Moterų emancipacija ir spalio revoliucija

Buržua istoriografijoje yra įprasta Spalio revoliucijos Įvykį sumenkinti iki eilinio perversmo. Net jei masių dalyvavimas Spalio įvykiuose yra pripažįstamas faktas, tai bolševikų valdžios paėmimas į savo rankas tik patvirtina pučistinį/autoritarinį partijos turinį. Kitaip tariant, masės Spalio įvykių metu sužaidė viso labo naudingo idioto funkciją, kuri leido bolševikams pasiekti savo diktatūrinius tikslus.

Atsakydami į tokią interpretaciją, mes turime paklausti: kur slypi revoliucinis socialinių pokyčių turinys? Kas padaro įvykį socialine, o ne viso labo politine revoliucija?

Socialinė revoliucija reiškia radikalaus naujumo kūrimą. Tai yra modernybės išlaisvinimas iš iki tol ją supusio kiauto. Tai yra naujo Signifitaroriaus kūrimas, kuris galėtų konkrečiai įkūnyti modernybę ir kuris išliktų ištikimas ikonoklastiniam modernybės procesui.

Juodas kvadratas

Spalio revoliucijos kontekste, tai reiškė masių iniciatyvos išlaisvinimą, kuris peržengė bet kokios tradicijos ribas ir buvo materiali realybės kritikos realizacija. Tai reiškė, kad kiekvienas kasdieninės realybės aspektas buvo kritikuotinas ir nebegalėjo būti priimtas kaip duotybė: absoliučiai viskas buvo subordinuota ikonoklastiškam revoliuciniam protui. Tai, kaip turi atrodyti degtukų dėžutė buvo politinis klausimas, kuris nebegalėjo būti atsakytas su nuoroda į tradiciją. Visa tai buvo pasaulio redukcija į savo paties egzistencijos sąlygas, ką mene geriausiai atspindėjo Kazimiero Malevičiaus “Juodas kvadratas baltame fone”.

Tai lygiai taip pat reiškė, kad moters padėtis visuomenėje taip pat nebegalėjo išlikti nepakitusi. Būtent absoliuti ir beribė ištikimybė modernizmo Įvykiui padaro feminizmą ne tik neatsiejamu komunistinio judėjimo momentu, bet ir iš esmės jam tapačiu savo politine logika. Moters emancipacija yra komunistinio judėjimo siekis ne dėl abstrakčių moralinių paralelių tarp moterų ir dirbančiųjų, ne dėl to, kad moteris sudaro didelę dirbančiųjų dalį, bet dėl to, kad moters pozicija seksualiniuose santykiuose yra tapati proletariato pozicijai gamybinių santykių kontekste: abi šios pozicijos yra identiškai proletariškos.

Moteris porevoliucinėje visuomenėje

Karinio komunizmo periodas mums parodė vieną dalyką: laisvos šeimos ateities planą, kuomet šeimos, kaip gamybos ir vartojimo vieneto, kaip teisinio vieneto, kaip socialinio draudėjo, kaip nelygybės bastiono ir kaip vaikų maitinimo ir auginimo vieneto rolės išnyks.

P. I. Stučka, teisingumo liaudies komisaras

Nuo pat pirmųjų revoliucijos dienų, bolševikai siekė įtraukti moteris į visuomenės politinį gyvenimą: moterys buvo paskiriamos į komisarių pozicijas, jos aktyviai dalyvavo politinės agitacijos veikloje ir dažnai užimdavo vedančiųjų aktyvisčių pozicijas. Dar pačiame revoliucijos įkarštyje moterys įsitraukė į veiklas, kurios iki tol buvo rezervuotos išimtinai vyrams: kariuomenę bei teisinės sistemos institucijas. Laikui bėgant moterys pradėjo skverbtis ir į “vyriškas” pozicijas darbo rinkoje. Jei pačioje 20-ojo amžiaus pradžioje tik 26% visų moterų dirbo gamybos sektoriuje, tai pilietinio karo pabaigoje, 1920-aisiais, ten moterys sudarė jau 46% visų dirbančiųjų. Tais pačiais metais metalo pramonėje moterys sudaro 15%, kasyklose – 13.7%, mašinų gamyklose – 13.8% dirbančiųjų. Jos taip pat sudarė 45% visų šalies profsąjungos narių skaičius.

Tačiau bolševikų tikslai neapsiriboja formalia/teisine moterų ir vyrų lygybe: jie siekė visiškos pačios moteriškumo sampratos transformacijos. “Moteriškų” darbų naštą buvo siekiama socializuoti, visuotinėms/valstybinėms institucijoms prisiimant atsakomybę už visus šiuos darbus. Tai neapsiribojo dabar jau įprastų vaikų darželių steigimu: vis dažniau buvo kalbama apie visišką šeimos funkcijų industrializaciją, pradedant visų namų ruošos darbų perkėlimu visuotinėms institucijoms iki vaikų auginimo atskiruose “miesteliuose”, atskirai nuo tėvų. Alexandra Kollontai netgi pareiškė, kad virtuvės atskyrimas nuo santuokos yra nė kiek nemažiau svarbus nei bažnyčios atskyrimas nuo valstybės.

Nepaisant visų priimtų išlaisvinančių įstatymų, moteris išlieka namų vergė, nes nereikšmingi namų ruošos darbai ją gniuždo, smaugia, bukina ir žemina, jie prirakina ją prie virtuvės ir vaikų kambario ir švaisto jos darbą ant barbariškai neproduktyvios, niekingos, nervinančios, bukinančios ir gniuždančios katorgos. Tikroji moterų emancipacija, tikrasis komunizmas prasidės tik tuomet kai prasidės masinė kova (vedama valdžioje esančio proletariato) prieš šią namų ekonomiją – o tiksliau, kuomet ji bus masiškai transformuota į didelio masto socialistinę ekonomiją.

Žurnalas “Chveni gza”

Skirtingai nei vakaruose, moterims skirti sovietiniai žurnalai visais 1920-aisiais sąmoningai siekė laužyti bet kokius stereotipus apie vyrų ir moterų roles visuomenėje. Jie skatino moteris palikti namų erdvę ir tapti kuriančiomis ir pilnavertėmis visuomenės narėmis. Jie taip pat gynė naujuosius įstatymus, kurie iš esmės griovė šeimos instituciją (pvz. radikaliai supaprastindami skyrybų procedūrą). Madų vaikymasis, kosmetika ir moters grožio idealai buvo laikomi buržua visuomenės reliktais, kurie neturi jokios funkcijos socialistinėje visuomenėje, todėl moterys buvo skatinamos į tokius dalykus nekreipti dėmesio. Kitaip tariant, sovietinių moterų žurnalų pagalba buvo siekiama sukurti moters, kaip savimi pasitikinčios ir nepriklausomos visuomenės narės įvaizdį. 1920-ųjų sovietinė moteris buvo nieko nenusileidžianti vyrams ir jų visuomeninė funkcija nebuvo suvokiama tik kaip pasyvi aktyvaus vyro refleksija.

Dirbančiųjų judėjime vyras turėtų draugiškai žiūrėti į savo žmoną ir tai reiškia, kad jis turėtų pasidalinti visus su namų ruoša ir šeima susijusius darbus. Priešingu atveju dirbančiosioms moterims bus beveik neįmanoma išsilaisvinti nuo šeimos reikalų ir tapti naujojo gyvenimo kūrėjomis.

Žurnalas moterims “Rabotnitsa”

Tačiau vykstantys ir planuojami radikalūs pokyčiai nusistovėjusioje seksualinėje hierarchijoje (kuriuos reikėtų matyti platesnės seksualinės revoliucijos kontekste) neiškarto sulaukė moterų palaikymo. Valstietės moterys, kurios sudarė absoliučią daugumą visų tuometinės Rusijos moterų, neišvengiamai išreiškė stiprią opoziciją vykstantiems pokyčiams ir bolševikų valdžiai, kuri nedviprasmiškai palaikė ir skatino šį virsmą. Nors miestuose gyvenančios moterys į šiuos pokyčius reagavo ramiau ir netruko atsidurti jų priekyje, pradinė jų pozicija taip pat buvo opozicinė.

Bolševikams tai rodė būtinybę užsiimti agitaciniu darbu tarp moterų, norint patraukti jas į savo pusę bei supažindinti jas su visomis galimybės, kurias šie pokyčiai atveria. Pirmoji dirbančiųjų ir valstiečių moterų konferencija buvo surengta 1918 metų lapkritį, kurioje dalyvavo per tūkstantį delegačių ir kurios vienas pagrindinių tikslų buvo aiškaus agitacinio darbo tarp moterų plano sudarymas.

Apart įvairių komisijų, skirtų darbui su moterų problemomis ir daugybės aktyvisčių, pradėjusių atlikti nepriklausomą agitacinį darbą taip pat buvo įkurtas Zhenotdelas: komunistų partijos skyrius, kurio atsakomybėje buvo visas partijos darbas su moterų problemomis. Pagrindinės šio skyriaus užduotys buvo moterų švietimas apie bolševikų valdžios siekius ir jos veiklas, moterų raštingumo didinimas, “moteriškų” darbų industrializacija (vaikų lopšelių, darželių, valgyklų ir t.t. steigimas), prostitučių reabilitacija bei rūpinimasis beglobiais vaikais.

Santuokos, šeimos ir globos kodeksas

Bolševikų siekis padėti moterims išsilaisvinti iš iki tol jas ribojusio patriarchalinio kalėjimo buvo formaliai įtvirtintas 1918 metais, kuomet buvo priimtas tuomet progresyviausias pasaulyje santuokos, šeimos ir globos kodeksas. Netrukus po to, 1920-aisiais, porevoliucinė Rusija tapo pirmoji valstybė pasaulyje, kuri suteikė moterims galimybę nemokamai pasidaryti abortą valstybinėse ligoninėse.

Šis kodeksas radikaliai supaprastino tiek skyrybų, tiek vedybų procedūrą. Dėl šios priežasties, 1920-ųjų viduryje Sovietų Sąjungos santuokų ir skyrybų rodikliai buvo net kelis kartus didesni lyginant juos su dauguma Europos valstybių.

Kodeksas taip pat numatė alimentų mokėjimą, kurie turėjo būti mokami ir vaikui gimus už santuokos ribų. Jei moteris turėjo kelis meilužius pastojimo metu, tuomet visi vyrai buvo įpareigojami padėti moteriai išlaikyti vaiką.

1926-aisiais po viešų debatų buvo priimtas naujas kodeksas. Vienas iš didžiausią kontroversiją kėlusių jo aspektų buvo teisinis de facto santuokų sugretinimas įregistruotoms santuokoms. Tuo metu de facto santuokos – dviejų asmenų gyvenimas kartu – jau buvo tapusios norma Sovietų Sąjungoje. Pagrindinė šio teisinio sutapatinimo priežastis buvo siekis užtikrinti moterų teises alimentų ir paveldėjimo atvejais. Apskritai pagrindinis kodekso tikslas buvo apsaugoti moteris “pereinamajame laikotarpyje” tuo pat metu sąmoningai griaunant šeimos centralumą socialinėje reprodukcijoje.

1926-ųjų kodeksas dar labiau supaprastino skyrybų procedūrą: norint išsiskirti užtekdavo pateikti raštą ZAGSe ir tą buvo galima padaryti net be sutuoktinio žinios.

Tačiau net nepaisant savo progresyvumo, pati kodekso koncepcija buvo suvokiama kaip laikina ir turinti savo funkciją tik “pereinamajame laikotarpyje”, tik “pereinamojoje visuomenėje” (iš kapitalizmo į socializmą). Šio kodekso kūrėjai manė, kad socialistinėje visuomenėje santuoka nebeturės jokio teisinio statuso ir visos su juo susijusios teisinės kategorijos (alimentai, paveldėjimas ir t.t.) taip pat praras bet kokią funkciją, nes privati šeimos veikla taps visiškai industrializuota.

Tačiau nors tiek 1918-aisiais, tiek 1926-aisiais dauguma užėmė daugiau ar mažiau progresyvią poziciją ir todėl kodeksai buvo priimti tuometinėje jų formoje (nors ir po ilgų debatų ir revizijų), reikšminga dalis suinteresuotų dalyvių išreiškė stiprią opoziciją ne tik siūlomai ir priimtai kodekso formai, bet ir pačiai seksualinei revoliucijai. Tačiau apart valstiečių moterų (kurioms moterų emancipacijos idėjos iš esmės reiškė besąlygišką ligtolinio kaimiško gyvenimo sunaikinimą ir todėl tiek šios, tiek kitos bolševizmo idėjos turėjo didelių sunkumų prasiskverbti į kaimo gyvenimą), ši opozicija nebuvo išreiškiama iš konservatyvios pozicijos, bet kilo iš tuomet egzistavusio prieštaringumo tarp kodekso (bei seksualinės revoliucijos) siekių ir realybės, kurioje žmonės gyveno.

Tikslai ir realybė

Revoliuciniai moterų emancipacijos siekiai labai smarkiai prasilenkė su tuometine žmonių realybe. Pavyzdžiui, nors abortai Sovietų Sąjungoje buvo nemokami ir prieinami viešose gydymo įstaigose, net 1928-aisiais dėl išteklių trūkumo šia paslauga pasinaudoti galėjo tik apie ketvirtadalis visų moterų pateikusių prašymą nėštumo nutraukimui.

Taip pat, nors Sovietų valdžia plačiai skleidė informaciją apie kontracepcijos naudą ir skatino poras naudotis įvairiomis kontracepcijos priemonėmis, realybė buvo tokia, kad dėl gamybinės gumos trūkumo, net ketvirtajame dešimtmetyje prezervatyvai Sovietų Sąjungoje buvo paprasčiausiai neprieinami.

Kontrastą tarp bolševikų siekių ir egzistuojančios realybės paaštrino ir NEPas, kuris prasidėjo pasibaigus pilietiniam karui ir atsiradus galimybei ir būtinybei šalies ekonomikos atstatymui. Ir nors pilietinio karo pabaigoje moterys labai sparčiai įsitraukė į darbo rinką ir pradėjo užimti iki tol vyrų dominuojamus sektorius, šio periodo metu moterys pradėjo taip pat sparčiai prarasti išsikovotas pozicijas. Ekonominiai ir pelno siekimo imperatyvai buvo nesuderinami su moterų samdymu, turint omenyje, kad jos buvo nuožmiai ginamos įstatymų. Produktyvumo prasme įmonių vadovams paprasčiausiai labiau apsimokėjo samdyti vyrus ir atleisti moteris iš jų tuomet užimamų pozicijų.

Nors tryliktame partijos kongrese 1924-aisiais buvo bandoma sušvelninti seksistinę praktiką ir griežtai ekonomistinę NEPo logiką, ši praktika niekur nedingo. Netrukus po to net Zhenotdelas buvo priverstas sutikti su kai kurių moteris ginančių įstatymų panaikinimu tam, kad būtų galima užtikrinti jų “pilnavertį” įsitraukimą į ekonominę veiklą.

Tai yra tik vienas iš pavyzdžių, kuris pademonstruoja radikalų prieštaringumą tarp progresyvių įstatymų bei jų realaus poveikio. Dėl konkrečios porevoliucinės situacijos, realybė buvo tokia, kad progresyvūs įstatymai ir progresyvi seksualinė politika iš esmės padarė moterų situacija daug sudėtingesne, todėl jos dažnai išreikšdavo opoziciją daliai progresyvesnių idėjų ir pačiai seksualinės revoliucijos tėkmei.

Pavyzdžiui, nors skyrybų supaprastinimu buvo siekiama apsaugoti moteris nuo žalingų santuokų ir panaikinti moters subordinaciją šeimos institucijos reprodukcijai, realybė buvo tokia, kad po skyrybų (kurios buvo tapusios eiline procedūra), moteris turėdavo viena pasirūpinti savo vaikais. Ir nors santuokos kodeksas garantavo alimentus, realybė buvo tokia, kad dėl elementariausio išteklių trūkumo ir valstybės nefunkcionavimo, pastaroji nesugebėdavo užtikrinti alimentų mokėjimo jei vyrai sąmoningai to vengdavo, pvz. pakeisdami savo gyvenamąją ir darbo vietą.

Apskritai, kaip tą pastebėjo daugelis progresyvių įstatymų kritikų – kurių problema buvo ne pats progresyvumo faktas, kiek netinkamas jų laikas – valstybė griauna šeimą negalėdama prisiimti net elementariausių tų šeimos funkcijų. Valstybė norėjo perimti iki tol moteris ribojusią vaikų priežiūros veiklą, tačiau rezultate moteris ne tik tęsė šias funkcijas, bet dar ir nebeturėjo vyro, kuris galėtų būti stabilus ramstis atliekant šias funkcijas. Pavyzdžiui, 1917 šalyje veikė viso labo 14 regioninių vaikų priežiūros centrų. Ir nors šis skaičius 1922-aisiais išaugo iki 914, įsibėgėjus NEPui šis jis sparčiai sumažėjo: sekančiais metais užsidarė daugiau nei pusę šių centrų ir net 1926-ųjų pabaigoje šalyje veikė tik 778 tokie centrai.

Tuo tarpu pirmieji vaikų lopšeliai kaimuose apskritai atsirado tik 1925-ųjų pabaigoje. Situacija su kitomis įstaigomis, turėjusiomis perimti šeimos funkcijas, buvo ne ką geresnė.

Viso to pasekoje, dažniausiai visa šeimos funkcijų našta krisdavo ant moters pečių, kas sukūrė paradoksalią situaciją, kuomet moterų interesus ginantys įstatymai iš esmės paveikdavo jas neigiamai.

Toks pat prieštaringumas egzistavo ir seksualinės revoliucijos kontekste, kuri normalizavo kasdienius seksualinius santykius už santuokos ribų (pvz. Sovietinėje spaudoje buvo galima rasti nuorodų į įvairias orgijas, kurios labiausiai buvo paplitusios jaunimo tarpe). Tačiau ir čia moterys išreiškė savo opoziciją ir reikalavo kur kas griežtesnės ir konservatyvesnės valstybės pozicijos seksualiniais klausimais. Vėlgi, didžiausia problema čia buvo tai, kad valstybei nesugebant užtikrinti nei abortų, nei kontracepcijos priemonių, nei alimentų išieškojimo, nei institucijų, palengvinančių vaikų priežiūrios ir namų ruošos naštą, seksualinė revoliucija moteriai tiesiog užkrovė dar didesnę naštą: visi šios revoliucijos privalumai buvo prieinami tik vyrams.

Pavyzdžiui, nei teisiškai, nei moraliai nevaržomos santuokos ir skyrybos sukūrė situaciją, kurioje vyrai keisdavo savo (seksualines) partneres taip dažnai, kad rezultate moterys likdavo daug sudėtingesnė situacijoje nei tsaristiniu laikotarpiu. Dėl daug labiau pažeidžiamos savo ekonominės ir socialinės padėties moterys tiesiog negalėjo elgtis taip pat lengvabūdiškai kaip vyrai.

Toks vyrų elgesys buvo taip smarkiai paplitęs ir toks problematiškas (1927-aisiais apie penktadalis miestiečių, sudarančių santuokas, prieš tai jau buvo išsiskyrę), kad Aukščiausiasis Teismas buvo priverstas pareikšti, kad vyrai, kurie registruoja santuokas vedini tik seksualinių poreikių bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Toks vyrų elgesys netgi buvo vadinamas “seksualiniu chuliganizmu”, o vyrų naudojimąsi moterimis vien seksualiniams poreikiams tenkinti (kas buvo prilyginama “paniekai moters asmenybei” ir jos “žmogiškojo orumo” sumenkinimu) buvo reikalaujama bausti.

Tačiau tai sukūrė paradoksalią situaciją: daugelis progresyvių įstatymų kritikų (įskaitant pačias moteris) iš esmės reikalavo sugrąžinti tsaristinius šeimos įstatymus ne vardan konservatizmo, bet vardan pačių moterų interesų. Tačiau nors tokia kritika iš esmės reiškė būtent tai, niekas nebuvo pasirengęs prieiti šios loginės išvados ir išreikšti opoziciją revoliuciniams įstatymams priešais juos pastatant tsaristinius. Tik 1936-aisiais galiausiai buvo išdrįsta įforminti šią išvadą ir sudėti visus taškus ant i. Valstybei paprasčiausiai neturint galimybių perimti šeimos funkcijų (nors pirmasis penkmečio planas, ženkliai pagerinęs būtiną infrastruktūrą, suteikė šiai idėjai daugiau gyvybės nei ji turėjo bet kada iki tol), pastarosios koncepcija buvo reabilituota, o daugelis įstatymų efektyviai naikinusių šeimos centralumą 1920-aisiais patys buvo panaikinti.