Slavojus Žižekas. „Leninas: Tarp dviejų revoliucijų“

Leninas

Pirmoji visuomenės reakcija į Lenino reaktualizacijos idėją – tai, žinoma, sarkastiško juoko protrūkis. Su Marksu šiandien viskas gerai. Netgi Wall Street‘e yra žmonių, kurie jį mėgsta: Marksą – prekių poetą, davusį tobulą kapitalizmo dinamikos aprašymą; Kultūros studijų Marksą, pavaizdavusį mūsų dabartinio gyvenimo susvetimėjimą ir reifikaciją. Bet Leninas! Ne! Juk jūs ne rimtai kalbate apie tai? Argi Leninas nesimbolizuoja visiško marksizmo pritaikymo praktikoje žlugimo; milžiniškos katastrofos, kuri dvidešimtame amžiuje paveikė visą pasaulinę politiką; realiojo socializmo eksperimento, pasiekusio savo kulminaciją ekonomiškai neefektyvios diktatūros formoje? Taigi, jei ir egzistuoja konsensusas tarp (viso to, kas liko iš) šiuolaikinių kairiųjų radikalų, tai jis yra tas, kad norint atkurti radikalų politinį projektą, reikia atsisakyti leninistinio palikimo: negailestingo susitelkimo ties klasių kova, partijos, kaip privilegijuotos organizacijos formos, smurtinio revoliucinio valdžios užgrobimo, vėliau sekančios „proletariato diktatūros“… Argi nereikėtų atsisakyti visų šitų „zombių–konceptų“, jeigu kairieji nori turėti bet kokias galimybes „postindustrinio“ vėlyvojo kapitalizmo sąlygomis?

Šito įtikinamai atrodančio argumento problema yra ta, kad jis per greitai pritaria paveldėtam Lenino įvaizdžiui: išmintingam revoliucijos Vadui, kuris suformulavo pagrindines savo idėjas ir praktikos koordinates darbe „Ką daryti?“, ir nuosekliai bei negailestingai siekė įgyvendinti jas praktikoje. Kas tada, jeigu egzistuoja kitas Leninas? Iš tiesų, šiuolaikiniai kairieji išgyvena destruktyvų visos progresyvaus judėjimo epochos pabaigos patyrimą, verčiantį juos iš naujo atrasti savo projekto bazines koordinates, tačiau lygiai toks pat patyrimas privedė ir prie leninizmo atsiradimo. Prisiminkime, kiek stipriai buvo sukrėstas Leninas, kai 1914 m. rudenį visos europinės socialdemokratinės partijos (išskyrus pagarbos vertus Rusijos bolševikus ir serbų socialdemokratus) užėmė „patriotinę liniją“ – Leninas netgi pagalvojo, kad kasdieninio Vokietijos socialdemokratų laikraščio Vorwaerts numeris, kuriame buvo pranešta, kad socialdemokratai reichstage balsavo už karinius kreditus, buvo padirbtas Rusijos slaptosios policijos, kad suklaidintų Rusijos darbininkus. Kaip gi buvo sunku karinio konflikto metu, padalinusio pusiau visą Europą, atmesti tokį požiūrį, kad reikia šiame konflikte stoti į kurią nors pusę ir vietoj to pradėti kovą prieš „patriotinį apsvaigimą“ savoje šalyje! Kiek gi didžių švietėjų (įskaitant Froidą) pasidavė nacionalistinei pagundai, bent jau kelioms savaitėms!

Šis 1914 metų sukrėtimas buvo – vartojant Alaino Badiou terminą – desastre, katastrofa, kurioje pradingo visas pasaulis: ne tik idiliškas buržuazinis tikėjimas progresu, bet ir visi jį lydėję socialistiniai judėjimai. Pats Leninas („Ką daryti?“ veikalo Leninas) sutriko, ir visgi jo beviltiškame proteste nebuvo jokio pasitenkinimo, jokio „aš gi jums sakiau!” Šitas Verzweiflung (Neviltis – vok.) momentas, šita katastrofa parengė vietą leninistiniam įvykiui, II Internacionalo evoliucinio istoricizmo žlugimui, ir tik Leninas buvo šio atradimo viršuje, tik Leninas sugebėjo aiškiai ir tiksliai suformuluoti šios katastrofos Tiesą. Šios nevilties akimirką gimė Leninas, kuris atidaus Hėgelio „Logikos“ skaitymo dėka sugebėjo įžvelgti unikalią revoliucijos galimybę (1).

Yra būtina pabrėžti šią “aukštosios teorijos” reikšmę konkrečioms šiandienos politinėms kovoms, kuomet net tokie įsitraukę intelektualai kaip Noam Chomskis mėgsta pabrėžti, kad teorinės žinios yra nesvarbios progresyvioms politinėms kovoms: kaip mums gali padėti didžių filosofinių ir socialinės teorijos tekstų nagrinėjimas kovoje prieš neoliberalistinį globalizacijos modelį? Argi mes nesusiduriame arba su akivaizdžiais faktais (kurie tiesiog turi būti paversti viešai prieinamais, ką Chomskis daro daugelyje savo politinių tekstų), arba su tokia nesuvokiamai sudėtinga situacija, kad mes tiesiog negali suprasti visiškai nieko? Jei mes norime užginčyti šią antiteoretinę pagundą, neužtenka tik atkreipti dėmesį į įvairias teorines laisvės, galios ir visuomenės prielaidas, kurių gausu ir paties Chomskio politiniuose tekstuose; kur kas svarbiau yra tai, kad šiandien – galbūt pirmą kartą žmonijos istorijoje – mūsų kasdienė (biogenetikos, ekologijos, kibererdvės ir virtualios realybės) patirtis verčia mus visus susidurti su pagrindiniais filosofiniais laisvės, žmogiškojo identiteto ir t.t. prigimties klausimais.

Grįžtant prie Lenino: jo „Valstybė ir revoliucija“ tiksliai atitinka šį 1914 m. destruktyvų patyrimą; Lenino pilnai subjektyvi konfrontacija su šiuo patyrimu yra aiškiai matoma jo žymiame 1917 m. liepos laiške Kamenevui:

Entre nous: jeigu mane nužudys, aš prašau Jūsų išleisti mano sąsiuvinį: „Marksizmas ir valstybė“ (užstrigo Stokholme). Mėlynas viršelis, perrišta. Surinktos visos Markso ir Engelso, taip pat Kautskio prieš Pannekuką citatos. Yra keletas komentarų, pastabų ir formuluočių. Manau, kad per savaitę būtų galima išleisti. Manau svarbu, nes ne tik Plechanovas, bet ir Kautskis klydo. Sąlyga: visa tai absoliučiai entre nous (2).

Čia esti labai stipraus egzistencinio įsitraukimo, ir leninistinės „utopijos“ grūdas išaugo iš 1914 metų tragedijos pelenų, iš jo sąskaitų suvedimo su II Internacionalo ortodoksija: radikalus imperatyvas sunaikinti buržuazinę valstybę, vadinasi, sunaikinti valstybę kaip tokią, ir sukurti naują komunalinę socialinę formą, kur nebūtų reguliarios kariuomenės, policijos ar biurokratijos, kur kiekvienas galėtų dalyvauti sprendžiant socialinius klausimus. Leninui tai nebuvo kažkokios tolimos ateities teorinis projektas: 1917 m. spalį Leninas pareiškė, kad “…mes galime sukurti valstybės aparatą, kuris iškart įtrauks į dešimt, jei ne dvidešimt milijonų žmonių.“ (3) Toks ekspromtu gimęs reikalavimas tam momentui yra tikroji utopija. Reikia išsaugoti šios leninistinės utopijos beprotiškumą (konkrečia kierkegardiška prasme), kai tuo tarpu stalinizmas reiškia grįžimą prieš realistiško “sveiko proto.” Neįmanoma pervertinti galingo „Valstybės ir revoliucijos“ potencialo. Šioje knygoje „buvo staiga atsisakyti vakarų politinės tradicijos žodyno ir gramatika.“ (4).

Tai, kas sekė paskui, galima pavadinti, pasiskolinus teksto pavadinimą iš Althusserio teksto apie Makiavelį, la solitude de Lenine (Lenino vientavė – pr.): laikotarptis, kai jis iš esmės liko vienas, kovodamas prieš savo pačio partijos kryptį. Kai 1917 m. „Balandžio tezėse“ Leninas įžvelgė Augenblick (akimirką – vok.), unikalią revoliucijos galimybę, iš pradžių  jo pasiūlymai sukėlė stuporą arba panieką didelei jo partijos draugų daugumai. Nė vienas garsus bolševikų partijos lyderis nepalaikė jo revoliucijos raginimo, esančio „Balandžio tezėse“, o „Tiesa“ priėmė nepaprastą sprendimą atskirti partiją ir redakcijos kolegas nuo Lenino “Balandžio tezių”; toli gražu nuo oportiunizmo ir vyraujančių visuomenės nuotaikų išnaudojimo, Lenino pažiūros buvo labai idiosinkratiškos. Bogdanovas „Balandžio tezes“ pavadino „bepročio kliediesiais“ (5), o pati Nadežda Krupskaja padarė išvadą: „Bijau, tai atrodo taip, tarytum Leninas išprotėjo“ (6).

Tai yra Leninas iš kurio mes vis dar galima kažko pasimokyti. Lenino didybė slypi tame, kad jis nebijojo savo sėkmės šioje katastrofiškoje situacijoje – kontrastingai negatyviam patosui, kurį galima įžvelgti Rozoje Luxemburg ir Adorno, kuriems aukščiausias autentiškas veiksmas yra nesėkmės pripažinimas. 1917 m., vietoj to, kad lauktų, kol situacija “prinoks”, Leninas suorganizavo prevencinį smūgį; 1920 m., kaip dirbančiosios klasės lyderis be jokios dirbančiosios klasės (didžioji jos dalis buvo sunaikinta pilietiniame kare), jis organizavo valstybę, pilnai priimdamas paradoksą, kad partija turi organizuoti – netgi atkurti – savo pačios bazę, dirbančiųjų klasę.

Ši didybė nėra matoma geriau niekur kitur nei Lenino tekstuose tarp 1917 m. vasario, kuomet pirmoji revoliucija panaikino caristinę tvarką ir įkūrė demokratinį rėžimą iki antrosios revoliucijos spalį. […] Dar kart paminint Kierkegaardą: šie tekstai leidžia mums pamatyti Leniną virsme: dar ne “Leniną, kaip sovietinę instituciją,” bet Leniną nublokštą į atvirą situaciją. Ar mes, savo vėlyvojo kapitalizmo “istorijos pabaigoje,” vis dar galėtume išgyventi tokio autentiško istorinio įvykio sukrečiantį poveikį?

1917 m. vasarį Leninas buvo mažai kam žinomas emigrantas Ciuriche, kuris neturėjo pinigų, kokių nors patikimų ryšių su Rusija ir sužinodavo apie įvykius daugiausiai iš šveicariškų laikraščių; spalį jis vadovavo pirmajai sėkmingai socialistinei revoliucijai. Tai kas gi įvyko šiame tarpe? Vasarį Leninas iš karto suprato revoliucijos galimybę, atsiradusią dėl unikalaus aplinkybių susiklostymo; jeigu nebus pasinaudota ta galimybe, tai ji bus prarasta, turbūt, ilgiems dešimtmečiams. Savo ryžtingame atkaklume, kad reikia surizikuoti ir pereiti į kitą etapą, tai yra pakartoti revoliuciją, Leninas buvo vienišas, dauguma jo pačio partijos Centro Komiteto narių juokėsi iš jo. […] Tačiau nors Lenino įsikišimas ir buvo būtinas, nereikėtų iš Spalio revoliucijos istorijos daryti vienišojo genijaus istorijos, stovinčio priešais dezorientuotas mases ir palaipsniui primetančio joms savo viziją. Leninui pasisekė todėl, kad jo kvietimas, ignoruotas partinės nomenklatūros, rado atgarsį ten, ką aš jaučiu pagundą pavadinti revoliucine mikropolitika: neįtikėtinas demokratijos augimas apačiose, vietiniuose komitetuose, netikėtai atsiradusiuose visuose didesniuose Rusijos miestuose, kurie jautė panieką „teisėtai“ valdžiai ir patys paėmė viską į savo rankas. Tokia yra nepapasakota Spalio revoliucijos istorija, priešinga mito apie žiaurių, atsidavusių revoliucionierių saujelę, vykdžiusią coup d‘etat (valstybinį perversmą – pr.) pusė.

Pirmas dalykas, kuriuo 1917 m. Lenino tekstai nustebina šiandienos skaitytoją yra tai, kaip lengvai skaitomi jie yra: nėra visiškai jokio ilgų paaiškinamų pastabų poreikio – net jei keistai skambantys vardai ir pavadinimas yra mums nežinomi, mums vis tiek iš karto suprantame kas buvo pastatyta ant kortos. Žiūrint iš šiandieninės pozicijos, šie tekstai pademonstruoja kone klasišką aiškumą apibrėžiant kovos, kurioje jie dalyvavo, kontūrus. Leninas pilnai suvokė situacijos paradoksalumą: 1917 m. pavasarį, po to, kai Vasario revoliucija nuvertė caro valdžią, Rusija buvo pati demokratiškiausia valstybė Europoje – su precedento neturinčia masių mobilizacija, laisva organizacija ir spauda, ir vis gi dėl šios laisvės situacija tapo neskaidria, visiškai neaiškia ir neapibrėžta. Jeigu ir yra kas bendro visuose Lenino tekstuose, kurie buvo parašyti „tarp dviejų revoliucijų“ (Vasario ir Spalio), tai jo primygtinis reikalavimas, kad būtų atskirti „aiškūs“ formalūs politinės kovos kontūrai tarp daugybės partijų ir kitų politinių subjektų nuo jos tikrų socialinių planų (neatidėliotina taika, žemės išdalinimas ir, suprantama, „visa valdžia Taryboms“, tai yra visų esančių valdžios aparatų sunaikinimas ir jų pakeitimas naujomis visuomenės valdymo formomis, panašiomis į komunas). Šitas skirtumas yra skirtumas tarp revoliucijos įsivaizduojamos kaip laisvės protrūkis ir pakylėtas entuziazmas stebuklingu visuotinės solidarizacijos metu, kai „atrodo, kad viskas įmanoma“, ir įtempto visuomenės pertvarkymo darbo, kuris turi būti atliktas, jeigu šiam entuziazmo protrūkiui lemta palikti savo žymę inertiškoje visuomenėje.

Šis skirtumas – tiksli Prancūzijos revoliucijos skirtumo kopija (1789–1793) – yra unikali Lenino intervencijos vieta: pagrindinė revoliucinio materializmo pamoka yra ta, kad revoliucija turi smogti du kartus, ir, be to, dėl objektyvių priežasčių. Šitas skirtumas yra ne viso labo skirtumas tarp formos ir turinio: „pirmoji revoliucija“ neapima ne turinio, o pačios formos – ji išsaugo ankstesnę formą, manydama, kad laisvę ir teisingumą galima įgyvendinti paprasčiausiai pasinaudojus jau egzsituojančiais valstybiniais aparatais ir jo demokratiniais mechanizmais. Kas, jeigu „gera“ partija laimės laisvus rinkimus ir „teisėtai“ įgyvendins socialistinius pertvarkymus? (Aiškiausia šios iliuzijos išraiška – ties juoko riba — yra 1920 metais suformuluota Karlo Kautskio tezė apie tai, kad loginė politinė pirmos socializmo stadijos, perėjimo iš kapitalizmo į socializmą, forma yra parlamentinė buržuazinių ir proletarinių partijų koalicija.) Čia yra nuostabus ankstyvųjų Naujųjų laikų epochos atitikimas, kai ideologinė opozicija bažnyčios hegemonijai pirmą kartą artikuliavo save kaip dar vieną religinę ideologiją, kaip ereziją: lygiai taip pat „pirmos revoliucijos“ šalininkai nori sunaikinti kapitalistinę viešpatiją, pasinaudodami kapitalistinės demokratijos politine forma. Tai hegelistinis „neigimo neigimas“: iš pradžių senoji tvarka neigiama savo paties ideologine–politine forma; vėliau būtina paneigti pačią šią formą. Tie, kas svyruoja, tie, kas bijo žengti sekantį žingsnį, kad įveiktų pačią šią formą, yra tie, kurie (atkartojant Robespjero žodžius) nori „revoliucijos be revoliucijos“; ir Leninas parodo visą savo hermeneutikos įtarinėjimo jėgą, atspėdamas skirtingas šio atsitraukimo formas.

Savo raštuose 1917 m. Leninas išsaugojo savo pačią kandžiausią ironiją tiems, kurie užsiima begaline kokios nors revoliucijos „garantijos“ paieška; ši garantija turi dvi pagrindines formas: arba reifikuotos socialinės Būtinybės supratimo formą (nereikėtų bandyti įvykdyti revoliuciją pernelyg anksti; reikia sulaukti tinkamo momento, kai situacija „prinoks“, kai veiks istorinio vystymosi dėsniai: „dar pernelyg anksti socialistinei revoliucijai, darbininkų klasė dar nesubrendo tam“), arba normatyvinio („demokratinio“) legitimumo formą („dauguma gyventojų ne mūsų pusėje, todėl revoliucija nebus iš tiesų demokratinė“) – kaip ne vieną kartą kartojo Leninas: tarytum prieš tai, kai revoliucinis veikėjas pasiryžta užimti valstybės valdžią, jis turi gauti leidimą iš kokios nors didžiojo Kito figūros (organizuoti referendumą, kuris patvirtintų, kad dauguma palaiko revoliuciją). Pas Leniną, kaip ir pas Lakaną, revoliucija ne s‘autonse que d‘elle–meme (Turi pateisinimą pati savyje – pr.) – reikia pasiryžti revoliuciniam veiksmui be didžiojo Kito garanto; „priešlaikinio“ valdžios užgrobimo baimė, garantijų paieška – tai veiksmo bedugnės baimė. Tai yra pagrindinė leninistinio „oportunizmo“ demaskavimo prasmė. Leninas tvirtina, kad „oportunizmas“ – tai pozicija, kuri pati savaime yra apgaulinga ir kuri už „objektyvių faktų“, dėsnių arba normų slepia baimę įvykdyti veiksmą. […]

Lenino atsakymas yra ne nukreipimas link kitų „objektyvių faktų“ rinkinio, o atkartojimas argumentų, kuriuos panaudojo Roza Liuksemburg prieš Kautskį prieš dešimt metų: tie, kurie laukia, kol subręs objektyvios sąlygos revoliucijai, lauks amžinai – tokia objektyvaus stebėtojo (o ne suinteresuoto dalyvio) pozicija, yra pagrindinė kliūtis revoliucijai. Lenino kontrargumentas prieš tuos, kurie kritikavo antrą žingsnį, laikydamiesi formaliai–demokratinio požiūrio, yra tas, kad pats šis „grynas demokratinis“ pasirinkimas yra utopinis; konkrečiomis Rusijos sąlygomis buržuazinė–demokratinė valstybė neturi jokių galimybių išlikti – vienintelis „realus“ būdas išsaugoti tikrus Vasario revoliucijos laimėjimus (pvz. organizacijos, spaudos ir t.t. laisvę) – įvykdyti socialistinę revoliuciją, nes kitaip pergalę pasieks carinė reakcija.

Pagrindinė psichoanalitinio supratimo pamoka apie laiko pobūdį yra ta, kad egzistuoja dalykai, kuriuos reikia įvykdyti, kad sužinotum, jog jie pertekliniai: gydymo procese „švaistomi“ mėnesiai klaidingiems ėjimams prieš tai, kai “tai suveiks” ir bus atrasta tinkama formulė: nors retroaktyviai šis klaidžiojimas aplink ir šalia atrodo nereikalingas, jis buvo būtinas. Ir ar ne tas pats su revoliucija? Kas gi tada atsitiko, kai paskutiniaisias savo gyvenimo metais Leninas pilnai suvokė bolševikų valdžios ribotumą? Būtent čia ir būtina priešpastatyti Leniną Stalinui: paskutiniuose Lenino darbuose, po to kai atsisakė savo „Valstybės ir revoliucijos“ utopijos, galima matyti kuklaus „realistinio“ projekto kontūrus, ką reikėtų padaryti bolševikų valdžiai. Dėl Rusijos masių ekonominio neišsivystymo ir kultūrinio atsilikimo, Rusija negali „pereiti iškart prie socializmo“; viskas, ką gali padaryti tarybų valdžia, tai derinti nuosaikią „valstybinio kapitalizmo“ politiką su intensyviu kultūriniu inertinių valstiečių masių švietimu, bet neplaudama smegenis „komunistine propaganda“, o kantriai, atkakliai taikydama išsivysčiusius civilizuotus standartus. Skaičiai ir faktai rodo, „kiek dar juodo darbo reikia mums padaryti, kad pasiektume paprastos Vakarų Europos civilizuotos valstybės lygį. <…> Kalbėti turime apie tą pusiau azijietišką nekultūringumą, iš kurio mes neišsikapstėme iki šiol“ (8). Taigi, Leninas dažnai perspėja apie bet kokį tiesmuką „komunizmo įgyvendinimą“:

„Jokiu būdu manyti, kad mes turime iš karto diegti grynai siauras komunistines idėjas kaime. Iki to laiko, kol pas mus kaime nėra materialinės bazės komunizmui, tai bus, galima sakyti, pavojinga ir tiesa sakant, mirtina komunizmui“ (9).

Toks yra jo pasikartojantis motyvas: „Labiausiai kenkia skubotumas“ (10).  Vietoje šios „kultūrinės revoliucijos“ nuostatos, Stalinas labiau norėjo pasinaudoti visiškai antileninistine idėja apie „socializmo sukūrimą vienoje atskiroje šalyje“.

Ar tokiu atveju tai nereiškia, kad Leninas tyliai priėmė tradicinę menševikų bolševikiško utopizmo kritiką, idėją, kad revoliucija turi logiškai išplaukti iš iš anksto numatytų būtinų etapų (ji gali įvykti tik po to, kai atsiras materialios sąlygos jos įvykdymui)? Būtent čia mes ir galime pastebėti aštrią Lenino dialektinę nuojautą: jis puikiai suvokia, kad dabar, 1920 m. pradžioje, pagrindinė bolševikų valdžios užduotis yra progresyvaus buržuazinio režimo užduočių įgyvendinimas (visuotinis švietimas ir t.t.); tačiau tas faktas, kad tai daro būtent revoliucinė proletarinė valdžia, iš esmės keičia situaciją – yra unikali galimybė, kad įgyvendinant šias priemones, jos praras savo ribotus buržuazinius ideologinius rėmus (visuotinis švietimas iš tiesų taps visuotiniu liaudies  švietimu, o ne ideologine kauke propaguoti siaurus buržuazinius klasinius interesus ir t.t.). Iš tikrųjų dialektinis paradoksas yra tas, kad Rusijos situacijos beviltiškumas (atsilikimas, priverčiantis proletarinę valdžią įvykdyti buržuazinį civilizacijos procesą) gali pavirsti unikaliu pranašumu:

Kas, jeigu visiškas situacijos beviltiškumas, tuo pačiu dešimteriopai padidindamas darbininkų ir valstiečių pastangas, suteikė mums galimybę sukurti pagrindinius civilizijos standartus kitokiu būdu nei visose Vakarų Europos valstybėse? (11)

Mes čia susiduriame su dvejais modeliais, dvejomis nesuderinamomis revoliucijos logikomis: tie, kurie laukia tinkamo teleologinio galutinės krizės momento, kai revoliucija prasidės „reikiamu jai laiku,“ pagal istorinės evoliucijos neišvengiamybę; ir tie, kurie supranta, kad revoliucija neturi jokio „tinkamo momento“, tie, kurie suvokia revoliucinę galimybę kaip kažką, kas atsiranda ir turi būti sugriebta pačiose “normalaus” istorinio vystymosi aplinkkeliuose. Leninas – ne voliuntaristinis „subjektyvistas:“ jis primygtinai reikalauja, kad išimtis (unikalus aplinkybių susiklostymas, panašus į Rusijos 1917 m.) suteikia galimybę paneigti pačią normą.

Ir argi tokia argumentacija, šita fundamentinė nuostata, ne aktualesnė šiandien, nei kada nors anksčiau? Argi mes lygiai taip pat negyvename epochoje, kai valstybė ir jos aparatai, įskaitant ir politinius veikėjus, vis sunkiau ir sunkiau gali aiškiai suformuluoti svarbiausius klausimus? Kaip ne kas kitas, bet John le Carré neseniai pasakė: “Politikai ignoruoja realias pasaulio problemas” (jis turėjo omenyje ekologiją, prastėjančią sveikatos apsaugos sistemą, skurdą, tarptautinių korporacijų rolę ir t.t.). Le Carré nebandė viso labo atkreipti dėmesį į kai kurių politikų trumparegiškumą: jei mes į jo žodžius žiūrėsime rimtai, tuomet vienintelė loginė išvada yra ta, kad mums nedelsiant reikia naujos politizacijos formos, kuri betarpiškai “socializuos” šias svarbias problemas. 1917 m. iliuzija, kad neatidėliotinos problemos, su kuriomis susidūrė Rusija (taika, žemės padalijimas ir t.t.) galėjo būti išspręstos „teisėtais“ parlamentiniais būdais tiksliai atitinka dabartinę iliuziją, kad, sakykime, ekologinės grėsmės galime išvengti skatindami rinkos logiką ekologijoje (priversti mokėti už padarytą žalą tuos, kurie teršia gamtą).

“Leninas” nereiškia dogmatiško užtikrintumo; priešingai, Leninas, kurį mums reikia susigrąžinti, yra Leninas, kurio esminis patyrimas buvo susijęs su nauja katastrofiška konstaliacija, kurioje senos koordinatės tapo bevertėmis ir kuris buvo priverstas iš naujo išrasti marksizmą – paimkite jo kandžią repliką iškilus kokiai nors naujai problemai: “Marksas ir Engelsas apie tai nėra pasakę nė žodžio.” Reikėtų nesugrįžti pas Leniną, bet jį pakartoti kierkegardiška prasme: susigrąžinti tą patį impulsą šiandieninėje konstaliacijoje. Grįžimo pas Leniną tikslas yra nei nostalgiškas “senų gerų revoliucinių laikų” kopijavimas, nei oportiunistiškas senos programos pritaikymas “naujoms aplinkybėms,” bet Leninistinio gesto, kuriuo jis iš naujo išrado revoliucinį projektą imperializmo ir kolonializmo sąlygomis (konkrečiau: po politiko-ideologinės ilgos progresyvizmo epochos griūties 1914 m. katastrofoje), pakartojimas dabartinio pasaulio aplinkybėse. Eric Hobsbawmas apibrėžė dvidešimto amžiaus konceptą kaip laikotarpį tarp 1914 m., ilgos ir taikios kapitaliozmo ekspancijos pabaigos ir 1990 m., naujo globalaus kapitalizmo atsiradimo po “realaus socializmo” griūties. (12) Ką Leninas padarė su 1914 m., mes turėtume padaryti su 1990 m. “Leninas” reiškia įtikinamą laisvę atsisakyti pasenusių dabartinių (post-)ideologinių koordinačių, sekinančio Denkverbot (draudimo mąstyti), kuriame mes gyvename; jis paprasčiausiai reiškia, kad mums ir vėl galima galvoti.

Taigi, kokią rolę mūsų Lenino indėlio vertinime turėtų vaidinti jo asmenybė? Argi mes neredukuojame jo į gryniausią tam tikros revoliucinės pozicijos simbolį? 1862 m. liepos 30 d. laiške Engelsui, Marsksas apibūdino Ferdinand Lassalle’ą – vieną iš Vokietijos socialdemokratijos steigėjų ir jo konkurentą dėl įtakos joje – ne tik kaip “riebų žydą, pasislėpusį po briliantinu ir pigiais papuošalais,” bet, netgi brutaliau, kaip “žydišką nigerį”: “Dabar man visiškai aišku, kad kaip jo galvos forma ir plaukai parodo, jis yra palikuonis negrų, kurie prisijungė prie Mozės išvykimo iš Egipto (nebent jo mama ar močiutė iš tėvo pusės permiegojo su nigeriu).” (13) Vietoje to, kad skaitytume šiuos teiginius kaip Markso teorijos eurocentriškumo įrodymą, mes turėtume juos atmesti kaip visiškai nereikšmingus; vienintelė jų pozityvi reikšmė yra ta, kad jie užkerta kelią bet kokiai Markso hagiografijai, nes jie aiškiai pademonstruoja neredukuojamą plyšį tarp Markso kaip asmenybės ir jo teorijos, kuri būtent ir suteikia mums įrankius tokių rasistinių protrūkių kritikai ir analizei. Ir, žinoma, tas pats galioja ir Leninui: jo tariamas “žiaurumas” turi tokį lygiai tokį patį statusą kaip ir jo meilė katėms ir mažiems vaikams stalinistinėje hagiografijoje.

Po to, kai 1956 m. sukilimas Vengrijoje buvo numalšintas rusiškų tankų pagalba, Georg Lukacsas (kuris dalyvavo Imre Nagy vyriausybėje) buvo paimtas nelaisviu: kuomet KBG pareigūnas paklausė jo ar šis su savimi turi ginklą, Lukacsas ramiai iš kišenės ištraukė rašiklį ir jį atidavė. (14) Ar tas pats negalioja minėtiems Lenino tekstams? Jei rašiklis kada nors buvo ginklu, tai jis buvo būtent tas, kuri parašė 1917 m. Lenino tekstus.

Išnašos:

(1) — Ši ištrauka remiasi pokalbiais su Sebastian Budgenu ir Eustache Kouvélakis.

(2) — V. I. Lenino rinktiniai raštai, Moscow: Progress Publishers 1965, 42 tomas, 67 puslapis.

(3) — Citata paimta iš Neil Harding, Leninism, Durham, NC: Duke University Press 1996, 309 puslapis.

(4) — Ten pat, 152 puslapis.

(5) — Ten pat 87 puslapis.

(6) — Ten pat.

(7) — V. I. Lenino rinktiniai raštai, 34 tomas, 280 puslapis.

(8) — Ten pat, 45 tomas, 364 puslapis.

(9) — Ten pat, 367 puslapis.

(10) — Ten pat, 389 puslapis.

(11) — Ten pat, 380 puslapis.

(12) — Eric Hobsbawm, The Age of Extremes, New York: Vintage 1996.

(13) — Marx-Engels-Werke, Berlin (GDR): Dietz Verlag 1968, vol. XXX, 259 puslapis.

(14) — Arpad Kadarkay, Georg Lukács, Oxford: Blackwell 1991, 434 puslapis.

Versta iš knygos Slavojus Žižekas „Revolution at the Gates.

Slavojus Žižekas. „Leninas: Tarp dviejų revoliucijų“

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top