida, ne imperatyvas, o prielaida būti asmenybe. Ir dar Gombrowiczius kalbėjo apie Forma, tai būtent čia aš ir matau tai, jog Forma lieka nepakitusi, Forma yra ta pati – individas turi paklusti, individas nusilenkia masei…

    Dėl paskutinio priekaišto aš nė nežinau, ką pasakyti. Aš tikrai neturėjau omeny, jog „x yra blogai, nes N taip darė“. Aš turėjau omeny, kad labai specifinis veiksmas YRA blogai. Juk nesakysi, kad koncentracijos stovykla yra šiaip visai puiki idėja, tik reikia ją reclaim’inti iš nacių ir sovietų. Tai, apie ką tu kalbi, yra abstraktu, bet telling – menas, kuris TARNAUJA, yra nemenas, tai gali būti daugiau ar mažiau skoninga propaganda, tačiau tai nėra menas tikrąja to žodžio prasme ir pasaulio istorijoje esama daugybės to pavyzdžių. Vėlgi, aš čia nesiimu ginti universalių bazinių pajamų konkrečiai, aš tiesiog noriu atkreipti dėmesį, kad tu pateikei daugiau negu tragišką alternatyvą.

    • spalio 1, 2017 at 2:07 pm
      Permalink

      Tu visiškai pasimetęs (-usi).

      Pažiūrėkim į elementariausią pavyzdį. Aš sakau, kad geismas nėra spontaniškas, bet jis yra organizuojamas. Tu sakai “taip, tai akivaizdu”, bet tu akivaizdžiai nesupranti ką aš turiu omeny, kai redukuoji tai į kažkokią liberalią banalybę apie tariamus rinkos “žemų aistrų” manipuliacijas. Nieko nuostabaus, kad tu nesugebi suvokti, kaip galima kolektyviai ir demokratiškai organizuoti geismą, kai presuponuoji tokią teorinę struktūrą, kuri pati savaime yra antihumanistinė.

      Kai aš kalbu apie kolektyvinį geismo organizavimą, aš nekalbu apie kažkokią “žemų aistrų” manipuliaciją, nes aš puikiai suprantu, kad “žemos aistros”, kaip tokios, neegzistuoja, o yra lygiai tos pačios industrinės geismo organizavimo mašinos gaminys. Aš kalbu apie geismą “žemų aistrų”, o ne jų “manipuliacijos” lygmenyje. Geismas nėra redukuojamas į kažkokios substancijos manipuliaciją, bet egzistuoja neredukuojamai, t.y. apima ir šias tariamas substancijas.

      Kitaip tariant, kai aš kalbu apie geismo organizavimą, aš nekalbu apie eventualią manipuliaciją, po kuria slypi autentiškas individo geismas. Aš kalbu apie transcendentinę geismo/subjektyvumo sąlygą. Geismas visada yra organizuojamas, t.y. individas visada, dėl struktūrinių priežasčių, yra decentruotas savo paties geismo atžvilgiu. Todėl tavo nuogastavimai apie tai, kaip aš viso labo perimu fundamentaliai neteisingą struktūrą ir viso labo bandau ją ginti, kaip panaudojamą “geriems tikslams” ir visiškai nevietoj ir neturi nieko bendro su tuo, apie ką aš kalbu. Geismas yra konstitutyviai organizuojamas transindividualiam lygmeny ir vienintelis klausimas yra kaip jis bus organizuojamas: sąmoningai ar nesąmoningai.

      Bet ar tai, kad geismą galima ir reikia organizuoti, kad juo galima ir reikia “manipuliuoti”, reiškia, kad turi būti “geri” žmonės, kurie “totalitariškai” naudoja jį “geriems tikslams”? Ar čia yra vienintelė išvada, turint omenyje, kad praeitam komentare aš labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasakiau, kad tai NĖRA vienintelė išvada? Tai, kad geismas gali būti organizuojamas, manipuliuojamas, etc., šiame kontekste reiškia tik tai, kad TU gali jį organizuoti ir juo manipuliuoti, tau nereikia jokio didžiojo Kito – jokio visuomenės, jokios daugumos, jokios gamtos, jokio spontaniškumo, jokio “tiesiog taip yra”, etc. – nes TU esi atsakingas už savo geismą. Todėl taip, dauguma ar visuomenė, taip, kaip tu juos vartoji, būtų didžiojo Kito pavyzdys. Kitaip tariant, kažko geisti, nes taip “liepia” dauguma, visuomenė, partija, lyderis, etc., būtų tolygu geisti santykyje su didžiuoju Kitu ir tai iš esmės nieko nesiskirtų nuo šiandieninio geismo rėžimo.

      Dabar kyla elementarus klausimas: ką reiškia TAU – kaip individui – būti atsakingam už savo geismą? Kokia yra geismo prigimtis? Aš sakiau, kad geismas yra prigimtinai kolektyvinis fenomenas, todėl norint būti atsakingam už savo geismą, norint pakeisit jo rėžimą, tam neišvengiamai reikalingas kolektyvinis veiksmas, nes geismas (ir tuo pačiu individas, kaip toks) egzistuoja tik transindividualiam lygmeny (yra decentruotas simbolinės santvarkos), t.y. tiek geismas, tiek individas egzistuoja simbolinės santvarkos lygmeny, kuris nėra ir negali būti redukuojamas iki individo (ar bet kokio kito) lygmens.

      Kitaip tariant, geismas, kaip toks, yra “visuomeninis” fenomenas, nes tu gali geisti tik santykyje su neredukuojama simboline santvarka, t.y. tu, kaip individas, negali būti atsakingas už pačius geismo standartus, nes kiekvienas tavo geismas, kiekvienas tavo sąmoningas pasirinkimas egzistuoja santykyje su tuo, kas nėra tavo individualioj atsakomybėj. Tačiau tai nereiškia, kad būti atsakingam už savo geismą yra tolygu geisti to, ko geidžia visuomenė.

      Ką tuomet tai reiškia? Kadangi tavo geismas visada egzistuoja santykyje su neredukuojama simboline santvarka, pastaroji visuomet yra tavo asmeninio geismo atskaitos taškas. Pavyzdžiui, tu gali norėti dulkinti vyrus, tu gali nenorėti dulkinti vyrų, tu gali gyventi aseksualiai, etc., bet tavo geismas vis tiek egzistuos tik heteronormatyvaus seksualinio geismo rėžimo kontūruose, kurie sukuria neredukuojamus kontūrus tavo asmeninio geismo (ir viskam, ką tai presuponuoja: fantaziją, etc.) atsiradimui ir reprodukcijai. Todėl tam, kad tu galėtum nuosekliai ir sąmoningai būti atsakingas už savo geismą, tu lygiai taip pat turi turėti tam tikrą kontrolę aukščiausiame geismo rėžimo, t.y. simbolinės santvarkos, lygmenyje. Žinoma, ši kontrolė gali egzistuoti tik kolektyviai, kaip ir socialinės revoliucijos veiksmas gali egzistuoti tik kolektyviai.

      Todėl kai aš kalbu apie kolektyvinį geismo organizavimą, aš kalbu apie sąmoningą suvokimą to, kaip tavo asmeninis geismas siejasi su transindividualiu geismo rėžimu. Aš kalbu apie sąmoningą suvokimą to, kaip tavo geismas reprodukuoja geismo rėžimą, koks yra jo santykys su socialiniu antagonizmu, etc. ir – galiausiai – aš kalbu apie tai, kad šis geismo rėžimas turi būti organizuojamas sąmoningai ir kolektyviai. Tai nėra eventualus pasirinkimas, bet yra būtina tikros individualumo ekspresijos sąlyga. Klausimas nėra ar mums reikėtų organizuoti geismą ar ne; vienintelis klausimas yra KAIP jis bus organizuojamas, nes mes kalbam ne apie empirinį, bet apie ontologinį lygmenį.

      Bet tu akivaizdžiai nesupranti ką aš turiu omeny, kuomet kalbu apie “kolektyvinį/demokratinį geismo organizavimą”, nes tu suvoki demokratiją, kaip kažkokį procedūrinį reglamentų, kažkokių taisyklių rinkinį, kuomet “dauguma” nusprendžia ir tuomet visi jai paklūsta. Čia yra buržua demokratinis fetišas, kuris neturi nieko bendro su tuo, ką aš turiu omeny. Atrodo, kad tu tikrai suvoki visą tai, kaip kažkokį procesą, kuomet žmonės sueina į krūvą ir balsuoja koks turėtų būti mūsų geismas, o tuomet, po balsavimo, visi mato ką nusprendė dauguma ir jai paklūsta ir taip yra pradedama geismo organizacija… Tai yra visiška kvailystė, visiška nesąmonė. Kaip tai galėtų atrodyti praktiškai? Ką reiškia “daugumai” “demokratiškai” organizuoti geismą? Ar “dauguma” įstato tau ginklą į smilkinį ir sako “dabar tu geisk šito!”? Absurdas.

      Niekas neprivers tavęs geisti vieno ar kito, jei tu neturėsi tam jokio praktinio polinkio, jokių praktinių sumetimų geisti vieno ar kito dalyko. Joks kairysis judėjimas neprivers žmonių geisti aukotis net minimalia laiko ar pinigų prasme, jei toks judėjimas nesukurs praktinių sumetimų tiems žmonėms to aukoti, etc.

      Čia galim prieiti prie “praktinių” klausimų: ką visa tai reiškia praktiškai, t.y. ką aš turėjau omeny, kuomet apie tai užsiminiau straipsnyje? Pažiūrėkim į ankstyvąjį vokiečių socialdemokratinį judėjimą: jie turėjo savo elementarinę kultūrą, savo meną, savo ritualus, savo organizacijas (nuo socialinių, laisvalaikio organizacijų iki politinių), savo festivalius, savo edukacines institucijas, savo spaudą, savo geismo, pasiaukojimo standartus, etc. Ar tai reiškia, kad visa tai buvo nuleista “iš viršaus”, kažkokiu “totalitariniu” būdu? Galbūt pats Bebelis sėdėdamas savo ofise visiems pasakydavo ko jie turi geisti, kokia turi būti jų kultūrą, etc.? Ar, visgi, tas procesas buvo “decentralizuotas”, demokratiškas? Visi ankstyvieji socialistiniai ar anarchistiniai judėjimai siekė to paties ir taip pat turėjo savo ritualus, savo socialinius centrus, savo spaudą, etc. Net ir elementariausi profsąjungų judėjimai istoriškai turėjo savo ritualus, savo dainas, skanduotes, etc. bei savo geismo standartus, kuomet profsąjungų atstovai buvo pasirengę paaukoti savo gyvybes vardan tikslo, kuris nebuvo redukuojamas iki kažkokios vulgarios biologinės, asmeninės gerovės. Ar tu nori man pasakyti, kad visi šitie judėjimai buvo (proto)”totalitariniai”? Kad visi geismo standartai, visi kultūriniai fenomenai, etc. buvo suformuoti kažkur “aukščiau”, o ne pačių žmonių praktinėje veikloje?

      Kaip ten bebūtų, niekas tavęs “neverčia” būti tokio kairiojo politinio judėjimo dalimi, nes tavo polinkis būti ar nebūtų tokio judėjimo dalimi yra išimtinai praktinis. Jei tau socialistinis socialinis centras ar socialistinė edukacinė institucija atrodo, kaip kažkas distopiško, kaip kažkas, kas nori pavogti iš tavęs tavo individualybę, tu paprasčiausiai atsiriboji ir nepriklausai tokiam judėjimui. Tu visame tame gali nerasti nieko “emancipuojančio”, lygiai taip pat, kaip fašistas gali nerasti nieko “emancipuojančio” visuotiname homoseksualumo priimtunume: priešingai, fašistui homoseksualumo “natūralizavimas” (ar bet kokie minimaliai demokratiniai standartai apskritai) yra “totalitarizmo” pavyzdys, “kultūrinio marksizmo” išdava, “distopija”. Niekas neorganizuos tavo geismo (nei tu pats, nei kas nors kitas), jei neegzistuoja praktiniai sumetimai, praktinis polinkis būti tokio judėjimo, tokios kultūros dalimi. Ar manai, kad jau minėtas vokiečių socialdemokratinis judėjimas turėjo ką pasakyti reakcionieriams? Ne, nes reakcionieriai neturėjo jokio praktinio polinkio klausytis ką socialdemokratai galėjo jiems pasakyti, tuo tarpu proletariatas – priešingai.

      Kai aš rašiau apie tai savo straipsnyje, aš turėjau omeny būtent šį “praktinį” lygmenį: t.y. šiandien kairė priima buržua hedonistinius standartus, kaip duotybes ir viso labo artikuliuoja politines programas, pasiūlymus net nepagalvodama, kaip šie pasiūlymai – įgyvendinti ar ne – yra registruojami tų žmonių geismo rėžimo kontekste. Todėl bet kokia kairė turi egzistuoti ne tik politinių pasiūlymų lygmenyje, bet ir privalo problematizuoti patį geismo rėžimą, kuris egzistuoja šiandien. Tik presuponuojant tokį problematizavimą galima kalbėti apie autentišką individą ar emancipaciją. Čia yra minimaliai autentiškos kairės politikos sąlygą ir rašydamas apie tai straipsnyje aš turėjau omeny būtent šią minimalistinę sąlygą. Visa kita yra filosofinės presupozicijos.

      Todėl kas liečia trumpalaikius praktinius sumetimus, aš kalbėčiau apie tokius dalykus, kaip kairieji socialiniai centrai, socialinių paslaugų organizavimas, paskaitų skaitymas, disciplinuota intelektualinė veikla apskritai (kas, galbūt, šiai minutei būtų aktualiau kairiesiems intelektualams) ir panašius dalykus, kurie sukuria erdvę minimaliai organiškai sąsajai tarp kairiųjų intelektualų ir “eilinio žmogaus”, t.y. proletaro.

      Galutinis tikslas (ir mes čia žengiam kur kas toliau nei tai, apie ką aš kalbėjau straipsnyje, kur tai, ką aš išsakiau jokia reikšminga prasme nėra kontroversiška) yra sukurti sąlygas, kuomet nebeegzistuoja skirtumas tarp sąmoningo individo ir sąlygų, kurios jį “sudaro”. Tikslas yra sąmoningas individas, kuris gali sąmoningai ir nenutrūkstamai suvokti savo paties santykį su simboline santvarka, t.y. suvokti šį santykį, kaip kintantį, praktinį, o ne kaip kažką, kas yra osifikuotas scholastinėse kategorijose. Kitaip tariant – išsireiškiant jau naudotais terminais – tikslas yra individas, neturintis jokio didžiojo Kito. Visgi, marksizmas nėra nieko daugiau nei bet kokio didžiojo Kito atmetimas; nuoseklus ir nepaliaujamas didžiojo Kito ir jo sąlygų naikinimas, kurio loginė išvada yra savisąmoninga visuomenė ir – jei jau taip nori – autentiškas, savisąmoningas individas.

      Ir galiausiai yra ironiška, kad nepaisant savo individualybės pseudo-gynimo, tai TU esi antihumanistas šitam kontekste. Ar yra kas nors labiau antihumanistinio nei ta logika, kuri pripažįsta, kad rinka nedemokratiškai organizuoja mūsų geismą, bet nepaisant to, mes negalim nieko padaryti? Ar yra kažkas labiau antihumanistinio nei nesugebėjimas net įsivaizduoti, kaip žmonės galėtų demokratiškai organizuoti savo pačių gyvenimus, savu pačių geismą? Tai TU atiduodi individą šunims, kuomet teigi, kad būti individu iki galo tėra “iliuzija dėl aukščiau aptartų dalykų”. Tuo tarpu aš tau suteikiu elementarią teorinę struktūrą, kuri leidžia suvokti kaip galima būti individu “iki galo”. Žinoma, tai neturi nieko bendro su vulgariu ir teoriškai nepateisinamu liberaliu individo suvokimu, kuris – kaip ir minėjau – yra prigimtinai antihumanistinis ir nėra nieko daugiau nei scholastiška abstrakcija.

      Trumpai apie meną: visas menas “tarnauja” (vėl šita paranojiška frazuotė) konkrečia prasme, kad visas menas egzistuoja tik santykyje su socialiniu antagonizmu. Vienintelis klausimas yra ar šis “tarnavimas” yra sąmoningas ar ne. Ar tu nori man pasakyti, kad visas ankstyvasis Rusijos avantgardas, kuris visiškai ir sąmoningai atsidavė revoliucijai, nesukūrė nieko daugiau nei “skoningos propagandos”? Tu nori man pasakyti, kad Malevichius, Lissitzkis, Mayakovskis, Meyerholdas, Eisensteinas, Vertovas – paminint tik keletą geriau žinomų vardų – nekūrė meno? Tu man nori pasakyti, kad visiškas atsidavimas politiniams tikslams yra nesuderinamas su menu? Ne, tikrai, prašau, papasakok man plačiau apie meną, nes matau, kad tu labai mėgsti švaistytis deklaracijom be jokios substancijos. Tai DUOK man šitą substanciją, paaiškink, kaip ir kodėl sąmoningai politiškai atsidavęs menininkas negali kurti meno, bet tik “skoniningą propagandą”.

  • spalio 1, 2017 at 8:59 pm
    Permalink

    Visų pirma, aš pripažįstu, kad mano pasakymas apie ‘manipuliavimą žemoms aistromis“ nebuvo itin taiklus – tai buvo metafora, bet matau, kad laba mėgsti kabinėtis prie žodžių ir ištraukti vieną frazę iš konteksto, nepaisyti konteksto, priimti viską pažodžiui ir pusę savo komentaro kovoti su išmoningai pasidirbintu strawman. Tačiau pripažįstu savo klaida: kai svarbu tikslumas, ne vieta metaforoms.

    „Aš kalbu apie transcendentinę geismo/subjektyvumo sąlygą.“ – man rodos, žodis „transcendentinis“ čia visiškai ne vietoje. Gal turėtas omenyje „transcendentalinis“ Kanto vartojama prasme?

    Kaip ten bebūtų, ačiū už kur kas išsamesnį ir detalesnį išaiškinimą. Gaunasi taip, jog geismas yra visada formuojamas, klausimas tik, kas jį formuos. Tu siūlai imtis reikalo visuomeniškai ir demokratiškai. Tačiau čia staiga vėl išdygsta Kolektyvas. Taigi, 1) aš atsakingas už savo geismą; 2) jis yra iš tarpžmonijinės sferos, Gombrowicziaus terminais šnekant, taigi, bendras visų gaminys (procesualia prasme, ne daiktas); 3) galiu arba palikti viską, kaip yra, arba stverti tą geismą ir perdaryti taip, kaip man patinka. Man? Bet… juk tai įmanoma tik kolektyviai. Aha, tai reikia pasitarti su kitais, tam reikia Kolektyvo, Organizacijos, „universalios kariuomenės“ ir t.t. Gaunasi taip, kad nėra didžioji Kito – turime patys būti sau šeimininkais, tačiau tai įmanoma padaryti tik per kolektyvinį veiksmą. Toliau išsišaipei iš mano teisėto klausimo KAS yra toji demokratija, apie kurią eina kalba. Ar tai aš kalbu apie referendumą ar rinkimus, bourgeois demokratijos aspektus ir t.t.? Pats nesuformuluoti aiškiai. Tai kas ta demokratija tokiu atveju yra? Kad demokratija yra daugumos valdžia nėra bourgeois idėja, tą žinojo jau Platonas ir Aristotelis. Tai, vis tiek, neaišku, kaip visa tai vyks… Kaip bus kolektyviai organizuojamas geismas? Vėlgi, jei dabar jis yra industriškai gaminamas tai, hmm, jis yra organizuojamas dabar? Jei yra, tai kame problemos? Kad tai darome ne „mes“, ar organizuojamas nepakankamai skaidriai, demokratiškai? O koks demokratijos rodiklis būtų taikomas? Visiškai neaišku. Jei sakai „demokratija“, malonėk apibrėžti, KAS tavo žodyne tai yra, ką tai reiškia.

    Galiausiai, jei kalba eina apie praktinius polinkius, kyla klausimas, kaip praktiniai polinkiai egzistuoja individualiai (jei gerai tave supratau), kuomet geismas – iš tarpžmonijinės sferos. Gerai, geismas – iš tarpžmonijinės sferos, o polinkiai ir praktiniai sumetimai yra ne iš jos? Ką visa tai reiškia? Ar tai, kas man naudinga (praktiniai sumetimai, praktiniai troškimai) yra anapus simbolinės tvarkos? Na, aš suprantu, kad čia grynai marksistiškai einama: yra materialinė bazė, viskas iš materialinių gamybinių santykių ir t.t. ir pan. Tačiau ar pats žmogaus savo polinkių ir praktinių reikmių suvokimas nėra intersubjektyvus ta pačia prasme, kaip ir geismas? Jei taip, kodėl tai akcentuojama? Juk galima sukurti pakankamą pasiaukojimą dėl absoliučiai nesąmoningos idėjos, kurį praktiškai neturi jokio pagrindo iš viso.

    Toliau, mini dainas, skanduotes, šūkius ir socialinius centrus. Jei jau einam „postmodernistiškai“ (šis terminas labai problematiškas, mind you), ką darai, įtrauktas čia Lacaną ir (kontrabanda) Deleuze’ą ir Guattari’į, tai ar tai nėra dar vienas „kalbos žaidimas“, Ludwigo Wittgensteino prasme? Kuom tai ne su neoliberalizmu kuo puikiausiai deranti subkultūra? Gotai ar punk’ai irgi turi savo dainas, šokius, aprangą, socialinius centrus ir ritualus. Kaip ir sektos. Kaip ir futbolo ar krepšinio sirgaliai. Aš turiu pasakyti nuoširdžiai, nes meilikauti nematau prasmės: visos tos dainos ir socialiniai centrai atrodo apverktinai. Tas intelektualo noras prisiversti, kad jį žavėtų ketvirtarūšis proletarų „menas“ yra tikras įžeidimas geram skoniui. Tas laikymasis už rankų ir giedojimas yra juokingas ir tie, kas tuo užsiima, jei dar visai nenušoko nuo proto, geriausiai tą supranta. Būtent užmaskuoti šitą apverktiną situaciją yra organizacijos svarbiausias tikslas.

    Toliau neatsargiai vartodamas žodžius, sudarai įspūdį, kad tavo siūloma kairioji organizacija yra elito klubas, kuris vienija žmones SU tam tikru interesu, kurie supriešinami „neapsišvietusiems“, kurie jo neturi (ar neturės, ar jie negali jo turėti?). Čia vėl turiu įspėti, kad tai gali blogai baigtis. Bandyti, kita vertus, daryti insinuacijas apie mano pozicijos lygiagretumą nacių pozicijai a propos homoseksualių žmonių yra šiek tiek negarbinga, sakyčiau.

    Po galais, ir vėl, kaip socialiniai centrai sukurs vienybę tarp „intelegentijos“ ir „liaudies“? Ar pasaulyje dar yra rimtai tikinčių šiais paistalais? Jei liaudį reikia mokyti, tai baigiasi mokytojų prievartą prieš mokinius, tai neišvengiama, nes nekvestionuojamos šios skirtys.

    Galiausiai, aš norėčiau problematizuoti patį psichoanalizės kontekstą čia. Jei geismas yra iš principo kolektyvinis, tai ar pati šita paradigma, pati ši idėja netampa didžiuoju Kitu? Galiausiai, mano galva, mes čia susiduriame su panašia problema, kokia yra su klonavimu, pavyzdžiui, kai žmonės „gaivališkai“ dauginasi, bet atsiranda siūlymų tą daryti „racionaliai“, „moksliškai“, „sąmoningai“ ta prasme, kad padedant mokslui, atsiranda „geresni“, „kokybiškesni“ individai, ką puikiai yra aprašęs Aldous Huxley. Problema yra tame, kad tada tarp manęs ir mano gimimo atsistoja kažkas kas tą reguliuoja. Taip ir čia, geismas tampa kontroliuojamas, mes jį paimame į savo rankas, bet tai leidžia teoriškai jį valdyti tokiu būdu, kokiu, esant natūraliai dalykų padėčiai, neįmanoma. Būtent į šią problemą aš noriu atkreipti tavo dėmesį.

    Galiausiai, būti individu iki galo yra neįmanoma, taškas. Tai ir yra Gombrowicziaus idėja. Kadangi esama tarpžmonijinės sferos, būti „savimi“ iki galo neįmanoma. Tam nepadės nei kolektyvas, nei kažkas kita. Tai žmogaus būklė. Be abejo, jos aspektus galima ir būtina gerinti. Gerinti iš esmės ir t.t. Bet tam reikia oponuoti pačiam kontrolės mechanizmui, kolektyvui, o ne vien esamai galios struktūrai.

  • spalio 2, 2017 at 4:52 pm
    Permalink

    (Tęsinys)

    Mano galva, teiginys, kad reikia „sukurti sąlygas, kuomet nebeegzistuoja skirtumas tarp sąmoningo individo ir sąlygų, kurios jį “sudaro”. Tikslas yra sąmoningas individas, kuris gali sąmoningai ir nenutrūkstamai suvokti savo paties santykį su simboline santvarka, t.y. suvokti šį santykį, kaip kintantį, praktinį, o ne kaip kažką, kas yra osifikuotas scholastinėse kategorijose“ PRIEŠTARAUJA tam, kad būtini „kairieji socialiniai centrai, socialinių paslaugų organizavimas, paskaitų skaitymas, disciplinuota intelektualinė veikla apskritai (kas, galbūt, šiai minutei būtų aktualiau kairiesiems intelektualams)“. Paprasčiausia, tu siūlai problematizuoti individo santykį su simboline tvarka, t.y. su tuo, ką aš vadinau tarpžmonijine sfera, ir aš tam visiškai pritariu, tačiau tu pamiršti problematizuoti pačios teorinės prieigos prie šių klausimų, t.y. marksizmo, psichoanalizės ar Deleuze’o ir Guattari filosofijos. Toks jausmas, kad tavo teorinė prieiga nukrito tau ant galvos ir kyla ne iš žmonių veiklos ir ne iš tarpžmonijinės sferos, kaip ir visa kita.

    Sakai: „Ar yra kas nors labiau antihumanistinio nei ta logika, kuri pripažįsta, kad rinka nedemokratiškai organizuoja mūsų geismą, bet nepaisant to, mes negalim nieko padaryti? Ar yra kažkas labiau antihumanistinio nei nesugebėjimas net įsivaizduoti, kaip žmonės galėtų demokratiškai organizuoti savo pačių gyvenimus, savu pačių geismą?“ Po galais, vėl strawman ir vėl tu jį daužai. Aš rašiau: „Tokiu atveju, man kyla vis tas pats klausimas – kas man iš to, kad mano geismą reguliuos visuomenė ar kažkas dar demokratiškai, jei vis tiek reguliuos, gal tegu toliau reguliuoja Rinka?“ Pasakyk man, kuris žodis tau nurodė tavo originalią interpretaciją? Kuris mano teiginys leido tau taip manyti, kai aš klausiu, kuo tas tavo „demokratiškai“ skirsis nuo status quo, tu išsyk presuponuoji, kad aš GINU status quo. Jei tu nori man pasiūlyti privalomas ar ne paskaitas kaip būdą valdyti savo gyvenimą, vėl, aš nematau skirtumo tarp tavo kairiųjų socialinio centro ir lyderystės kursų, bent jau grynai praktiniu požiūriu.

    Galiausiai, kaip jau sakiau, tavo „individo“ versija man skamba kaip tuščia abstrakcija. Mano versija nėra „liberali“, tai nėra kažkoks neoliberalus dalykas. Man atrodo, kad būti individu reiškia visada priešintis negalėjimui būti savimi, siekti būti savimi. Taip, tai iki galo neįmanoma, tačiau būtent nuolatinė kova už tai ir padaro tave individu. Nesu gerai susipažinęs su Maxo Stirnerio idėjomis, tačiau galiu pasakyti, kad man jo radikalus individualizmas, neturintis nieko bendra su liberalizmu, yra priimtinas.

    Na, o dėl meno, tai aš jau minėjau šiek tiek. Teigti, kad menas visada tarnauja, tik vieni su partiniu bilietu, o kiti – ne, yra redukcionizmas. Padėsiu tau, ir mesiu stipriausią argumentą, kurio kažkodėl nepanaudojai – arba esi už status quo, arba esi prieš status quo. Jei nesi Mayakovsky’is, esi „baltagvardietis“, jei nesi Pablo Neruda, esi Pinochetas. Tai veda prie to, kad visas menas yra redukuojamas iki politinės išraiškos. Tad, vieni buvo smulkiaburžuaziniai, kiti – aristokratijos interesų gynėjai, treti – žemvaldžių interesų gynėjai. Tačiau net Sartre’as, for all his faults, pasakė: „Paulis Valery yra petit-bourgeois, bet ne kiekvienas petit-bourgeois yra Paulis Valery“. Reikia nekęsti meno, kad sakytum, jog visas menas yra socialinių antagonizmų atspindys. Taip, dažnai taip yra, bet tai INDIVIDO kūrinys, tai kūrinys žmogaus, kuris turi n problemų, n idėjų, kurios nebūtinai paaiškinamos kažkokiu vienu aspektu – gamybiniais santykiais, libido ar Edipo kompleksu. Faktas yra tas, kad menininkas, kuris pasirenka tarnauti Idėjai, ypač konkrečiai Idėjai, yra nebe menininkas. Viena yra reaguoti, įsijausti, turėti nuomonę, protestuoti prieš neteisybę – tą menininkai darė visais laikais. Tačiau ar tau pačiam neatrodo kvaila lydinti Orwello „1984“ su Salomėjos Nėries „Ode Stalinui“? Ar piktintis neteisybe ir būti atviram pasauliui ir jo problemoms yra tas pat, kas tapti sraigteliu politiniame mechanizme? Ar tu nesuvoki, kad menas yra tam tikras kitas būdas suvokti tikrovę? Po galais, ar gali būti labiau skirtingi dalykai, negu Shakespeare’as ir Mayakovsky’is, negu Wilde’as, Proustas, Rimbaud, Verlaine’as ir visa ta eilė vargingų tamsuolių, „menininkų“, kurie tokiais tapo, nes visi kiti buvo užčiaupti arba išsiųsti lauk? Puikiai žinome, kaip iškilo „liaudies menininkai“, kaip nacių Vokietijoje atsirado „fiurerio numylėtinių sąrašas“, kuriame figūravo dabar nieko mums nesakančios pavardės. Kam liaudžiai tie buržuaziniai estetai su savo eilėraščiais, kai yra herojiški kolūkio poetai ar prozininkai? Ir tas pats liečia tautinius didvyrius, pvz. Maironį ir kitus, kurie taip stengiasi mylėti Lietuvą, kad pamiršta, kad čia menas. Menas yra menas, o jei esi su purvinais batais, tai ten neįeisi. Mene nėra ir negali būti lygybės. Dalykai yra arba geri, arba nėra geri, o jei vadovaujiesi logika „baloj ir varlė žuvis“, tai čia yra ne menas, o parodija ir visi puikiai tą žino. Svarbiausia, kad, kaip minėjau, tavo kairieji socialiniais centrai nukreipti (seniau taip buvo) garbinti proletaro kūrybą, kuri nieko verta, kai aš siekiu, kad tas proletaras nebūtų mulkinamas ir jam būtų pasakyta: menas – štai ten, van Goghas ir Da Vincis, mokykis iš jų (ne kopijuok, aišku, griauk taisykles), tau dar reikia daug ko išmokti; kiekvienam/ai turi būti suteiktos galimybės ir sąlygos tam, tačiau nereikia nuleisti kartelės ir vaizduoti, kad kiekviena teplionė yra menas, jei ją nupiešė kolūkio melžėja.

    • spalio 3, 2017 at 2:48 pm
      Permalink

      Susidaro įspūdis, kad tau tiesiog profilaktiškai reikia, jog kažkas paantrintų, kad va “x yra blogai”, “x yra pavojinga”, “x yra totalitarizmas”, kas leistų tau patvirtinti, kad “va, pasaulis dar neišprotėjo, visi sutinkam, kad x yra blogai, kaip nuostabu gyventi”. Kokiu dar tikslu tu švaistytumeisi tuščiom, vieno sakinio deklaracijom? Kam dar kalbėti apie kažkokius pavojus, kuomet mūsų standartai apie tai, kas yra pavojus fundamentaliai skiriasi? Bet aš galiu tave patikinti, kad nėra nieko “normalaus” tame, ką aš kalbu ir aš nesiruošiu tau antrinti apie pavojus ir blogas baigtis.

      Pavyzdžiui, kuomet tu rašai: “žmonės „gaivališkai“ dauginasi, bet atsiranda siūlymų tą daryti „racionaliai“, „moksliškai“, „sąmoningai“”, aš su džiaugsmu tau pranešu, kad ne tik marksistai, bet ir nuoseklios feministės jaučia prometėjišką gėdą ir “dirbtinis” žmonių kūrimas ir transhumanizmas apskritai yra ne tik eventualus siekis, bet ir loginė šių politinių pozicijų išvada. Nėra nieko, kas nekęstų “natūralumo” (“natūralios dalykų padėties”) labiau nei marksizmas. Tai, kad tavo šio “dirbtinumo” suvokimas apsiriboja Huxley distopija jau yra tavo problema.

      Bet dabar apie visus “socialinius centrus”. Atrodo, kad tu mane kaltini dviem skirtingais dalykais: viena vertus aš noriu “prisiversti, kad jį žavėtų ketvirtarūšis proletarų „menas“”, bet kita vertus aš esu pavojingas mokytojas (“jei liaudį reikia mokyti, tai baigiasi mokytojų prievartą prieš mokinius”). Tai kaip – ar aš noriu žavėtis ketvirtarūšiais proletarais ar aš noriu juos mokyti?

      Kaip ten bebūtų, marksizmo tikslas visuomet buvo ne nusileisti iki vidutinio žmogaus lygio, bet pakelti jį iki aukščiausių žmonijos kontroversijų lygmens. Yra kažkas šlykštaus, jei aš – su visom savo privilegijom – prieičiau prie vidutinio žmogaus yra pradėčiau kalbėti apie tai, kaip iš tikrųjų aš iš jo turiu mokytis, kad aš iš tikrųjų nieko nežinau, etc. Marksizmas visuomet kritikavo skirtį tarp intelektualinio ir fizinio darbo, tarp inteligentijos ir proletaro. Tačiau tai nereiškia, kad tokia kritika yra pakankama: ją sunaikinti faktiškai nėra tolygu ją kritikuoti ar pripažinti, kaip egzistuojančią. Jei toks mokymas tau atrodo pavojingas, ką aš galiu tau pasakyti? Paranojikui ir raudona spalva gali atrodyti pavojinga.

      Jei kažkas man sako, kad žydai valdo pasaulį, kad imigrantai yra ekonominių problemų šaltinis, kad Graikijos ekonominė krizė kilo todėl, kad jie tinginiai ir aš jiems aiškinu, kodėl jie yra neteisūs – ar tai jau indikuoja kažkokį pavojų? Jei aš “socialiniame centre” žmones bandau supažindinti su aukščiausiom intelektualinėm kontroversijom, su filosofija, politine ekonomika, etc., ar tai irgi yra pavojinga? Ar klausantis konspiracinių teorijų aš turiu linksėti galva ir galvoti, kad “jo, galbūt tame yra tiesos, kas ten žino kaip yra iš tikrųjų”, idant nebūčiau apšauktas “pavojingu totalitarizmo šalininku”?

      Kai aš kalbu apie socialinius centrus, etc., aš nekalbu apie kažkokią formulę, kuri automatiškai sukurs vienybę “inteligentijos” ir “liaudies”. Aš – be kitų dalykų – kalbu apie minimalią erdvę tai “vienybei” kurti. Aš kalbu apie organizacinį tinklą, kuris sukurtų pagrindą diskusijai, edukacijai, kasdienių žmonių problemų sprendimui, saviorganizacijai, elementariausios politinės kultūros kūrimui (streikai, protestai, etc.)… Aš kalbu apie kairės žengimą ten, iš kur valstybinis aparatas traukiasi. Tai nėra savitikslis subkultūros kūrimas, bet bandymas padėti elementariausius pamatus tolimesniems kairės politikos tikslams siekti ir kooptuoti apskritai visą visuomenę (jos kultūrą, etc.). Tikslas nėra sukurti dar vieną subkultūrą, dar vieną tapatybę, kuri galėtų savipatenkintai egzistuoti platesniuose neoliberalizmo rėmuose. Todėl, pavyzdžiui, tikslas nebūtų sukurti prieš rasizmą kovojančią subklutūrą, bet siekti to, kad antirasizmas būtų apskritai visos visuomenės kultūros pagrindas, etc.

      Jei protestuodami žmonės naudoja politines skanduotes ir laikosi už rankų – aš nematau tame nieko “apverktino”. Lygiai taip pat, jei yra įrengiamas socialinis centras elementariausiom bendruomenės problemoms spręsti ar edukaciniai veiklai vykdyti, jei yra bandoma sukurti minimalią politinę kultūrą, kas tame yra “apverktino”? Vėlgi, šiandien tai yra elementarus bet ko vertos kairios politikos pagrindas. Niekam nerūpi, jei tau tai atrodo “apverktina” ar “pavojinga”.

      Dėl meno tai taip, menas nėra tik politikos išraiška, tai nebuvo tai, ką turėjau omeny. Menas turi “nuosavą” egzistencinę erdvę ir nėra redukuojamas. Niekas to neneigia. Niekas net nekalba apie kažkokį socialistinį realizmą (atrodo jis tave labai traumavo), melžėjų piešinius ar “liaudies menininkus”, kurie turėtų būti laikomi socialistinio meno atstovais (visgi, Rusijos avantgardas buvo “liaudies menininkų” teroro aukos). Aš kalbu apie meną, kuris kalbėtų proletaro kalba, kuris galėtų atitinkamai “kanalizuoti” subjekto jouissance, etc. Iš esmės, minimalioj programoj, aš net nekalbu apie meno kūrimą, bet jo “apropriaciją” – pavyzdžiui, man atrodo, kad kairė galėtų “aproprijuoti” Beethoveną, kaip savą, kaip revoliucinį kompozitorių.

      Bet kas liečia patį meno kūrimą, jei tau atrodo, kad kurti meno visiškai atsidavus konkrečiai idėjai yra neįmanoma, tai aš galiu tik nusijuokti. Tu gali sutapatinti tokį atsidavimą su būvimu sraigteliu politiniam mechanizme (a la stalinizmu), bet tuomet mes paprasčiausiai nekalbam ta pačia kalba.

      Kuomet tu sakai: “Toks jausmas, kad tavo teorinė prieiga nukrito tau ant galvos ir kyla ne iš žmonių veiklos ir ne iš tarpžmonijinės sferos, kaip ir visa kita.”, aš net nesuprantu apie ką tu kalbi. Marksistinės epistemologijos pagrindas yra tiesos, kaip praktinio klausimo, suvokimas. Viskas, ką aš čia rašau – įskaitant ir patį marksizmą – yra praktiška. Aš tą suvokiu labai sąmoningai. Ar vien todėl, kad aš nesutinku su tavim reiškia, kad aš neproblematizuoju marksizmo? Ką tai apskritai tai turėtų reikšti šitam konkrečiam kontekste? Jei aš noriu suvalgyti sumuštinį ir tai yra vienintelis mano gyvenimo tikslas, kokia prasmė skųstis, kad aš neproblematizuoju sumuštinių receptų? Tu gali bandyti parodyti, kad aš iš tikrųjų nenoriu sumuštinio, kad šis mano geismas nėra nuoseklus pats savaime, tu gali bandyti parodyti, kad mano turimi sumuštinių receptai nėra tinkami sumuštiniui pagaminti, bet kokia prasmė skųstis, kad aš neproblematizuoju pačių sumuštinių receptų?

      Ir galiausiai, matai, kuomet tu rašai “Galiausiai, būti individu iki galo yra neįmanoma, taškas. Tai ir yra Gombrowicziaus idėja.” arba “Galiausiai, kaip jau sakiau, tavo „individo“ versija man skamba kaip tuščia abstrakcija.” – tai tiesiog parodo, kad tu iš tikrųjų nesupranti. Ši versija yra abstrakti, nes pats individas (tiksliau – subjektas) yra abstraktus – tame ir yra esmė! Bet dėl visos šios diskusijos (geismas, demokratija, subjektas, etc.): aš iš principo nesu linkęs palikti tokių klausimų atvirų, bet šiai minutei aš neturiu nei laiko, nei energijos tinkamai atsakyti į šituos klausimus (kad ir šis komentaras yra akivaizdžiai per trumpas turint omeny skirtingų temų, kurios yra paliečiamos [ir nepaliečiamos], kiekį). Prieš tai buvo bandymas – akivaizdžiai nepavykęs, akivaizdžiai pusėtinas – kurio galbūt net nereikėjo rašyti. Kaip ten bebūtų, kai pradėsiu pildyti šitą blogą (tikriausiai keleto mėnesių bėgyje), tuomet šiuo klausimu parašysiu detaliau, gerbiant temos abstraktumą ir aprėptį. Bet šiai minutei paliksiu šitą diskusiją ten, kur ji yra.

  • spalio 3, 2017 at 4:32 pm
    Permalink

    Ne, man nereikia kartoti, kaip mantrą, kad „x yra pavojinga“, ir aš nesu tas paranojikas, kuriam baisi raudona spalva, vaivorykštė ar koks nors žodis. Kai aš vartoju terminą „totalitarizmas“, aš jį vartoju ne Lietuvoje įprasta isteriška tautine prasme, kai bet kas, kas nėra status quo, yra „totalitarizmas“; aš vartoju šį terminą labai griežta prasme, laikydamasis maždaug to, kaip jį apibrėžė Hannah Arendt, kurios veikalas ta tema, mano galva, išlieka vienas geriausių darbų apie totalitarizmą ir ideologiją. Todėl aš bandau problematizuoti tokius dalykus kaip „judėjimas“, kaip „kolektyvinio geismo formavimas“ ir panašius dalykus, kurie at face value yra kolektyvizmo išraiškos, kurios, pasitelkus organizaciją, gali būti panaudoti blogam, ką parodė XX a. istorija. Nematau reikalo vėl ir vėl apie tai postringauti, bet faktas yra, kad Kairė privalo pasimokyti iš tos katastrofos, kuri ją ištiko SSRS, Kinijoje ar Kambodžoje (ar vis dar tebesitęsia Kuboje ar Šiaurės Korėjoje, kuri, tiesa, nebe marksistinė), ne plaktis ir atgailauti, o pažiūrėti, what went wrong, ką darė daugybė mąstytojų (pvz. Guy Debord’as). Jei nesugebama suvokti, kas yra blogai su marksizmu, kad jis galėjo būti panaudotas blogam, tai a) akivaizdūs faktai paliekami konstatuoti Dešinei, kuri mielai tai daro; b) rizikuojama toliau tęsti „gerus darbus“, kas liečia, pvz., unrepentant maoistą Badiou.

    „Tai kaip – ar aš noriu žavėtis ketvirtarūšiais proletarais ar aš noriu juos mokyti?“ – mano galva, tai dvi funkcijos, kurios koegzistuoja socialinių centrų veikloje. Ta prasme, pats tikslas yra „mokyti“ ir „šviesti“, kas numato visą eilę nereflektuotų prielaidų („jiems to reikia“, „be to – niekaip“, „jie patys nesusipras“, „štai, ko jiems reikia“ ir t.t.), bet visada atsiranda alpstantys dėl „liaudies“ kairieji, kurie dabar paprastai persimetę ant refugees. Manau, tau aišku, kad jų nuostata proletarų meno atžvilgiu yra patronizing ir „iš aukšto“. Proletarai jiems nėra lygūs (jų manymu) ir todėl jie „nusileidžia iki jų“ tokiu būdu, kad garbina juos, fetišizuoja abstraktų „darbą“ ir „darbininką“, kuomet, pasisveikinę su gyvu prakaituotu darbininku, bėga nusiplauti rankų. Apskritai, požiūris yra kaip į vaikus – mokyti ir žavėtis, jei nupiešė medį.

    „Kaip ten bebūtų, marksizmo tikslas visuomet buvo ne nusileisti iki vidutinio žmogaus lygio, bet pakelti jį iki aukščiausių žmonijos kontroversijų lygmens. Yra kažkas šlykštaus, jei aš – su visom savo privilegijom – prieičiau prie vidutinio žmogaus yra pradėčiau kalbėti apie tai, kaip iš tikrųjų aš iš jo turiu mokytis, kad aš iš tikrųjų nieko nežinau, etc. Marksizmas visuomet kritikavo skirtį tarp intelektualinio ir fizinio darbo, tarp inteligentijos ir proletaro.“ – pirmas ir paskutinis sakiniai prieštarauja vienas kitam. Kaip tu PAKELSI „vidutinį žmogų“ iki kažkokio lygio, kai postuluoji, kad skirtis tarp inteligento ir proletaro yra problematiška? Ta prasme, iki KOKIO lygio? Jei iš principo nėra skirtumo tarp poeto ir melžėjos, tai kodėl tu turi kelti melžėjos diskursą iki poetikos? Juk gali poeto diskursą kelti iki melžėjos, kodėl gi ne? Matai, tu postuluoji, kad yra „darbas“, kuris skaldomas į „fizinį“ ir „intelektualų“, kuomet aš manau, kad pats „darbas“ yra problema. Gi komunistinė revoliucija panaikins darbą. Be to, kaip puikiai parodė Arendt savo veikale „Žmogaus būklė“, kur yra skyrius, skirtas Marxui, čia „darbo“ supratimas yra problematiškas, kas, jos nuomone, pakiša Marxui koją. Supranti, jei tu laikai eilėraščio rašymą iš principo ontologiškai analogišku veiksmu griovio kasimui, labai sunku suvokti, kieno atžvilgiu tu nustatai „aukščiau“, „žemiau“ savo teorijoje. Čia būtent ir atsiranda tas nenormalus, fetišistinis santykis su proletariatu, apie kurį minėjau aukščiau.

    Matai, kai tu sakai, kad socialiniame centre supažindinsi žmones su kažkuo, kas tau yra neproblemiška, visada egzistuoja rizika, kad tai peraugs į indoktrinacija, o tada vienintelis kriterijus pasakyti, kada tai gerai ar blogai yra ar tai „mes“ kalbame, ar „jie“ kalba. Aš įsivaizduočiau ne dėstymą, ne pasakojimą tamsiai liaudžiai „kaip yra“, o tiesos paieškas, klausimų kėlimą. Žmogui, kuris, pvz., nėra susipažinęs su Kairės idėjomis, tavo paskaitos atrodys „sąmokslo teorijos“, kaip tau atrodo „sąmokslo teorijos“ tai, ką jam pripasakojo kituose „socialiniuose centruose“ kokie nors „Pro Patria“ aktyvistai. Aš manau, kad atvirumas tiesai, o ne laikymasis savo nepaisant visų faktų, kad tai neatitinka realybės, yra tai, kas skiria filosofiją nuo sąmokslo teorijų. Tai nereiškia „tiesos nebuvimo“ ar kiekvienos nesąmonės nuodugnaus nagrinėjimo, bet tai reiškia refleksyvų požiūrį, kai visada nori pasitaisyti, būti tikslesnis ir žinai, kad niekada neprieisi iki galo.

    „Aš – be kitų dalykų – kalbu apie minimalią erdvę tai “vienybei” kurti. Aš kalbu apie organizacinį tinklą, kuris sukurtų pagrindą diskusijai, edukacijai, kasdienių žmonių problemų sprendimui, saviorganizacijai, elementariausios politinės kultūros kūrimui (streikai, protestai, etc.)…“ – supranti, mano galva, SAVIORGANIZACIJA yra saviorganizacija todėl, kad žmonės patys organizuojasi. Tu nori sukurti erdvę žmonėms susieiti ir šviestis, o aš manau, kad žmonės patys ją sukurs, jei jiems to reikės. Tu, matyt, žinai, kad jiems to reikia, bet tiki, kad jie, kitaip negu tu, to nežino. Saviorganizacija, mano galva, reiškia, kad nėra jokio party line, nėra jokios vieningos organizacijos, kuri diktuoja kažkam kažkur, kokių išvadų jie turi prieiti savo „diskusijose“.

    „Todėl, pavyzdžiui, tikslas nebūtų sukurti prieš rasizmą kovojančią subklutūrą, bet siekti to, kad antirasizmas būtų apskritai visos visuomenės kultūros pagrindas, etc.“ – kaip? „Kas turi akis, mato“: socialinis centras, renkasi žmonės, kalbasi, skaito, diskutuoja, išsiskirsto ir gyvena toliau… Visuomenė, tuo tarpu, toliau gyvena savo gyvenimą, nė nenutuokdama apie tokių ekscesų egzistavimą jos paribiuose (sąmoningai ironizuoju). „Niekam nerūpi, jei tau tai atrodo “apverktina” ar “pavojinga”.“ – kaip plačiosioms masėms nerūpi, ką veikia aktyvistai savo ratelyje. Pataisyk mane, jei blogai suprantu, bet man susidaro įspūdis, kad idėja „steigti socialinius centrus, kurti organizacinį tinklą“ tau egzistuoja atskirai nuo realiai egzistuojančių žmonių. Tu jau nusprendei maždaug ką jie nuspręs daryti ir t.t. Aš tikėčiausi, kad jie patys galės tai nuspręsti ir, jei jiems patiks tokia idėja, jie ją įgyvendins.

    „Menas turi “nuosavą” egzistencinę erdvę ir nėra redukuojamas.“ – kartais ne Marxas manė priešingai? „Aš kalbu apie meną, kuris kalbėtų proletaro kalba, kuris galėtų atitinkamai “kanalizuoti” subjekto jouissance, etc.“ – po galais, tu iš pradžių sakai, kad menas yra kažkas kita, ne politika, o paskui pateiki programą, ką jis turi daryti… Supranti, menas kalba meno kalba. Jokia kita kalba jis negali kalbėti. Ir, kaip ir minėjau, mano manymu, proletarui bus kur kas naudingiau, mano manymu, man taip atrodo, jei jam netrukdysi prieiti prie meno, o ne versi meną verstis kūliais, kad tik kalbėti „proletaro kalba“, „liaudies kalba“, na, kaip vaikams darželyje. Menas yra menas, tai individo išraiška, jo šauksmas tyruose, jam negali pateikti reikalavimų. Galiausiai, vėl, aš nežinau, esu vartęs tokių knygų, kur prie žinomų žmonių pavardžių buvo arba „didysis“, „įžymus“, arba „revoliucinis“, „smulkiaburžuazinis“, „aristokratijos interesų gynėjas“ ar „obskurantas“. Jei tau, pvz. Beethovenas yra „revoliucinis“, o, tarkim, Baudelaire’as yra „reakcingas“ (na, jis mėgo de Maistre’ą ir postringavo apie tai, kokia durna liaudis), tai tu nesupranti nei vieno, nei kito. Tu vertini meną nemeniškais kriterijais. Įsivaizduok, jei aš, kaip koks futuristas Paolo Marinetti, Mussolini’o šalininkas, sakyčiau, kad „karas yra gražu“, žudynės yra gražu, riedantys tankai yra gražu, juk aš estetizuočiau politiką, aš ją vertinčiau jai svetimais kriterijais ir tai būtų visiška nesąmonė.

    „Ką tai apskritai tai turėtų reikšti šitam konkrečiam kontekste?“ – tai reiškia, kad tu priimi kažką kaip duotybę, su „gamtos mokslų tikrumu“, kuomet tai reikėtų kritiškai išnagrinėti. Ta prasme, tu turi paklausti savęs, ar, pvz., jei šneki apie geismo struktūrą, aš tai vienintelė galima versija, kuo ji paremta, kokie argumentai už ir prieš, apskritai, kodėl tu manai, kad Lacanas teisus ir t.t. Apie tai, kad viso ko pagrindas yra praktinis interesas, tai aš tiesiog pasakyčiau, kad Maxo Weberio darbas „Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia“ tikrai teigia priešingai ir remiasi didžiuliu kiekiu empirinių duomenų.

    „Ši versija yra abstrakti, nes pats individas (tiksliau – subjektas) yra abstraktus – tame ir yra esmė!“ – individas nėra lygu subjektas ir yra daugybė versijų, kaip jie susiję. Individas man yra labiau kaip asmenybė. Subjektas yra tiesiog mąstymo kategorija. Bet, vėlgi, pvz. Badiou teigia atvirkščiai. Subjektas, aišku, yra abstrakti kategorija. Tačiau individualumas, kuris remiasi individui išoriniais procesais ir išvis neatsižvelgia į pačią egzistencijos kontingenciją, yra abstraktus. Tau individas galimas tik, kai prasidės komunizmas. T.y. individas iš principo tau yra antrinis.

    Ir neatsakei, ką reiškia „demokratinis“.

    • spalio 4, 2017 at 6:30 am
      Permalink

      Ir vėl tu su savo rizikom ir paranojom. Galbūt reikėtų pripažinti, kad tau politika, kaip tokia, atrodo pavojinga? Prie ko tu iš esmės ir prieini, kai kalbi apie saviorganizaciją (“jei jiems reikės, jie patys ir pasidarys”), kuriai priduriama tiek saugiklių, kad tai tampa pasityčiojimu iš politikos: jokio party line, jokios vieningos organizacijos, jokio dėstymo, tik tiesos paieškos ir klausimų kėlimas, etc. Kitaip tariant, politika, iš kurios iščiulpiamas visas “pavojus”, visa “grėsmė”, o to pasekoj ir visas jos efektyvumas, tikintis, kad jei jau reikės, tai galbūt kažkaip, kažkas ten ir pasidarys ko jiems reikia. Pasaulis nuostabus, o jei žmonėms ko ir trūks – tai patys pasidarys. Kadangi nesidaro – reiškiasi nieko netrūksta. O jei siūlai kažką daryti, ko žmonės šiandien patys nedaro, tai tu jau esi pavojingas, jau beveik indokrinatorius, žinantis geriau už kitus, ko jiems reikia.

      Tai yra visiškas mėšlas. Tavo sukuriamos dichotomijos yra visiškai paranojiškos. Arba saviorganizacija, arba kažkas diktuoja “kokių išvadų jie turi prieiti savo „diskusijose“.” Arba taip, arba potenciali indokrinacija. Arba žmonės patys organizuojasi, arba tu žinai geriau už juos, ko jiems reikia…

      Ką tu nori, kad aš tau pasakyčiau? Koks viso šito tikslas? Aš puikia suprantu, kad pagal tavo standartus aš esu jau beveik “totalitarizmo” (aš žinau, kaip tu vartoji šitą žodį ir man nereikia to aiškinti. Ir kas liečia SSRS, jei kas ją tinkamai ir galutinai suvoks, tai bus patys marksistai, be idiotiškų “totalitarizmo” abstrakcijų ir kitos jūsų “pagalbos”, ačiū jums labai) šalininkas. Aš suprantu, kad tau visa tai atrodo pavojinga ir t.t. Tau gal atrodo, kad tu daliniesi kažkokiom unikaliom įžvalgom, apie kurias aš kažkaip nepagalvojau ir su kuriom man nėra tekę susidurti? Gal tau atrodo, kad šitos idėjos nėra ideologinis šiandienos istorinės konsteliacijos aromatas, kuriuo praktiškai kiekvienas kvepuoja iki kol pereina į kitą vietą?

      Aš dar kart pasikartosiu, kad man nerūpi kas tau atrodo pavojinga ir kas tau nepatinka. Mūsų standartai skiriasi iš esmės. Aš nesiruošiu tau švelninti šios traumos, aš nesirošiu tau pasakyti, kad jeigu pažiūrėsi giliau, viskas ką aš sakau yra kažkaip “suvokiama”, kažkaip suderinama su Stirneriu ar dar kokiu nors briedu. Ir jeigu lygiai taip pat “plačioms masėms nerūpi” ką aš sakau, tai tuomet galim nustot švaistyti laiką.

      Šitai folk-politikai aš jaučiu tik panieką ir nieko daugiau. Apskritai, folk-politika yra kairės “common sense” jau keletą dešimtmečių. Ir kaip kairei sekasi? Ar nėra kažko ironiško, kad nepaisant visų protestų prieš “party line” ir saviorganizacijos, pluralizmo, etc. gynimo, pasaulis sparčiai ritasi velniop (“totalitarizmo” link, jei nori)? Šita pozicija – nors iš kiek kitos operos – primena pozitivistų protestus prieš metafiziką ar filosofiją apskritai: net dalyvauti diskusijoje apie ontologiją tampa problematiška, nes žiūrėk, tai gali privesti prie “nesąmonių”, prie blogiausios metafizikos, etc. Bet eppur si muove – niekas labiau negimdo metafizikos, nei tokia pozitivistų pozicija. Ir jei jau nori kalbėti apie pavojus, apie “totalitarizmą”, tai aš galiu tave patikinti, kad nėra nieko labiau pavojingo nei tai, apie ką tu kalbi.

      “Kaip tu PAKELSI „vidutinį žmogų“ iki kažkokio lygio, kai postuluoji, kad skirtis tarp inteligento ir proletaro yra problematiška?” – viskas, ką aš norėjau pasakyti yra tik tiek, kad “liaudis” (t.y. konkreti jos padėtis, konkretus jos būvis) neturėtų būti glorifikuojama, bet ji turėtų būti “pakelta” iki žmonijos kontroversijų lygmens, kuris jai yra neprieinamas/svetimas/etc. – mokslas, filosofija, menas, etc.

      “Pataisyk mane, jei blogai suprantu, bet man susidaro įspūdis, kad idėja „steigti socialinius centrus, kurti organizacinį tinklą“ tau egzistuoja atskirai nuo realiai egzistuojančių žmonių.” – tau labai patiko šitas “socialinis centras”, ar ne? Ar gi aš nesakiau praėjusiam komentare, kad tikslas turėtų būti spręsti konkrečias konkrečių žmonių problemas? Koks tikslas sukurti kažką, remiantis kažkieno fantazijom apie tai, kokie yra/turėtų būti “realiai egzistuojantys žmonės” ar jų poreikiai? Jei mano idėjos yra atitrūkusios nuo realybės ir neturi nieko bendro su “realiai egzistuojančiai žmonėm”, tai tuomet jos neturi jokio reikšmės ir nėra pavojingas, ar ne? Jei aš viso labo siūlau kažkokį aktyvistų ratelį, tai kur tie pavojai? Tuomet, vėlgi, galim nebešvaistyti vienas kito laiko, nes aš esu nepavojingas fantazuotojas.

      Arba menas turi praktinę rolę ir yra susijęs su subjekto jouissance atitinkamu būdu, arba mes kalbam apie kažką, kas neegzistuoja. Menas turi savo erdvę ir nėra redukuojamas konkrečia prasme, kad jis turi savą būdą “kanalizuoti” žmogaus jouissance. Tai ir YRA meno kalba. Menas kalba žmonių praktikos kalba ir tavo meno mistifikavimas niekam įspūdžio nedaro. Jis neredukuojamas konkrečia prasme, kad jis nėra viso labo politikos išraiška – lygiai taip pat, kaip filosofija nėra redukuojama iki politikos. Bet ta kalba, kuria kalba menas yra praktinė, ji yra tiesiogiai susijusi su žmogaus praktiniais interesais, jo praktine veikla. Ir niekas nekalba apie “ekonominį interesą”, bet apie praktinį interesą abstrakčiausi prasme (santykyje su abstrakčiu subjektu, su didžiojo Kito nebūvimu, etc.), todėl gali traukti savo Weberį šalin. Todėl, kai menas vertinamas pagal “nemeninius” kriterijus (revoliucinis, reakcingas, etc.), tai neturi nieko bendro su kažkokiu vulgariu klausimu ar X autorius mėgsta liaudį, kokios jo politinės pažiūros, etc. Klausimas yra ar menas savo kalba kalba reakcingai ar ne, klausimas yra ką menas nori pasakyti ir kokio atsakymo tikisi iš manęs, ką menas siūlo santykyje su konkrečiom problemom, kokias erdves jis atveria (ne vulgaria utilitarine prasme), etc.

      “Tai reiškia, kad tu priimi kažką kaip duotybę” – ok, labai miela. Dar viena tuščia deklaracija. Galbūt tau atrodo, kad tu turi kažkokią “problematizavimo” monopoliją, tai jei kažkas su tavim nesutinka, ji(s) neproblematizuoja savo teorinės prieigos? Tame slypi didelė ironija. Kaip ten bebūtų, aš galiu tave patikinti, kad toks “problematizavimas” marksizmui nėra svetimas. Marksizmas pats savaime yra “procesinė” teorija ta prasme, kad ji nuolat kinta priklausomai nuo konkrečių žmonijos pasiekimų, nuo egzistuojančių kontroversiją, etc. Kuomet marksizmas tampa formalizuotas į dėsnius, kuomet jis tampa suderinamas su formalia logika, mes nustojam kalbėti apie marksizmą. Taip, kad aš pasiliksiu prie marksizmo, ačiū jums labai.

      “individas nėra lygu subjektas” – taip, bereikalinga painiava iš mano pusės, per vėlai susivokiau, kad mes galim kalbėti apie skirtingus dalykus. Kaip ten bebūtų, galutinėj analizėj man rūpi subjektas, o individo reikšmė yra išimtinai praktinė: šiandien individai yra tokie, kokie yra ir kaip mes iš šios situacijos praktiškai judam link subjektyvumo.

      “Ir neatsakei, ką reiškia „demokratinis“.” – kaip ir neatsakiau į daugelį kitų klausimų. Ir aš galiu tik pasikartoti, kad tinkamai atsakyti į šitą (ir kitus) klausimą neturiu nei laiko, nei energijos. Akivaizdu, kad pusėtinas atsakymas sukurs tik dar daugiau klausimų ir problemų, kurių man šiai minutei nereikia.

  • spalio 4, 2017 at 9:04 pm
    Permalink

    Aš ir tu labai skirtingai suprantame politiką, tačiau man pavojinga atrodo kaip tik ne politika, o tavo jos pavertimas fiksuota ir įsprausta į kažkokias pre-conceived notions. Politika (čia, vėlgi, seku Hannah Arendt), yra tas tarpžmonijinis santykis, kai žmonės susieina kartu ir kažką sprendžia, supaprastintai šnekant. Politika yra bet kas, kur yra daugiau negu vienas žmogus. Noras ją redukuoti iki parlamentarizmo ar socialinių centrų, iki mitingų, demonstracijų ar streikų (neteigiu, kad tai a priori blogi dalykai), yra siekis susiaurinti politiką. Nuo Platono laikų, kita vertus, yra aiškus noras panaikinti politiką, ją suprantant kaip „darymą“, kaip „amatą“. Galutinis to tikslas yra politikos kaip tarpžmonijinio santykio pavertimas iš valdovo ar įstatymų emanuojančia tiesa. Būtent tai yra pavojinga.

    Žinai, gal taip ir yra – jei pasaulis nuostabus, visi patenkinti. Jei Lietuvoje niekas nestreikuoja, viskas gerai. Kita vertus – emigruoja… Na, o pasaulio mastu vargu, ar viskas gerai, ir vargu, ar visi patenkinti… Tačiau viskas eina nuo individų, o ne hierarchiškai, ne „nuleidžiant“ iš viršaus kažką ir pan. Po galais, tame ir esmė, kad kairioji politika turi nebebūti ta pati politika, kokia yra dešinioji politika. Tu gi siūlai daryti tą patį. Tau trūksta fantazijos.

    Neįsivaizduoju, ką tu vadini „folk-politika“. Kairės problemų priežastis, mano galva, yra 1) susitaikymas su kapitalizmu, jo natūralizavimas; 2) „identity politics“ ir visiškas senojo elektorato apleidimas; 3) intelektualinis atsilikimas. Nežinau, kur ir kada ten bebuvo „party line“, ir gal tau atrodo, kad Hillary Clinton, Tony Blairas ir kiti skatina pliuralizmą ir saviorganizaciją; man atrodo priešingai. Diskursas yra vienamatis, ką puikiai aprašė dar Herbertas Marcuse, tiesa, dalinai pats kaltas dėl tragiško Kairės posūkio į „identity politics“. Realiai, visas kalbėjimas apie daugialypumus ir t.t. skleidžiasi kapitalizmo fone, kurio niekas nekvestionuoja. Man keista, kad tau atrodo, kad Kairė realiai užsiima pliuralizmu. Tai tik iliuzija. Spręsti Kairės problemas grįžimu prie Vokietijos socialdemokratų metodų, kuriuos minėjai, yra kiek absurdiška. Galiausiai, tu neatsakei į mano kritiką, tiesiog pasakei, kad, maždaug, čia netikros dichotomijos, „tiesa kažkur per vidurį“ ir man paranoja. Tau nusibodo neoliberali Kairė, tačiau nusprendei paimti naftalininę Kairę ir atgaivinti ją lakaniško adrenalino injekcija, kad ištrykštų jouissance. Kitų variantų, deja, nesugalvojai.

    Toliau: tu nesupratai mano kritikos esmės. Tu kalbi apie „aukščiausias žmonijos kontroversijas“ ir „pakėlimą“ ar „nusileidimą“, kai pats, kaip supratau, agituoji už skirties tarp „fizinio“ ir „intelektualinio“ darbo panaikinimą, kai tau viskas yra darbas ir daugiau nieko neegzistuoja. Tai prašau man pasakyti, kodėl tau egzistuoja „aukščiausios žmonijos kontroversijos“, kodėl jos tau susikoncentruoja „intelektualinio“ darbo bare, o ne derliaus nuėmimo bare? Man aišku, kad filosofija yra svarbiau už griovio kasimą, todėl man viskas tvarkoj, bet tau filosofo „labour“ lygus melžėjos „labour“. Galiausiai, kas nustato, kurios kontroversijos yra aukščiausios, vėl, atrodo, pro užpakalines duris įvilkai metafiziką. Kodėl filosofijos, menas ir mokslas – ideologijos, pasak Marxo ir Engelso, tau staiga tampa aukščiausios kontroversijomis? Kodėl filosofiija yra aukščiau, jei ji lygi griovio kasimui? Efektyvesnė?

    „Ar gi aš nesakiau praėjusiam komentare, kad tikslas turėtų būti spręsti konkrečias konkrečių žmonių problemas?“ – po galais, tu nematai, kad čia TU matai tas problemas, TU jas ketini spręsti, o tie, kieno tai problemos netenka savo „agency“, nes už juos viskas sprendžiama. Gal jiems tu esi problema? Problema tame, kad tu siūlai nuvalkiotas idėjas ir jau turi pasiruošęs atsakymus į visus iškilsiančius klausimus, todėl tavo mąstymas jau yra užbaigtas, nors vaidini, kad taip nėra.

    „Menas turi savo erdvę ir nėra redukuojamas konkrečia prasme, kad jis turi savą būdą “kanalizuoti” žmogaus jouissance.“ – kitaip tariant, jaunuolis gali arba pasimasturbuoti, arba parašyti eilėraštį. Arba: žmogus gali nudažyti sieną arba nutapyti paveikslą. Paprasčiausiai tariant, tu toliau laikais radikaliai redukcionistinio požiūrio į meną.

    „Bet ta kalba, kuria kalba menas yra praktinė, ji yra tiesiogiai susijusi su žmogaus praktiniais interesais, jo praktine veikla.“ – uždrauskime Thomo Manno „Mirtis Venecijoje“, nes ten „propaguojama pedofilija“, uždrauskime Goethe’ės „Jaunojo Verterio kančias“, nes skatina savižudybę. Tu visiškai kartoji tų dešiniųjų, kurie nori viską uždrausti, logiką. Tau atrodo, kad menas kalba praktine kalba, tai yra, kalba, kuri susijusi su mūsų kasdiene veikla. Visiškai logiška tavo išvada, kad menas turi tarnauti Kairei, nes tau jis tiesiog yra dar vienas būdas kalbėti apie praktinius interesus. Tu gal net manai, kad pasakotojas yra lygus autoriui. Pavyzdžiui, neseniai teko matyti internete „prezentaciją“, kurioje teigiama, kiek pamačiau, kad Albert’o Camus „Svetimas“ AUTORIUS pateisina arabės moters mušimą ir yra rasistas. Manau, tu su tuo galėtum sutikti, tik perkeltum akcentus kitur.

    „Klausimas yra ar menas savo kalba kalba reakcingai ar ne, klausimas yra ką menas nori pasakyti ir kokio atsakymo tikisi iš manęs“, – tikrai, menas iš tavęs tikisi atsakymo? Aš rašau apsakymą ir tikiuosi, kad tu, jį perskaitęs (gali paskaityti mano kūrybos mano blog’e, nuoroda į kurį yra prie mano nick’o), tu „suprasi“, „pajusi“, „pritarsi“, kai Petrarca rašė savo sonetus, jis tikėjosi, kad tu pritarsi jo skoniui. Kokios nesąmonės. Tu visiškai nesupranti, kas yra menas ir net nenoriu pabandyti suprasti. “ ką menas siūlo santykyje su konkrečiom problemom“, – siūlo nusižudyti, nušauti arabą, siūlo laukti Godot ir t.t. Tau, atrodo, kitaip nebūna, kaip tu vaikystėje pasakas skaitei?

    Beje, apie Weberį aš kalbėjau apskritai. Ta prasme, marksizmo tezė, kad religija, moralė, teologija, filosofija kyla iš materialinių gamybinių santykių, buvo Weberio paneigta (kas nereiškia, kad taip negali būti, tik, kad taip nėra VISADA, visais atvejais).

    „Kuomet marksizmas tampa formalizuotas į dėsnius, kuomet jis tampa suderinamas su formalia logika, mes nustojam kalbėti apie marksizmą.“ – gerai, tu esi tas, kas nustato, kad marksizmas yra marksizmas, o kada – nėra. SSRS jis, matyt, nebuvo marksizmas, kad ir kiek ten buvo sakoma, kad ten yra marksizmas. Svarbu, kad tau tai aišku. Be to, manau, tu suklydai, nes nejaugi tu rimtai nori, kad marksizmas NEBŪTŲ SUDERINAMAS SU FORMALIA LOGIKA, t.y., galėtų nepaisyti trečio negalimo dėsnio. Proletariatas yra proletariatas ir nėra proletariatas ta pačia prasme tuo pačiu metu.

    „Kaip ten bebūtų, galutinėj analizėj man rūpi subjektas, o individo reikšmė yra išimtinai praktinė: šiandien individai yra tokie, kokie yra ir kaip mes iš šios situacijos praktiškai judam link subjektyvumo.“ – kaip sakė Stalinas, „Nepakeičiamų žmonių nėra“. „Subjektas“ man yra mąstymo kategorija, kažkas, kas sueina į santykį su „objektu“. Tai iš principo abstrakti kategorija. Galiausiai, tu šneki, kad „šiandien individai yra tokie“, rytoj bus kitokie, bet tu pats esi individas, tu pats esi „įmestas“ į pasaulį, jame save aptinki, tačiau šneki apie kažkokius „individus“, kurie yra tik skaičiai, kuriuos tu sudedi ir atimi, atrodo.

    Galiausiai, man kilo klausimas, dar anksčiau. Marxas akcentuoja, kad sąmonės pokyčiai priklauso nuo materialinių gamybinių santykių pokyčių. Tačiau kam tada tie socialiniai centrai, ar tai nėra „perversmas sąmonėje“, tai, kuo jis kaltino Bauerį, Feuerbachą ir Stirnerį? Plepalai tęsis, o gyvenimas tekės sava vaga.

  • spalio 4, 2017 at 10:24 pm
    Permalink

    Paskutinis dalykas, kurio norėčiau paklausti – kokia tavo kompetencija, išsilavinimas ir kaip praktikoje įgyvendini tai, ką skelbi?

  • spalio 5, 2017 at 12:24 pm
    Permalink

    Šita “diskusija” niekur neveda. Čia bus paskutinis mano komentaras.

    Teko pakankamai neseniai matyti diskusiją, kurioj vienas Rand pasekėjas svaidėsi savo susikurtom dichotomijom: arba tu esi už Rand, arba tu esi kolektyvistas. Arba tu manai, kad individas yra pradinis ontologinis vienetas, redukuojamas į patį save (t.y. individas iki gali yra individu, tavo terminais kalbant), arba tu manai, kad visuomenė/valstybė yra pradinis ontologinis vienetas, arba tu objektyvistas, arba tu Kanto pasekėjas… Ir kaip turi vykti diskusija, kuomet viskas, ką tu sakai, yra a priori redukuojama į nepateisinamai kvailus rėmus, kurie neturi nieko bendro su tavo pozicijom?

    Ir tu darai tą patį. Tu susigalvoji savų dichotomijų ir švaistaisi tuščiom deklaracijom, kaip šūdais, kuriuos aš paskui turiu išvalyti.

    Pažiūrėkim į konkretų pavyzdį. Taip, aš tau visą laiką bandžiau paaiškinti, kad mes šnekam skirtingom kalbom, kad mes turim skirtingus standartus ir – akivaizdu – mes turim skirtingą supratimą apie tai, kas yra politika. Socialinis antagonizmas yra integrali bet ko, ką galima vadinti politika, dalis. Bet tebūnie, man nerūpi, kaip tu suvoki politiką. Tai ok, tu mane kaltini redukcionizmu, esą aš politiką redukuoju iki kažkokios konkrečios idėjos, konkretaus veiksmo. Ok, kokia buvo mano pradinė mintis, išsakyta straipsnyje? Kad kairė šiandien redukuoja politiką iki įvairių pasiūlymų, kaip pagerinti kažkam gyvenimą, neklausdama, koks yra visų šių pasiūlymų santykis su tų žmonių geismu ar geismo rėžimu apskritai. Todėl aš siūliau problematizuoti geismą, kultūrą – “praplėsti” politikos ribas. Ir aš esu kaltinamas, nes noriu redukuoti politiką, ją panaikinti, susiaurinti. Galiausiai, kad aš noriu paversti ją “iš valdovo ar įstatymų emanuojančia tiesa”, kad aš noriu “nuleisti” ją iš viršaus, kad aš siūlau tokią pačią politiką, kokią siūlo dešinė. Net nesvarbu, kad tai neturi nieko bendro su mano politinėm pozicijom. Nesvarbu ir tai, kad šitoj diskusijoj nėra nieko, kas kažkam leistų prieiti tokių išvadų apie mano poziciją. Tai kaip tu prie jų prieini? Kaip taip nutinka, kad aš esu kaltinamas redukcionizmu ir dar autoritarizmu (jei ne “totalitarizmu”)? Nes tu susikuri savo idiotišką, paranojišką dichotomiją, kurioj kažkas, kas su tavim nesutinkanta ir/ar pavartoja tam tikrus žodžius (“judėjimas”, “geismo organizavimas”, etc.) automatiškai tampa tam tikras pozicijas turinčiu žmogum.

    Ir aš esu kaltinamas “straw men” kūrimu. Ir tu man sakai, kad man trūksta fantazijos. Ir kaip atsakyti į tokią “kritiką” (kuo aš, vėlgi, esu kaltinamas)?

    Nori dar pavyzdžių? Ok, žiūrim toliau. Aš rašiau: “Ar gi aš nesakiau praėjusiam komentare, kad tikslas turėtų būti spręsti konkrečias konkrečių žmonių problemas?” ir esu apkaltinamas tuo, kad tai AŠ matau tas problemas, AŠ noriu jas spręsti (už pačius žmones, suprask). Ok, tai vėl matom puikiai apmąstytą dichotomiją: arba tu esi už saviorganizaciją (a la “žmonėms reikės – jie ir išsispręs”), arba tu nori problemas spręsti už pačius žmones, taip atimdamas iš jų “agency”. Ok, į galvą ateina vienas gretimais esantis kaimas, kuriam žmonės skudėsi, kad ten nieko įdomaus nevyksta. Ir skundėsi, ir skundėsi eilę metų. Tada atėjo viena moteris, turėjusi kiek daugiau laiko ant savo rankų ir pabandė įsteigti kažką panašaus į “kaimo saviveiklos grupę”. Be kitų dalykų, pradėjo organizuoti įvairias šventes, su įvairiais užsiėmimais, pradėjo įtraukti žmones į šitą veiklą, etc. Ir dabar aš sėdžiu ir galvoju, ar čia tau atrodytų, kaip saviorganizacijos pavyzdys, ar kaip pavojinga autoritarinė veikla. Jeigu ta moteris yra iš “darbo liaudies”, tai būtų saviorganizacija, o jei yra iš “inteligentijos”, tai jau nebebūtų saviorganizacija? Ir kuo aš galiausiai esu kaltinamas – tuo, kad aš siūlau spręsti žmonių problemas ar tik tuo, kad aš esu laikomas “inteligentijos” atstovu, todėl mano veikla a priori negali būti “saviorganizacijos” pavyzdys ir yra a priori “autoritarinė”? Tu kaltini mane, kad aš tariamai žiūriu į žmones, kaip į vaikus, bet ar tavo žvilgsnis nėra būtent toks? Tegul vaikai ten žaidžia tarpusavy, bet neleiskim į jų tarpą suaugusiųjų, nes dar indoktrinuos, juk jie, visgi, tik vaikai, kuriuos lengva indoktrinuoti (vien tokių frazių naudojimas jau pakankamai pasako apie tai, kaip tu matai “liaudį”).

    Ir aš taip pat galvoju – va, tu sakai, kad problema su kaire yra, kad ji pamiršo “senąjį elektoratą”, tai atrodo, kad su kaire partija, kaip tokia, problemų neturi. Hm. Bet ar kairė partija nėra – ypatingai šiandien – “inteligentijos” darinys? Juk turbūt nėra nieko, kas būtų labiau “autoritariška”, labiau pamenanti “saviorganizacijos” principus, nei šiandieninė kairioji partija. Juk jei žmonės norės didesnio minimalaus atlyginimo, progresinių mokesčių ar dar ko, tai patys ir susiorganizuos (politinę partiją ar dar kažką). O dabar visokie ten Paluckai siūlo kažkokius ten problemų sprendimus net nepasitarę su mano mama. Tai aš sakau, kad tokios kairiosios partijos turėtų turėti glaudesnį, “organiškesnį” sąryšį su tais, kurios jos tariamai reprezentuoja, turėtų būti “demokratiškesnės”. Ok, aš esu kaltinamas “totalitarizmo” sėjimu. Hm. Susidaro įspūdis, kad tu neturi problemų su “inteligentija” tol, kol jie “autoritariškai” savam rate kažką daro (ir tol, kol “liaudis” savam rate žaidžia), bet problemos atsiranda, kai ta “inteligentija” bando “eiti pas žmones”, bando su jais kalbėti, nes tuomet yra sukuriama erdvė “totalitarizmui”. Nes su žmonėmis nereikia kalbėtis, nereikia jų mokyti ir nereikia nieko už juos daryti, nes jei jiems ko ir reikės, tai jie patys pasidarys (“inteligentija” gali tik teikti pasiūlymus, o jei kažkam patiks, tai kažkas ir juos įgyvendins). O kadangi nieko nedaro, tai viskas ir yra gerai (“jei Lietuvoje niekas nestreikuoja, viskas gerai.”), o tai reiškia, kad jokių ten demokratijų, jokių ėjimų pas žmones nereikia, nes tai tik sukurs pagrindą “totalitarizmui”. Ir šiaip, įdomu, nes mano artimiausias ratas žmonių yra arti skurdo gyvenanti “liaudis” ir aš net nežinau kiek kartų per gyvenimą esu girdėjęs, kaip jie norėtų streikuoti ir kaip norėtų išspardyti šiknas juos engentiems vadovams ir buržujams. Bet jie taip niekada ir nestreikavo. O skundžiasi. Įdomu, kaip čia yra.

    Ir aš dar galvoju: šiandien saviorganizacija yra gyva, be abejo, jos vis daugiau. Bet žmonės saviorganizuojasi prieš imigrantus. Ir prieš kitataučius. Ir prieš žydus. Ir prieš… Fašistams net nereikia jokio ypatingo “autoritarizmo”, jiems užtenka apeliuoti į ideologinį “liaudies” common sense. Jiems nereikia žmonėms “aiškinti”, kad imigrantai yra problema, jiems užtenka apie tą garsiai kalbėti. Jiems nereikia jokios teorinės, intelektualinės ar politinės disciplinos, jiems užtenka “draugiškai” pasikalbėti su “liaudimi”. Ir mes matom kaip reakcija visur auga. Tai aš ir galvoju, kai tu kalbi apie “klausimų kėlimą”, “tiesos ieškojimą” ar tu iš tikrųjų negyveni “geriausiam įmanomam pasauly”? Fašistai niekam nesako “tu turi tikėti, kad imigrantai yra problema”, ne, priešingai, jie sako “tu pats pasižiūrėk, kaip yra iš tikrųjų!”. Nėra čia jokio autoritarizmo, jokių manipuliacijų, jokių “mokymų”, tik “tiesos ieškojimas”, “klausimų kėlimas”, tik “draugiškas dialogas tarp lygių”. Tai čia iš principo viskas turėtų būti ok, formaliai kalbant? Bent minimaliai susipažinę su alt-right žino, kad jie neturi jokių organizacijų ar juo labiau jokių lyderių ir jie remiasi saviorganizacija: pvz., jie labai horizontaliai ir be jokių autoritetų suorganizuoja kampaniją privesti ką nors iki savižudybės, sužlugdyti kažkam karjerą ar keletą metų be sustojimo siuntinėti grąsinimus mirtim ir išžaginimu. Aš, žinoma, neprimėtinėju tau, kad tu esi fašistas ar sąmoningas jų apologetas. Ne, aš tiesiog galvoju, kadangi fašistai kaip ir pagal “saviorganizacijos” principus elgiasi, o kairė neturi teisės eiti ir aiškinti žmonėms apie fašizmo grėsmę, apie antirasizmą, etc. (nes ji gali tik kelti klausimus ir atvirai diskutuoti, taip sakei, ar ne? Jei žmonėms reikės kalbėtis apie fašizmo grėsmę ar antirasizmą, tai jie patys taip ir darys, ne? O kadangi nesiorganizuoja tokių dalykų, tai reiškia ir nereikia?), tai… kaip konkrečiai kairė turėtų elgtis? Kairė partija turėtų apeliuoti į “senąjį elektoratą”? Ta pati kairė partija, kuri vis labiau praranda legitimumą žmonių akyse? Tai “radikalus individualistas” šauktųsi “autoritarinės” kairiosios partijos pagalbos?

    Valstybė atsitraukia, karpo socialines išlaidas, sukuria socialinių paslaugų vakumą ir kuria ištisus getus. Bandyti šią erdvę užpildyti kairei negalima, nes tai jau beveik totalitariška (“jei žmonėms to reikės, jie patys ir pasidarys”), nes tai yra fundamentaliai, struktūriškai dešinioji veikla (arba “naftalininės kairės” veikla. Taip ir lieka neaišku…). Pamaitinti skurstančius yra dešinioji veikla, nes jei žmonės norės valgyti, tai ir susiorganizuos sau maisto. Etc. Neįtikėtina. Kaip ir sakiau – eppur si muove.

    Dar pavyzdžių? Ok. Aš rašiau apie labai konkrečią situaciją, t.y. apie bazines pajamas ir kairės santykį su šita idėja. Vėliau komentaruose, kaip pavyzdį “kolektyvinio geismo organizavimui” paminėjau ankstyvąją SPD. Kokios išvados tu priėjai? Kad aš noriu “spręsti Kairės problemas grįžimu prie Vokietijos socialdemokratų metodų.” Šita diskusija net nebuvo apie “kairės problemas”, kaip tokias, ar juo labiau jų sprendimą.

    Ok, galim ir dar daugiau pavyzdžių rinkti. Aš rašiau: “Menas turi savo erdvę ir nėra redukuojamas konkrečia prasme, kad jis turi savą būdą “kanalizuoti” žmogaus jouissance.”. Tu man atsakai: “kitaip tariant, jaunuolis gali arba pasimasturbuoti, arba parašyti eilėraštį. Arba: žmogus gali nudažyti sieną arba nutapyti paveikslą. Paprasčiausiai tariant, tu toliau laikais radikaliai redukcionistinio požiūrio į meną.”. Tu akivaizdžiai nesupranti, kas yra jouissance. Bet aš jau minėjau, kad neturiu laiko to paaiškinti (bet galėjai iš kart sakyti, kad nesupranti apie ką aš kalbu, kaip pasakei, kad nesupranti ką reiškia “folk-politika” ir būtume judėję toliau). Tai galbūt čia nėra geriausias pavyzdys, galim rasti ir geresnių:

    Aš parašiau, kad menas kalba žmogaus praktikos kalba ir buvau pridėjas, kad kalbėdamas apie praktinę veiklą, aš turiu omeny abstrakčiausią praktinės veiklos suvokimą. Ok, tu tuomet vis tiek kalbi apie “kasdienę veiklą”. Ir kadangi menas kalba “kasdiene kalba”, logiška, kad aš siūlau jį uždrausti, ar ne? Nesvarbu, kad aš apie jokius draudimus nekalbėjau. Ir aš taip pat aiškiai parašiau, kad kalbėdamas apie meno kalbą, apie jo pasiūlymus, apie jo norimus atsakymus, etc., aš nekalbėjau apie utilitarinę kalbą. Aš net nekalbu apie tai, ką menas siūlo savo paviršutinišku turiniu. Aš kalbu apie “dvasinę” kalbą, kurioj kūrinys gali išreikšti neapykantą pasauliui, viltį, pasyvumą, nuolankumą, etc (tai, žinoma, nereiškia, kad autorius sąmoningai tą suvokia ir to siekia). Kitaip tariant, aš kalbu apie meno “formą”. Muzika gali neturėti žodžių, bet ji vis tiek gali “kalbėti”. Ir ta “kalba” yra praktinė (aš galiu pasikartoti, kad aš nekalbu apie “kasdienę” [taip, kaip tu ją suvoki] praktiką, bet kokia to prasmė man ką nors sakyti, ar ne?), menas nėra mistika, tai nėra magija: jei jis nebūtų praktiškas, jis apskritai tau nieko nereikštų. Ir kaip minėjau, žinoma, kad meno kalba nėra tolygi bet kokiai kitai kalbai: meno iššaukiama viltis (etc.) nėra tolygi vilčiai, kurią iššaukia kokio nors gero darbo pamatymas kasdienėj veikloj, etc. Bet tai lygiai taip pat nereiškia, kad menas nėra “politika”. Bet koks skirtumas, ką aš sakau, vis tiek aš tesu radikalus redukcionistas.

    “Be to, manau, tu suklydai” – taip, turėjau omeny ne “suderinamas su”, o labiau “redukuojamas į”. Klausyk, apart keletos klišių tu nežinai nieko apie marksizmą. Aš net nesiekiu tavęs įžeisti. Tu tiesiog nieko apie jį nežinai. Todėl ir negali suprasti, kad tavo Weberis čia yra visiškai ne vietoj. Bet žinoma, kas aš toks, kad kalbėčiau apie tai, kas yra marksizmas, ar ne? Nemanai, kad yra šiek tiek ironiška, kai tą pasako žmogus, kuris man aiškina ką aš problematizuoju, o ko ne; kuris aiškina kas yra ir nėra menas, etc.? Galbūt mes ir apie tai kas yra mokslas ar pseudomokslas nebegalime kalbėti? Jei homeopatai sako, kad jie mokslininkai, kas mes tokie, kad vadintumem juos pseudomokslininkais? Mokslas nustoja būti mokslu, kuomet jis yra formalizuojamas į nekintančias kategorijas, kuomet nebelieka vietos teoriniam ar empiriniam atvirumui. Tas pats galioja ir marksizmui, kuris lygiai taip pat yra mokslas.

    “Bet tu pats esi individas, tu pats esi „įmestas“ į pasaulį, jame save aptinki”. Taip, žinoma. Ir kokia šito teiginio prasmė? Mes visi esame individai, įmesti į konkretų pasaulį, į konkrečias aplinkybes. Bet mes nesame į jas redukuojami, nes mes esame subjektai ir todėl mūsų “individualumas” nėra statiškas, nėra neeventualus. Pasaulis yra toks, koks jis yra ir klausimas yra ką darom toliau.

    Dar dėl “darbo”. Dabar aš dar ir metafizika esu kaltinamas, nežinau ar tokį kaltinimą apskritai esu kada nors girdėjęs. Bet ok, nesvarbu. Žmonės gali tapti sąmoningi savo praktikos atžvilgiu tik intelektualiniam lygmeny. Todėl tikslas yra žmones, kurie šiandien nėra sąmoningi savo praktikos atžvilgiu (konkrečia prasme, kad jie nesupranta jos moksliškai), “pakelti” iki šito sąmoningumo lygmens (taip, taip, “pakelti” tau nepatika, tai pakeisk į mažiau “totalitarinę” frazę: esmės tai nekeičia). Tai – ne metafizinis, o praktinis klausimas.

    Žinoma, visi čia užduoti klausimai yra iš esmės retoriniai, nes aš – kaip ir minėjau – baigiu šitą diskusiją ir man tavo atsakymai iš esmės nėra įdomūs. Tu, žinoma, gali atsakyti ir turėti paskutinį žodį – čia tavo reikalas – bet šiai minutei iš manęs bus tik tiek.

Komentarai uždaryti.