universali kariuomenėKas sieja karinį klausimą ir politines vizijas? Tam, kad ištrūkti iš kapitalistinio realizmo, Fredericas Jamesonas siūlo “amerikietiškąją utopiją”, kurią jis vadina Visuotine Kariuomene. Kaip ir galima tikėtis, JAV kariuomenė turi esminę rolę jo pasiūlyme. Ši ginkluotųjų pajėgų ir emancipacijos konvergencija gali pasirodyti nesuderinama, tačiau tai tik parodo, kad karinis klausimas yra silpnoji šiandieninės kairės vieta. Mes aksiomatiškai priešinamės karinėms intervencijoms ir ginklų žvanginimui, bet mes esame toli nuo to, kad mūsų žodis ką nors reikštų. Koks yra mūsų praktinis atsakas militarizmui ir neišvengiamiems karams? Kaip mes konkrečiai reaguojame į gilėjančius konfliktus, augančią geopolitinę Europos izoliaciją, 2 procentų NATO taisyklę, besikartojančius siūlymus įvesti europinę kariuomenę, etc.?

Žinoma, lengviausias ir patogiausias atsakymas yra besąlygiškas visuotinis nusiginklavimas ar techninis kariuomenės likvidavimas. Bet toks reikalavimas nėra daugiau nei blefas, nes kas yra kariuomenė savo esme? Galutinėje analizėje, tai yra tikroji valstybės galia, aukščiausio lygmens valstybės monopolizuota jėga. Kariuomenės pagalba yra vykdomi karai ir malšinami sukilimai. Būtų absurdiška tikėtis kariuomenės likvidavimo ar juolab reikalauti to pačios valstybės tol kol jos egzistencijai nėra iškeliamas bent minimalus pavojus. Todėl klausimas yra ne apie kariuomenės eliminavimą, bet apie priėjimą prie jos tokiu būdu, kad šios pradinė funkcija yra sumenkinama, t.y. klausimas yra kaip užkirsti kelią kariniams konfliktams ir – kaip Jamesonas įsivaizduoja – transformuoti kariuomenę į naujos visuomenės pamatą. Galiausiai visa tai susiveda į paprastą, bet plataus užmojo reikalavimą, kurį siūlyti privalo radikali Europos kairė: europinio mąsto kariuomenės su visuotiniu šaukimu įvedimas.

Postindustrinis proletariatas

Priežastis, kodėl mes pabrėžiame kariuomenę yra susijusi su struktūriniais kapitalizmo pokyčiais per bent jau pastaruosius penkis dešimtmečius. Klasikinio industrinio kapitalizmo amžiuje gamyklų salės ir profsąjungos buvo socialistinės agitacijos atspirties taškas. Dėl akivaizdžių priežasčių, tokia strategija yra pasenusi. Post-fordistinėje visuomenėje industrinis sektorius yra tik maža ekonomikos dalis, o taip pat ir industriniai darbininkai tėra nedidelis socialinis sluoksnis. Profsąjungų galia sumenko negrįžtamai tiek kalbant apie jų apimtį, tiek apie jų kažkada buvusią radikalią prigimtį. Praeityje mūsų identifikuotas darbo judėjimas šiandien yra praktiškai miręs. Profsąjungose organizuoti darbininkai nesusiduria su tokiomis pačiomis darbo ir gyvenimo sąlygomis, su kuriomis susiduria absoliuti dauguma žmonių. Visuomenėje, kurioje yra tiek daug skirtingų ekonominių ir socialinių polinkių, senojo darbo judėjimo ekvivalentas yra politinis judėjimas, gebantis suvienyti mases.

Jei to būtų maža, tradicinė ir saugi darbo vieta vis labiau tampa privilegija. Jei prekariato egzistencija ir nuolatinio nedarbo fenomenas ko nors mus išmoko, tai yra tai, kad nedarbas šiandien yra norma, o darbas – išimtis. Skaitmenizacija ir automatizacija padaro vis didesnę gyventojų dalį “nebūtina”, nes darbo jėga, būtina kapitalizmo ekonominės struktūros reprodukcijai yra sumažinama iki visiško minimumo. Todėl yra populiaru taukšti apie “gyventojų perteklių”. Nuosekliai Marxo analizuoti darbo santykiai ar perteklinės vertės kūrimas ir išnaudojimas, prie kurio tai priveda, nebeapibrėžia centrinio šiandienos kapitalizmo antagonizmo. Todėl politinės agitacijos sfera nebegali apsiriboti darbo aplinka, bet privalo užimti abstraktesnę erdvę.

Ar tai reiškia, kad marksizmas yra miręs? Tiesa, kad šiandien tradicinis gamyklos darbuotojas nebėra pakankamai abstraktus, kad įkūnytų prastai pagarsėjusią proletariato koncepciją. Bet vietoj to, kad atmestume ją ir redukuotume ją iki empirinio industrinės visuomenės turinio, mūsų užduotis turėtų būti iš naujo atrasti esminę proletariato formą: tai, ką mes galime identifikuoti kaip proletariatą skaitmeninio kapitalizmo epochoje yra dar abstraktesnis ir todėl dar fundamentalesnis proletariato koncepcijos atžvilgiu nei galėjo būti industrinis proletariatas, paviršutiniškame lygmenyje. Proletariatas įkūnija apgailėtiną padėtį nuo kurios buržuazija amžinai bėga ir į kurią viduriniosios klasės rizikuoja nukristi. Tai reprezentuoja pagrindinę visuomenės aklavietę: mes ją galime aptikti žiūrėdami į tuos, kurie dirba prekariškuose, šūdinuose darbuose, getų gyventojuose, trumpai tariant: atstumtuosiuose. Atstumtieji, kurie neturi vietos po Sloterdijko kupolu, kuris skiria ne tik Trečiąjį pasaulį nuo Pirmojo, bet taip pat skiria nebūtinas mases nuo privilegijuotos “aukštuomenės” kiekviename šių pasaulių. Atstumas per naujas apartheido formas,  aptvertas bendruomenes, etc., proletariatas yra “perteklius” “gyventojų pertekliuje”.

Industriniame kapitalizme, socialistinio kolektyvumo embrionas buvo aptinkamas gamyklose. Darbininkai buvo apjungti per erdvinę centralizaciją, kuri leido jiems tiesiogiai organizuotis į profsąjungas ir tvarkytis su bendromis gyvenimo sąlygomis bei patiriamomis kančiomis, o reguliuojamo darbo rutina bei atsakomybių pasiskirstymas per techninį darbo pasidalijimą suteikė jiems disciplinos pojūtį, kuris yra būtinas socialistinio judėjimo organizavimui. Šis judėjimas turėjo būti toks pat mašiniškas, disciplinuotas ir organizuotas, kaip ir pati gamykla. Su darbo lankstumo ir su darbo susijusio nesaugumo atsiradimu, kuri priveda prie postmodernios kultūros ir visuomenės atomizavimo, mažiausias bendras gamyklos vardiklis buvo prarastas. Šiandien paruošiamoji savisąmoningos masės forma yra kariuomenė.

visuotinė kariuomenė

Visuotinė kariuomenė = politinė (Europos) žmonių mobilizacija, kuri išlieka ištikima savo proletariškiems elementams. Lygiai taip, kaip ginkluotųjų pajėgų sėkmė priklauso nuo kiekvieno kario įsitraukimo, disciplinuoto ir organizuoto vardan kolektyvinio veiksmo bendram tikslui pasiekti, taip ir socialistiniame judėjime kiekvienas jo dalyvis yra individualiai atsakingas už kolektyvinį judėjimą priekin. Daugeliu atžvilgiu politinė kova atspindi karinę kovą, judėjimas išmoksta adaptuoti savo strategijas, ištobulina maskavimąsi, kuomet jis yra būtinas, išugdo pasitikėjimą savo sudedamosioms dalims tęsti kovą, etc. Visuotinei kariuomenei liaudis egzistuoja savitiksliškai, kai tuo tarpu kapitalas egzistuoja liaudies sąskaita. Visuotinei kariuomenei nėra nereikalingų žmonių, nėra gyventojų pertekliaus, nes kariuomenė yra tiek gera, kiek geras yra kiekvienas jos karys ir kiekvienas subjektas yra potencialus karys visuotinėje kariuomenėje. Tai yra “kariuomenės” reikšmingumas. Žinoma, yra būtina atsikratyti šovinistinių intervencinės jėgos konotacijų, atitraukti kariuomenės funkcijas nuo geostrateginių tikslų ir nukreipti jas link kūrimo naujos visuomenės, kuri įtraukia atstumtąsias mases į bendrą politinį universalumą. Dėl šios priežasties, geostrateginės intervencijos yra pakeičiamos į intervencijas socialinėje sferoje, o progresyvios institucijos – kurios jau dalinai egzistuoja kaip kariuomenės dalis (pvz. JAV kariuomenės sveikatos apsaugos sistema ar Bundeswehro neatidėliotina pagalba) – išplečiamos ir papildomos.

Kieno valstybė?

Tam, kad būtų galima kontroliuoti kariuomenę, visų pirmiausia yra būtina kolonizuoti ją formalaus įtraukimo pagalba, t.y. per karo prievolę. Savanoriais paremtos kariuomenės prigimtis yra nebūti socialinio masių judėjimo pagrindu. Vietoj to, ji pirmiausia pritraukia turtinguosius, patriotiškus reakcionierius ir atsirenka karius pagal jų efektyvumą. Mes negalime kviesti masių infiltruotis į kariuomenę, nes tol kol mes turime savanoriais paremtą kariuomenę, individualus stojimas išlieka išimtinai asmeniniu, etiniu sprendimu, neturinčiu apskritai jokios politinės reikšmės. Kolektyviniai politiniai veiksmai susiję su kariuomene yra neįmanomi tol, kol liaudis yra atskirta nuo jos struktūrų. Dezertyruojant atskiriems kariams būtų neįmanoma jų sujungti jų su masėmis, kurios nėra įtrauktos į karines institucijas. Išdavę kariai gali būti lengvai pakeisti labiau lojaliais savanoriais, apeinant bet kokią politinę kontroversiją. Tuo tarpu formali karo prievolė inkorporuoja mases į vidines karinio aparato struktūras ir atiduoda joms formalią jų kontrolę.

Nepaisant didėjančios karų tikimybės ir augančio nacionalizmo, karo prievolės įvedimas nėra rizikingas, lyg egzistuotų pavojus, kad masės bus nusiųstos į fronto liniją, kaip patrankų mėsa. Priešingai, būtent dėl to įtraukti mases į kariuomenę bei suteikti joms ginklų ir institucijų kontrolę yra būtina tam, kad būtų sukurta praktinė opozicija karinėms intervencijoms. Bet karo prigimtis bei kariuomenės kompozicija fundamentaliai pasikeitė dėl technologinio progreso pastaraisiais dešimtmečiais. Karinių funkcijų mechanizacija ir modernios ginklų sistemos tradicines pėstininkų mases paverčia atgyvena. Pėstininkai kovoja tik kartu su moderniausiomis technologijų sistemomis (dronai, dirbtinis intelektas) ir greitašaudžiais ginklais, ko rezultatas yra toks, kad pėstininkų reikšmė ir kiekis drastiškai sumažėjo. Karų apkasuose amžius baigėsi: šiandien didžiulės karių pajėgos yra neefektyvios, kas liečia karinių funkcijų atlikimą ir ekspertų grupės puikiai tą supranta. Karo prievolės atsisakymas buvo dalis JAV prezidento Richardo Nixono programos siekiant susilpninti protestų judėjimą prieš karą Vietname, kuris pasiekė tokį reikšmingą lygį tik todėl, kad Amerikos visuomenės masės buvo jo įtakotos.

Pirmoji moderni privačių kariuomenių likvidacija buvo įgyvendinta tos pačios revoliucijos, kuri užbaigė Prancūzijos absoliutizmą, įvedė politinę modernybę ir tapo modeliu visoms kitoms revoliucijoms pasaulyje, kurios siekė eliminuoti feodalistines struktūras. Prancūzija įvedė karo prievolę 1793-aisiais, kuomet Austrija ir Prūsija paskelbė karą revoliucijai. Į tai mes neturėtume žiūrėti kaip į viso labo pragmatišką sprendimą, bet kaip į demokratinį pasiekimą, nes jis išplėtė politinio masių dalyvavimo ribas, įtraukdamas karines institucijas. Tai nėra tik atsitiktinumas, kad kariuomenės privatizacija ateina kartu su neofašizmu: šiandienos socialinė visuma istoriškai juda link technokratinės santvarkos, kuri transformuoja iki tol buvusias politines kontroversijas, paversdama jas techninėmis “ekspertų” problemomis. Žmonės su savo “šališkumais” yra “kliūtis” sprendimų priėmimo procesuose, nuo kurių jie yra vis labiau atskiriami. Reikia suvokti kariuomenės privatizaciją platesniame kontekste, kuris gali būti apibrėžtas kaip bendra pasaulinio kapitalizmo tendencija “industrializuoti valstybę” ir jos organus: ne tik kariuomenė, bet ir visos kitos valstybinės funkcijos ir institucijos yra privatizuojamos ir komodifikuojamos viešosios kontrolės sąskaita.

Ko mes išmokstame iš augančio susižavėjimo autoritarinėmis valstybėmis ar “kapitalizmu su azijietiškomis vertybėmis” bei augančio mąstysenos “jei tau tai nepatinka – palik valstybę” populiarumo, yra tai: globali grėsmė su kuria mes susiduriame yra tai, ką Silicio Slėnio neoreakcionieriai vadina “patchwork sistema”, kurią sudaro nedideli miestai-valstybės, kuriose vienintelė garantuota teisė yra teisė išvykti, todėl teritorijos yra vartojamos kaip prekės ir neturi jokios politinės dimensijos. Kapitalizmo ateitis yra neofedalinė pasaulinė santvarka.

Būtent todėl kova dėl vieningo Europos žemyno eina koja kojon su kova dėl bendros transnacionalinės kariuomenės. Visuotinė kariuomenė yra tiesioginis atsakas filisteriškų “niekšiškų valstybių” partikuliarizmui ir politikos technokratizacijai. Visuotinė kariuomenė yra demokratiška, nes demokratija nėra apibrėžiama tik juridinėmis teisėmis, bet visų pirmiausia realia žmonių valdžia, jų įtakos dydžiu. Tol kol “ekspertai”, savanoriai atlieka karines funkcijas be viešosios atskaitomybės ir kontrolės, intervencijos išlieka išimtinai techniniais reikalais, kurie išvengia politinės kontroversijos. Bet kokia opozicija karui, kuri visa tai ignoruoja yra bergždžia. Yra paprasta atmesti intervencijas, jei bet kokiu atveju nesama pozicijoje, kuri leistų nuspręsti karo ar taikos klausimus: karo prievolės atsisakymas reiškia ne individo laisvę išvengti primestos karinės tarnybos, bet impotenciją, atskyrimą, primestą nuolankumą valstybės geostrateginiams interesams. Tie, kurie išreiškia opoziciją karo prievolei neišvengiamai toleruoja, kad savanoriai ekspertai ir privatūs samdiniai laiko botagą savo rankose – ir praktiškai palaiko karą. Visuotinė karo prievolė reiškia karinio aparato demokratizaciją, nes ji perkelia pilietinį antagonizmą į kariuomenę, sukuria erdvę reikšmingai opozicijai karui ir priverčia mases įkurti save kaip politinį subjektą.

Dviguba valdžia

Vien tik karinių institucijų kontrolė ir tik tam, kad būtų užkirstas kelias karui neišvengiamai palies fundamentalius klausimus susijusius su demokratijos esme ir įkvėps atgimusį jos supratimą. Kova dėl liaudies karinio aparato kontrolės sukasi aplink klausimą: kas iš tikrųjų turi teisę naudotis valstybės monopolizuota galia ir vardan kieno interesų? Valstybės vardan jų pačių interesų, tos pačios valstybės, kurios jau prarado masių pasitikėjimą ar Europos liaudis vardan visų žmonių interesų? Masės nebėra atskirtos nuo valstybės valdžios ir pačios, kaip kolektyvas, ją naudoja. Valstybės valdžia yra pakeičiama į kažką, už ką patys žmonės yra atsakingi. Policijos militarizacijos fone, visuotinė kariuomenė irgi yra liaudies valdžios reklamacija, masių savitvarda: politika nustoja būti susijusi su sprendimais, kurie paveikia žmones ir tampa susijusi su žmonių gebėjimu paveikti sprendimus. Visuotinė kariuomenė tampa valstybe valstybėje, konkuruojanti su valstybėmis dėl legitimumo. Jos moto yra: mes patys esame pajėgūs save valdyti ir laikydamiesi šios pozicijos, mes esame pasirengę perimti oficialias valstybines institucijas.

juodosios panteros

Dėl šios priežasties visuotinė kariuomenė neapsiribos viso labo intervencijų kontrole. Tai yra mūsų minimalus reikalavimas, bet jis paruošia dirvą įkūrimui autonominių struktūrų, suteikiančių kasdienę pagalbą, etc. bei pagimdo naują politinę kultūrą. Visuotinė kariuomenė iš (geostrategiškai kalbant) neefektyvios kariuomenės tampa savireguliuojančia paralele visuomene, vis labiau tolstančia nuo oficialios valstybės ir vietoj to kuriančia atskiras institucijas. Šių struktūrų detalės yra atviras klausimas ir privalo būti pritaikomos realioms politinėms aplinkybėms.

  1. Opozicija karui ir šovinizmui yra įmanoma tik per masių militarizaciją. Europinės kariuomenės įkūrimas su visuotine karo prievole vyrams ir moterims. Nacionalinių pajėgų atsakomybių apribojimas, privedantis prie visiško jų likvidavimo.
  2. Liaudies saviįgalinimas yra įmanomas tik per masių militarizaciją. Perduoti valstybės monopolizuota galią į liaudies rankas, t.y. kariuomenei, nuginkluojant policiją ir privačias pajėgas.
  3. Universalizuoti privatizuotas “ekspertų žinias” ir sukuri liaudį, kaip politinį subjektą yra įmanoma tik per masių militarizaciją. Visuotinis praktinis ir techninis apmokymas naudotis ginklais tam, kad masės turėtų priėjimą prie ginklų sistemų ir jų kontrolę. Priedo prie techninio mokymo, politinis mokymas, masių organizacija ir mobilizacija.
  4. Užtikrinti socialines paslaugas įmanoma tik per masių militarizaciją. Visuotinė kariuomenė yra atstumtųjų masių, kurios tapo visiškai nereikalingos kapitalui, politinė mobilizacija ir įgalinimas. Kaip atsakas automatizacijai ir “gyventojų pertekliaus” ideologijai: visuotinės bazinės pajamos kariuomenės nariams, nepriklausomai nuo tautybės ir pilietybės. Priedo tam, visuotinė darbo garantija pagal struktūrinius kariuomenės poreikius.
  5. Viešoji infrastruktūros kontrolė yra įmanoma tik per masių militarizaciją. Visokių tipų karinė infrastruktūra, susisiekimo sistemos, keliai, etc. nuosekliai paverčiama viešąja kariuomenės nuosavybe.
  6. Laisvas žmonių judėjimas gali būti užtikrintas tik per masių militarizaciją. Sunaikinti “Europos Tvirtovę” perduodant Frontex atsakomybes kariuomenei. Ne tik “kultūrinė”, bet ir politinė pabėgėlių integracija įtraukiant juos į kariuomenę. Europos liaudis yra ne konkreti, bet abstrakti kategorija, apibrėžiama politinio universalumo prie kurio priėjimą turi visi. Dėl šios priežasties, liaudis identifikuoja pabėgėlius, kaip dalį savęs.
  7. Konfrontacija su ekologine krize yra įmanoma tik per masių militarizaciją. Kariuomenės sujungimas su Europos kosmoso agentūra. Neatidėliotinos pagalbos išplėtimas ir konkrečių planų kūrimas tvarkytis su ateinančiomis katastrofomis, kurių nebeįmanoma išvengti. Geoinžinerijos prioretizavimas santykyje su kosmoso kolonizavimu. ESA mokslinio išsilavinimo suteikimas.

Visuotinė kariuomenė nėra redukuojama į savo empirines dalis. Kas padaro ją demokratišką ir radikalią yra kariuomenės forma, kuri nėra nieko daugiau nei partinio judėjimo įpėdinis: ji yra tokia pat politiška, kaip ir partija, bet konkretesnė, tiek kiek ji taip pat reiškia savo kūno (masių) paslankumą ir orientaciją, kuri nebėra asocijuojama su “partijos” sąvoka. Ji išvysto politinę kultūrą, kuri padeda pagrindus socialistinei visuomenei. Ji redukuoja valstybė iki visiško minimumo, pakeičiant ją į kūną, kurio dalis yra kiekvienas ir už kurį atsakingas taip pat yra kiekvienas. Trumpai tariant, visuotinė kariuomenė yra realizuota jėga, kuri suvokia kovos už demokratinius standartus ir kapitalizmo sunaikinimo tapatybę.

Versta iš: https://demokratischmilitantejugend.wordpress.com/the-universal-army/