Vakarų kairė Aljendės šešėlyje

Vakarų kairė Aljendės šešėlyje

Viskas po dangum yra visiškame chaose; situacija yra puiki. (Mao)

Pastaraisiais metais Vakarų pasaulyje stebuklingai iškilo kairės politikos atgimimo apaštalai. Šis stebuklas, prasidėjęs Graikijoje su Syrizos iškilimu ir jos rinkimine pergale, išplito į anglosaksų sferą, kur taip pat netikėtinai atsirado Jeremy Corbynas ir Bernie Sandersas.

Tačiau stebuklingai, staigiai ir nelauktai pasirodę, iškilę ir gavę realius šansus laimėti, jie lygiai taip pat tragiškai susinaikino ir tapo nebeatskiriami nuo isteblišmento, kuriam dar visai neseniai skelbė karą.

Pirmą kartą kaip tragedija, antrą – kaip farsas, yra pasakęs Marxas. Deja, bet būdama paskutine šioje eilėje, Sanderso kapituliacija žymi ne antrą ir toli gražu ne trečią kartą, kai kairė kapituliuoja. Priešingai, visa Vakarų kairės istorija yra nuolatinių pralaimėjimų ir nesibaigiančio farso istorija. Todėl Sanderso kapituliacija net neturėtų iššaukti jokios reakcijos, apart šypsenos ir gūžčiojimo pečiais. Neturėtų, bet iššaukia. Deja.

Ir kiekvienas toks pralaimėjimas neabejotinai iškelia klausimą: kodėl šį kartą buvo pralaimėta? Pateikiamose atsakymuose dažnai kalbama apie isteblišmento susimokymą, apie spaudos organų blokadą, apie vidinius partijos ar kampanijos priešus, apie oponentų demagogiją ir jų juodus pinigus, apie brutalius galios svertų naudojimus.

Tokios analizės yra daugiau nei bevertės. Ne todėl, kad jos yra faktiškai klaidingos ir nenaudingos, bet todėl, kad – kalbant apie pralaimėjimo esmę – jos yra absoliučiai perteklinės. Kad tavo priešai sieks tave sunaikinti bet kokia kaina yra duotybė ir net neturėtų figūruoti kaip analitinis faktorius.

Tačiau net ir atsakymai, kurie yra ne apie išorinių, bet apie vidinių faktorių įtaką, dažnai yra per daug partikuliarūs.

Todėl jei mes bandytume suformuluoti labiau universalią tezę apie Vakarų kairės herojų pralaimėjimų ar kapituliacijų priežastį, mes galėtume sakyti taip: Vakarų kairė neturi instinkto chaosui. Ji desperatiškai bijo net jei nebūtinai sukelti chaosą, tai bent jau prisiimti už jį atsakomybę.

Ir čia Vakarų kairė sutinka Aljendę. Turėjus progos prisiminti jo prezidentavimo laikotarpį, niekaip nepaliko mintis, kad to meto įvykiai turi labai ryškių paralelių su pastaraisiais metais kairės politikos padangėje. Ryškiausiai į atmintį yra įsirėžusi Aljendės baimė rizikuoti chaosu, o tiksliau: prisiimti už jį atsakomybę.

Aljendė darė viską, kad patenkintų savo oponentų kraujo troškimą. Jis aukojo savo ministrus, savo planus ir dirbančiųjų kantrybę. Galiausiai jis paaukojo save patį ir visą Čilės kairės projektą. Kodėl? Tik todėl, kad negalėtų būti apkaltintas tiesiogine atsakomybe už chaosą (pilietinį karą).

Jis žinojo, kad jo bandymas pasipriešinti jį sunaikinti siekiantiems priešams būtų kainavęs pilietinį karą. Bet jis taip pat žinojo ir tai, kad to nepadarius tie priešai jį sunaikins. Niekas dėl to neturėjo abejonių net ir prieš įvykstant 5 bandymams jį nuversti.

Aljendės projektas buvo apie taikų, čilietišką kelią į socializmą. Tai turėjo būti alternatyva bolševizmui. Bet dienos pabaigoje taikus, čilietiškas kelias buvo iliuzija ir pasirinkimas buvo tarp kapituliacijos ir “bolševizmo”.

Būtent todėl minios dirbančiųjų prašė jo panaikinti Senatą, nusispjauti į konstituciją ir galiausiai juos apginkluoti (“Allende, Allende, el pueblo te defiende“). Deja. Kartais mirti yra lengviau, nei nešti atsakomybę.

Iš čia kyla paralelės su mūsų laiku: Syrizos baimė rizikuoti Grexitu (įgyvendinant Varoufakio planą), Corbyno baimė identifikuotis su Brexitu, Sanderso baimė būti Trumpo pergalės priežastimi yra tapačios Aljendės baimei rizikuoti pilietiniu karu, nepaisant visų reikšmingų skirtumų.

Tai ypač ryšku Sanderso atveju, kuomet ne tik pati jo pergalė (niekas neturėtų turėti iliuzijų: Trumpo prezidentavimo “chaosas” būtų juokai, palyginti su Sandersu Baltuosiuose Rūmuose), bet vien nuoseklus bandymas laimėti nominaciją reikalavo per daug įsipareigojimų chaosui.

Tačiau chaoso baimė nė kiek nesiskiria nuo baimės prarasti savo šeimininką. Jos yra tapačios. Būtent todėl nepaisant “racionalių” ir “logiškų” Syrizos, Corbyno ar Sanderso ir jų pasekėjų veiksmų ir argumentų, visi jie turi labai ryškų šeimininko pėdų poskonį.

Chaosas yra neatsiejama bet kokios revoliucijos dalis, nepriklausomai nuo to ar tai yra švelni Sanderso politinė revoliucija, ar smurtinga 19-20 amžiaus socialinė revoliucija. Chaosas yra integrali kairiojo projekto dalis. Kaip šis projektas negali būti chaotiškas supuvusio isteblišmento atžvilgiu? Tiesus kelias nuo isteblišmento iki kairės valdžios paprasčiausiai neegzistuoja. Todėl nenuostabu, kad visi kairieji, turintys tokių iliuzijų ir atsižegnojantys nuo chaoso, liaudies akyse yra visiškai pateisinamai laikomi to paties isteblišmento dalimi.

Čia kairė turėtų pasimokyti iš Trumpo. Trumpas laimėjo ne tik nebijojęs chaoso (kas yra antraeilis faktas), bet besąlygiškai prisiėmęs atsakomybę už jį ir net jį įkūnijęs. Todėl nepaisant visko, Trumpo pergalė 2016-ais metais buvo objektyviai teigiamas reiškinys kairės atžvilgiu ir vargu ar galima pasakyti ką nors kita šiųmetinių rinkimų kontekste.

Trumpo pergalės baimė yra tapati Sanderso pergalės baimei.

Šia konkrečia prasme Vakarų kairės problema yra ta, kad ji yra per mažai rytietiška (suvokiant Rytus kaip vieną iš civilizacijos polių). Žinoma, instinktas chaosui ir atsakomybės už jį prisiėmimas nėra pakankama sąlyga kairės pergalei ir tai toli gražu neapibrėžia Rytų kairės pamokų Vakarų kairei esmės. Tačiau net jei tai nėra pakankama sąlyga, tai, kaip deguonis, yra būtina sąlyga.

Vakarų kairė Aljendės šešėlyje

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top