Reakcingų ideologų galvose kairė egzistuoja praktiškai išimtinai, kaip politinio korektiškumo ar socialinio teisingumo fenomenas. Todėl nenuostabu, kad didelė dalis šiandieninių reakcingų politinių srovių yra reakcija būtent į politinį korektiškumą ar vadinamųjų socialinio teisingumo karių (social justice worrios, SJWs) fenomeną. Tačiau kur kas labiau problematiška yra tai, kad net ir pati kairė – nepriklausomai nuo to ar ji apibrėžia save per politinio korektiškumo prizmę – mato minėtus fenomenus, kaip integralią kairės politikos dalį. Bet ar politinio korektiškumo fenomenas tikrai gali būti laikomas kairiuoju fenomenu? Nieko panašaus: politinis korektiškumas turi būti besąlygiškai kritikuojamas, nes jis ne tik nėra kairysis fenomenas jokia reikšminga prasme, bet ir stovi kairės politikos atgimimo kelyje.

Žinoma, savaime suprantama, kad politinio korektiškumo kritika iš kairės nėra tolygi reakcionierių kritikai to paties fenomeno atžvilgiu. Radikalios ir reakcingos kritikų nesieja nei metodas, nei išvados. Kitaip tariant, politinis korektiškumas neturėtų būti kritikuojamas, kaip „cenzūruojantis“ fenomenas, kuris riboja „kalbos laisvę“, etc.

Bet apie viską nuo pradžių: kas yra politinis korektiškumas? Žiūrint į šį fenomeną pačio politkorektiškumo ideologų akimis, tai yra diskursinių taisyklių rinkinys, kuriomis siekiama sukurti inkluzyvią (diskursinę) realybę visiems, ypatingą dėmesį kreipiant į tuos, kurie visada yra visuomenės pakraščiuose (t.y. į tuos, kurie patiria „priespaudą“). Tokia yra šio fenomeno logika jo paties akimis, tačiau nereikėtų apsigauti ir priimti politkorektiškumo ideologų savęs suvokimo, kaip tolygaus objektyviam šio fenomeno suvokimui.

Pagrindinė problema, kurią siekia išspręsti politkorektiškumas yra tokia: kaip išfiltruoti brutalų realybės perteklių (smurtą, pažeminimą, etc.) iš tos realybės reprezentacijos (kalbos, vaizdų, etc.) tam, kad būtų galima išvengti politinės konfrontacijos su realiu ir apčiuopiamu brutalumu už reprezentacijos ribų. Kas liečia etinę subjekto gyvenimo substanciją, politkorektiškumo ideologai neturi jokių problemų su pačiu brutaliu realybės pertekliumi, bet išimtinai su to pertekliaus reprezentacija. Kitaip tariant, politkorektiškumo problema nėra su realybe, bet su tos realybės reprezentacija. Jų galvoje, realybė ir jos reprezentacija yra tapatūs, t.y. jei mes užtikrinsime, kad realybės reprezentacija (kalba, vaizdai, etc.) yra “teisinga”, tuomet tai yra tapatu tam, kad pati realybė tampa “teisinga”.

Kodėl brutalios realybės reprezentacija yra problematiška politkorektiškumo ideologams? Todėl, kad lingvistinė reprezentacija padaro reprezentuojamą objektą eventualiu ir sukuria prielaidas neišvengiamai politinei konfrontacijai su šiuo objektu. Ką visai tai reiškia? Jei kažkas, replikuodamas apie imigrantus, pavadina juos „babajais“, vietoj, pavyzdžiui, „musulmonais“, šis brutalumo perteklius, kuris egzistuoja pirmojoje formuluotėje lyginant su antrąją, tampa kažkuo, kas reikalauja realios politinės konfrontacijos (kodėl jis egzistuoja, kaip su juo kovoti ir jį panaikinti, etc.). Politkorektiškumas yra būtent tai, kas leidžia atitolinti (ir tik atitolinti!) šią politinę konfrontaciją, ją pakeičiant formaliu ir impotentišku lingvistiniu kompromisu. Galbūt tinkamas to pavyzdys būtų palyginimas tarp dviejų tipų bosų: jei egzistuoja „blogas“, „hierarchinis“ 19 amžiaus kapitalizmo bosas, tai politkorektiškumo siekis šiuo atveju būtų pakeisti šį bosą „geru“, „horizontaliu“, asmeninę iniciatyvą skatinančiu 21 amžiaus bosu. Jei „geras“ bosas neegzistuotų ar negalėtų egzistuoti, tuomet politkorektiškumo ideologai būtų priversti tiesiogiai konfrontuoti su „blogo“ boso fenomenu (o tiksliau: su pačiu „boso“ fenomenu). Tačiau „gero“ boso fenomenas leidžia šiems ideologams atitolinti šią konfrontaciją, t.y. konfrontaciją su pačiu „boso“ fenomenu ir visu tuo, kas jį sąlygoja.

Kitaip tariant, politkorektiškumo ideologus domina ne pats rasizmas (etc.), bet išimtinai rasizmas, kaip reprezentacija. Pavyzdžiui, kiekvienam idiotui turėtų būti aišku, kad tu gali būti brutalus rasistas (etc.) net jeigu tu naudoji 100% politiškai korektišką kalbą. Tačiau politkorektiškumas neturi nei teorinių ar praktinių įrankių (nei jokio noro) konfrontuoti su pačiu rasizmo fenomenu. Visa tai galima nesunkiai pamatyti pačių politkrektiškumo ideologų veikloje: jie gali nepailstamai kovoti prieš moteris objektifikuojančią kalbą, bet jie gali nutylėti, kuomet kažkas sakys, kad „feminizmas yra per daug radikalus“, nepaisant to, kad antrasis teiginys yra nepalyginamai reakcingesnis ir brutalesnis nei pirmasis (kaip taisyklė antrasis teiginys dažniausiai girdimas neo-fešistiniame diskurse). Lygiai taip pat jie gali aršiai pasisakyti prieš kažkieno pasakymą, kad „žydų nosys yra bjaurios“, bet jie gali nutylėti, kuomet kažkas pasakys, kad pasaulį kontroliuoja reptilijos iš kitos planetos, vėlgi, nepaisant to, kad pastarasis teiginys ir nepalyginamai brutalesnis savo komunikuojamu antisemitizmu. Ir – kodėl gi ne – jie gali pasisakyti prieš bedarbių vadinimą tinginiais, bet jie nematys jokių problemų su empatijos išraiška tiems patiems bedarbiams (dalinai todėl, kad jie patys šią empatiją ir išreiškia), nepaisant to, kad empatijos jausmas bedarbiams yra nepalyginamai brutalesnis nei bedarbių pavadinimas tinginiais. Tačiau visais šiais atvejais, politkorektiškumo ideologai kovoja tik su pirmuoju atveju, t.y. tik su kalba, kuri tiesiogiai reprezentuoja realybės brutalumą, neturėdami jokių būdų (ar noro) prieiti prie antrojo atvejo. Kitaip tariant, kol rasizmas (etc.) neegzistuoja, kaip diskursinis brutalumas, t.y. tol, kol rasizmas jokia tiesiogine prasme netrikdo privilegijuotos viduriniosios klasės erdvės, tol jis gali egzistuoti netrikdydamas politkorektiškumo ideologų.

Pavyzdžiui, prieš kiek daugiau nei savaitę plačiai nuskambėjo Gedvydo Vainausko rasistiniai pasisakymai. Juos suskubo pasmerkti visas pasaulis (kai tuo tarpu Lietuvoje šie pasisakymai buvo sėkmingai ignoruoti). Tačiau įdomu pastebėti, kad net aršiausiai pasmerkę Vainausko pasisakymus, dažnai pridėdavo „jei jis taip galvoja, tai bent jau galėtų patylėti“. Kitaip tariant, svarbu ne tai ar Vainauskas yra ar nėra rasistas, svarbiausia, kad jis laikytųsi politkorektiškumo taisyklių. Visiškai nesvarbu ką Vainauskas galvoja/sako/daro už viešojo diskurso ribų, tol, kol jo galvojimas/sakymas/darymas netrikdo privilegijuotos viduriniosios klasės erdvės, jos kupolo. Būtų visiškai obsceniška įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, antifašistai galvotų panašiai: tegul fašistai egzistuoja, tegul jie daro ką nori, bet tegul jie nesireiškia viešojoje erdvėje…

Tą patį galima matyti, pavyzdžiui, kuomet Slavojus Žižekas yra atakuojamas politinio korektiškumo ideologų už savo nekorektiškos kalbos naudojimą, vulgarius juokelius, etc. Būtent čia politinis korektiškumas yra savo absurdiškiausiame taške: ne tuomet, kai jis „cenzūruoja“ kalbą kvailose, kasdienėse situacijose, bet kuomet patys kairieji yra atakuojami, kaip reakcionieriai, nepaisant visos emancipacinės, kritiškos jų veiklos/minties šerdies.

Prisiminkit tai, kad politkorektiškumo ideologai dažniausiai yra būtent privilegijuoti „viduriniosios klasės“ atstovai, t.y. žmonės, kuriuos Žižekas vadina „įtrauktaisiais“ [included]. Tai yra žmonės, kurie sėkmingai egzistuoja buržua visuomenės kupole, kai tuo tarpu „išstumtieji“ [excluded] yra tie, kuriems šis kupolas yra konstitutyviai neprieinamas, kurie egzistuoja už šio kupolo ribų. Todėl nėra neįprasta susidurti su situacijomis, kuomet politkorektiškumo ideologams kalba mažumų (etc.) atžvilgiu yra svarbesnė nei pačioms mažumoms. Nepamirškim ir to fakto, kad kuomet mažumos kovoja už savo teises, ta kova niekada nebūna išreikšta per toleranciją ar per politinį korektiškumą. Todėl akivaizdu, kad politinis korektiškumas egzistuoja, kaip tam tikra empatijos mažumoms forma. Bet empatija nėra kairioji „vertybė“ ar kairioji subjektyvi predispozicija. Noras ginti silpnesniuosius ir jiems padėti taip pat nėra susiję su kaire. Ar nebūtų kažko itin vulgaraus, kažko keliančio pasišlykštėjimo, jei skurdžiai gyvenančiam žmogui aiškintume, kokią didelę empatiją mes jam jaučiame, koks vargšas ir nuskriaustas jis yra, etc.? Ar intuityvi tokio žmogaus reakcija į tokį akibrokštą nebūtų „susikišk savo empatiją…“? Toks socialinio teisingumo karių požiūris į „nuskriaustuosius“ turėtų kelti pasišlykštėjimą, nes toks požiūris laiko „nuskriaustuosius“ (plačiausia šio žodžio prasme) pasyviais gyvuliais, kuriais reikia rūpintis, etc. Jiems reikia ne empatijos ir ne užuojautos, bet besąlygiško solidarumo, t.y. identifikacijos su jų padėtimi.

Kairė yra kairė ne todėl, kad ji jaučia empatiją „nuskriaustiesiems“, kai tuo tarpu dešinė jos nejaučia, bet todėl, kad kairė identifikuoja su „nuskriaustųjų“ padėtimi, todėl, kad „nuskriaustųjų“ padėtis yra kairiųjų intelektualų padėtis, etc. Empatijos jausmas, priešingai, sukuria nepateisinamą distanciją tarp subjekto, kuris jaučia empatiją ir subjekto/objekto, kuris tą empatiją iššaukia. Todėl autentiška kairės pozicija visada buvo ir bus ne impotentiška veikla už „nuskriaustuosius“, bet absoliutus identifikavimasis su jų padėtimi. Kitaip tariant, intuityvi, subjektyvi reakcija (kalbu apie „dvasinę“ reakciją) į rasistinę (etc.) veiklą/kalbą, turėtų būti elementarus suvokimas, kad mes visi (kairėje) esame „nigeriai“, mes visi esame „babajai“, etc.  Nėra nieko šlykštesnio, nieko labiau žeidžiančio bet kokius kairiuosius sentimentus nei proletariato laikymas „silpnesniaisiais“ ar „nuskriaustaisiais“. Proletariatas nėra pasyvių gyvulių banda, kuria reikėtų gailestingai pasirūpinti privilegijuotiems politkorektiškumo ideologams; priešingai, proletariatas yra klasė žmonių, kurie patys susikurs pasaulį pagal savo poreikius, kurie patys paskleis besąlygišką teisingumą visur, kur jis neegzistuoja, etc.

Tačiau ar viskas, kas buvo iki šiol buvo pasakyta šiame straipsnyje nėra paneigiama elementariais empiriniais faktais? Ar politkorektiškumo ideologai, socialinio teisingumo kariai nėra tie, kurie aršiausiai pasisako prieš „priespaudą“ ar net prieš kapitalizmą? Ar jie nėra tie žmonės, kurie beveik kompulsyviai kalba ir „teorizuoja“ apie priespaudą? Jei jie viso labo nori atsikratyti brutalumo reprezentacijų, kodėl jie kalba ir „teorizuoja“ apie patį brutalumą? Kaip ten bebūtų, visa ši retorika neturėtų mūsų apgauti: nepaisant visos retorikos, neegzistuoja subjektai, labiau tikintys ir labiau atsidavę buržua visuomenei nei jie.

Visų pirmiausia: kodėl turėtume žiūrėti skeptiškai į niekada nesibaigiančias politkorektiškumo ideologų kalbas apie „priespaudą“ ir „neteisingumą“? Atsakymas yra pakankamai elementarus: jie aktyviai, pasąmoningai, mėgaujasi savo aukos statusu (mėgaujasi konkrečia psichoanalitinės jouissance koncepcijos prasme). Kitaip tariant, žinoma, sąmoningai jie pasisako prieš „priespaudą“, prieš „neteisingumą“, etc., bet jų aukos statusas yra konstitutyvi jų konkretaus subjektyvumo formos egzistencijos sąlyga, be kurios visas jų pasaulis subyrėtų. Pavyzdžiui, lygiai tą patį galime matyti aršiausių antikomunistų veikloje: sąmoningai jie, be abejo, pasisako prieš komunizmą, bet būtent todėl, kad jie yra egzistenciškai priklausomi nuo komunizmo grėsmės, jie yra priversti visur ją įžvelgti. Todėl kas liečia politkorektiškumo ideologus, jei jų paklausime ar jie tiki visuomene be „priespaudos“, jų atsakymas, žinoma, bus „ne“, nes „priespauda“ jiems yra („deja, bet“) duotybė ir viskas, ką mes galime padaryti, tai tiesiog kovoti prieš visas jos manifestacijas, niekada jos nepanaikinant. Būtent todėl bet kokia universalistinė politika jiems yra tabu ir jų modus operandi yra lokalūs, horizontalūs judėjimai…

Visa tai, ką kairė suvokia, kaip eventualią realybę – etinę buržua gyvenimo substanciją (pelno siekimas, hedonistiniai, konsumeristiški malonumai, etc.) – politkorektiškumo ideologams yra priimama, kaip radikali duotybė, neegzistuojanti sąmoningai prieinamame lygmenyje. Tą, pavyzdžiui, galite matyti, kuomet šie ideologai kalba apie tai, kad parlamente/įmonėse/kariuomenėje/etc. nėra pakankamai mažumų. Jų “teisingumo” idėja yra ta, kad šios institucijos turi reprezentuoti atitinkamus kiekius mažumų, bet pati šių institucijų substancija, t.y. jų rolė mūsų visuomenėje, yra absoliučiai ignoruojama ir nekvestionuojama. Šie ideologai gali kalbėti apie tai, kad vakarėlis (etc.) nėra inkliuzyvus visoms “mažumoms”, bet jie niekada nekvestionuos pačios vakarėlio hedonistinės, konsumeristinės šerdies.

Visa jų veikla yra paremta nepaliaujamu, niekada nesibaigiančiu nusivylimu. Kieno nusivylimu? Būtent buržua visuomenės. Jie tikisi, kad jų įsivaizduojamas buržua visuomenės standartas yra tolygus pačiai realybei, todėl jie gali viso labo išreikšti savo nusivylimą, kuomet realybė neatitinka jų iškeltų standartų. Bet visa esmė yra ta, kad iš buržua visuomenės nereikėtų tikėtis absoliučiai nieko. Visi neteisingumai, visos priespaudos, visas brutalus realybės perteklius, kurio taip kratosi politkrektiškumo ideologai, yra imanentinė, integrali buržua visuomenės dalis, jos egzistencijos sąlyga. Ir tame slypi visa esmė: būtent todėl normalumo pojūtis, kurį jaučia šie ideologai, yra apgaulingas, neegzistuojantis ir jo turėtų būti atsisakyta. Tiek, kiek politkorektiškumo ideologai išreiškia opoziciją buržua visuomenei, ta opozicija yra išreiškiama išimtinai, kaip kylanti iš nesutapimo tarp buržua visuomenės ir jų harmoniškos, idealios visuomenės reprezentacijos. Tačiau pati visuomenė su visu savo etiniu pagrindu yra visiškai nekvestionuotina.

Šį besąlygišką tikėjimą galite pamatyti ir jau minėtame fakte, kad jei šių ideologų paklausite ar jie tikrai įsivaizduoja visuomenę be visų šios visuomenės negandų, prieš kurias jie kovoja, jų atsakymas bus vienareikšmiškas “ne”: “Visi neteisingumai neišvengiamai egzistuos, bet mes vis tiek turime besąlygiškai stengtis su jais kovoti, kuomet jie pasirodo”, etc. Priešingai, visuomenė be visų šių negandų jiems negali atrodyti kitaip nei didžiausia distopija: kalbos apie visuomenę be šių negandų jiems negali neatsiduoti totalitarizmu, kuomet valdžia priverstinai (prieš pačią žmogaus prigimtį) bando paversti žmones geresniais nei jie yra… Toks didžiulis yra šių ideologų tikėjimas buržua visuomene, kad visas šios visuomenės negandas jie paverčia (“žmogaus prigimties”) faktais, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių ne tik negali būti panaikinami, bet bandymas juos panaikinti galutinai gali būti tik distopinė fantazija.

Pavyzdžiui, galime nesunkiai įsivaizduoti situaciją, kuomet kažkas paviešina rasistinį nusikaltimą ir taip sudrumsčia politkorektiškų ideologų hedonistinį buržua pasaulį, jų „įtrauktųjų“ kupolo gyvenimą. Žinoma, toks akibrokštas iššauks šių ideologų įniršį. Bet tai tik parodo, kad jų problema nėra su pačiu rasistiniu nusikaltimu, bet su tuo, kad jis drįso būti paviešintas. Tą suprasti nėra sunku: ar mes visi nežinome, kad mūsų pasaulis yra fundamentaliai supuvęs, kad rasistiniai nusikaltimai yra vykdomi nuolatos, kad tai, kas pasiekia mus reprezentacinėje formoje (istorijose, naujienose, vaizdiniuose, etc.) yra tik maža dalis to, kas vyksta realybėje? Visi mūsų tradicijos herojai, paaukoję visą savo gyvenimą emancipaciniams politiniams judėjimams, niekada taip nesielgė. Jų egzistencinė aksioma buvo, kad pasaulis yra supuvęs nepriklausomai nuo to, kaip jis yra reprezentuojamas. Tačiau politkorektiškumo ideologai konstitutyviai negali prieiti prie šių problemų šiame lygmenyje, nes toks priėjimas visiškai sunaikintų jų klaidingą subjektyvumą, t.y. tokia tiesioginė konfrontacija su šiomis problemomis nebeleistų turėtų jokių iliuzijų apie buržua visuomenę, jokių klaidingų garantijų, kad dienos pabaigoje, viskas vis tiek bus gerai, kad mes vis tiek galėsime toliau užsiimti savo hedonistiniais malonumais ir mėgautis konsumeristišku subjektyvumu, etc. Būtent dėl to, politkorektiški subjektai niekada nebuvo, nebus ir negali būti autentiškos kairės tradicijos dalimi.

Kitaip tariant, niekas neturi teisės nesijausti trikdomi brutalių reprezentacijų. Kalba turėtų trikdyti, kalba turėtų priversti jaustis nepatogiai, nes problema slypi ne reprezentacijose, bet realybėje, kuri yra reprezentuojama. Niekas neturi teisės gyventi taip, lyg viskas būtų gerai, lyg brutalumo neegzistavimas reprezentacijose būtų tolygus brutalumo neegzistavimui realybėje. Niekas neturi teisės užsiimti hedonistiniais malonumais netrikdomi realybės brutalumo. Esmė, žinoma, nėra ta, kad visi turėtų gyventi asketiškai, atsisakyti visų gyvenimo malonumų, etc. Esmė yra ta, kad šis realybės brutalumas neegzistuoja viso labo eventualiai, šio pasaulio pakraštyje, bet yra imanentiškas, integralus hedonistiniame, konsumeristiško subjektyvumo pasaulyje.

Problema nėra ta, kad ne visi gali būti „įtrauktųjų“ kupolo gyventojai. Problema yra ta, kad šis kupolas apskritai egzistuoja, t.y. kad apskritai egzistuoja visuomenės susiskirstymas į „įtrauktuosius“ ir „išstumtuosius“. Politkorektiškumo ideologai tiesiog siekia diskursyviai užkamšyti visus šio kupolo plyšius pro kurios skverbiasi brutali „išstumtųjų“ realybė, kai tuo tarpu autentiška kairė nepripažįsta pačios kupolo egzistencijos.

Kiek nukrypstant nuo pagrindinės temos, bet ar šioje vietoje negalime įžvelgti ir platesnės problemos su visos kairės veikla? Kairės veikla šiandien visada-jau yra buržua simbolinės santvarkos dalimi. Visa kairės veikla yra persmelkta besąlygišku tikėjimu buržua visuomene, todėl dar prieš užsiimant bet kokia veikla, visi socialiniai agentai jau žino kas, kodėl ir kaip įvyks, neegzistuoja joks „netikėtumo“ elementas, galintis bent minimaliai išbalansuoti konjunktūrą, etc. (Pavyzdžiui, šiandien kairė kovoja griežtai tik už tuos dalykus, kurie yra iškeliami, kaip siekiamybės pačios buržua visuomenės: didesni atlyginimai, garantuotos bazinės pajamos, etc.) Kitaip tariant, šiandien kairė neturi savo kalbos, savo geismo, negali artikuliuoti savo padėties savo kalba, bet besąlygiškai pasitiki buržua visuomenės suteikiama simboline erdve, etc. Tuo tarpu prisimenant 20 amžiaus kairę ir tuometinį proletariatą, jie buvo visiška abominacija buržua visuomenei, jie turėjo savo kalbą ir savo geismą, kurie buvo visiškai nesuprantami buržua ideologams, etc. Galbūt galime rizikuoti teze, kad kairė prarado savo kritinę šerdį būtent tuomet, kai jie nustojo kalbėti savo kalba ir priėmė buržua kalbą, kaip standartą (kalbu, be abejo, apie reformizmą, analitinį Marksizmą, Sovietinį marksizmą, „trečiojo kelio“ politiką, etc.)

Nepaisant visko, ši kritika, žinoma, neturi nieko bendro su reakcijos kritika politkorektiškumo atžvilgiu. Jei pastarosios problema yra ta, kad politkorektiškumas yra cenzūruojantis, tai kairės kritika šiuo atžvilgiu yra visiškai priešinga: problema su politkorektiškumu yra ne ta, kad jis cenzūruoja, bet kad jis cenzūruoja nepakankamai stipriai. Kitaip tariant, politkorektiškumas cenzūruoja kalbą, tačiau visiškai nepaliečia reakcingos kalbos šerdies, t.y. pačio rasizmo (etc.), kaip subjektyvios predispozicijos. Būtent todėl jis yra taip nekenčiamas masių žmonių: jis visiškai nepaliečia pačio masių subjektyvumo (pvz. jų predispozicijos naudoti reakcingą kalbą), bet viso labo sukuria idiotiškus ritualus, kurių reikia laikytis…

Politinis korektiškumas yra desperatiškas bandymas užkamšyti „įtrauktųjų“ kupolo skyles, pro kurias veržiasi brutali išstumtųjų realybė. Jei „normaliomis“ sąlygomis šios skylės yra visada-jau užkamšytos nerašytomis taisyklėmis, kurias visi priima, kaip savaime suprantamas, tai šioms taisyklėms – šiai pilietinės visuomenės substancijai – išnykus, politinis korektiškumas bando padaryti tą patį, bet ne nerašytomis, o būtent atvirai deklaruojamomis taisyklėmis. Net ir be viso to, kas buvo parašyta šiame straipsnyje turėtų būti pakankamai akivaizdu, kad tai geriausiu atveju tegali būti viso labo laikinas kompromisas: indikacijų, kad šis kompromisas jau prieina savo liepto galą yra daugiau nei pakankamai (nors galbūt šis kelias link liepto galo yra kiek sudėtingesnis nei gali pasirodyti).

Todėl jei kairė atgims, kaip universalistinis politinis projektas, tai jis atgims sukurdamas aiškią takoskyrą tarp savęs ir politkorektiškumo (kaip kitaip suderinti visišką atsidavimą politiniam projektui su apgailėtinu, nuolankiu politkorektiškumo subjektyvumu?). Tą matyti nėra sudėtinga ir bet kokiame minimalistiniame politiniame projekte (ar tai būtų Sandersas ar Corbynas ar…): tokie projektai priverčia politiškai korektiškus subjektus aktyviai prisiimti atsakomybę už savo tariamus reikalavimus realybei. Būtent todėl šiems projektams nėra būtina politkorektiškai reprezentuoti realybę, nes jie aktyviai siekia pakeisti pačią realybę (kad ir kiek minimaliai).

Viso šito, be abejo, nereikėtų interpretuoti, kaip kažkokio sektantiško atsiribojimo nuo politkorektiškumo ideologų bet kokioje veikloje. Žinoma, kad turint omenyje šiandieninę padėtį, toje pačioje praktinėje veikloje dalyvaus įvairūs kairieji ir pseudo-kairieji. Tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, jei kairė egzistuos, kaip universalistinis politinis projektas, tai jis egzistuos tik sukuriant takoskyrą tarp savęs ir politinio korektiškumo.

Politinis korektiškumas

4 thoughts on “Politinis korektiškumas

  • birželio 27, 2017 at 5:27 pm
    Permalink

    Puikiai susiskaite, bet vel yra klaidu. Nuvilia, kadangi parasyta tikrai idomiai ir originaliai. Jei nori, padesiu redaguoti, parasyk i [ištrinta]

  • birželio 27, 2017 at 6:00 pm
    Permalink

    Deividai, ačiū už siūlomą pagalbą, bet manau, kad šiai minutei paliksiu taip, kaip yra. Mano lietuvių kalba toli gražu nėra gera, tad jei kyla problemų suprasti ką noriu pasakyti – rašyk, pabandysiu paaiškinti. O jei tos klaidos nemaišo suprasti minties, tuomet šiai minutei nemato didelės problemos.

    P.S. el. paštą ištryniau iš komentaro, kad išvengtum spamo.

    • birželio 27, 2017 at 10:39 pm
      Permalink

      netrukdo, tik rasyk:) o lietuviu kalba – ne tavo gimtoji? mielai paskaityciau, jei ir angliskai esi kazka dar parases/iusi.

  • birželio 28, 2017 at 6:15 am
    Permalink

    Gimtoji, tiesiog niekada neišmokau (nesimokiau) tinkamai ja naudotis.

Komentarai uždaryti.