Slavojus Žižekas: Įžanga

Slavojus Žižekas neabejotinai yra vienas svarbiausių ir populiariausių šiandieninių mąstytojų. Ne taip seniai jis buvo savo populiarumo pike (net jei šis populiarumas niekada nevirto akademine įtaka): jis ne tik rašė keletą knygų per metus bei dalyvavo dokumentinių filmų kūrime, bet ir buvo kviečiamas rašyti įvairiuose laikraščiuose ir žurnaluose bei dalyvauti galybėje paskaitų. Už dalį jo populiarumo neabejotinai atsakingas jo vaizdingas kalbos stilius, (obsceniški) anekdotai ir specifiška (pop)kultūros kritika. Jo retorika yra tokia, kuriai dauguma žmonių – ypatingai tų, kurie neturi formalaus filosofinio išsilavinimo – teikia pirmenybę santykyje su sausumu ir nuoboduliu, asocijuojamu su akademija.

Tačiau Žižekas yra populiarus ne tik platesnėje visuomenėje: būdamas kritiniu filosofu ir atvirai priskirdamas save komunistinei tradicijai, natūralu, kad jis yra populiarus ir įvairaus tipo kairiųjų tarpe. Net jei kažkas kairėje su juo nesutinka, jis vis tiek yra suvokiamas kaip “vienas mūsų” ir todėl kaip kažkas, kurio negalima ignoruoti. Bent jau taip reikalai atrodė iki visai neseniai.

Šiandien situacija yra kiek kitokia: ne taip seniai Žižekas iš esmės buvo ekskomunikuotas kairės ir prarado didžiąją dalį kanalų, kuriais pasiekdavo savo auditoriją. Russia Today šiandien yra kone vienintelis internetinis naujienų portalas, kuris noriai publikuoja jo tekstus. Seniai praėjo tos dienos, kuomet tokie portalai, kaip The Guardian prašydavo jo indėlio.

Tam tikra prasme, visa tai tebuvo laiko klausimas: Žižekas visada buvo gėdinga figūra didžiajai daliai kairės: begėdiškai gindamas revoliucinį terorą; identifikuodamas save su Leninu (jis parašė tris knygas apie jį); nepaliaujamai kritikuodamas politinį korektiškumą ir niekada nepraleisdamas galimybės kritikuoti kairę apskritai, jis negailestingai skerdė vieną šiandieninės kairės šventą karvę po kitos. Kas galiausiai privedė prie jo ekskomunikacijos buvo jo pozicijos pabėgėlių ir translyčių asmenų klausimu (kaip ir jo pozicijos seksualinės politikos atžvilgiu apskritai). Svarbu buvo ne tiek jo pozicijų turinys (nėra jokios abejonės, kad pozicijos buvo ir yra vienareikšmiškai kairiosios), bet jo įžūlumas paliesti brangiausias šiandieninės kairės šventąsias karves, t.y. jo įžūlumas išdrįsti kritikuoti šiandieninės kairės pozicijas užuot priėmus jas, kaip nekvestionuotiną duotybę.

Viso to pasekoje jis yra kone visuotinai nekenčiamas: dešinė jo nepakenčia ir laiko jį komunistu; šiandieniniai kairei jis yra (latentinis) nacionalistas; o tiems, kurie sieja save su komunistine tradicija – su kuria Žižekas atvirai identifikuojasi – jis nėra nieko daugiau nei revizionistinis idealistas. Ši visuotinė neapykanta yra kažkas, ką Žižekas nešioja kaip garbės ženklą: tai yra geriausia indikacija, kad jis iš tikrųjų kažką daro gerai.

Tačiau tai lygiai taip pat indikuoja, kad suvokti Žižeko filosofinį projektą nėra taip paprasta: visiems jo kritikams (ir ne tik) jis tėra pleištas, draskantis jų (ideologinę savastį), bet pats neturintis jokios apčiuopiamos konsistencijos. Pavyzdžiui, Ian Parkeris, vienas iš Žižeko interpretuotojų ir kritikų, savo knygoje Slavoj Žižek: A Critical Introduction, teigia, kad tik Žižekas gali būti Žižekininku. Tai yra, jo įžvalgos yra tokios idiosikratiškos, kad paprasčiausiai neegzistuoja joks filosofinis pagrindas, kurį galėtų aproprioti kiti žmonės. Audronė Žukauskaitė, savo sudarytoje Slavoj Žižek: Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeka, bet nedrįsote paklausti Lacano taip pat sufleruoja kažką panašaus: “Taigi tiek atskleisdamas postmodernizmo antinomijas, tiek spręsdamas su ideologija, etika ar feminizmu susijusias problemas, Žižekas formuluoja kontroversiją, įstumia mus į savotišką aklavietę, tačiau jokio “sklandaus” sprendimo nepasiūlo.”

Jo prastai pagarsėjęs eklektiškas rašymo stilius (kuomet jis niekada neprieina prie temos tiesiogiai, bet tik iš įvairių pusių ir per įvairius pavyzdžius, net peršokdamas nuo vienos temos prie kitos) ir jo rėmimasis dviem “šarlatanais” (kaip jie kartais yra vadinami) – Friedrichu Hėgeliu ir Jacques Lacanu – neabejotinai prisideda prie tokios nuomonės apie Žižeką.

Bet tiesa yra ta, kad po visomis Žižeko įžvalgomis – po jo politinėmis apžvalgomis, kultūrine kritika ir t.t., net neminint jo filosofinių darbų – slypi nuoseklus filosofinis ir net materialus, objektyvus pagrindas, kuris “įžemina” ir apjungia visas šias įžvalgas į vieną visumą, net jei žiūrint iš šalies jos neišvengiamai gali atrodyti kaip idiosinkratiškos. Žinoma, tai nėra nieko naujo: pavyzdžiui, Adrianas Johnstonas tai pagrindė savo knygoje Žižek’s Ontology, kurią pats Žižekas vadino “labiau Žižekiška nei pats Žižekas.”

Bet net ir tuomet, Žižek’s Ontology viso labo aprašo tik filosofinį jo projekto pagrindą bei bando sudaryti tam tikrą sąryšį tarp skirtingų koncepcijų, kurias Žižekas naudoja. Johnstonas net neužsimena – ir juolab nebando aktyviai apibrėžti – kas Žižeko projekte pastatyta ant kartos už grynojo proto ribų. Bet iš tikrųjų suvokti ir įvertinti Žižeko filosofinį projektą yra tolygu suvokti ir įvertinti būtent šio projekto esmę ir svarbą, kuri peržengia akademinius dramblio kaulo bokštus. Pati Žižeko filosofijos prigimtys yra tokia, kad jo projektas yra ikonoklastiškas ir destruktyvus akademijos atžvilgiu (kas, galėtume teigti, yra viena iš priežasčių, kodėl jis niekada netapo įtaikingu akademijoje): jo projektas sukuria geismą – ne, būtinybę – nušluoti šiuos dramblio kaulo bokštus nuo žemės paviršiaus. Net žvelgiant paviršutiniškai, kaip įmanoma suderinti bešališką, “neutralų” akademinį priėjimą prie realybės su neapologetiškai šališku Žižeko priėjimu? Dangiška akademija yra paprasčiausiai nesuderinama su purvina, demiurgiška tiesa, kurią siūlo Žižeko filosofija. Dėl šios priežasties, joks žmogus, kuris yra ir nori išlikti viso labo akademiku negali tinkamai aprašyti Žižeko projekto, nes akademikai savo prigimtimi yra įkalinti grynojo proto karalystėje, kurioje Žižeko tiesos rasti paprasčiausiai neįmanoma.

Dėl šios priežasties yra neįmanoma suprasti Žižeko minties esmės ir materialaus jos pagrindo, jei prie jos bandoma prieiti neutraliai. Žižeko filosofijos suvokimas reikalauja kainos, kurią skaitytojas turi būti pasirengęs sumokėti savo kūnu. Kitaip tariant, prielaidos, kurios leidžia suvokti Žižeką, peržengia grynojo proto ribas. Todėl bet koks priėjimas prie Žižeko minties, kuris nėra besąlygiškai šališkas, jau pačia savo forma yra jai neištikimas. Priėjimas prie Žižeko filosofijos, kuris butų jos vertas, yra įmanomas tik iš pozicijos, kuri demonstruoja begėdišką ištikimybę marksizmo tradicijai, kuri prasidėjo su Marxu ir kurios paveldėjimo klausimas didele dalimi apibrėžė 20 amžiaus politikos ir filosofijos istoriją.

Pats Žižekas nepaliaujamai pabrėžia, kad tiesa yra kažkas, ką įmanoma pasiekti išimtinai per šališkumą. Tai reiškia, kad tiesa yra šališka savo prigimtimi: nėra tokio dalyko, kaip tiesa, kurią būtų galima pasiekti iš tariamai neutralios pozicijos. Todėl yra kažkas beveik akivaizdžiai klaidingo tose įvaduose į Žižeką ar jo minties apžvalgose, kurios bando prieiti prie Žižeko “neutraliai”, išlaikant atitinkamą atstumą ir kurios nėra paveikiamos to, ką bando paaiškinti. Net jei atskiros koncepcijos gali būti paaiškinamos taip, kad jos tampa vis suprantamesnės ir aiškesnės, jų esmė ir pamatinė būtinybė gali būti pasiekta tik per begėdiškai šališką poziciją, tik per poziciją, kuriai susidūrimas su Žižeko filosofija nėra viso labo intelektualinio smalsumo patenkinimo klausimas, bet kažkas, kas apima visą žmogaus savastį. Tik tie, kurie yra pasirengę besąlygiškai pritaikyti teorines implikacijas savo pačių gyvenime gali suprasti ir paaiškinti Žižeko filosofijos esmę. Išsireiškiant kiek aiškiau, tik marksistai gali tikėtis suprasti Žižeką, net jei kartais prieš jį patį.

Be to, aš neturiu jokių sunkumų sukaupti drąsos ir pareikšti, kad nieko panašaus į marksizmą 21 amžiuje neįmanoma paveldėti nesuponuojant Žižeko teorinių pasiekimų: pats marksizmo išlikimas yra pastatytas ant kortos iš naujo atrandant Hėgelį ir Lacaną. Bet koks marksizmas, kuris nesugeba suvesti sąskaitų su vėlyvojo 20 amžiaus prancūzų filosofijos momentu yra pasmerktas būti arba pertekline beprasmybe, arba akivaizdžiu absurdu. Tuo pat metu, Žižeko filosofinis projektas negalėtų išlaikyti savo gyvasties už marksistinės tradicijos ir jos reikalaujamo šališkumo ribų. Todėl šališka pozicija, iš kurios reikia prieiti prie Žižeko, nėra ta, kuri savavališkai siekia pritempti Žižeką prie dogmatiškai nustatytų prielaidų. Jo filosofinis projektas ne tik suponuoja, bet ir reikalauja tokio šališkumo. Visi bandymai suvokti ir paaiškinti Žižeką išlaikant akademinę distanciją yra a priori neištikimi tai būtinybei, kuri leidžia ją suvokti.

Būtent dėl šios priežasties, kuomet Žižeko buvo paklausta koks įvadas į jo darbą yra geriausias, jis nepaminėjo nei kurios nors iš savo įvadinių knygų, nei kurį nors įvadą, parašytą jo interpretuotojų ir kritikų. Vietoj to, jis paminėjo Alenkos Zupančič knygą Ethics of the Real. Ypatingai įdomu šiuo atveju yra tai, kad ši knyga praktiškai nemini Žižeko darbų ir tai tikrai nėra sąmoningas bandymas įvesti skaitytoją į Žižeko filosofinį kanoną. Vietoje to, net jei ši knyga yra apie du autorius, kuriais Žižekas nuolatos remiasi – Imanuelį Kantą ir Jacques Lacaną – jos tema yra labai konkreti: etika. Tuomet kodėl jis mini šią knygą, kurią reikėtų perskaityti norint suprasti jo paties darbą?

Pradėkime atsakyti į šį klausimą vienu pavyzdžiu. Vienos iš pagrindinių Žižeko knygų – Absolute Recoil – potemė yra “Naujų Dialektinio Materializmo Pamatų Link.” Tuo pat metu, ši knyga nėra apie dialektinį materializmą; verčiau, joje dialektinis materializmas gali būti matomas filosofinėje praktikoje. Arba, kaip Žižekas pats sako įžangoje minėtame darbe: “dialektinis materializmas nėra šios knygos tema; verčiau, jis yra praktikuojamas šiuose puslapiuose.” Tas pats galioja visam jo filosofiniam projektui: galima tik jį praktikuoti, bet negalima tiesiog apie jį rašyti; galima apibūdinti ir paaiškinti koncepcijas, bet negalima apibūdinimais ir paaiškinimais apimti visos esmės, didesnės logikos, kuri sudaro šių koncepcijų pagrindą. Todėl Žižeko filosofija nėra kažkas, ką galima aprašyti, bet tai yra kažkas kas turi būti praktikuojama, kuo turi būti gyvenama.

Būtent dėl šios priežasties Žižekas rekomenduoja Zupančič knygą, kaip geriausią įvadą į savo darbą: net jei ji nėra apie jo pačio knygas, tai yra knyga, kuri sėkmingai atgamina jo knygų praktiką. Kitaip tariant, tai yra knyga, kuri nėra parašyta išlaikant atstumą nuo Žižeko filosofijos ir bandant prie jo prieiti neutraliai, bet knyga, kuri praktikuoja šią filosofiją. Stebint knygoje dėstomų minčių tėkmę bei bandant suprasti iškeliamų problemų ir siūlomų atsakymų logiką, galima matyti, kaip Žižeko filosofija veikia praktikoje ir tai yra kažkas, ko negalima tiesiog aprašyti. Būtent tai yra kažkas, ką praleidžia daugelis įvadų į Žižeką: jie bando aprašyti gražiai diferencijuotas koncepcijas, nesuteikdami absoliučiai jokios įžvalgos į praktinę būtinybę, kuri yra atsakinga už šių koncepcijų suformavimą.

Supaprastinant, tai iš esmės yra ta pati problema, su kuria susiduria kiekvienas mokinys: tu gali išmokti matematinę formulę mintinai, tu netgi gali ją suprasti, išmokti visus mechaninius jos dedukcijos procesus ir t.t., bet tai nereiškia, kad tu esi matematikas, t.y. tai nereiškia, kad tu iš tikrųjų supranti matematiką, kaip ir kodėl ji veikia, kaip reikia dedukuoti naujas formules ant jau atrastų pagrindo ir t.t. Yra viena dirbti su formule uždaroje aplinkoje su nustatytais parametrais (kiekvienas vaikas gali išmokti spręsti problemas tokiose aplinkybėse), tačiau spręsti problemas atviroje aplinkoje yra visai kas kita. Pastarojoje situacijoje neužtenka tik žinoti ir suprasti formulę; tampa būtina žinoti ir suprati logiką (kūrybinį procesą) slypintį už jos.

Kaip mes matėme iš jo įžanginio komentaro Absolute Recoil knygoje, Žižekas puikiai supranta šią problemą ir tai leidžia mums geriau suprasti jo prastai pagarsėjusį, eklektišką rašymo stilių, kuomet nebaigus aprašyti vieno dalyko yra peršokama prie kito, kol galiausiai dėmesys nukreipiamas trečiam… Todėl net kelių puslapių rėmuose Žižekas gali peršokti nuo diskusijos apie abstrakčią filosofinę problemą, prie obseniškų anekdotų, nuo pastarųjų prie diskusijos apie seksą ar kino kritikos. Jo gebėjimas maišyti aukštąją ir populiariąją kultūrą taip pat yra gerai žinomas. Be to, jis dažnai naudoja tas pačias koncepcijas visiškai skirtingais būdais, kas apsunkina sąsajų tarp šių atvejų suvokimą. Dėl viso to, Žižekas yra dažnai kritikuojamas dėl savo nesugebėjimo rašyti aiškiai ir nuosekliai. Visa tai gali padaryti jo darbų skaitymo patirtį keista, svaiginančia ir reikalaujančia daug kantrybės.

Bet yra būtina reabilituoti Žižeko stilių. Vietoj to, kad tai būtų trūkumas, šis eklektiškas stilius turėtų būti suvokiamas, kaip privalumas: per tokį stilių Žižekas aiškiai pademonstruoja, kad jo darbo esmė nėra redukuojama į jokią konkrečią įžvalgą. Kuomet skaitomas jo tekstas, nesvarbu kokia tema jis parašytas ir kokie pavyzdžiais jame naudojami, yra beveik akivaizdu, kad Žižekas visada artėja prie kažkokios konstantos, net jei konkretus jos turinys nėra visada aiškus. Jis puikiai supranta, kad ši konstanta, ši esmė negali būti paversta visiškai permatomu minties objektu, bet yra kažkas, ką privalu nuolatos supti ir kas egzistuoja tik per šį nepaliaujamą supimo procesą. Todėl nepriklausomai nuo diskusijos temos – pornografijos, Becketto, populiaraus ar aukštojo meno – visada yra įmanoma pasiekti šią esmę.

Lygiai taip pat yra ne tik beprasmiška, bet ir klaidinga kritikuoti Žižeką dėl to, kad jis naudoja koncepcijas skirtingais būdais, t.y. yra beprasmiška klausti, kuris iš naudojimo būdų yra teisingas, o kuris – ne. Tai beprasmiška ir klaidinga, nes tokia kritika suponuoja, kad koncepcijos turi nekintančią prasmę nepriklausomai nuo realaus jų konteksto. Šitaip eklektiškai naudodamas koncepcijas, Žižekas bando pademonstruoti kas yra svarbiausia tam, kad skaitytojas perdėtai nesirūpintų konkrečiais apibrėžimais, tam, kad jis nebandytų viso labo įsiminti koncepcijų, lyg tai būtų svarbiausia Žižeko projekto dalis. Pagrindinis jo tikslas yra privesti skaitytoją prie mąstymo naštos, užuot pasikliaunant formalizuotu, mechaniniu mąstymo ir aplikacijos procesu.

Max Eastmanas yra sakęs, kad “hėgelizmas yra kaip protinė negalia; tu negali jos suprasti, kol jos neturi, bet tuomet tu negali jos suprasti, nes ją turi.” Vietoj to, kad atmestume tai, kaip viso labo vulgarybę, mes turėtume suprasti, kad tai iš esmės yra tiesa, kuri tinka Žižekui labiau nei bet kam kitam: Žižeko pasekėju tampama ne tuomet, kai yra aptinkama kažkokia paslaptis, kurią jis turi (nes tokios paslapties nėra) ir ne tuomet, kai yra išmokstami visi jo koncepcijų apibrėžimai, bet tuomet, kai minties objektas inkriminuoja patį mąstymo procesą. Kitaip tariant, Žižeko filosofija yra arčiau protinės negalios, arčiau tam tikro mąstymo būdo nei koncepcijų rinkinio, su kuriuo galima savavališkai sutikti ar nesutikti. Jei žmogus išlaiko distanciją nuo Žižeko filosofijos – distanciją, kuri vertina Žižeką remiantis praktiškai ar savavališkai nustatytomis prielaidomis – jei jis atsisako būti jos inkriminuojamas, tuomet jis paprasčiausia ir vienareikšmiškai niekada jos nesupras.

Visa tai įkūnija Žižeko naudojama tikrovės (the Real) koncepcija, kuri užima centrinę vietą visame jo darbų kanone. Tai yra koncepcija, kuri pačia savo esybe negali būti redukuojama į grynąjį protą ir stumia skaitytoją už jo ribų: jis suteikia refleksyvią formą kažkam, kas negali būti domestikuotas nei teorijos, nei bet kokio kitokio pobūdžio refleksyvumo.

Būtent todėl Žižekas yra neatsiejama marksistinės tradicijos dalis: jo filosofija priveda arčiausiai praktinio veiksmo ir todėl įkūnija Marxo vienuoliktą tezę apie Fojerbachą, kurios reikšmė yra ne filisteriška praktinio veiksmo atsvara filosofijai, bet suvokimas, kad praktika yra įmanoma tik stumiant filosofiją prie jos pačios ribų. Dienos pabaigoje, būtent prie šių ribų Žižekas mus ir priveda.

Slavojus Žižekas: Įžanga

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top