Kas yra marksizmas?

Kas yra marksizmas? Į šį klausimą atsakyti nėra taip paprasta, nes marksizmas nėra ir negali būti redukuojamas į statišką teoriją, kurią būtų galima tiksliai apibrėžti empiriniame lygmenyje. Marksizmas turi savo istoriją, kuri nesibaigė ir negali baigtis: kiekviena istorinė epocha iš naujo atranda fundamentalią marksizmo tiesą, kuri yra radikaliai praktiška savo istorinio konteksto atžvilgiu.

marksizmas

Todėl jei marksizmą suvoksime, kaip statišką 19 amžiaus teoriją, kaip sovietinės nostalgijos išraišką ar kaip ekonominę teoriją apie dirbančiosios klasės kovas, tuomet nesutikti su šiandienine doxa yra labai sunku: toks marksizmas iš tikrųjų yra miręs. Toks marksizmas ne tik, kad yra miręs, bet jo dvokiantis lavonas yra neatsiejama šiandieninės rusiškos reakcijos dalis, kurią geriausiai įkūnija šiandieniniai Lietuvos socialistai, nesugebantys susitaikyti su Sovietų Sąjungos žlugimu. Iš esmės, toks marksizmas nėra nieko daugiau nei politinė reakcija su sovietine estetika. Tai yra dvokiantis fašistinis lavonas, kuriam bandoma apvilkti pelėsiu apaugusius sovietinius marškinius.

Kaip tuomet reikėtų suvokti marksizmą? Marksizmas nėra nieko daugiau nei besąlygiška ištikimybę modernybės Įvykiui. Būti marksistu yra tolygu iš naujo atrasti modernybės šerdį kiekvienoje istorinėje epochoje. Išlikti ištikimam Markso inauguruotai teorijai reiškia gilinti modernybės žaizdą, neleidžiant sukrešėti kraujui. Kitaip tariant, marksizmas kaip teorija ir komunizmas kaip judėjimas, įkūnijantis šios teorijos tiesą praktinėje veikloje yra nei daugiau, nei mažiau nei radikalaus naujumo kūrimas: tai yra modernybės Įvykio atkūrimas kiekvienoje istorinėje epochoje, kuomet ši nustoja būti ištikima savo pačios istoriniam/ontologiniam pagrindui.

Juodas kvadratas

Dėl šios priežasties marksizmas visuomet besąlygiškai suponavo kapitalizmo progresą ir radikalų jo naujumo momentą feodalizmo atžvilgiu. Marksistai visuomet kritikavo kapitalizmą tik iš modernybės pozicijos ir skirtingai nei reakcingi socialistai, jie niekada neliejo ašarų dėl destruktyvaus kapitalistinio ikonoklazmo, kurio dėka “viskas, kas kieta ištirpsta ore; viskas, kas šventa yra išniekinama.” Tik kapitalizmo įkūnyto modernizmo dėka “pagaliau sąmoningai mąstydamas žmogus yra priverstas susidurti su tikromis savo gyvenimo prielaidomis ir su savo santykiais su savo rūšimi.”

Kitaip tariant, marksistinė kapitalizmo kritika suponuoja liberalizmą ir modernistinį ikonoklazmą. Nei marksizmas, nei komunizmas negali egzistuoti nepriimant liberalizmo kaip savo egzistencinės prielaidos. Jei teorija, besidedanti marksizmu ir judėjimas, besidedantis komunizmu nesuponuoja visų kapitalistinės modernybės pasiekimų, tuomet mes galime būti tikri, kad prieš mūsų akis stovi ne revoliucinė teorija ir ne revoliucinis judėjimas, bet politinė reakcija bandanti prisidengti revoliucine estetika. Tokia priedanga neturėtų stebinti: visgi ir pats nacizmas vulgariai perėmė revoliucinės socialdemokratijos estetiką.

Iš esmės visa tai įkūnija esminę ir fundamentalią skirtį tarp progreso ir reakcijos: pastaroji bando bet kokia kaina užgydyti modernizmo žaidą bei sugrąžinti prarastą pasaulį, sugrąžinti familiarumo ir komforto jausmą brutaliai modernizmo naikinamame pasaulyje, kai tuo tarpu (proletarinė) revoliucija yra šios žaizdos gilinimas ir žibalo pylimas į ikonoklastinę ugnį.

Dėl šios priežasties marksistams Prancūzijos revoliucija visada buvo kvintesencialus modernybės Įvykis, kurį jie besąlygiškai priėmė kaip savo. Komunistinė veikla niekada nebuvo suvokiama kitaip nei jakobinų veiklos tęsinys, nei ištikimybė jakobinų įkūnytam modernizmo Įvykiui.

Dėl identiškos priežasties marksistai visada buvo emancipacinių judėjimų avangarde. Visgi, nereikėtų pamiršti, kad Spalio revoliucija inauguravo po šiai dienai istorijoje precedentų neturinčią kultūrinę/seksualinę revoliuciją, kuri – kartu su Kinijos kultūrine revoliucija – buvo radikaliausias modernybės ikonoklazmo išlaisvinimas, kurį iki šiol matė žmonija.

Todėl nėra nieko labiau apgailėtino nei tie reakcingi komunistai, kuriems komunizmas yra komfortą, saugumą ir familiarumą garantuojanti sąvoka, kuri juos saugo nuo modernybės rankos. Komunizmas jiems nėra radikalus naujumas, bet priešingai – sugrįžimas prie modernybės pamiršto 20 amžiaus ir familiarumo jausmą garantuojančios Sovietų Sąjungos.

Tačiau modernybės abstrakcija nėra vienintelė marksizmo prielaida. Tam, kad marksizmas išliktų gyvas, jis lygiai taip pat privalo suponuoti visus žmonijos mokslinius ir filosofinius atradimus. Marksizmas nėra teorija, kuri ad hoc principu bando inkorporuoti šiuos atradimus į savo teorinį kūną, nes šis kūnas neegzistuoja prieš šiuos atradimus. Visi naujausi teoriniai žmonijos pasiekimai yra egzistencinis marksizmo pagrindas, todėl jis yra gyvas tik tol, kol atranda savo iš naujo su lyg kiekvienu žmonijos atradimu, kiekvienoje naujoje istorinėje epochoje.

Dėl šios priežasties marksizmas turi savo istoriją, kuri prasidėjo su Marksu, bet ne tik nesibaigė su juo, bet lygiai taip pat kaip ir pati istorija, jis neturi jokio baigtinio taško ir jokios galutinės savo formos.

Todėl bet koks marksizmas, kuri nesuponuoja savo paties istorijos, kuris nesuponuoja Frankfurto mokyklos ir visos prancūzų filosofijos, psichoanalitinės teorijos, kvantinės fizikos ir visos skaitmeninio kapitalizmo epochos yra nevertas absoliučiai nieko.

Mūsų amžiuje ne kas kitas kaip Slavojus Žižekas yra geriausiai žinomas marksistinis filosofas, kuris rimtai priėmė šiuos iššūkius ir pateikė filosofinį pagrindą marksizmo, kaip revoliucinės teorijos, atgimimui 21 amžiuje. Dėl šios priežasties bet kas, kas nesuveda sąskaitų ne tik su (savo) istorija, bet ir su Žižeku negali vadintis marksistais.

Todėl bet koks marksizmas, kuris yra vertas 21 amžiaus ir savo paties istorijos, bet koks marksizmas, kuris yra apibrėžiamas savo filosofine gyvastimi nesiekia atgaivinti lavonų, bet priima teorinę ir praktinę 20 amžiaus kairiojo politinio projekto mirtį kaip duotybę. Toks marksizmas puikiai suvokia, kad vienintelis būdas likti ištikimam 20 amžiaus revoliuciniam projektui yra nebandyti jo atgaivinti, bet tinkamai jį palaidoti.

21 amžiaus marksizmas nėra, nebus ir negali būti panašus į tą, kuris apibrėžė 19 ir 20 amžius. Kūjį ir pjautuvą privalo pakeisti kompiuteris; centralizuotą komunistų partiją – kibernetinė kariuomenė; industrinio kapitalo išnaudojamą dirbančiąją klasę – Silicio slėnio sukurtas skaitmeninis proletariatas; vulgariai ekonomistinį istorinį materializmą – istorinis materializmas vertas skaitmeninio kapitalizmo epochos abstrakcijos; sovietinį marksizmo-leninizmo dialektinį materializmą – tas, kurį mums duoda Žižeko filosofinis projektas.

Trumpai tariant, marksizmas turi iškeisti bet kokį familiarų empiricizmą, bet kokią vulgarią lokalistinę politiką ir nepermaldaujamą horizontalizmą, kaip jai būdingą organizacinę formą į modernistinę abstrakciją, globalumą ir technologiją. Kitaip tariant, marksizmas privalo atsikratyti visko, kas garantuoja komfortą, nes marksizmo tiesa yra šalta ir negailestinga, ji yra ikonoklastiška bet kokio familiarumo ir komforto atžvilgiu. Bet koks marksizmas, kuris to nesupranta ir nepriima to kaip savo atskaitos taško yra pasmerktas būti arba pertekline beprasmybe, arba akivaizdžiu absurdu.

Kas yra marksizmas?

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top