Deja, bet šiandien mes esame priversti iškelti musulmonų klausimą, kuris tapo aktualus dėl įvairiausių (geo)politinių priežasčių: karai Vidurio Rytuose, musulmonų santykis su Izraelio valstybe, musulmonų imigracija į Europą ir fašistinė reakciją į ją, vadinamasis „civilizacijų susidūrimas“, globalus terorizmas… Visi šie fenomenai padaro musulmonų klausimą aktualiu ir teorinį islamo suvokimą – gyvybiškai svarbiu. Šis straipsnis yra bandymas sistemingai perteikti diskusijos, kurioje neseniai teko dalyvauti, turinį.

Kalbant apie islamą ir keliant musulmonų klausimą mes jokiais būdais neturėtume būti mistifikuoti: islamas neturi jokių paslapčių, kurias gali suprasti tik jie. Kitaip tariant, kalbėdami apie islamą, mes kalbame apie globalaus kapitalo Kitą. Kaip ir visų religijų dievai, Alachas reprezentuoja ne ką kitą, bet globalaus kapitalo susvetimėjimą, t.y. žmogaus praktikos sudaiktėjimą didžiojo Kito formoje, kuris tuomet egzistuoja akistatoje su individualiu subjektu. Todėl iš šios konkrečios perspektyvos mes galime istorizuoti islamą ir suvokti jį kaip globalaus kapitalo Kitą, susikūrusį eventualiomis aplinkybėmis. Kitaip tariant, kalbėdami apie islamą, mes vis dar kalbame apie ideologiją, kurią galime suvokti per Althusserį ir Žižeką.

Tačiau galbūt būtų naudinga šiek tiek atskirti ideologiją ir religiją. Abu šie fenomenai, be abejo, yra maksimaliai gretimi vienas kitam, tačiau religija nėra viso labo viena iš ideologijos formų. Religija yra ideologija, kaip tokia, ideologija „sau“ [for-itself], t.y. gryniausia ideologijos forma. Ką turiu omenyje? Prisiminkime Althusserio naudojamą pavyzdį, kuomet jis bando paaiškinti ideologinę interpeliaciją: policininkas gatvėje sušunka „ei, tu!“, mes atpažįstame save šiame kreipinyje ir esame interpeliuojami valstybinės ideologijos, t.y. mes esame „sukuriami“, kaip valstybės subjektai. Tačiau policininkas šiuo atveju tėra vienas iš valstybinio ideologijos aparato atvaizdų (t.y. tai tik viena iš valstybės, kaip Kito, reprezentacija) ir mes apskritai niekada nesutinkame tokio dalyko, kaip valstybinės ideologijos Kitas gryniausioje jo formoje: mes sutinkame policininkus, politikus, institucijas ir pan. Lygiai tas pats galioja ir kitose ideologijos formose, išskyrus religiją. Religijoje mes sutinkame patį religijos Kitą tos religijos dievo atvaizde, t.y. pačiame dievo fenomene, kuris mus girdi, su kuriuo mes galime tiesiogiai kalbėtis (maldose, ritualuose), etc. Todėl religijoje mes tam tikra prasme paliečiame pačios ideologijos kontūrus, patį Kito kūrimo procesą, kiek tai įmanoma padaryti sąmoningai (prisiminkim: ideologija yra išimtinai pasąmoninis reiškinys).

Būtina suprasti ir tai, kad religija nėra išimtinai teologinis klausimas, t.y. religijoje egzistuoja ne tik dangiška, dieviška dimensija. Religija taip pat egzistuoja ir „žemiškoje“, materialioje formoje. Pavyzdžiui, prisiminkite, kad dažnai žmonės sako „nors aš netikiu į dievą, aš save laikau krikščioniu (etc.).“ Ką jie tokiais atvejais turi omenyje, be abejo, yra ta, kad nors jie netiki į dievą, jie priima krikščioniškas vertybes, krikščionišką gyvenimo būdą, etc. Kitaip tariant, religija yra neišvengiamai persipynusi su materialiomis institucijomis, su materialia žmonių praktika. Būtent todėl Marxas – savo „Žydų klausime“ – teigia, kad skirtingai nei judaizmas, krikščionybė nėra „tyra“ religija būtent dėl savo persipynimo su materialiomis institucijomis: dėl savo santykio su valstybiniais aparatais, dėl savo etinių/moralinių nuostatų, aiškinančių, kaip žmonės turėtų gyventi, dėl savo rolės palengvinant žmonių gyvenimą (Marxo „religija, kaip opiumas masėms“), etc. Viso šito reikšmė paaiškės straipsnio eigoje.

Tačiau tam, kad galėtume teoriškai prieiti prie islamo abstrakčiausiame ir reikšmingiausiame lygmenyje, mums būtina suvokti prieš tai minėtą Marxo žydų klausimą. Kitaip tariant, tik suvokiant Marxo logiką jo veikale, mes galėsim teoriškai prieiti prie šiandieninio islamo fenomeno.

Krikščionybė ir judaizmas Marxo „Žydų klausime“

Kaip jau minėjau, Marxo teigimu, 19 amžiaus krikščionybė negali būti tyra, gryna religija, t.y. krikščionybė negali reprezentuoti gryniausio religinio susvetimėjimo, nes ji yra „institucionalizuota“, integrali 19 amžiaus kapitalizmo dalis.

Marxo teigimu, krikščionybė yra ne daugiau nei paviršutiniškas Judaizmo „įveikimas“, ne daugiau nei praktinės Judaizmo dvasios iškėlimas į dangų, į dvasinį lygmenį. Marxas tai sako tiesiogiai:

Christianity had only in semblance overcome real Judaism. It was too noble-minded, too spiritualistic to eliminate the crudity of practical need in any other way than by elevation to the skies.

Christianity is the sublime thought of Judaism, Judaism is the common practical application of Christianity, but this application could only become general after Christianity as a developed religion had completed theoretically the estrangement of man from himself and from nature.

Galvokite taip: 19 amžiaus kasdienė realybė nėra sąmoninga, t.y. veikla joje yra susvetimėjusi, mes tiksliai nesuvokiame visų savo veiksmų, mes bendradarbiaujame vieni su kitais ne tiesiogiai, bet per pinigus ir kapitalą, etc. Kitaip tariant, mūsų santykis su šia realybe yra susvetimėjęs. Mūsų santykis vieni su kitais yra paremtas ne betarpišku, sąmoningai suvokiamu sąryšiu, bet yra paremtas pinigais. Viskas, ką padaro krikščionybė, tai tiesiog perkelia šį realų, materialų, apčiuopiamą susvetimėjimą į dangišką lygmenį. Krikščionybėje mes vis dar neturime betarpiško, sąmoningai suvokiamo sąryšio vieni su kitais, bet santykiaujame tik per krikščionybės sukurtas ar įtakotas institucijas: bažnyčią, valstybę, moralines/etines nuostatas, etc.

To dialektinė išvada yra tokia: gryniausias religinis susvetimėjimas (gryniausias, radikaliausias atsiribojimas nuo pasaulinių institucijų, etc.) yra tolygus visiškam panirimui į kasdienį, materialią, apčiuopiamą veiklą, t.y. į komercinę veiklą, į piniginius santykius. Būtent todėl judaizmas, o ne krikščionybė yra gryniausia religinio susvetimėjimo forma. Judaizmas yra visiškai atsiribojęs nuo visų pasaulinių institucijų ir egzistuoja tik pačiuose žyduose, pačiame judaistiniame subjektyvume. Pavyzdžiui, prisiminkime, kad 19 amžiaus žydai net neturėjo savo valstybės, t.y. jie neturėjo jokio persipynimo su pasaulinėmis institucijomis, kurį turėjo krikščionybė.

Pažiūrėkime ką Marxas sako šia tema:

We are trying to break with the theological formulation of the question. For us, the question of the Jew’s capacity for emancipation becomes the question: What particular social element has to be overcome in order to abolish Judaism? For the present-day Jew’s capacity for emancipation is the relation of Judaism to the emancipation of the modern world. This relation necessarily results from the special position of Judaism in the contemporary enslaved world.

Let us consider the actual, worldly Jew – not the Sabbath Jew, as Bauer does, but the everyday Jew.

Let us not look for the secret of the Jew in his religion, but let us look for the secret of his religion in the real Jew.

What is the secular basis of Judaism? Practical need, self-interest. What is the worldly religion of the Jew? Huckstering. What is his worldly God? Money.

Very well then! Emancipation from huckstering and money, consequently from practical, real Judaism, would be the self-emancipation of our time.

Žinoma, labai paprasta visa tai skaityti kaip kažkokį Marxo antisemitizmą, ką, be abejo, dalis šio Marxo teksto skaitytojų ir padarė. Tačiau nėra absoliučiai nieko antisemitiško tame, ką Marxas sako. Marxui religija nėra kažkokia enigma, kažkokia mįslė, kurios atsakymų mums reikėtų ieškoti religiniuose tekstuose. Marxui religija tėra praktinės žmonių veiklos „sudaiktinimas“ ir būtent todėl atsakymų į religiją mums reikėtų ieškoti ne religiniuose tekstuose, bet praktinėje religinių subjektų veikloje. Būtent todėl, kad judaizmas nėra persipynęs su pasaulinėmis institucijomis, žiūrėdami į kasdienį žydą, į jo veiklą ir realybę, bet nerasime jokių paslapčių, bet rasime tik mūsų pasaulį, tik mūsų praktinį, materialų pasaulį (komerciją, piniginius santykius, etc.). Todėl sakyti, kad žemiškas judaizmo dievas yra pinigai nėra antisemitiška, nes galutinėje analizėje, pinigai yra visų (monoteistinių) religijų dievas. Viskas, kas skiria judaizmą nuo kitų religijų – viskas, kas padaro Judaizmą gryniausia religija santykyje su kitomis religijomis (NB: mes vis dar kalbame tik apie 19 amžių) – tai yra tik tai, kas judaizmas, savo praktinėje veikloje, yra arčiausiai šios tiesos. Žydai savo praktinėje veikloje pasauliui primena šio pasaulio tiesą, kurios jis išsižada (ir čia galbūt galima matyti tam tikrus antisemitizmo atsiradimo kontūrus). Kitaip tariant, visas 19 amžiaus pasaulis yra fundamentaliai judaistinis ir todėl žydai – kaip judaizmo subjektai – yra arčiau šios tiesios, arčiau šio pasaulio nei bet kas kitas.

Būtent todėl žydai buvo didžiausi 19 ir 20 amžiaus revoliucionieriai. Neturėdami konkrečios vietos šiame pasaulyje, neturėdami religijos, kuri būti persipynusi su šiuo pasauliu, jie neturėjo jokių problemų praktiškai kvestionuoti šį pasaulį. Jei krikščioniškas subjektas norėdamas konfrontuoti su savo dievu prieš save išvysdavo visą aibę pasaulinių institucijų, tai vienintelis dalykas, kuris skyrė žydą nuo konfrontacijos su jo dievu buvo tik impotentiška rabino figūra. Be rabino, žydai neturėjo jokių kliūčių susidurti akis į akį su praktiniu judaizmo dievu ir mesti jam iššūkį.

Šiandieninis islamas

Dabar turime visas galimybes suvokti šiandienį islamą teoriškai. Jei 19 amžiuje judaizmas reprezentavo gryniausią, abstrakčiausią religinį susvetimėjimą, tai šiandien ta rolė atitenka islamui. Judaizmas šiandien jau yra persipynęs su pasaulinėmis institucijomis (geriausios to pavyzdys yra Izraelio valstybės egzistavimas), kaip ir prieš tai aptarta 19 amžiaus krikščionybė. Būtent todėl šiandien antisemitizmas yra santykinai impotentiškas (kas, be abejo, nereiškia, kad jis neegzistuoja) ir pagrindinis problemų šaltinis (reakcionierių akimis) tampa ne žydai, o musulmonai.

Ir jei judaizmo monoteizmas buvo nepilnavertis (judaizmo dievas visada buvo „pavydus“ kitiems dievams ir egzistavo tik per žydų bendruomenę), tai islamo monoteizmas pasiekė abstrakčiausią įmanomą monoteizmo statusą. Alachas nėra „prisirišęs“ prie konkrečių žmonių (kaip tai yra judaizmo atveju, kuriame egzistuoja „išrinktieji“ žmonės) ar prie konkrečios valstybės (ką mes žinome iš terorizmo fenomeno), bet yra beribis, neturintis jokios apčiuopiamos formos mūsų pasaulyje. Ne be priežasties Hėgelis sakė, kad Islamas yra išprotėjęs judaizmas: maksimaliai universalizuotas judaizmas. Būtent dėl šio beribio – išimtinai simbolinio – statuso, Alachas yra abstrakčiausias įmanomas monoteistinis dievas. Jis nėra prisirišęs prie jokios konkrečios tautybės, jokios konkrečios rasės, etc. Judaistinė idėja, kad egzistuoja „išrinktieji žmonės“ iš islamo perspektyvos nėra daugiau nei žydiška arogancija. Todėl net bandymas suvokti islamą kaip išimtinai Vidurio Rytų fenomeną, kaip kažką, kas turi savo šaknis konkrečiame regione, musulmonams jau yra jų religiją niekinanti mintis.

Būtent dėl šio abstraktaus Alacho statuso galime suprasti kodėl musulmonai taip aršiai reaguoja į Alacho vaizdinius. Pavyzdžiui, kaip ir kodėl kažkoks kvailas komiksas apie Mohamedą ar Alachą gali sukelti milžinišką kontroversiją? Būtent todėl, kad Alacho statusas yra beribis, abstraktus, išimtinai simbolinis, neturintis absoliučiai jokios daiktinės formos mūsų pasaulyje, bandymas jį atvaizduoti, t.y. bandymas įtraukti jį į mūsų žmogišką vaizdinių erdvę yra toks įžūlus ir siutinantis iš musulmonų perspektyvos. Lyg Alachas yra toks bailus, kad jis turi visiškai atsiriboti nuo materialios žmonijos egzistencijos; lyg elementariausias vaizdinys jau keltų grėsmę pačiam Alachui, jo egzistencijai. Kitaip tariant, musulmonų įsiūtis Alacho vaizdiniams nėra kažkoks kvailas fanatizmas, bet yra integrali islamo religijos dalis, t.y. tai yra integralu tam, kaip yra suvokiamas (kaip „egzistuoja“) Alachas. Jo pavaizdavimas neišvengiamai sukuria jo eventualumo jausmą, kas yra visiškai nepriimtina turint omenyje beribį Alacho statusą islamo religijoje.

Dėl šių priežasčių, skirtingai nei kitose religijose, islame taip pat nėra jokių ritualų, kurie leistų tapti musulmonu. Norint tapti musulmonu, tiesiogine to žodžio prasme, užtenka ištarti porą kvailų sakinių ir tai yra viskas. Kadangi Alachas yra beribis – jo žvilgsnis yra visa matantis – musulmonų bendruomenė taip pat privalo būti beribė, niekada neturinti konkrečios vietos, kuri gali būti ta vieta, etc. Būtent todėl musulmonai niekada nemato savęs, kaip „įsibrovėlių“, nes, pavyzdžiui, tas faktas, kad Europa yra krikščioniška jiems nėra standartas, kurį jie pažeidžia savo atvykimu į Europą. Priešingai, tas faktas, kad Europa yra krikščioniška jiems jau yra transgresija to fakto, kad Europa yra (potencialiai) musulmoniška (fundamentalistai, žinoma, iš to padaro aiškias išvadas, t.y., kad Europa turėtų būti musulmoniška, etc.).

Šis islamo monoteistinis abstraktumas, absoliutus Alacho atsiribojimas nuo visų žmonijos kontroversijų, atsiribojimas nuo konkrečios bendruomenės, nuo prisirišimo prie konkrečių žmonių reiškia, kad musulmonų sąryšis su Alachu yra išimtinai individualus, kai tuo tarpu žydai ar krikščionys pasiekia savo dievus per bendruomenę, su bendruomenės tarpininkavimu. Tą simptomatiškai galime matyti atitinkamose konspiracijų teorijose apie žydus ir musulmonus. Jei antisemitinėse konspiracijų teorijose visuomet egzistuoja individai, kurie vienokiais ar kitokiais – bet visuomet neaiškiais, sunkiai suprantamais – mechanizmais kontroliuoja pasaulį žydų bendruomenės vardan, tai islamofobiškose konspiracijų teorijose tokie individai yra neįmanomi (t.y. negali egzistuoti musulmoniškas Rothschildas). Islamofobiškos konspiracijų teorijos yra labiau ciniškos („patys pažiūrėkit, kaip jie prievartauja, plėšia, etc.“) ir visuomet kalba apie musulmonų gaują, ordą, t.y. apie būrį individų. Nors iš pažiūros gali atrodyti, kad būtent žydai yra individualūs, kai tuo tarpu musulmonai egzistuoja „gaujomis“, tiesa yra visiškai priešinga: būtent todėl, kad žydai prieina prie dievo per savo bendruomenę, reiškia, kad gali egzistuoti individai, kurie „traukioja virveles“ žydų bendruomenės vardan, kai tuo tarpu musulmonų bendruomenė yra tokia plastiška, neturinti konkrečios vietos, todėl ją konspiratoriškai galima įsivaizduoti tik, kaip „masę“, kaip „gaują“, t.y. tik kaip atskirų individų sąjungą, kurie potencialiai gali egzistuoti vieni sau, turėdami tik savo koraną… Kitaip tariant, jei antisemitiškoje konspiracijų teorijoje yra žydai, kaip kažkas, „traukiojantys virveles“ ir „valdantys pasaulį“, tai islamofobiškoje konspiracijų teorijoje tai neįmanoma, nes nėra tokio dalyko, kaip konkrečiai apibrėžta musulmonų bendruomenė, kurios vardan kažkas galėtų kažką daryti.

Visa tai, savo ruoštu, reiškia, kad Alachui nerūpi konkretūs tikintieji. Tu – kaip tikintysis musulmonas – nesuteiki Alachui jokios galios, tu esi jam visiškai nereikalingas, nes jis egzistuoja abstrakčiai, nepriklausomai nuo jokių konkrečių žmonių. Tau Alachas yra viskas, bet tu Alachui – niekas. Tuo tarpu judaizme dievas yra prisirišęs prie žydų bendruomenės ir pavydus kitiems dievams; krikščionybėje dievas atsiunčia savo sūnų išpirkti žmonių nuodėmes, etc.

Lygiai taip pat kaip 19 amžiaus kapitalizmas buvo judaistinis, lygiai taip pat šiandieninio kapitalizmo epocha yra musulmoniška. Kitaip tariant, mūsų santykis su globaliu kapitalizmu yra toks pat, koks musulmonų santykis su Alachu. Ir tai – islamo artumas sekuliarinių kapitalistinių santykių tiesai – padeda paaiškinti islamo plitimą: islamas suteikia vilties, kad abstraktus kapitalizmo sąryšis su individu turi kažkokią prasmę, kad tas faktas, kad kapitalizmui aš tesu beprasmis, nereikalingas skaitmuo – kad visai tai turi kažkokią reikšmę. Pavyzdžiui, jau minėjau, kad musulmonų santykis su jų dievu yra individualus, kad jie negali turėti šio santykio per bendruomenę; bet lygiai tą patį mes galima matyti šiandieniniame kapitalizme, kuomet mūsų santykis su kapitalizmu yra išimtinai individualus, konsumeristinis. Kitaip tariant, mes dar niekada nebuvome tokie atomizuoti, kaip esame dabar. Augant neofeodalistinei „duomenų ekonomikai“ (vadinkit tai, kaip norit), mes esame nurašome iki elementariausio skaitmens, iki kvailų, beverčių duomenų. Aiškumo dėlei galime pažiūrėti į elementarų Youtube pavyzdį: iš savo perspektyvos jūs esate unikalus individas, turintis unikalių poreikių, preferencijų, etc. tačiau jūsų unikalumas Youtube tinkle gali būti „užregistruojamas“ tik kaip skaitmuo, tik kaip video peržiūra. Perfrazuojant prieš tai naudotą teiginį: jums Youtube yra viskas, bet jūs Youtube esate niekas, tik kvailas, bereikšmis skaičius.

Bet tai, kad mūsų kapitalistinė epocha yra imanentiškai musulmoniška galime matyti ir tame, kaip šiandien funkcionuoja žodžiai, kalba, simbolinė santvarka. Šiandien, kaip niekada anksčiau, žmonės turi būtinybę atsisakyti savo laisvės ir nurašyti ją didžiajam Kitam. Pagalvokite, kiek daug šiandien yra kalbų apie „žmogaus prigimtį“, apie genus ar evoliuciją, kuri kažkaip mus kontroliuoja, apie žvaigždes, kuriose įrašyta kažkokia reikšminga tiesa apie mus (astrologija ir kitas mėšlas), apie instinktus, etc. Lyg mes būtume visiškai kontroliuojami kažkokių aukštesnių jėgų ir viskas, ką mes galėtume padaryti, tai tik nuolankiai pasiduoti šitoms jėgoms (prisiminkit, kad islamo pažodinis vertimas yra paklusnumas, nuolankumas). Tą patį galime matyti ir šiandieninėje politinėje kairėje, kuri priima kapitalizmą, kaip egzistencinę duotybę, neoliberalų subjektyvumą, kaip gamtos duotą faktą, etc. Lygiai taip pat kaip ir musulmonai nuolankiai priima Alachą ir jo beribį simbolinį statusą, kaip duotybę.

Bet lygiai tą patį galime matyti, kaip šiandien funkcionuoja kalba elementariose diskusijose. Pavyzdžiui, šiandien signifikantas „mokslas“ yra magiškas žodis, kurį pavartojus diskusija turi būti baigta, lyg „mokslas“ pats savaime turi kažkokią magišką galią, kuri net nereikalauja jos suprasti, etc. Politinis korektiškumas taip pat galėtų būti žodžių galios, nepriklausomybės pavyzdys. Lyg visa mūsų simbolinė santvarka – kaip Alachas – egzistuotų pati sau, nepriklausomai nuo mūsų ir viskas, ką mes galėtume padaryti tik nuolankiai su tuo sutikti, priimti tai, kaip duotybę.

Būtent todėl minėjau, kad pasaulis yra imanentiškai musulmoniškas, nes islamas apčiuopia mūsų kapitalizmo epochos esmę. Būtent dėl šios priežasties, islamas yra pagrindinis būdas individams konfrontuoti su abstrakčiu ir visa apimančiu kapitalizmu. Būtent todėl šiandien islamas yra „visų problemų šaltinis“. Pavyzdžiui, galime puikiai suprasti, kad žmonės, besijungiantys į ISIS (etc.) mato ją būtent kaip vienintelį būdą, bandant kovoti su kapitalizmu (ką pastebi dažnas kairysis intelektualas).

Kitaip tariant, islamistinis fanatizmas nėra kažkoks mistinis reiškinys, įrašytas islamo religijoje (net ir žiūrint paviršutiniškai galime matyti, kad, pavyzdžiui, Afganistanas po antrojo pasaulinio karo buvo progresyvi, modernistinė valstybė, etc.). Priešingai, islamistinis fanatizmas yra ne daugiau ir ne mažiau nei politinės kairės impotencijos rezultatas. Musulmonai jungiasi prie ISIS tik todėl, kad tik ISIS siūlo bent kažkokį bandymą kovoti su globalia kapitalizmo epocha, kai tuo tarpu kairė gali pasiūlyti tik dar daugiau to paties, dar daugiau to pačio mėšlo, kuris ir priverčia musulmonus jungtis prie ISIS.

Todėl galime matyti tam tikrą panašumą tarp 19 amžiaus judaizmo (judaizmo aprašyto Marxo žydų klausime) ir šiandieninio islamo. Abiem atvejais mes kalbame apie subjektus, kurie vienaip ar kitaip neturi konkrečios vietos pasaulyje ir kurie užčiuopia atitinkamos epochos kapitalizmo šerdį, jo esmę. Būtent todėl, jei Marxas sakė, kad žydų išsivadavimas nuo judaizmo yra tolygus pasaulio išsivadavimui nuo kapitalizmo, tai mes šiandien galime pasakyti tą patį: musulmonų išsivadavimas nuo islamo yra tolygus pasaulio išsivadavimui nuo kapitalizmo.

Ką daryti?

Turint omenyje viską, kas buvo pasakyta apie islamą, kairė neturėtų leistis į jokius kompromisus su islamu. Kitaip tariant, islamas turėtų būti sunaikintas. Tokia kalba, žinoma, negali nepriminti fašistinio diskurso ir gąsdinti politkorektiškus kairiuosius. Tačiau kalbėdamas apie islamo sunaikinimą aš neturiu omenyje nieko panašaus į tai, ką turi galvoje reakcijos ideologai.

Reakcionieriai niekada negalėtų ir nesugebėtų kovoti su islamu. Viskas, ką jie gali daryti, tai tiesiog taikytis į individualius musulmonus, į musulmonus, kaip individus. Bet problema, be abejo, nėra su musulmonais, kaip individais, bet su islamu, kaip abstrakčiausiu monoteizmu. Būtent to reakcionieriai niekada negalės suprasti ir galės tik impotentiškai taikytis į musulmonus, statyti sienas, etc. Nenuostabu, kad savo kovoje prieš islamą, sąmoningai nesuprasdami to, ką jie daro, fašistai vis labiau primena tuos pačius fundamentalistus, prieš kuriuos kovoja. Todėl pagal jų pačių standartus jie yra labiau musulmoniški, nei patys musulmonai.

Kairė turėtų pabrėžti ir „taikyti“ į pačių musulmonų išsižadėtą, numalšintą antagonizmą, t.y. pabrėžti ir kovoti su tuo, kas trukdo jiems tapti radikaliais kairiaisiais. Kuomet musulmonai priima Alachą, manydami, kad jų, kaip bereikšmių skaičių statusas kapitalistinio pasaulio akyse taps reikšmingas ir prasmingas, kairiųjų rolė turėtų būti demaskuoti šią mistifikaciją ir parodyti, kad vienintelis būdas įveikti kapitalistinio pasaulio beprasmybę yra imanentinis.

Musulmonų klausimas