Slavojus Žižekas. “Leninistinė laisvė”

Leninistinė laisvė

Kaip gi yra su ta laisve? Štai kaip Leninas išdėstė savo poziciją polemikoje 1922 metais, prieštaraudamas menševikų ir eserų bolševikų valdžios kritikai:

Pamokslavimas, kuriuo […] užsiima menševikai ir eserai parodo jų tikrąjį veidą: „Revoliucija nuėjo per toli. Mes visada sakėme tai, ką jūs sakote dabar. Leiskite mums tai dar kartą pakartoti.” Mes į tai atsakome: „Leiskite mums jus pastatyti prie sienos ir sušaudyti. Arba jūs susilaikykite nuo savo pažiūrų išsakymo, arba, jeigu jūs [vis tiek] norite išsakyti savo politines pažiūras esamomis aplinkybėmis, kai mes esame daug keblesnėje situacijoje nei per tiesiogines Baltųjų atakas, tuomet jūs galėsite kaltinti tik save pačius, jei mes su jumis elgsimės kaip su blogiausiais ir kenksmingiausiais Baltosios Gvardijos elementais.

Leninistinė pasirinkimo laisvė – ne „gyvybė arba pinigai!“, bet „gyvybė arba kritika!“ – kartu su Lenino „skeptišku“ žvilgsniu į „liberalią“ laisvės sampratą, paaiškina jo prastą reputaciją liberalų tarpe. Jų nuomonė daugiausiai remiasi standartinės marksizmo-leninizmo „formalios laisvės“ ir „realiosios laisvės“ perskyros atmetimu: netgi kairieji liberalai, tokie kaip Claude Lefort, pabrėžia vėl ir vėl, jog laisvė pačia savo esme yra „formali,“ taigi „reali laisvė“ prilyginama laisvės nebuvimui. Iš Lenino pasisakymų apie laisvę žymiausias yra šis: „Laisvė – taip, tačiau laisvė KAM? Ir laisvė DARYTI KĄ?“ – žvelgdami jo akimis į ankščiau cituotą menševikų atvejį, pamatysime, jog jų reikalaujama „laisvė“ kritikuoti bolševikų valdžią iš esmės reiškė „laisvę“ kenkti darbininkų ir valstiečių valdžiai kontrrevoliucijos vardu… Argi šiandien, po siaubingų „realaus socializmo“ patirčių, nėra savaime suprantama, kur slypi šio mąstymo klaida? Pirmiausia, jis redukuoja istorinę konsteliaciją į vieną uždarą, visiškai kontekstualizuotą situaciją, kurioje „objektyvūs“ veiksmų padariniai yra visiškai nulemti („nepriklausomai nuo tavo siekių, tavo veikla objektyviai tarnauja…“); antra, tokiais teiginiais dėstoma pozicija uzurpuoja teisę spręsti, ką tavo veiksmai „objektyviai reiškia“, taigi jų tariamas „objektyvizmas“ (susikoncentravimas į „objektyvią reikšmę“) iš tikrųjų yra jo priešybės išraiška, visiškas subjektyvizmas: aš nusprendžiu, ką tavo veiksmai objektyviai reiškia, kadangi aš nustatau situacijos kontekstą (sakykime, jei aš tapatinu savo valdžią su darbininkų klasės valdžia, tai visi, kas man prieštarauja „objektyviai“ yra darbininkų klasės priešai). Priešingai šiai pilnai kontekstualizacijai, derėtų pabrėžti, jog laisvė yra „reali“ tik kaip galimybė „peržengti“ duotosios situacijos koordinates, arba „pateikti [savo veiklos] prielaidas“ (kaip pasakytų Hėgelis), t.y. pakeisti pačią situaciją, kurioje mes veikiame. Be to, kaip pastebėjo daugelis kritikų, terminas „realusis socializmas“, nors ir buvo nukaldintas tam, kad tvirtintų apie socializmo sėkmę, iš tiesų savyje yra socializmo nesėkmės įrodymas, t.y. socialistinių režimų legitimizacijos nesėkmės įrodymas – terminas „realusis socializmas“ atsirado tuo istoriniu momentu, kai vienintelė legitimizuojanti socializmą priežastis buvo pats faktas, jog jis egzistuoja…

Tačiau ar tai visa istorija? Kaip laisvė iš tiesų funkcionuoja pačiose liberaliose demokratijose? Nors Clintono prezidentavimas, kaip nusileidimas dešinės ideologiniam šantažui įkūnijo šių dienų (eks-)kairiųjų „Trečiąjį Kelią“, jo sveikatos apsaugos reformos programa vis dėlto būtų esmingas veiksmas, bent jau dabartinėse aplinkybėse, kadangi jis būtų paremtas hegemoniškos idėjos mažinti Didžiosios Valstybės ekspansiją ir jos administracines išlaidas – tam tikra prasme, tai būtų tolygu „padaryti neįmanomą“. Nenuostabu, jog šis planas žlugo: jo nesėkmė (galbūt vienintelis reikšmingas, tačiau neigiamas įvykis Clintono prezidentavimo metu) liudija materialią ideologinės „laisvojo pasirinkimo“ sampratos galią. Tai reiškia, kad nors dauguma taip vadinamų „paprastų žmonių“ nebuvo normaliai susipažinę su reformos programa, medicinos sektoriaus lobistai (dvigubai stipresni už liūdnai pagarsėjusius krašto apsaugos lobistus!) sugebėjo įpiršti publikai fundamentalią idėją, neva įvedus visuotinę sveikatos apsaugos sistemą jų laisvasis pasirinkimas (medicinos srityje) bus kažkaip patrauktas pavojun. Prieš šią grynai fiktyvią apeliaciją į „laisvąjį pasirinkimą“ visi „nenuginčijami faktai“ (Kanadoje sveikatos apsauga pigesnė ir efektyvesnė, nors laisvojo pasirinkimo – ne ką mažiau, ir kt.) įrodė esantys nereikšmingi.

Štai čia mes esame liberaliosios ideologijos nervų sistemos centre: tai laisvė rinktis, pagrįsta „psichologizuota“ subjekto samprata, kuris pripildytas polinkiais ir, vos tik gavęs galimybę, stengiasi juos realizuoti. Tai ypač aktualu šiandien, sociologo Ulricho Becko vadinamos „rizikos visuomenės“ eroje, kai viešpataujančioji ideologija nesaugumą, sukeltą gerovės valstybės išardymu, bando pateikti tarsi galimybę naujoms laisvėms: pvz. remdamasis trumpalaikėmis darbo sutartimis privalai kasmet keisti darbą, vietoj to, kad ilgą laiką pastoviai dirbtum toje pačioje paskirtoje vietoje. Kodėl gi nežvelgti į tai kaip į išsilaisvinimą nuo pastovaus darbo suvaržymų, kaip į šansą vėl ir vėl atrasti save, tapti sąmoningu ir realizuoti užslėptuosius savo asmenybės potencialus? Tu nebegali pasitikėti standartiniais sveikatos draudimo ir pensijų planais, taigi privalai pasirinkti papildomus saugumo planus, už kurios privalai susimokėti. Kodėl gi nežiūrėti į tai kaip į papildomą galimybę pasirinkti tarp geresnio gyvenimo „čia ir dabar“ ir ilgalaikio saugumo? Ir jei ši padėtis sukelia jums nerimą, postmodernūs arba „antrosios modernybės“ ideologai iš kart jus apkaltins nesugebėjimu prisiimti „pilnos laisvės“, „bėgimu nuo laisvės“, arba vaikišku senų, tvirtų formų laikymusi… Dar geriau, kai tai įrašyta į subjekto kaip psichologinio individo ideologiją, tai visi šie pokyčiai automatiškai interpretuojami ne kaip rezultatas to, kad aš esu bloškiamas rinkos jėgų, o kaip mano asmeninių savybių padarinys.

Tokio pobūdžio reiškiniai verčia šiandien iš naujo PERTEIGTI „formalios“ ir „realios“ laisvės opoziciją nauja, tikslesne prasme. Kas mums reikalinga dabar, liberalios hegemonijos eroje, yra „leninistinis“ traité de la servitude libérale [pranc. „laisvos tarnystės sutartis“]naujos Boétie’o Traiti de la servitude volontaire [pranc. „savanoriškos tarnystės sutartis“] versijos, kuri pateisintų akivaizdų oksimoroną „liberalusis totalitarizmas“. Eksperimentinėje psichologijoje, Jean-Léon Beauvois žengė pirmąjį žingsnį šia kryptimi, tiksliai tirdamas pasirinkimo laisvės subjektui suteikimo paradoksus. Pakartotini eksperimentai parodė šį paradoksą: jeigu PO TO, kai iš dviejų savanorių grupių gaunamas sutikimas dalyvauti eksperimente joms yra pranešama, jog eksperimente bus kažkas nemalonaus, netgi prieštaraujančio jų etikai, ir jei tuo metu kažkas primena vienai grupei, jog jie turi laisvą galimybę atsisakyti, o kitai grupei nieko nepasakoma, tai ABIEJOSE grupės TAS PATS (labai aukštas) procentas sutiks toliau dalyvauti eksperimente.

Tai reiškia, kad formalios pasirinkimo laisvė suteikimas nedaro jokios įtakos: tie, kam suteikiama ši laisvė daro tą patį, kaip ir tie, kuriems ji (implicitiškai) nesuteikiama. Tai, kaip ten bebūtų, nereiškia, kad pasirinkimo laisvės priminimas/suteikimas nieko nekeičia: tie, kuriems buvo duota pasirinkimo laisvė ne tik turės tendenciją pasirinkti tą patį, kaip ir tie, kurie jos neturėjo; jie taip pat turės tendenciją „racionalizuoti“ savo „laisvą“ pasirinkimą toliau dalyvauti eksperimente – nesugebėdami iškęsti kognityvinio disonanso (suvokimo, kad jie LAISVAI pasielgė prieš savo interesus, polinkius, skonį ar normas), jie bus linkę keisti savo nuomonę apie tai, ko jie buvo paprašyti padaryti.

Sakykime, individas buvo paprašytas dalyvauti eksperimente, kuris susijęs su savo valgymo įpročių keitimu vardan kovos su badu; tada, po sutikimo tai padaryti, pirmame susidūrime laboratorijoje, jis bus paprašytas nuryti gyvą kirmėlę, su aiškiu priminimu, jog jeigu jis mano, kad šis veiksmas yra pasišlykštėtinas, jis, aišku, gali atsisakyti, kadangi jis turi visiškai laisvą galimybę rinktis. Daugumoje atvejų, jis racionalizuos savo poelgį pagalvodamas kažką panašaus į: „tai, ką mane paprašė padaryti, YRA pasišlykštėtina, tačiau aš nesu bailys, aš privalau parodyti drąsą ir savikontrolę, kitaip mokslininkai pagalvos neva aš esu silpna asmenybė, kuri pasitraukia po susidūrimo su pirma kliūtimi! Be to, kirmėlės yra turtingas baltymų šaltinis ir galėtų būti efektyviai panaudotos pamaitiant skurstančiuosius, kas aš toks, kad griaučiau tokį svarbų eksperimentą dėl savo apgailėtino jautruoliškumo? Ir, galų gale, galbūt mano pasišlykštėjimas kirmelėmis yra stereotipiškas, galbūt kirmėlė nėra tokia jau neskani – ir argi kirmėlės pargavimas nebus naujas iššūkis, nauja patirtis? Galbūt tai padės man atrasti savo netikėtą, švelniai perversišką asmenybės dimensiją, apie kurią iki tol nieko nežinojau?“

Beavois išvardina tris būdus, kuriais pasiekiama, kad žmonės darytų dalykus, prieštaraujančius tam, ką jie suvokia kaip savo poreikius ir/arba interesus: autoritarinį būdą (gryną įsakymą “Daryk taip, nes aš taip sakau, to nekvestionuodamas!”, kuris yra palaikomas atlygiu, jei subjektas elgiasi pagal įsakymą ir bausme, jei elgiasi priešingai), totalitarinį (nurodant į kokį nors aukštesnį Tikslą, bendrąjį Gėrį, kuris pranoksta žmogaus suvokiamą interesą: “Daryk taip, nes net jei tai nemalonu, tai pasitarnaus Tautai, Partijai, Žmonijai!”), ir liberalųjį būdą, kai nurodoma į pačią subjekto vidinę prigimtį. “Ko iš tavęs reikalaujama, gali atrodyt atstumiančiai, bet pažvelk giliau į save, ir atrasi tavo tikrojoje prigimtyje esant numatyta taip elgtis, atrasi, kad tau tai patinka, ir įsisąmoninsi naujas netikėtas savo asmenybės dimensijas!”

Čia reikia pataisyti Beavois: betarpiškas autoritarizmas praktiškai neegzistuoja – net itin represyvus režimas viešojoje erdvėje legitimuojasi per nuorodą į kokį nors Aukštesnį Gėrį, o tas faktas, kad galiausiai “tu turi paklust, nes aš taip pasakiau” reverberuoja tik kaip tarp eilučių įskaitomas obsceniškas priedas. Įprastinis autoritarizmas veikiau pasižymi apeliacijomis į kokį nors aukštesnį Gėrį (“kad ir kokie būtų tavo įgeidžiai, tu privalai paklusti mano įsakymui vardan aukštesnio Gėrio!”), kai tuo tarpu totalitarizmas lygiai kaip liberalizmas susaisto subjektą JO PATIES gėrio vardan: (“kas tau atrodo iš išorės primesta, iš tiesų yra išraiška tavo objektyvaus intereso, t.y. to, ko tu IŠ TIESŲ NORI pats to nežinodamas!”) Skirtumas tarp jų yra kitas: totalitarizmas primeta subjektui jo(s) gerovę, net jei tuo einama prieš jo(s) valią – prisiminkite karaliaus Karolio (liūdnai) pagarsėjusį pasisakymą: “Jei kas nors pasižymės tokia nenatūralia kvailybe, kad stotų prieš savo karalių ir savo šalį ir savo paties gerovę, mes juos padarysim laimingais, jei prireiks – su Dievo pagalba ir prieš jų valią” (Karolis I laiške Esekso erlui, 1644 m. rugpjūčio 6 d.). Čia mes susiduriame tiek su vėlyvojo jakobinizmo laimės kaip politinio faktoriaus konceptu, tiek su senžiustiška idėja, kad žmonės gali priversti būti laimingais. … Liberalizmas stengiasi išvengti šio paradokso (tiksliau, jį užmaskuoti) kabindamasis į subjekto betarpiškos savivokos fikciją (“Aš neteigiu geriau už tave žinąs, ko tu nori – tik pažvelk giliau į save ir laisvai nuspręsk, ko tu nori!”).

Šio neadekvatumo Beavois argumentacijoje priežastis yra ta, kad jis neįstengė suvokti, kaip abisalinis tautologinis autoritetas (Pono “taip yra, nes aš taip sakau!”) veikia ne tik dėl tuo implicitiškai ar eksplicitiškai numatytų sankcijų (bausmės/atlygio). Kitaip tariant, kas iš esmės verčia subjektą laisvai rinktis jam primestus dalykus, kurie yra priešingi jo interesams ir/arba polinkiams? Čia empirinės “patologinių” (kantiška to žodžio prasme) motyvų analizės nepakanka: ištarmė įsakymo, kuriuo jo adresatui primetamas simbolinis įsipareigojimas atskleidžia, kad savo ruožtu esama vidinės jėgos, kurios dėka tai, kas suvedžiotojiškai įstumia mus į paklusnumą, yra būtent tai, kas rodos turėtų užkirsti tam kelią – “kadangi” stoka. Čia mums gali pagelbėti Lacanas: lakaniškasis “Diktuojančio Signifikanto” konceptas designuoja būtent šią hipnotinę jėgą, kuri slypi simboliniame įsakyme, kuris, savo ruožtu, remiasi tik savo paties ištarme – būtent čia mes susiduriame su gryniausiu “simboliniu veiksmingumu.” Tie trys būdai legitimuoti veikseną kaip autoriteto (“autoritarinis”, “totalitarinis” ir “liberalusis”) yra ne kas kita kaip priedangos, būdai, kaip mus padaryti aklais šios viliojančios tuščio kvietimo prarajos galios atžvilgiu. Ir čia liberalizmas tam tikru rakursu pasirodo kaip blogiausias iš trijų, nes jis NATŪRALIZUOJA dingstis paklusti, paversdama jas subjekto vidinės psichologinės struktūros dalimi. Taigi paradoksaliai “liberalūs” subjektai yra tam tikra prasme mažiausiai laisvi: jie pakeičia pačią nuomonę/suvokimą apie save, prisiimdami tai, kas jiems buvo PRIMESTA, kaip kažką kylančio iš jų “prigimties” – jie net NEBESUVOKIA savo subordinacijos.

Pažvelkime į situaciją Rytų Europos šalyse apie 1990 m., kai “realusis socializmas” subyrėjo: staiga liaudis buvo nublokšta į “politinio pasirinkimo laisvės” situaciją – ir, vis dėlto, argi jiems IŠ TIKRŲJŲ kokioje nors plotmėje buvo iškeltas fundamentalus klausimas, kokio pobūdžio naujos tvarkos jie tiesą sakant nori? Argi jie neatsidūrė būtent toje subjekto-aukos situacijoj iš Beavois eksperimento? Iš pradžių jiems sakyta, kad jie žengia į pažadėtąją politinės laisvės žemę; tuomet, greitai po to, juos informavo, kad į tą laisvę įeina laukinė privatizacija, socialinės saugos išardymas ir t.t. – jie vis dar turėjo laisvę rinktis, taigi jie galėjo išstoti; bet ne, mūsų Rytų Europos didvyriai nenorėjo nuvilti savo mentorių iš Vakarų, tad jie stoiškai laikėsi krypties, kurios niekada nepasirinko, ir įtikinėjo save privalą elgtis kaip brandūs subjektai, žiną, jog laisvė turi kainą. … Štai kodėl konceptas psichologinio subjekto, kuris yra apdovanotas natūraliais polinkiais, kuriam reikia atrasti savo tikrąją Savastį ir joje glūdintį potencialą, ir kuris galop tik pats atsakingas už savo sėkmes ir nesėkmes, – yra esminis liberaliosios laisvės ingredientas. Ir čia reikia surizikuoti sugrąžinti leninistinę opoziciją tarp “formalios” ir “realios” laisvės: realios laisvės aktu būtent drįstama SULAUŽYTI gundančią simbolinio veiksmingumo jėgą. Būtent čia glūdi kandaus Lenino atkirčio kritikams menševikams tiesos momentas: tikrai laisvas pasirinkimas – tai pasirinkimas, kuriuo aš renkuosi ne iš dviejų ar daugiau variantų iš anksto numatytose koordinatėse, bet toks, kuriuo aš renkuosi pakeist pačias koordinates. “Perėjime” nuo “realaus socializmo” prie kapitalizmo būta pinklių: žmonėms niekada nebuvo suteiktas šansas pasirinkti šio perėjimo ad quem – staiga ir iš karto jie buvo (kone tiesiogine to žodžio prasme) “įmesti” į naują situaciją, kurioje jiems buvo pateiktas naujas variantų rinkinys (grynasis liberalizmas, nacionalistinis konservatizmas…). Tai reiškia, kad “tikroji laisvė” kaip sąmoningo variantų rinkinio pakeitimo aktas pasitaiko tik situacijoje, kur nepaisant to, kad pasirinkimas yra priverstinio pobūdžio, ELGIAMASI LYG TAIP NEBŪTŲ ir “renkamasi [tai, kas] neįmanoma”.

Štai ką reiškia Lenino obsesyvios tirados prieš “formaliąją” laisvę ir būtent čia slypi tas “racionalus grūdas,” kurį šiandien verta išsaugoti: kai jis pabrėžia, jog nebūna “grynos” demokratijos, kad visada reikia klausti, kam ši konkreti laisvė tarnauja, koks jos vaidmuo klasių kovoje, – jo pastanga yra būtent išsaugoti TIKRAI radikalaus pasirinkimo galimybę. Iki galo išspręsta “formalios” ir “realiosios” laisvės distinkcija yra tokia: “formalioji” laisvė yra laisvė pasirinkti esamų galios santykių koordinačių ribose, kai tuo tarpu “tikroji” laisvės sąvoka žymi plotmę intervencijų, griaunančių pačias tokias koordinates. Trumpai tariant, Lenino tikslas nėra apriboti pasirinkimo laisvės, bet išlaikyti fundamentalųjį Pasirinkimą – klausdamas apie laisvės reikšmę klasių kovoje, Leninas klausia būtent to: “Ar ši laisvė padeda, ar [kaip tik] užkerta kelią fundamentaliam revoliuciniam Pasirinkimui?”

2000 m. rudenį Prancūzijoje populiariausias televizijos šou, žiūrovų reitinguotas dvigubai aukščiau, nei liūdnai pagarsėjusios “Didžiojo Brolio” realybės muilo operos, buvo “C’est mon choix” (“Tai yra mano pasirinkimas”) Prancūzijos 3-iajame kanale – pokalbių laida, kurios svečias būdavo paprastas (ar, išimtiniais atvejais, garsus) žmogus, kuris priėmė specifinį, visą jo gyvenimo būdą nuo tol nulemsiantį pasirinkimą: vienas iš jų nusprendė niekad nebedėvėt apatinių, kitas mėgino rasti tinkamesnius seksualinius partnerius savo tėvui ir motinai – ekstravagancija buvo leidžiama, net pageidaujama, bet atvirai išimant tokius pasirinkimus, kurie trikdytų žiūrovus (pvz. a priori atkrenta asmuo, kurio pasirinkimas būtų būti ir elgtis kaip rasistui). Ar įmanoma įsivaizduoti situaciją, kuri geriau pademonstruoti ką reiškia “pasirinkimo laisvė” mūsų liberaliose visuomenėse? Mes galim toliau praktikuot savo smulkius pasirinkimus, “reinvestuoti save” kiek tik norim, bet su sąlyga, kad tie pasirinkimai rimčiau nesutrikdys socialinės ir ideologinės pusiausvyros. “C’est mon choix” atveju tikrai radikalu būtų susikoncentruot būtent ties “trikdančiais” pasirinkimais: kviesti pokalbiui tokius žmones, kaip kad užkietėję rasistai, t.y. tuos, kurie renkasi taip (ir skiriasi tuo), kad YRA skirtumas, kaip jie renkasi. Tai taip pat yra priežastis, kodėl “demokratija” šiandien vis labiau ir labiau tampa klaidinga problema; tai yra labiausiai paplitusios vartosenos diskredituotas konceptas, kad galbūt reikėtų surizikuoti palikti jį priešui. Kur, kaip ir kas priima esmingus sprendimus globaliais klausimais? Ar tai daroma viešojoje erdvėje, daugumai angažuotai tame dalyvaujant? Jei atsakymas teigiamas, tai klausimai, ar valstybės santvarka vienpartinė ir pan., yra antraeiliai. Jei atsakymas neigiamas, tai antraeiliu dalyku tampa tai ar pas mus parlamentinė demokratija, ir ar mes turim individualią pasirinkimo laisvę.

Ar trečiajame dešimtmetyje ir ketvirtojo dešimtmečio pradžioje TSRS nevyko kažkas homologiško liberalios psichologinės individualybės išradimui? Antrajame dešimtmetyje rusų meno avangardas (futuristai, konstruktyvistai) ne tik uoliai palaikė industrializaciją, bet ir siekė iš naujo išrasti naują industrinį žmogų: vietoj senojo žmogaus su jo sentimentaliomis aistromis ir įsišaknijimu tradicijose – naujas žmogus, su džiaugsmu prisiimantis varžto ar sraigto vaidmenį darnioje, gigantiškoje koordinuotoje industrinėje Mašinoje. Taip avangardas buvo subversyvus savo pačia “ultraortodoksija”, t.y. hiperidentifikacija su oficialiosios ideologijos šerdimi: žmogaus pavidale, kokį jį pateikia Eisensteinas, Meyerholdas, kokį jį randame konstruktyvistų paveiksluose, pabrėžiamas jo mechaniškų judesių, jo galutinės depsichologizacijos grožis. Tai, kas Vakarams su jų liberaliuoju individualizmu atrodė kaip galutinis košmaras, kaip ideologinis kontrapunktas “teilorizmui” ar fordistiniams konvejeriams, Rusijoje buvo šlovinama kaip utopinė išsilaisvinimo perspektyva: prisiminkime Meyerholdą, negailestingai vedantį “bihevioristinę” vaidybos mokyklą – joje jau nebėra jokio pabrėžtinio jaukinimosi asmens, kurį turi vaidinti aktorius, o tik griežtos fizinės treniruotės, skirtos išugdyti šaltą kūno disciplinuotumą, o aktorių įgalinti atlikti mechaniškų judesių serijas…” – būtent TAI pasirodė nebepakenčiama stalinizmui ir oficialioje stalinistinėje ideologijoje, o netrukus pasirodęs “socialistinis realizmas” iš esmės buvo siekis iš naujo steigti “socializmą žmogišku veidu”, t.y. grąžinti industrializacijos procesą į tradicinio psichologizuoto individo rėmus: socialistinio realizmo tekstuose, tapybos darbuose ir filmuose individai jau nebepateikiami kaip globalios Mašinos dalys, bet vaizduojami kaip šiltos ir jausmingos asmenybės.

Akivaizdus priekaištas, kuris iš čia kyla, yra be abejo šis: argi esminė šiandienos “postmodernaus” subjekto charakteristika, būtent savo įgaliojimo turėti balsą grindimas aukos, pavaldžios nuo jos nepriklausančioms aplinkybėms statusu, nėra tiesioginė priešybė atsakingam už savo likimą subjektui? Kiekvienas kontaktas su kita žmogiška būtybe yra pergyvenamas kaip galima grėsmė – jei kitas rūko, jei pažvelgia į mane geidulingai, jis jau tuo mane pažeidžia; ši viktimizacijos logika dabar visuotinė, ji siekia daug toliau, nei standartiniai ieškiniai dėl seksualinio arba rasistinio priekabiavimo – prisiminkime augantį ieškinių dėl žalos atlyginimo verslą, keliamų tabako kompanijoms JAV, ir finansinius ieškinius Holokausto aukų ir žmonių, prievarta įdarbintų nacistinėje Vokietijoje, ir idėją, kad JAV turėtų išmokėti šimtus milijonų dolerių afroamerikiečiams už tai, ko jie neteko, nes praeityje patyrė vergovę… Šis subjekto kaip nepakaltinamos aukos suvokimas įtraukia kraštutinę Narcisistišką perspektyvą, iš kurios bet koks susidūrimas su Kitu pasirodo kaip potenciali grėsmė menamai subjekto brangiausiajai vaizdinei pusiausvyrai; kaip toks, šis sis subjektas nėra priešingybė, bet neatsiejamas laisvo liberalaus subjekto priedas: šiandienos dominuojančios individualybės pavidale, savyje-centruotas psichologizuoto subjekto teigimas paradoksaliai persilieja su aplinkybių aukos savivoka.

Slavojus Žižekas. On Belief. pp 113 to 124.

Slavojus Žižekas. “Leninistinė laisvė”

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top