Lietuviškas komunizmas ir Baltarusija

Lukašenka

Šis įrašas nėra apie Baltarusiją. Jis – apie tai, ką Baltarusijos įvykiai parodo apie Lietuvos komunistus, t.y. tuos, kurie save laiko vieninteliais ištikimais marksizmui ir sovietinio projekto idėjai. Ir nors pati jų reakcija į Baltarusijos įvykius nėra išskirtinai “demaskuojanti”, jie suteikia progą trumpai refleksijai.

Pati Baltarusijos įvykių analizės prielaida yra – ar bent jau turėtų būti – pakankamai paprasta. Tereikėtų iškelti klausimą apie Lukašenkos ir opozicijos socialinę bazę. Ar Lukašenka apskritai ją turi? Jei jis ją turi, tuomet visa polemika turėtų būti apie tai, ką ji reprezentuoja: Lukašenkos socialinė bazė prieš opozicijos socialinę bazę ir iš šio antagonizmo kylanti socio-ekonominės politikos krypčių opozicija.

Jei Lukašenka neturi savo socialinės bazės, tampa visai nesvarbu kokias idėjas jis reprezentuoja. Jei Lukašenka, jo politika ir jo idėjos neranda savo atitikmens visuomenėje, yra tiesiog absurdiška lieti ašaras dėl galimo jo pasitraukimo. Kiekviena tokia ašara yra identiška tai, kuri rieda skruostais naivaus romantiko, kuris negali susitaikyti su tuo, kad pasaulis nėra toks, kokiu jis turėtų būti didžiose jo fantazijose.

Visgi elementariausia marksistinė prielaida yra ta, kad paskutinės instancijos teismas yra socialinė realybė.

Ir kadangi protestuose prie metropolinių klasių prisijungė ir streikuojantys darbininkai, o patys protestai išplito ir už didmiesčių ribų, visa tai turėtų mažų mažiausiai kelti abejonių dėl to, ar Lukašenka turi bet kokį realų pagrindą po savo kojomis tarp Baltarusijos sienų.

Tokių abejonių turėtų kelti ir mūsų komunistų reakcija, kur jie kalba ne apie socialines klases, bet apie tautos reprezentaciją, šalies nepriklausomybę, “Maidanizaciją”, rikimų legitimumą, konstitucijos gynybą ir t.t. (pvz. https://www.youtube.com/watch?v=538LmvL6nsQ&t=1s) Net kai oportiunistiškai dalinamasi nuotraukomis iš pro-lukašenkinių protestų, nekalbama apie tų protestų klasinę sandarą, bet apie paviršutiniškus skaičius ir estetiką.

Suprasdami – arba nujausdami – kad Lukašenka neturi savo bazės, Baltarusijos komunistai ir kairieji lengvabūdiškai neatiduoda protestų į liberalų rankas. Jie supranta, kad tokiame kontekste patys opoziciniai protestai yra kovos laukas, kuriame kovojama dėl hegemonijos ir lyderystės.

Ką tuo tarpu lietuvių komunistai siūlo baltarusių komunistams? Ginti Lukašenką bet kokia kaina! Baltarusių komunistai, profsąjungiečiai ir darbo liaudie! Ar gi nematote, kad pasaulis tik degeneruoja? Kad istorija pasibaigė? Kad Lukašenka saugo jus nuo permanentinės degeneracijos? Nedarykit nieko, palaukit, kol sugrįš Sovietų Sąjunga!

Nenuostabu, kad tokiu psichotiniu patarimu daugelis pasinaudoti atsisako.

Vienaip ar kitaip, net ir be jokios apčiuopiamos klasinės analizės turėtų būti akivaizdu, kad Lukašenka visada buvo anarchroniškas monstras, subjaurotas rusiškų pinigų ir todėl keistai ir nepatogiai bandantis įkūnyti anarchonišką sovietinę realybę.

Turėjęs finansinį Rusijos palaikymą, jis galėjo nusipirkti ir socialinę bazę. Bet tokia situacija niekada nėra ir negali būti stabili: užsisukę pinigų srautai pažadina iš sapno, o realybė, kurioje pabundama pasirodo smarkiai besiskirianti nuo tos, kuri buvo matoma sapne. Ir per visą tą laiką Lukašenka nepadarė nieko, kad tas pabudimas būtų bent kiek kitoks, nei kad yra šiandien.

Ir jei Lukašenka yra vaikščiojantis savotiškas anachronizmas, tai nuo jo nė kiek nesiskiria ir jį vulgariai palaikantys Lietuvos komunistai.

Kas yra lietuviškas komunizmas?

Be abejo, mes čia nekalbame nei apie komunizmą apskritai, nei apie visą Lietuvos komunizmo tradiciją. Mes kalbame apie pakankamai specifinį, bet garsiausiai savo ištikimybę marksizmui deklaruojančių žmonių grupę.

Sąryšis tarp Lukašenkos ir jį palaikančių Lietuvos komunistų kyla net tiek dėl Lukašenkos paviršutiniškų aliuzijų į prarastą sovietinę praeitį, kiek dėl bendro santykio su dabartimi. Abu siekia sustabdyti dabarties virsmą, nes jis yra suvokiamas kaip nuolatinė degeneracija, neturinti jokios atperkančios vertės.

Tačiau jei pats Lukašenka, būdamas oportiunistiškas politikas ir neturėdamas jokių didžių įsitikinimų neįkūnija šio santykio, tai Lietuvos komunistai ne tik Baltarusijos įvykių atžvilgiu, bet visa savo esybe įkūnija pasipriešinimą dabarties virsmui, t.y. istorijos tėkmei.

Tiek jie patys, tiek jų tekstai yra giliai anachroniški, negalintys pasiūlyti absoliučiai nieko. Jie įkūnija ne tiek marksizmą, kiek suakmenėjusią jo formą, kuri dėl to negali neatrodyti kaip subjaurotas monstras, šiurpiai bandantis įkūnyti didingą marksizmo grožį.

Jei istoriškai marksizmas visada buvo pačios dabarties virsmo avangarde, tai lietuviškas komunizmas užima grynai antitezinę poziciją, apverkdama posovietinę realybę kaip išperkamosios vertės neturinčią ir nepaliaujamai degraduojančią.

Todėl savu laiku paimti marksistinę tekstą buvo fundamentaliai kitokia patirtis, nei paimti į rankas šiandien parašytą lietuvių komunisto rašinį.

Jei 19 amžiuje kažkas į rankas paimdavo Kanto, Hėgelio, Ricardo ar bet kokio kito ryškaus intelektualo tekstą, jis žinojo, kad Marxas jiems turi atsakymus, kad marksizmas yra teorinis avangardas, suponuojantis visą ligtolinę teoriją. Šia prasme, tiesiog paimti į rankas nemarksistinį tekstą nebuvo įmanoma, nes tie tekstai jau buvo praradę savo istorinį nekaltumą marksistinės kritikos kontekste.

Iki tam tikro momento, tą patį galime pasakyti ir apie Sovietų Sąjungą.

Tokiame kontekste, rankose laikyti marksistinę tekstą reiškė prisiliesti prie istorijos proceso, tai reiškė dalyvauti dabartyje ir jos virsme. Net jei tas tekstas buvo visiška mįslė, tai buvo mįslė ne tik ją bandančiam įminti intelektualui; tai buvo viso egzistuojančio pasaulio mįslė. Marksizmas buvo vienalaikis su dabarties virsmu.

Tačiau kas nutinka, kai jaunas lietuvių intelektualas į rankas paima lietuviško komunizmo mintį turintį atspindėti tekstą? Kas nutinka, kai jis pamato už jų esančius žmones, kai jis išgirsta jų balsą? Tas neįtikėtinas anachronizmo pojūtis, lyg pamačius lavoną, kuris bando gyventi…

Kam skaityti jokios gyvybės nerodančius lietuviško komunizmo tekstus, kai galima skaityti Freudą, Deleuzą, Heideggerį ar Duginą? Kam liestis prie lavono, kai galima prisiliesti prie istorijos gyvasties? Ironiška, kad marksizmas, istoriškai suponavęs visą ligtolinį žmonijos turtą, šiandien pats tėra suponuojamu turtu. Jei nei pasaulyje, tai Lietuvoje tikrai.

Šioje vietoje kaltinti jauną intelektualą dėl to, kad jis “nežino,” kad “nesidomi,” kad yra “korumpuotas” yra tolygu kaltinti pasaulį, kad šis neatitinka tavo fantazijų.

Jei tavo tekstai įkūniją tiesą, tai šie jauni intelektualai, net eidami klystkeliais galiausiai pas tave ateis. Lygiai taip pat kaip jie ateidavo pas Marxą. Nes visi keliai tikrųjų veda į marksizmą, kuris yra “atsakymas į istorijos mįslę”, net jei tas marksizmas nebūtinai turi išdirbtą 21 amžiaus vertą formą.

Bet šiandien, Lietuvoje niekas neateina pas komunistus, nesibeldžia į jų duris ir neprašo pagalbos. Jie neatėjo per 30 metų. Ir jie neateis per ateinančius 100.

Ir turėdami tokį pasirinkimą, intelektualai yra 100% teisūs. Net būdami akli ir eidami klystkeliais, jie vis tiek aiškiai mato, kad Lietuvos komunistai yra žmonės iš praeities, kurie negali susitaikyti su Sovietų Sąjungos griūtimi, nes jos fantazija (ne idėja, o būtent fantazija) yra vienintelis dalykas, leidžiantis jiems kvėpuoti. Atimk Sovietų Sąjungos fantaziją ir tu atimsi iš jų pagrindą po kojomis. Kaip galima kaltinti žmogų atsisakantį taip gyventi? Niekas nenori būti mirusiu dar esant gyvam. Ir tai yra tavo (mūsų), o ne pasaulio problema.

Dėl šios priežasties kiekvienas šių komunistų tekstas, kiekviena mintis privalo būti lydima kuo vulgaresnių ir kuo labiau suakmenėjusių ideologemų, kurios privalo kuo gryniau įkūnyti Sovietų Sąjungos fantaziją ir patikinti jų autorių: “taip, pasaulio istorija baigėsi 1991 metais. Šiandien jame nėra nieko naujo, tik nuolatinė degeneracija.”

Todėl atsisakymas prisiliesti prie posovietinės realybės – politiškai, intelektualiai ar bet kokia kita prasme – tampa ne trūkumu, bet didžiausia įmanoma vertybe.

Feodalinis socializmas

Būtent dėl šios santykio su istorija Lietuvos komunistai taip lengvai randa bendraminčių rusofilų, fašistų ir įvairių reakcionierių tarpe. Dienos pabaigoje, be estetikos, kas dar skiria tokį komunistą nuo eilinio rusofilo ar daugumos reakcionierių?

Todėl užuot reprezentavę marksizmą ar komunistinę tradiciją, šie komunistai yra daug arčiau to, ką Marxas ir Engelsas apibūdino kaip feodalinį socializmą. Negalėdami susitaikyti su nauja dabartimi, feodaliniai socialistai apverkė mirštančią feodalinę praeitį, kurią užmarštin siuntė kelią besiskinanti industrinė visuomenė. Jiems kapitalizmas buvo išimtinai neigiamas, griaunantis procesas.

Ir kas gali pasakyti, kad šie Marxo ir Engelso žodžiai negali būti panaudoti taikliai apibūdinant būtent šiandieninius Lietuvos komunistus:

Tuo būdu atsirado feodalinis socializmas — pusiau laidotuvių rauda, pusiau paskvilis; pusiau praeities aidas, pusiau ateities grasinimas; kai kada savo karčiu, sąmojingu, geliančiu nuosprendžiu pataikąs buržuazijai į pačią širdį, bet visuomet sudarąs komišką įspūdį visišku nesugebėjimu suprasti šiuolaikinės istorijos eigos.

Nesugebėjimas susitaikyti su dabartimi (su Sovietų Sąjungos projekto (bet ne idėjos) žlugimu), negebėjimas rasti naujo pagrindo po kojomis (posovietinėje) dabartyje – visa tai įkūnija feodalinių socialistų (ir Lietuvos komunistų) esybę.

Tuo tarpu autentiška komunistinė pozicija visada buvo grynai priešinga: susidūrus su realybės opozicija konkrečiai idėjos formai, pastaroji buvo numetama šalin vardan naujos idėjos formos, net jei nebūdavo aišku kokia toji forma. Toks kuklumas prieš pasaulį visada buvo kažkas esminio komunistiniam projektui.

Ir argi nėra kažko didžiai ironiško, kad pati Sovietų Sąjunga gimė iš “neįmanomos” revoliucijos neišsivysčiusiame krašte ir kad jos savastis gimė po to, kai Stalinas susitaikė su pasaulinės revoliucijos nesėkme ir užuot apverkęs ją ar psichotiškai bandęs ją realizuoti, sugebėjo atsispirti nuo naujos realybės?

Išlikti ištikimam istoriniam projektui reiškia išlikti ištikimam ne konkrečiai jo formai, bet schizmai, kuri privedė prie jo atsiradimo.

Žinoma, jei liberali Vakarų kairė būtų vienintelė alternatyva tokiai komunizmo formai, būtų sunku kaltinti Lietuvos komunistus dėl jų psichozės. Visa laimė, kad tai nėra vieninteliai pasirinkimai.

Lietuviškas komunizmas ir Baltarusija

2 thoughts on “Lietuviškas komunizmas ir Baltarusija

  1. Ar Lietuvoje įmanoma reali kairė kai turime tik reakcionieriškus “komunistus” ir neoliberalius socialdemokratus, o visuomeninis radikalių kairiųjų idėjų diskursas yra praktiškai neįmanomas? Turiu blogą nuojauta, kad taip bus dar ilgą laiką.

    1. Žinai, aš apskritai atsispiriu nuo to, kad visa vakarų kairė yra mirusi, nesvarbu kokia “radikali” ji bebūtų. Kaip ir visa pokario liberali vakarų demokratinė santvarka, beje. Tai nėra kažkas, dėl ko reikėtų sielvartaut.

      Yra didelė paklausa ir didelis poreikis išreikšti šitą momentą tiek politiškai, tiek intelektualiai, todėl nemanau, kad “reali kairė” yra neįmanoma. Priešingai.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top