Lietuvos socialdemokratų partija

2016-aisiais atrodė, kad Lietuvos Socialdemokratų Partija (LSDP) pasiekė savo dugną: visišką ekonominės kairiosios politikos atsisakymą pažymėjo ciniškas naujojo darbo kodekso stūmimas, kurį vainikavo dar ciniškesnis tuometinio partijos lyderio Algirdo Butkevičiaus komentaras, kuriame jis teigė, kad “žmogus laimingas yra tik konkurencinėje rinkoje. Kuo mūsų rinka bus konkurencingesnė, tuo žmonės bus laimingesni.”

Tačiau praėjus pusmečiui, LSDP išsirinko naują partijos pirmininką, kuris ne tik žadėjo reikšmingus pokyčius ir partijos atsinaujinimą, bet ir iš karto inicijavo naują partijos manifestą. Tai buvo pokyčiai, kurie buvo pasitikti entuziazmo ir džiaugsmo banga. Bet kas konkrečiai džiaugėsi?

Ar tai buvo plačioji Lietuvos liaudis, kuriai naujasis manifestas žadėjo daugiausiai? O gal tai buvo “samdomi darbuotojai, kūrybinė klasė ir smulkūs verslininkai”, kurie turėjo tapti partijos ramsčiu? Ne, po šiai dienai vieninteliai, kurie tebesidžiaugia šiais įvykiais yra išimtinai refleksyvi vidurinioji klasė. Visiems kitiems Palucko inicijuotas partijos atnaujinimas yra arba neįdomus, arba tiesiogiai identifikuojamas su dar vienu cinišku Lietuvos elito ėjimu.

Ir tokia žmonių reakcija yra visiškai pagrįsta. Kodėl?

Ką šiandien reiškia būti kairėje?

Atrodytų, kad Palucko vieta yra šalia kitų partijų lyderių, kurie per savo politines programas žada kairiosios politikos atgimimą (ar “atsinaujinimą”), t.y. šalia Sanderso, Corbyno ir kitų. Ir net jei Paluckas nėra nei Sandersas, nei Corbynas; net jei jo programa nėra tokia visa apimanti, atrodo, kad jis vis tiek turėtų būti suvokiamas to paties politinio temporalumo dalimi? Tačiau niekas negalėtų būti toliau nuo tiesos.

Iš anksto reikėtų atsikratyti minties, kad problema su Palucko LSDP yra ta, jog kažkokia abstrakčia, programine prasme ji nėra pakankamai radikali. Net jei LSDP priimtų radikaliausią politinę programą, tai jokia reikšminga prasme nepakeistų didžiausios LSDP problemos: pačios jos politikos formos, t.y. jos santykio su pripažintu politiniu temporalumu.

Pažvelkime į Sanderso fenomeną abstrakčiausiame lygmenyje: iš kur kyla jo sėkmė, jo rezonansas? Iš ten pat iš kur kyla ir Trumpo, Bolsonaro ir kitų panašaus tipo dešiniųjų. Visi jie užima tam tikrą naujumo poziciją santykyje su pripažintu politiniu temporalumu, kai pastarasis prarado bet kokį legitimumą plačiųjų masių akyse.

Dešinės atveju šis pleištas yra naudojamas oportunistiškai, bijant jį paimti į rankas ir todėl (tiesioginis ar netiesioginis) naujo temporalumo pažadas anksčiau ar vėliau pasirodo esąs tik blefas, slepiantis dar daugiau to paties.

Tuo tarpu kairės atveju šis pleištas yra chirurgiškai plečiamas, gilinant pradinę isteblišmento žaizdą. Šis pleištas politinėje isteblišmento konsistencijoje, kairei yra kaip vartai Trojos arkliui, kuriame slepiasi liaudis.

Bet šis politinis Trojos arklys nėra tolygus politinei programai (kuri yra antraeilis faktorius), bet veikiau turėtų būti suvokiamas, kaip pats priėjimas prie dominuojančio politinio temporalumo, kuris išreiškiamas ne tiek per politinę programą, bet per daug subtilesnius estetinius, retorinius ir kt. pasirinkimus. Pavyzdžiui, būtų sunku įsivaizduoti santykinę Sanderso prezidentinės kampanijos sėkmę 2016-aisiais, jei jo retorika nebūtų buvusi atakuojanti. Priešingai, jo pralaimėjimas tuomet ir galimas pralaimėjimas 2020-aisiais yra įmanomas tik jei jis sušvelnins savo retoriką, apšlifuos savo estetinių formų kampus ir pradės žiūrėti į centristinį isteblišmentą, kaip į sau lygų ir sau kokybiškai vienodą oponentą. Dėl šios priežasties Richardo Ojedos prezidentinė kampanija galėjo būti potencialiai efektyvesnė net už paties Sanderso.

Lygiai dėl tos pačios priežasties, tokie veikėjai, kaip Steve Bannonas pabrėžia, kad jis labai sąmoningai užima atakuojančią poziciją isteblišmento atžvilgiu.

LSDP pozicija yra visiškai priešinga. Vien ko vertas faktas, kad LSDP “kelrodžių” sąraše, greta Sanderso puikuojasi Barackas Obama ir Elizabeth Warren – du žmonės, kurie kone įkūnija JAV centrizmą, kurio sunaikinimas yra Sanderso politinio judėjimo išvada. Tik centristai gali greta vienas kito pastatyti Sandersą ir Warren. Nieko nuostabaus, kad Sanderso pasekėjai įžvelgia esminius skirtumus tarp jo ir Warren, kai tuo tarpu Warren pasekėjai yra linkę šių skirtumų nematyti (net jei jie oportiunistiškai pateisina savo opoziciją Sandersui kitais būdais).

LSDP kelrodžiai

Kitaip tariant, tik centristai gali nematyti skirtumų tarp Sanderso ir Warren, nes tik centristai į politiką žiūri technokratiškai ir ją suvokia tik programiniame lygmenyje. Naudoti Sandersą, Warren ir Obamą kaip savo kelrodžius yra neįmanoma, nes Sandersas reprezentuoja visai kitą politinį temporalumą, kuris yra (ar potencialiai gali būti) radikaliai kitoks santykyje su JAV centristiniu isteblišmentu.

Tai maža detalė, kuri puikiai atspindi Palucko LSDP politinės vizijos visumą.

Dėl šių priežasčių, galvoti, kad Lietuvoje, dėl konkrečios jos socio-politinės padėties, Sanderso et al. politinių programų replika būtų “per daug radikali” ir todėl reikia pradėti nuo kažko “mažiau radikalaus” yra tolygu nesuprasti to, ką reprezentuoja jų politika. Jų politika – kaip ir kairė politika apskritai – negali būti redukuojama į politines programas. Sanderso et al. naujumas slypi ne jų politinėse programose – kurios dažnu atveju gali būti anachronistiškos ir negalinčios pasiūlyti nieko naujo – bet pačioje jų judėjimų siūlomos politikos formoje.

Kitaip tariant, problema ne ta, kad LSDP politinė programa yra per mažai radikali, bet kone priešinga: disonansas tarp LSDP technokratinės politikos formos ir progresyvios politinės programos yra toks, kad kuo LSDP programa bus radikalesnė, tuo labiau žmonės ją priims kaip įžeidimą. Žmonėms yra milijoną kartų lengviau galvoti, kad Paluckas yra ciniškas isteblišmento politikas nei priimti tai, kad žmonės gyvena prastai vien todėl, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį nebalsavo už tinkamą žmogų.

LSDP išlaikant įprastinę, technokratišką politikos formą, balsavimas už LSDP (t.y. balsavimas, kuris jiems reikštų kažką daugiau nei beprasmį balsavimo biuliotenio pažymėjimą) žmonėms yra tolygus savo pačių orumo įžeidimui.

Todėl LSDP nėra kažkas “mažiau radikalaus” santykyje su Sanderso et al. fenomenais, nes šia konkrečia prasme, jie paprasčiausiai neegzistuoja tame pačiame spektre.

Populizmas ir isteblišmento politika

Kokia yra Palucko problema su Lietuvos isteblišmento politika? Tai nėra pačios politikos forma, bet jos trumparegiškas nesugebėjimas užtikrinti savo pačios reprodukcijos. Kitaip tariant, Palucko problema yra ta, kad Lietuvos isteblišmentas nėra pakankamai kompetetingas atlikti pagrindinės buržua valstybės funkcijos: užtikrinti sklandžią valdžios bloko reprodukciją ilgajame laikotarpyje. Tačiau pati valdžios bloko sandara LSDP problemų nekelia.

Pavyzdžiui, Paluckas mėgsta pabrėžti, kritikuodamas savo politinių oponentų militarizmą, kad socialinė apsauga (ir socialinė politika bendrąja prasme) taip pat turėtų būti laikoma nacionalinio saugumo klausimu. Kitaip tariant, nacionalinis saugumas, taip kaip jį suvokia isteblišmentas, yra priimamas kaip duotybė ir vienintelė problema tampa ta, kad šis isteblišmentas savo trumparegiškumu nesugeba užtikrinti šio saugumo.

Tačiau bet kokia reikšminga kairioji partija ne tik kad nepriimtų tokios nacionalinio saugumo formuluotės, bet ir pilnai priimtų tą faktą, kad isteblišmentas traktuos ją kaip grėsmę nacionaliniam saugumui ir sies ją su Rusijos užsienio politika.

Iš esmės, bent jau dalinai kairės autentiškumą galima matuoti pagal isteblišmento paranojos lygį, kuris yra išprovokuojamas. Kodėl? Nes chirurgiškai įvestas pleištas isteblišmento politikoje pastarajam yra tolygus nedraugiškų valstybių kišimuisi į natūralią politinio temporalumo reprodukciją. Isteblišmentas, nepaisant sustabarėjusios savo būties, šiandien vis tiek užima vienintelę ir aukščiausią refleksyvumo formą, kuri yra nedaloma jo nuosavybė. Tačiau būdamas sustabarėjęs ir reprodukuodamas save labiau dėl inercijos nei dėl ko kito, jis negali suvokti reikšmingų socialinių pokyčių kitaip nei per užsienio valstybių politikos prizmę. Toks isteblišmentas įsivaizduoja esąs pasaulio istorijos pabaigos taške, todėl bet koks socialinis pokytis jam nebegali kilti iš pačios visuomenės vidaus.

Todėl bet kokią rimtą grėsmę kokybiškai pakeisti tokios politikos tėkmę lydi neišvengiami sugretinimai su priešiškų užsienio valstybių galių struktūromis. Žinoma, būti apšauktam Rusijos agentu neužtikrina kairiosios politikos autentiškumo, bet tai neabejotinai yra būtina/neišvengiama to sąlyga.

Bet net nepriklausomai nuo visi šito, LSDP bandymas gelbėti isteblišmentą tuomet, kai jis prarado bet kokį legitimumą, turėtų kelti nuostabą vien iš elementarios politinės logikos perspektyvos. Visgi, tai kas šiandien laikoma populizmu nėra tik laikinas fenomenas, po kurio viskas grįš į senas vėžes. Populizmas yra įžangą į naują politikos erą ir isteblišmento politikos diskreditacijos įkūnijimas; bet vietoj to, kad žengtų kartu su istorija, Palucko LSDP užsiima anachronistiniais bandymais užsiimti socialdemokratine politika, iščiulpiant iš jos bet kokią socialdemokratiją. Nieko nuostabaus, kad vienoje iš konferencijų, kalbėdamas apie nacionalizmo grėsmę, Paluckas teigė, kad nacionalistiniams baubams reikėtų pastatyti socialdemokratinę programą. Bet toks komentaras pademonstruoja absoliutų situacijos neįvertinimą: tie patys nacionalistai siūlo neoliberalios ekonominės santvarkos naikinimą ir “socialdemokratinę” ekonominę politiką, kuri dažnai peržengia tai, su kuo patogiai jaučiasi patys socialdemokratai.

Nacionalizmo grėsmė kyla ne tik iš ksenofobijos, bet ir iš prieš isteblišmentą nutaikytos populistinės politikos. Jei kairė nesugeba tinkamai atsakyti į populistinę politiką peržengdama gražesnės isteblišmento politikos versijos gynimo, tuomet tokia kairė bus sumalta į miltus.

Visgi, socialdemokratija nėra ir niekada nebuvo apibrėžiama savo reformomis: jos reikšmė slypėjo būtent judėjime, kuris suteikė gyvybę socialdemokratijai. Tas judėjimas buvo socialdemokratijos pagrindas, o ne jos pasekmė, t.y. jis kilo ne iš technokratinio “įgalinimo”, bet susikūrė organiškai socialdemokratinio “populizmo” dėka. Be “nepriklausomo” judėjimo (t.y. judėjimo, kuris nėra viso labo technokratinio “įgalinimo” išdava), socialdemokratija yra toks pats sustabarėjęs lavonas, kaip ir visos kitos isteblišmento formos. Būtent todėl tuometinių socialdemokratinių partijų programose visuomet buvo įrašytas socializmo – kaip visuotinės nuosavybės – siekis: jis suteikė minimalią formą socialdemokratinio politinio projekto temporalumui, t.y. juo buvo siekiama užtikrinti, kad visa socialdemokratinė politika netaptų sustabarėjusiu isteblišmentu.

Kad Paluckas suvokia socialdemokratiją technokratiškai buvo galima matyti ir jo reakcijoje į konservatorių skelbtą atsinaujinimą ir norą priartėti arčiau žmonių. Jo reakcija buvo “šaunu, socialdemokratijos užteks visiems.” Tai, žinoma, galima suprasti kaip ironiją ir politinį dūrį oponentams, bet turint omeny platesnį kontekstą, neatrodo, kad tai buvo jo intencija.

Kaip atrodo demokratija?

Susidaro įspūdis, kad Paluckas, jausdamas, kad jo pažadėtas atsinaujinimas gali (ar bent galėjo) nešti “populizmo” apraiškas, turėjo užbėgti tam už akių ir kone agresyviai užakcentuoti technokratinės politikos tęstinumą. Šitas agresyvus akcentavimas geriausiai matosi estetiniuose, retoriniuose ir kitose formaliuose pasirinkimuose, kuomet potencialus demokratinis purvas (ir bet kokia demokratija turėtų būti estetiškai siejama su purvu, kaip priešingybė technokratiškai išbalintam politiniam audiniui) buvo pradėtas valyti dar jam nespėjus pasirodyti. Geriausiai visa tai atsispindi pačiame LSDP atsinaujinimo žinią skleidusiame reklaminiame klipe.

Ši reklama pasirodė tuo pačiu metu kaip ir JAV pretendentės į Kongresą (dabar jau kongresmenės) Alexandros Ocasio-Cortez rinkiminės reklamos klipas, kuris neabejotinai yra vienas ikoniškiausių 2018-ųjų politinės estetikos pavyzdžių. Jei pastarasis savo estetika įkūnija progresyvųjį JAV demokratinį socializmą, tai LSDP reklama yra tobulai kontrastinga ir įkūnija tam tikrą centristinę atsvarą pastarosioms politinėms idėjoms.

Kiekvienas kadras Ocasio-Cortez klipe perteikia demokratinio socializmo idėją: nuo kameros kampų ir objektų pasirinkimo iki pabrėžiamų spalvų, yra daroma viskas norint pabrėžti Ocasio-Cortez santykį/tapatumą su dirbančiąją klase. Dėl šios priežasties šis klipas yra tamsus ir beveik drastiškai niūrus: tai puikiai perteikia eilinio dirbančiojo realybę New Yorke. Ta spalvų gama nėra pretenzinga, t.y. tai nėra dirbtinai sukuriamas kičas, bet beveik natūraliai parodo kasdienę pačios Ocasio-Cortez realybę. Ir kuomet ji kalba apie liaudį, apie demokratinį socializmą, apie savo pačios aktyvizmą, ji prieš šią niūrią realybę nepastato pretenzingai dangiškos ir šviesios alternatyvos (a la “balsuokit už mane ir viskas bus gerai”), bet siūlo demokratinį socializmą, kaip kažką, kas kyla iš tos pačios tamsios ir niūrios dirbančiųjų realybės. Todėl viename iš paskutinių kadrų, kuriame ji entuziastingai ir charizmatiškai kalba prieš dirbančiųjų auditoriją, tai yra vienas tamsiausių kadrų visame klipe: demokratinis socializmas nėra pastatomas, kaip rojus, kurį liaudis gali pasiekti palikę savo purviną pasaulį, bet kaip kažkas, kas gali kilti tik iš to paties purvino pasaulio. Demokratinis socializmas yra ne dangiškas pažadas, kurį gali įgyvendinti tik balta politikų masė (“Mes ginsim. Kiekvieną.”) su savo “įtraukimo” programom, bet priešingai, jis yra radikaliai demiurgiškas ir kuriamas pačios liaudies iniciatyva.

LSDP reklaminio klipo kontrastas negalėtų būti didesnis. Praktiškai kiekvienas kadras yra tiesiog pretenzingai šviesus, lyg tai būtų bandymas užglaistyti bet kokią potencialią demokratijos dėmę, kuri galėjo kilti iš žadėto partijos atsinaujinimo ir jos paskelbto manifesto. Jei tuo buvo siekiama sukurti kažkokį optimizmą ir pademonstruoti partijos apsivalymą, tai vieninteliai žmonės, kuriems toks spalvų gamos pasirinkimas galėjo turėti bet kokią libidinę įtaką buvo viduriniosios klasės. Tuo tarpu eiliniam dirbančiajam tai galėjo atrodyti tik kaip dar viena tuščia ir ciniška politinė reklama. Todėl nepaisant visų kalbų apie pokyčius, eilinio žmogaus reakcija vis tiek yra identiška: LSDP prieš Palucką ir LSDP su Palucku priešaky yra identiškos partijos. Ir jokios nuorodos į atsinaujinimo programos puslapius čia nepadės ir negali padėti: toks technokratiškas priėjimas prie šių klausimų tegali sustiprinti tokią žmonių reakciją: LSDP gauna iš žmonių savo paties žinutę tikroje jos formoje.

Apie tokius kontrastus galėtume kalbėti ištisai: nuo kadrų pasirinkimo, objektų atvaizdavimo, kameros kampų, intonacijos, emfazės vietų pasirinkimo, problemų įvardinimo ir t.t. Bet net nepaisant kontrastų su Ocasio-Cortez klipu, LSDP reklama yra tiesiog katastrofiška nesėkmė pagal savo pačios standartus. Reklama, kurioje kalbama apie atsinaujinimą ir kuriame jis yra akcentuojamas, iš esmės nėra sugebama jokia reikšminga prasme atsiriboti nuo partijos pirmtakų, santykyje su kuriais šis atsinaujinimas apskritai turi kažkokią prasmę. “Mes daug nuveikėme, kad Lietuvoje būtų geriau. Bet ar visiems ir visada?” – tai yra vienintelis gestas į bet kokią savo pirmtakų politikos kritiką (aiškios savo pirmtakų kritikos nebūvimas peržengia šios reklamos ribas: apart keleto tylių kritiškų komentarų, Paluckas tiesiog nesugebėjo aiškiai įvardinti praeities politikos klaidų esmės ir nuo jų tinkamai atsiriboti).

Todėl jei Ocasio-Cortez reklaminis klipas buvo integralus jos rinkiminei pergalei ir buvo tam tikras politinės estetikos įvykis pats savaime, tai LSDP reklaminis klipas buvo ne daugiau nei reklaminis triukšmas, sklindantis iš televizoriaus. Tai buvo toks neįvykis, toks apgailėtinas progos ir resursų iššvaistymas, kad galima pagalvoti, jog reklamos kūrėjai aktyviai stengėsi pasiekti būtent tokį rezultatą.

Kaltinti LSDP, kad ši nesugebėjo sukurti identiškos Ocasio-Cortez reklamos būtų tiesiog kvaila. Ne tik todėl, kad pati reklamos forma yra kontrastinga LSDP socio-politiniam turiniui, bet ir todėl, kad Lietuvoje tokios reklamos kopija vargiai susilauktų tokios pačios sėkmės ir tokio pačio rezonanso. Tačiau sąmoningai perteikti demokratinę politiką per konkrečiai realybei pritaikytą politinę estetiką yra duotybė bet kokiai kairiajai partijai.

Visas šias problemas galime matyti ir platesnėje LSDP politinėje retorikoje. Pavyzdžiui, kiekvienam kairiajam turėtų būti bent jau intuityviai suprantama, kad tokie žodžiai kaip “atjauta”, “ginti silpnesnius”, “padėti” ir t.t. neturi nieko bendro su kairiąją politika ar net politika apskritai. Tokie žodžiai ir su jais siejama estetika puikiai tinka labdaros organizacijoms, technokratinei politikai, o ne politinėms partijoms, juolab toms, kurios laiko save kairiosiomis. Bet koks autentiškas kairysis turėtų būti supykintas išgirdęs tokius žodžius sklindančius iš lūpų žmogaus, kuris pristato save kairiuoju.

Visa tai nėra kairioji politika; tai yra ką refleksyviosios klasės laiko kairiąją politika.

Bet ir pati Palucko persona, kaip politiko-estetinis vienetas, yra tiesiog nesuderinama su ta demokratija apie kurią kalba ir už kurią kovoja šiandieninės kairės politikos lyderiai. Visa pastarųjų perteikiama estetinė forma yra agresyviai karinga ir vien šiuo formaliu lygmeniu sugebanti sukurti santykį su žemiausio sluoksnio klasėmis ir rezonuoti jų tarpe. Tą patį galima matyti ir minėtame Ocasio-Cortez klipe, kuris taip pat sugeba perteikti kovos dvasią ir be užuolankų įvardina kovos lauką (“jie turi pinigus, mes turim liaudį.”) Šiandien kairė paprasčiausiai negali sau leisti neužimti tokios agresyvios, karingos ir atakuojančios pozicijos: kairė, atsisakanti užimti tokią poziciją, masių akyse visiškai pagrįstai bus laikoma legitimumą praradusio ir labiau inercijos nei bet ko kito išlaikomo isteblišmento dalimi.

Visą šią diskusiją galima supaprastinti užduodant elementarų klausimą: kuomet masės – kurias LSDP nori įgalinti – mato Palucką, mato LSDP estetiką, girdi jos retoriką, jos siunčiamą ideologinę žinutę ir jaučia visą politinę partiją supančią ideologinę aurą, kuomet jie klauso Palucko kalbų ir komentarų, ar šios masės jaučia bent minimalų norą kovoti? Ar LSDP atgaivina demokratiją suteikdama jai naują formą ir siūlydama naują politinį temporalumą?

Akivaizdus atsakymus į šiuos klausimus yra “ne”, kurį turbūt geriausiai iliustruoja tai, kad Gabrielius Landsbergis, apsilankęs viename iš LSDP suvažiavimų, paminėjo, kad nepaisant visų skirtumų, abi partijos gina demokratiją.

Ir jis buvo visiškai teisus. Bet kokia yra toji demokratija? Ta (social)demokratija, kurią siūlo LSDP yra apgailėtina isteblišmento demokratija, kuri atsiduoda silpnumu ir kompromisais. Tai yra demokratija, kuri bijo savo paties šešėlio. Tai yra technokratiška demokratija “visiems”.

Reali, apčiuopiama, kairioji demokratija, t.y. demokratija, kuri egzistavo prieš neoliberalizmo epochą ir kurios tradiciją atgaivina šiandieninės kairės lyderiai, gali būti tik angažuota ir tik šališka. Tokia demokratija ir demokratiniai siekiai niekada negali būti skirti “visiems”, lygiai taip pat kaip kovos laukas negali būti “visiems”.

Todėl visos LSDP kalbos apie žmonių “įgalinimą” yra antraeilės. Tai yra žmonių įgalinimas apie kurį visada kalba centristai: įgalinimas, kuris yra visiškai subordinuotas tikslui sklandžiai reprodukuoti egzistuojančią politinę santvarką; tai yra ne daugiau nei apačių centrizmas.

Todėl tai, kuo užsiima LSDP negalima įvardinti kitaip nei rinkėjų papirkinėjimo. Tai yra siūlomos reformos, kurios neabejotinai pagerintų daugelio žmonių gyvenimus, bet jos yra siūlomos už dyką, nereikalaujant jokios demokratinės kainos, kurią žmonės turėtų susimokėti patys.

Todėl niekam neturėtų kilti abejonių, kad atėjus pirmiesiems sunkumams (ekonominei ar politinei krizei), kuomet siūlomų reformų įgyvendinimui ar jų reprodukcijai bus pastatyti labai aiškūs ekonominiai ir politiniai limitai, LSDP rinkėjai paliks partiją lygiai taip pat, kaip jie paliko TS-LKD per 2008-ųjų krizę.

Bet visa tai nėra “klaida” iš Palucko LSDP pusės: tai būtų klaida tik tuo atveju, jei LSDP būtų kairioji, dirbančiųjų partija. Šiuo atveju visos šios problemos yra logiškas partijos priimtos politikos rezultatas. Niekam neturėtų kilti abejonių, kad užsiimdami labiau “populistine” politika, LSDP turėtų nepalyginamai didesnius šansus laimėti rinkimus ir pradėti kurti – ar bent jau dėti pamatus – alternatyviai politikos formai. Tačiau akivaizdu, kad LSDP nerizikuos būti vadinama populistine partija, nerizikuos būti vadinta grėsme nacionaliniam saugumu ir viso to pasekoje nerizikuos įvesti pleišto tarp savęs ir savo socio-politinės bazės: viduriniosios klasės. Juolab, kad tokia įvykių seka neišvengiamai privestų prie partijos skilimo/valymo, su visomis neapibrėžtomis to pasekmėmis. Galbūt tai būtų vienintelis pasirinkimas iš kurio galėtų gimti kažkas panašaus į kairiąją partiją, bet tam reikėtų prisiimti tokią riziką, kurios vargiai norėtų bet koks šiandieninės Lietuvos politikas turintis bet kokius šansus užimti partijos lyderio poziciją.

Bet visa tai ne tik, kad nėra “klaida”, bet ir dėl to kaltinti Palucką būtų tiesiog kvaila: Paluckas daro tai, ką centro kairės partija ir turėtų daryti. Tačiau kaip tokia, ji jau yra anachronistiška bei – kaip ir visas Lietuvos isteblišmentas – iš esmės išsilaiko tik inercijos dėka.

Atsinaujinimas be atsinaujinimo, socialdemokratija be socialdemokratijos, turbūt taip geriausiai galima įvardinti Palucko LSDP viziją.