visuotinės bazinės pajamosTikriausiai nėra nė vieno, kuris šiandien nebūtų girdėjęs apie visuotinių bazinių pajamų idėją. Paprastai tariant, visuotinės bazinės pajamos yra besąlygiškai valstybės suteikiama nustatyta pinigų suma kiekvienam šalies piliečiui (ar joje gyvenančiam asmeniui). Konkrečios šios idėjos įgyvendinimo detalės gali skirtis, tačiau jei yra viena idėja, kuri sugeba suvienyti didelę dalį politinės kairės, tai yra būtent bazinių pajamų idėja.

Tačiau kur kas įdomiau yra tai, kad šią idėją palaiko ne tik politinė kairė. Politinėje dešinėje šiai idėjai palaikymą gali išreikšti bet kas: nuo reakcingiausių libertarų ar konservatyvių neoliberalų iki didžiausių korporacijų vadovų, liberalų partijų ar neoliberališkiausių institucijų. Ir galbūt tai paaiškina kodėl šiandien tai nėra tik marginali idėja kairiųjų intelektualų galvose, bet sulaukia vis didesnio susidomėjimo plačiausiame viešosios erdvės kontekste. Pavyzdžiui, net ir Lietuvos kontekste nesunku surasti didžiausių naujienų portalų diskutuojančių šiuo klausimu be didesnių išankstinių nuostatų. Pasauliniame kontekste pasisakymų už VPB galima surasti ne tik tarp didžiausių buržua dienraščių (nuo Wall Street Journal ar Financial Times iki The Guardian); tačiau lygiai taip mes galime kalbėti ir apie konkrečius referendumus ar parlamentinius svarstymus šiuo klausimu.

Bet būtent šioje vietoje kiekvienas kairysis turėtų pasijausti bent minimaliai nepatogiai. Jei pagrindinis, plačiausiai priimtinas (kairiųjų tarpe) ir konkrečiausias politinis/ekonominis pasiūlymas yra taip lengvai priimamas neoliberalios ideologijos, kuri kita vertus yra visiškai, struktūriškai nusistačiusi prieš bet ką, kas gali atsiduoti kaire, galbūt tuomet tai indikuoja tam tikrą šios idėjos neapibrėžtumą? Ir jei taip, kiek šis neapibrėžtumas kompromituoja šią idėją iš kairiosios perspektyvos?

Tačiau prieš detalesnę VPB analizę, būtina minimali istorinė digresija į VPB ištakas, kurių kontekstas padės geriau suvokti tiek pačią idėją, tiek tai, kodėl ji šiandien yra tokia populiari nepriklausomai nuo politiniame spektre užimamos pozicijos.

Visuotinės bazinės pajamos pokario gerovės valstybės kontekste

Nors dėl pastaraisiais metais itin suaktyvėjusių diskusijų VPB klausimu gali pasirodyti, kad ši idėja yra pakankamai nauja (turint omenyje, kad VPB dažnai pateisinama su nuoroda į pastaraisiais metais vis grėsmingiau atrodančia darbo vietų mechanizaciją ir 2008 metų krizės pasekmes), iš tiesų jos ištakos siekia pačios gerovės valstybės sukūrimą (įdomumo dėlei galime paminėti, kad dar prieš tai – 1940-aisiais – VBP idėją siūlė arch-reakcionierius Miltonas Friedmanas).

Pavyzdžiui, kuomet buvo formuojama garsioji Beveridžo ataskaita, paklojusi pamatus Leiboristų partijos įkurtai gerovės valstybei Didžiojoje Britanijoje, Rhys-Williams – vienas iš (konservatyvių) Beveridžo komiteto narių – išsakė disidentinę nuomonę, kad Didžiojoje Britanijoje turėtų būti įgyvendinta visuotinių bazinių pajamų idėja vienoje iš jos formų (kaip neigiamas pajamų mokestis). Tačiau ši bazinių pajamų pozicija taip pat buvo išsakyta ir už Beveridžo komiteto ribų – kaip opozicija šiai ataskaitai; kaip kažkas, kas turėtų ją pakeisti.

Visuotinių bazinių pajamų idėja taip pat buvo integrali JAV diskurso apie gerovės valstybę dalis. Įvairiausi ekonomistai, NVO ir politikai detaliai tyrinėjo šią idėją bei kūrė eksperimentus su VBP, primenančias tuos, kuriuos šiandien atlieka tokios šalys, kaip Suomija, Nyderlandai, Italija ir taip toliau.

Tačiau tai nebuvo tik tušti tyrinėjimai: 1968-aisiais daugiau nei 1300 JAV ekonomistų buvo pasirašę peticiją, raginančią kongresą priimti VPB, kaip įstatymą. JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Jimmy Carteris – turėjo VPB įstatymą (vienokioje ar kitokioje formoje) ant savo stalo ir siūlė jį priimti kongresui, tačiau abiejų prezidentų pasiūlymai buvo atmesti. Pavyzdžiui, Nixono siūlomas planas net susilaukė daugumos JAV atstovų rūmų palaikymo, tačiau buvo atmestas senato. Nepamirškime to, kad Nixonas buvo respublikonas, o dar radikalesnį VBP modelį siūlė 1972 metų prezidentų rinkimų demokratų partijos atstovas George McGovernas. Kitaip tariant, Nixono planas buvo reakcija į daug radikalesnius reikalavimus viešojo erdvėje, tačiau tai tik parodo kokį visuotinį palaikymą turėjo ši idėja.

Bet šios šalys, be abejo, nebuvo vienintelės, kuriose buvo svarstoma VBP idėja, turint omenyje, kad gerovės valstybė dominavo visame vakarų pasaulyje. Kitaip tariant, 1960-aisiais ir 1970-aisiais, VBP buvo beveik tapusi realybe. Tiesa, viena JAV valstija – Aliaska – dėl savo naftos išteklių sugebėjo įgyvendinti kuklią VBP programą, kuri gyvuoja iki šiol.

Kaip ten bebūtų, šios trumpos istorinės digresijos tikslas buvo pademonstruoti, kad VBP nėra nauja idėja, atsiradusi tik po 2008-ųjų krizės. Tačiau taip pat norėjau pabrėžti, kad skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingais istoriniais momentais, VBP siūlė tiek kairieji, tiek dešinieji. Todėl dabar galime detaliau panagrinėti kaip VBP atrodo dešiniųjų ir kairiųjų vaizduotėje.

Bazinių pajamų vizija kairėje ir dešinėje

Viena iš pagrindinių priežasčių, motyvuojančių kalbas apie VBP visame politiniame spektre, yra sparčiai greitėjanti darbo vietų mechanizacija. Nors istoriškai darbo vietų mechanizacija visuomet sukurdavo naujų ir unikalių darbo vietų, šiandien situacija yra kiek kitokia. Turint omenyje precedentų neturintį technologinį progresą ir robotizacijos mąstus, sunku tikėtis, kad savo darbo vietas praradę žmonės suspės persikvalifikuoti ir prisiimti naujas pareigas, atsirandančias, kaip mechanizacijos “šalutinis produktas”. Pavyzdžiui, remiantis įvairiais skaičiavimais, tikėtina, kad nuo 47% iki 80% viso pasaulio darbo vietų (priklausomai nuo šalies) bus mechanizuotos per ateinančius porą dešimtmečių.

Kita vertus, jau dabar egzistuoja milijardai žmonių, gyvenančių getuose ir lūšnynuose (mes nekalbame tik apie “trečiojo pasaulio” šalis), kurie nėra integruoti į globalią kapitalistinę sistemą ir neturi jokių reikšmingų sąsajų su kapitalistine darbo rinka. Nepamirškim ir bedarbių (kuriuos taip pat galime skaičiuoti šimtais milijonų), kurie dar nėra nurašyti į “perteklinę populiaciją” ir kurie vis dar yra integruoti kapitalistinėje sistemoje. Tačiau net ir tarp formaliai dirbančiųjų Tarptautinė Darbo Organizacija 48% klasifikuoja, kaip priklausančius “nesaugaus užimtumo” grupei. O remiantis Gallup duomenimis, šiandien 74% žmonių nedirba net 30 valandų per savaitę. Tarp visų dirbančių, net tokiose šalyse kaip JAV ar JK, daugiau nei trečdalis gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, neturėdami jokių reikšmingų santaupų.

Bet tai nėra tik eventualūs, laikini kapitalistinės mašinos sutrikimai. Šios tendencijos yra įrašytos pačioje kapitalizmo struktūroje. Jei pokario laikotarpyje Vakarų pasaulyje nedarbo lygis didesnis nei 1 ar 2 procentai jau buvo keliantis susirūpinimą, tai šiandien nedarbo lygis mažesnis nei 8% kelia susirūpinimą ekonomistams. Pavyzdžiui, Latvijoje nedarbas šiuo metu siekia kiek daugiau nei 8%, o tai verčia ekonomistus skambinti pavojaus varpais, nes tai indikuoja ekonomikos “perkaitimą”, nestabilų augimą, etc. 8% procentai ir Latvija, be abejo, tėra pavyzdys, tačiau tie, kurie bent kiek susipažinę su ekonomine teorija, puikiai supranta, kad aš kalbu apie dominuojantį NAIRU modelį, kuris yra integralus neoliberalizmo epochai. Kitaip tariant, kapitalizme struktūriškai egzistuoja “natūralus” nedarbo lygis, kurį peržengus kapitalizmo funkcionavimas sutrinka (prasideda infliacija, etc.).

Kitaip tariant, po 2008 metų krizės kapitalizmas nebegali užtikrinti net ir tų standartų, kurie egzistavo prieš krizę. Šiandien ekonominio augimo sukuriamos darbo vietos (tiek, kiek jų apskritai yra sukuriama) didžiąja dalimi priklauso jau minėtajai “nesaugaus užimtumo” (“bullshit jobs”) kategorijai. Šiandien kapitalizmas kuria ne tradicinį proletariarą ir tik dalinai kuria prekariatą; šiandien kapitalizmas kuria “perteklinę populiaciją”, kuri iš finansinio kapitalo perspektyvos yra tiesiogine to žodžio prasme perteklinė, t.y. neturinti visiškai jokios funkcijos ir reikšmės: jei visi šie milijardai žmonių staiga išnyktų, finansinis kapitalas to net nepastebėtų, kapitalistinė mašina suktųsi, kaip ir sukasi šiandien. Priešingai, toks išnykimas finansiniam kapitalui būtų naudingas, tiek finansiškai (sumažėjusios išlaidos socialinėms išmokoms, atitinkamai infrastruktūrai, etc.), tiek politiškai (mažiau žmonių, turinčių “organišką” predispoziciją kapitalizmo kritikai). Šioje vietoje pabrėžiu finansinį (bankinį + industrinį) kapitalą, nes skaitmeninio kapitalo tikslai ir poreikiai yra kitokie.

Nenuostabu, kad tokiomis aplinkybėmis auga susidomėjimas VBP idėja: kapitalizmui nesugebant užtikrinti net formaliai minimalistinių pragyvenimo standartų didžiajai daliai populiacijos, VBP siūlosi, kaip pragmatiškas sprendimas į visas šias negandas.

Tačiau čia kairės ir dešinės vizijos šiuo klausimu pasuka skirtingais keliais. Pradėkime nuo to, kad kairė siekia, jog VBP užtikrintų orų pragyvenimo lygį kiekvienam šalies piliečiui, kai tuo tarpu dešinė siekia vieno iš dviejų: (1) arba VBP bus santykinai aukštas, tačiau su sąlyga, kad gerovės valstybė (t.y. viskas, kas iš jos yra likę) bus visiškai privatizuota, (2) arba VBP egzistuos gerovės valstybės kontekste, bet bus santykinai žemos, kas efektyviai reikš, kad tai tebus valstybės dotacija verslui. Kitaip tariant, VBP bus nepakankamai aukšta, kad užtikrintų pragyvenimą be papildomų pajamų šaltinių, kas savo ruožtu reikš, kad kapitalas galės darbuotojams siūlyti dar mažesnius atlyginimus ir dar prastesnes darbo sąlygas, turint omenyje, kad net ir sumažėjusio atlyginimo užteks patenkinti iki tol buvusius poreikius. Tokiu būdu VBP bus viso labo dotacija verslui ir prielaida dar blogesnių darbo sąlygų sukūrimui. Panašiai, kaip istoriškai moterų įtraukimas į darbo rinką sąlygojo mažesnius atlyginimus vyrams, nes su papildomomis moters pajamomis, namų ūkis vis tiek galėjo išgyventi pagal senus poreikius. Vėlgi, čia reikėtų atskirti “tradicinį” finansinį kapitalą ir skaitmeninį kapitalą, nes pastarojo verslo modeliui ir jį atspindinčiai kapitalizmo epochai (neofeodalizmui) puikiai tinka ir visus kairės reikalavimus atitinkantis VBP. Tai tik parodo, kad šiandien kairė, operuodama atgyvenusio liberalaus humanizmo kontekste, nesugeba būti nė vienu žingsniu priekyje reakcingų istorinių manifestacijų.

Dažniausiai būtent dėl to, kad VBP yra alternatyva gerovės valstybei, ji ir buvo palaikoma įvairiausio plauko reakcionierių – nuo libertarų iki konservatorių. Pavyzdžiui, tai buvo priežastis, kodėl Milton Friedmanas siūlė šios idėjos įgyvendinimą.

Todėl VBP pati savaime nėra progresyvi idėja (o skaitmeninio kapitalizmo kontekste vargu ar ji apskritai gali būti bent minimaliai progresyvi). Todėl kovoti už abstrakčią VBP idėją yra paprasčiausiai politiškai infantylu. Net atmetus skaitmeninį kapitalą, kuomet galios balansas yra reakcijos pusėje, kuri su mielu noru įgyvendintų VBP gerovės valstybės sąskaita, agituoti už VBP abstrakčiai yra ne tik nedovanotina politinė klaida, bet ir objektyviai reakcinga pozicija.

Pavyzdžiui, agituoti už VBP tokioje periferinėje šalyje, kaip Lietuva, yra mažų mažiausiai kvestionuotina. Lietuvoje VBP galėtų būti įgyvendinta arba privatizuojant valstybės suteikiamas paslaugas, arba suteikiant tokį žemą VBP, kad jis būtų praktiškai bevertis (o daug realiau – dotacija verslui). Pavyzdžiui, būtent todėl Swedbank ekonomistas Nerijus Mačiulis agituoja už VBP: kaip alternatyvą gerovės valstybei, t.y. kaip alternatyvą visoms visuotiškai valstybės suteikiamoms paslaugoms. Bet net ir tokios privatizacijos kontekste VBP galėtų siekti ne daugiau nei 200 eurų…

Subjektyvumo struktūra ir problemos su VBP

“Kairieji akselericionistai” Nickas Srnicekas ir Alexas Williamsas ko gero iš VBP idėjos išsunkė viską, kas įmanoma. Jų teigimu VBP pati savaime nėra pakankama ir norint “išrasti ateitį“, t.y. norint sukurti patrauklią ir prieinamą ateities viziją kairiųjų jėgų mobilizacijai, kairė turėtų iš VBP idėjos išsunkti viską, ką ji netiesiogiai implikuoja. Todėl jie siūlo reikalauti ne tik VBP, bet ir (1) nuoseklios darbo mechanizacijos (kas atlaisvintų žmonių laiką ir energiją nuo bereikalingo ir nemėgiamo darbo: šiandien tik 13% dirbančių mėgsta savo darbą), (2) trumpesnės darbo savaitės bei (3) fundamentalių pokyčių darbo etikoje, t.y. bandymo atsikratyti idėjos, kad (kapitalistinis) darbas turėtų užimti centrinę žmogaus gyvenimo vietą, jį apibrėžti. Paprastai tariant, jų paskutinio reikalavimo siekis yra pakeisti žmonių požiūrį ne tik į patį darbą, bet ir į tuos, kurie atsisako dirbti. Pavyzdžiui, jie norėtų pasiekti to, kad atsisakantys dirbti nebūtų laikomi dykaduoniais, etc.

Nepriklausomai nuo konkrečios pozicijos VBP spektre – ar reikalaujama paprasčiausiai VBP oriam pragyvenimui užtikrinti ar reikalaujama “pilno paketo” – a la Srniceko ir Williamso siūlymas – aš turiu labai naivų ir paprastą klausimą: kiek kairuoliška yra ši idėja apskritai?

Turint omenyje, kad pats kapitalizmas savo “natūraliu” keliu juda link VBP, kad VBP turi palaikymą visame politiniame spektre (ypač tarp Silicio slėnio korporacijų), kas konkrečiai padaro šį siūlymą kairiuoju? Net ir Silicio slėnio korporacijų vadovai gali kalbėti apie “pilnai automatizuotą prabangos komunizmą”, kuomet mes visi plaukiosime jachtomis, etc. Todėl jei net ideologinės fantazijos lygmenyje tokie kairės siūlymai yra visiškai priimti ir net integralūs šiandieninės kapitalizmo epochos trajektorijos kontekste, ar tai neindikuoja tam tikro simptomo? Simptomo, kad kairė sunkiai serga?

Dar 1960-aisiais ir 1970-aisiais, tik pradėjus sparčiau kurtis įvairiausiems kairiesiems judėjimams – už juodaodžių, moterų, homoseksualų teises, etc. – jų ideologinė fantazija buvo fundamentaliai kitokia nei ta, kuri egzistuoja šiandien. Jei tuomet šių judėjimų siekis buvo pakeisti visą heteronormatyvią/patriarchalinę visuomenės struktūrą, tai šiandien mes viso labo reikalaujame šiek tiek daugiau pripažinimo ir tolerancijos iš šios struktūros – diskursas, kuris tuomet ne tik neegzistavo, bet ir nebūtų buvęs suvokiamas.

Pavyzdžiui, ar nėra kažko simptomatiško kairiųjų reakcijoje į homoseksualams suteikiamą teisę tuoktis? Kuomet JAV/Vokietijai/etc. paskelbus apie teisę tuoktis, tarp kairiųjų nuvilnyja euforijos ir džiaugsmo banga. Bet ar tikrai toks sprendimas – kuris yra jokia prasme nekvestionuoja jokių galios struktūrų (pvz. tiek JAV, tiek Vokietijoje dauguma – įskaitant valstybės aparatą plačiąją prasme – jau seniai palaikė tos pačios lyties santuoką) – turėtų sukelti džiaugsmo ir euforijos bangą?

Nenoriu būti nesuprastas: visų pirmiausia aš nekalbu iš nostalgiškos pozicijos, lyg stalinistas, nesugebantis susitaikyti su Sovietų Sąjungos žlugimu. Lygiai taip pat aš nekalbu iš reakcingos pozicijos, t.y. aš nesakau, kad šitie sprendimai nėra progresyvūs ar jų neturėtų būti siekiama. Mano problema yra su kairės ideologiniu/fantazmatiniu santykiu su šiais įvykiais. Jie geriausiai pademonstruoja, kad kairė praktiškai susitaikė, kad neoliberalizmas ar neofeodalizmas yra nekvestionuotinas politinis/ekonominis/ideologinis fonas. Todėl net ir deklaruojamoje opozicijoje neoliberalizmui (pavyzdžiui VBP proponentų), neoliberalizmas iš esmės nėra kvestionuojamas, t.y. tai yra opozicija neoliberalizmui iš neoliberalizmo vidaus. Tai yra opozicija neoliberalizmui, priimant neoliberalią subjektyvumo struktūrą, kaip duotybę, skundžiantis tik tiek, kad neoliberalizmas neleidžia tinkamai vystytis neoliberaliam subjektyvumui. Pavyzdžiui, ar tikrai yra kažko subversyvaus, kai opozicija neoliberalizmui yra išreiškiama per individualizmo prizmę (a la “neoliberalizmas neleidžia man pilnai realizuoti savo konsumeristinės tapatybės”)? Kitaip tariant, neoliberalizmui oponuojama iš neoliberalistinio (arba realiau – neofeodalistinio) subjektyvumo pozicijos, kas – kitais žodžiais tariant – nėra jokia opozicija, jokia reikšminga šio žodžio prasme.

Todėl nėra nieko neįprasto, kad, pavyzdžiui, tie patys žmonės, kurie tyčiojasi iš Francis Fukuyamos “istorijos pabaigos” tezės (kad sugriuvus Sovietų Sąjungai liberalus demokratinis kapitalizmas yra politinės istorijos pabaiga), kurie cituoja Žižeko išsakytą kritiką tiek Fukuyamai, tiek šiandienos Fukuyamiškai kairei, yra lygiai tie patys žmonės, kurie iš esmės ir yra Fukuyamistai (kurių politinė vizija apsiriboja keletų pakeitimų kapitalistinėje sistemoje, tikintis, kad viskas galės judėti toliau taip, kaip judėjo iki šiol, tik be savo “blogybių”, be savo simptomų). Todėl, kuomet Žižekas retoriškai klausia “ar šiandien mes visi nesame Fukuyamistai?”, galbūt šį “mes” turėtume priimti pažodžiui, t.y., kad mes išliekame Fukuyamistai, net kuomet sąmoningai suprantame šios idėjos absurdiškumą ir sąmoningai jai oponuojami. Kitaip tariant, kapitalizmo ideologija yra persismelkusi per visą mūsų egzistencinį fabriką, per visą mūsų subjektyvumo struktūrą, todėl mes net ir sąmoningai suvokdami Fukuyamos tezės absurdiškumą, nežinome kaip praktiškai iš jos ištrūkti (nepamirškime, kad ideologija yra pasąmoninis reiškinys). Ir galbūt čia yra viena iš priežasčių, kodėl teorija/filosofija dar niekada nebuvo tokia svarbi.

Būtent todėl Alain Badiou teigia, kad šiandien didžiausias priešas yra ne Imperija ar Kapitalas (etc.), bet Demokratija. Kitaip tariant, didžiausias priešas yra mąstymas, kad mes galime pakeisti buržua pasaulį, žaidžiant pagal buržua demokratijos taisykles, kuomet realybė yra tokia, kad buržuazinė demokratija yra pilnai inkorporavusi opoziciją sau pačioje sistemos struktūroje.

Lygiai taip pat opozicija kapitalizmui, dėl to, kad šis viso labo nesuteikia pakankamai aukštų pragyvenimo standartų savęs realizacijai (etc.) yra opozicija, pilnai inkorporuota kapitalizmo šerdyje. Tokia opozicija visiškai nepaliečia pačios problemos esmės, t.y. pačio kaputalizmo, pačios priežasties, kodėl žmonės apskritai neturi tinkamų pragyvenimo standartų.

Kitaip tariant, VBP yra ne daugiau nei kapitalistinė fantazija, t.y. manymas, kad mes galime turėti kapitalizmą be kapitalizmo (t.y. visus “gerus” kapitalizmo aspektus atmetant viską, kas yra “bloga”), nesugebant matyti realaus sąryšio tarp kapitalizmo fenomenų. Tokia fantazija iš esmės nesiskiria nuo bet kurios kitos kapitalistinės fantazijos: kapitalizmas be ekonominių krizių, be karų, be skurdo, etc.

Todėl šia konkrečia prasme VBP nesiskiria nuo bet kokių utopinių schemų, kurias dar 19 amžiuje išradinėjo utopiniai komunistai, kuriuos aršiai kritikavo Marxas et al. Nuostabi idėja su įsivaizdavimu, kad viskas, kas yra reikalinga, tai tiesiog žmonių mobilizacija aplink ją. Tačiau kairė, norėdama mobilizuoti žmones, privalo padaryti daugiau nei pasiūlyti alternatyvą. Bet koks reikšmingas kairės projektas turi prasiskverbti per visus gyvenimo aspektus ir turėti atsakymus/pozicijas į visus klausimus. Priešingu atveju, tokio kairiojo projekto politinės pozicijos galėtų egzistuoti tik ad hoc principu.

VBP idėja taip pat kuo puikiausiai tinka mūsų post-politinei epochai ir galbūt tai yra esminė priežastis, kodėl ši idėja – vienokioje ar kitokioje formoje – turi palaikymą visame politiniame spektre. Kitaip tariant, VBP pakeičia politinius (egalitarizmo, demokratijos, valdžios, etc.) klausimus fundamentaliai administraciniais, technokratiniais klausimais, kuomet visi sutinkame su iškeltu tikslu ir vienintelis klausimas tampa, kaip geriausiai šį tikslą pasiekti. Akivaizdu, kad tokiose politiniuose rėmuose, pati politika nebeegzistuoja, nes esminis klausimas tampa viso labo techninis, kurį iš esmės būtų galima palikti ekspertams, kurie tuomet galėtų nuspręsti “moksliškai” kokio dydžio VBP galėtų egzistuoti nesukeliant infliacijos ar kitų šalutinių poveikių, etc. Žinoma, viskas nėra taip paprasta, tačiau kalbant apie indikacijas ar simptomus, tai juos neabejotinai galima įžvelgti.

Tačiau net ir palikus nuošalyje “abstraktesnius” ideologinius svarstymus, VBP idėja susiduria su labai “materialiomis” problemomis. Pavyzdžiui, net (ypatingai) kairieji ekonomistai pastebi, kad VBP įgyvendinimas sukurs infliacinių pasekmių, kurios labiausiai paveiks būtent tuos, kurie turėtų gauti daugiausiai naudos iš šio projekto.

Kolektyvinis geismo organizavimas

Niekada istorijoje kairės politinis ir ideologinės fantazijos horizontas nebuvo apibrėžtas per viso labo didesnes pajamas ar geresnes darbo sąlygas. Tai, be abejo, nereiškia, kad istoriškai kairė šių dalykų nesiekė, bet tai reiškia, kad šie dalykai buvo – tam tikra prasme – antraeilis, šalutinis produktas tikrajam kairės siekiui: valdžios siekiui, radikalaus egalitarizmo siekiui, visuomenės demokratizacijos siekiui, proletaro diktatūros siekiui, etc. (dalykai, kurie reiškia vieną ir tą patį).

Leiskit išsireikšti brutaliai ir tiesmukai: jei VBP yra geriausia ką kairė gali pasiūlyti kaip realią politinę poziciją ir ideologinį/politinį susitelkimo tašką, jei tai apibrėžia kairės ideologinės fantazijos horizontą, jos ateities viziją, jei VBP yra pozicija, kurios (pa)siekimas turėtų kelti kovos dvasią ir mobilizuoti žmones kovai, tai tokiu atveju kairė yra pribaigta. Kairė yra negyva. Kairė neegzistuoja.

Jei viskas, ką kairė gali pasiūlyti yra viso labo aukštesnių gyvenimo standartų siekis (VBP ar kitoje formoje) ir jei kairė naudos šį siekį, kaip ideologinį/politinį susitelkimo tašką judėjimui, kas sutrukdys šį judėjimą oportiunistiškai “pavogti” labiau “organiškiems” neofašistiniams judėjimams, dešiniesiems populistams ar toms pačioms dabartinėms buržua galios struktūroms, kurios bus nepalyginamai geriau pasiruošusios įgyvendinti norimas reformas, kad nuramintų “sukairėjusias” mases? Istorijoje apstu pavyzdžių, kuomet dešinė sėkmingai oportiunistiškai inkorporavo dirbančiųjų gyvenimo standartų klausimą (vienoje ar kitoje formoje), kuomet šis pasidarė pakankamai politiškai aktualus: Peronizmas Argentinoje, Nacizmas Vokietijoje, Socialdemokratija visame vakarų pasaulyje, etc. Net ir šiandien nėra sunku surasti neofašistinių judėjimų, kurie eskaluoja eilinio žmogaus gyvenimo standartų klausimą, kaltindami globalizmą/žydus/oligarchiją/kapitalizmą/etc.

Kaip ir minėjau prieš tai, ta “ideologinė euforija” (vadinkit tai, kaip norit), kurią sukelia VBP idėja ir ateities vizijos apibrėžimas per šią idėją, iš esmės reiškia, kad saviironiškas neoliberalistinis subjektyvumas, švenčiantis skirtumus ir tapatybių gausą ir egzistuojantys konsumeristiniai geismo standartai yra priimami, kaip egzistencinės duotybės. Bet čia mes, vėlgi, susiduriame su praktinėmis problemomis: jei neoliberalistinis subjektyvumas yra neliečiamas, kaip turėtų atrodyti tokių subjektų kova už bet kokią politinę idėją? Ar toks subjektyvumas yra suderinamas su besąlygiška, bekompromise ir kariškai disciplinuota kova už kairiasias idėjas (kas yra absoliuti būtinybė bet kokios kairės politinės vizijos įgyvendinimui)? Ar toks subjektyvumas galėtų būti politinis avangardas? Kaip, presuponuojant tokį subjektyvumą, kairė galėtų bent minutę išsilaikyti valdžioje (vienoje ar kitoje to formoje)?

Šiandien net ir minimaliai nuo centro-kairės nutolusi partija jau gali sukelti paniką ir chaosą buržua pasaulyje. Priminkit politines ir ekonomines pasekmes Graikijoje, kuomet Syriza buvo išrinkta į valdžią. Tačiau ne tik šiandien, bet ir istoriškai bet ko vertos kairės patekimas į valdžią reiškė politines ir ekonomines pasekmes, kurios trumpajame laikotarpyje ženkliai pablogino šalies gyventojų gyvenimo standartus (galvokit: kapitalo bėgimas, finansinių rinkų boikotas, industrialistų streikas, embargas, etc.). Jei kairė apsibrėžia save, savo politinę programą ir savo politinę viziją per gyvenimo standartus, tuomet kiek žmonės, palaikę/kovoję/išrinkę tokią valdžią, taikysis su tą sekančiu chaosu ir gyvenimo standartų kritimu? Kaip tokia kairė sugebės išgyventi neišvengiamas ekonomines krizes? Galbūt kažką panašaus galime matyti Graikijoje, kuomet Syrizai nesugebėjus patenkinti gyventojų reikalavimų, vis didesnė dalis žmonių nusigręžia nuo šios partijos.

Istoriškai kairė niekada nebuvo palaužiama ekonominių pasekmių, nes ideologiniame lygmenyje ji niekada savęs neapibrėždavo ir nebuvo apibrėžiama per gyvenimo standartų prizmę. Prisiminkime, kad kuomet Salvadoras Aljendė buvo išrinktas prezidentu ir kuomet tai sukėlė visišką ekonominį ir politinį chaosą, po poros metų palaikymas jam išaugo, nepaisant to, kad gyvenimo standartai daugeliui žmonių pablogėjo: jie buvo priversti dirbti dar ilgiau, kartais keliose darbovietėse bei taip pat turėjo paskirti savo laisvą laiką politinei veiklai, etc. Ir mano nuogąstavimas yra toks, kad aš nemanau, kad šiandieninė kairė yra suderinama su tokia kova. Ir aš, be abejo, kalbu ne tik apie kairę, kuri egzistuoja šiandien, bet ir apie pačią šiandieninės kairės vystymosi trajektoriją (jei apie tai apskritai galima reikšmingai kalbėti, nes kas liečia šiandieninę kairę, ji formaliai jau yra sudariusi paktą su fašizmu).

Kokia viso to išvada? Kad kairei būtina organizuoti kolektyvinį geismą, t.y. standartus pagal kuriuos žmonės geidžia vieno ar kito dalyko, standartus, pagal kuriuos žmonės nusprendžia dėl ko, kaip ir kiek smarkiai jie turėtų aukotis, etc. Visa tai, be abejo, galima pasiekti tik per plačiausio mąsto politinę organizaciją. Žinoma, kalbėdamas apie politinę organizaciją aš kalbu ne apie rinkiminę mašiną, bet apie plačiausio mąsto kultūrinių/socialinių/ekonominių/politinių institucijų – infrastruktūros – kūrimą. Vadinkit tai (naujo tipo) partija, vadinkit tai judėjimu, vadinkit tai universalia kariuomene – visai tai nėra svarbu. Aš kalbu apie tai, ką istoriškai darė kairė ir ką šiandien nominali kairė pamiršo ir išdavė.

Reziume

Aš puikiai suprantu, kad tam tikra prasme beldžiu į atviras duris. Pavyzdžiui, jau minėtieji Nick Srneckas ir Williamsas patys išsakė panašius nuogąstavimus savo išvystytų idėjų kontekste (dar tiksliau juos išsakė Alain Badiou diskusijoje su šiais autoriais). Tačiau nepaisant to, tenka dažnai susidurti su kaire, kuri į VBP žiūri ne tik, kaip į vieną iš eventualių politinių siekiamybių, bet kaip į Siekiamybę iš didžiosios raidės, kurios įgyvendinimas kažkaip turėtų išspręsti visas opiausias pasaulio problemas…

Tačiau tai ką šiandieninė, nominali kairė laiko “opiausių problemų sprendimo būdų” nėra nieko daugiau nei primityvi neofeodalistinio kapitalo akumuliacija.