Pastaraisiais metais pasaulis išvydo įvairių bandymų politiškai organizuoti kairę nacionaliniu mastu: Graikijos Syriza, Ispanijos Podemos, Slovėnijos United Left, Prancūzijos France Insoumise ir iš to kilusi Jean-Luc Mélenchon rinkiminė kampanija, etc., net nekalbant apie nepartinius bandymus organizuoti plačiausio masto pasipriešinimą kapitalui. Tačiau nepaisant visko, šie bandymai turi pakankamai mažą praktinę reikšmę Lietuvos kairei, nes aplinkybės, kuriomis šios organizacijos išvydo dienos šviesą, skiriasi pakankamai smarkiai nuo tų, kuriomis gyvena Lietuvos kairė. Syriza buvo bandymas apjungti visus Graikijos kairiuosius politinius veikėjus ir jau egzistuojančius socialinius judėjimus konkrečiam tikslui (derybos su troika dėl taupymo reformų), konkrečiomis aplinkybėmis (troikos primestos reformos ir visiška finansinė priklausomybė nuo šių institucijų). Podemos taip pat kilo iš masinių protestų prieš besitęsiančias taupymo reformas ir apjungė jau egzistavusius socialinius judėjimus. United Left, be kitų narių, sudaro reikšminga revoliucinių marksistų grupė, kuri pastaruosius keletą dešimtmečių užsiėmė marksistine teorija (Althusseras, Poulantzas; taip pat Hėgelis, Lacanas). Slovėnijos politinė padėtis taip pat gerokai skiriasi nuo esančios Lietuvoje.

Tačiau Lenkijos kairė parodė kaip būtų galima organizuoti kairę postsovietinės politikos kontekste. Žinoma, Lenkijos politinė padėtis yra tik santykinai panaši į Lietuvos, tačiau nepaisant to, manau, kad Lenkijos kairės pavyzdys yra daugiau nei aktualus.

Lenkijos politinė padėtis

Sakydamas, kad Lenkijos politinė erdvė yra santykinai panaši į Lietuvos, turėjau omenyje, kad abiejuose šalyse nuo pat jų nepriklausomybės egzistavo postsovietinis, neoliberalus konsensusas. Abi šalys taip pat niekada neturėjo jokios reikšmingos kairės politinės jėgos (ar reikšmingų socialinių judėjimų), kuri visuomet buvo tapatinama su sovietiniu komunizmu. Be to, kaip ir Lietuvoje, absoliuti dauguma žmonių nepasitiki ne tik politinėmis partijomis, bet ir visu valstybės aparatu.

Sakydamas, kad Lenkijos politinė erdvė yra santykinai panaši į Lietuvos, turėjau omeny, kad nepaisant visų panašumų, Lenkijos kairė susiduria su daug didesniais sunkumais nei mes. Lenkijos visuomenė yra kur kas socialiai konservatyvesnių pažiūrų nei lietuviai, prie ko neabejotinai prisideda itin didelė ir reikšminga Lenkijos bažnyčios įtaka šalies politikoje (pavyzdžiui, Lenkijos bažnyčia yra didžiausia žemvaldė kai kuriuose didžiausiuose šalies miestuose).

Lenkijoje taip pat yra apstu laisvųjų ekonomikos zonų, kuriuose didžiulės korporacijos gali veikti lengvatinėmis sąlygomis, nepaisydamos net ir menkai dirbančiuosius saugančio neoliberalaus darbo kodekso.

Šią situaciją geriausiai atspindi 2015 metų parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo ultra-konservatyvi, populistinė Įstatymo ir Teisingumo (PiS) partija. Ši partija yra pirmoji gavusi absoliučią daugumą parlamente nepriklausomos šalies istorijoje. PiS laimėjo rinkimus ne tik dėl savo konservatyvių pažiūrų, bet ir dėl populistinės rinkiminės programos, kurioje jie žadėjo socialiai atsakingą ir prieš taupymo reformas nutaikytą politiką, kuri būtų visiška priešingybė iki tol Lenkijoje vyravusiam neoliberaliam politiniam konsensusui. Visų nuostabai, PiS neatsitraukė nuo šių politinių pažadų ir jau įgyvendino dalį savo socialinės programos. Pavyzdžiui, ji priėmė įstatymą, kad šeimos, turinčios bent du vaikus, gautų papildomą 500 zlotų kompensaciją kiekvieną mėnesį.

PiS išprovokavo nemažai protestų dėl savo antidemokratinės veiklos bei ultrakonservatyvių įstatymų. Vienas iš pastarųjų buvo praktiškai besąlygiškas abortų kriminalizavimas, kuriam plataus mąsto protestus (Black Monday) organizavo Razem.

Kas yra Razem?

Razem yra kairioji politinė partija, susiformavusi likus keliems mėnesiams iki 2015 metų rinkimų į parlamentą. Partijos iniciatoriai buvo nedidelis būrelis žmonių, tarp kurių buvo ir jau politinės patirties turinčių (žaliųjų ir jaunųjų socialistų judėjimuose), ir jokioje politinėje veikloje iki tol nedalyvavusių asmenų.

Išsiuntę atvirus laiškus visiems kairiesiems socialiniams judėjimams bei pradėję internetinę kampaniją, Razem netruko surinkti 1 000 partijos narių ir 120 000 parašų, reikalingų norint dalyvauti rinkimuose (šiuo metu Razem turi apie 4 000 narių, dauguma kurių iki tol nėra turėję jokios politinės veiklos patirties). Be to, Razem atsisakė į savo gretas priimti politikus iš kitų partijų.

Ši internetinė kampanija apjungė didelę dalį iki tol šalyje egzistavusios kairės: žaliuosius, feministes, vietinius aktyvistus ir pan. Net ir protoanarchistiniai aktyvistai, sudarę reikšmingą dalį tuometinės organizuotos kairės, iki tol pasisakę prieš pačią Razem iniciatyvą bei tradicinę, parlamentinę politiką, galiausiai prisijungė prie Razem.

Praėjus keliems mėnesiams po Razem įkūrimo, partija dalyvavo rinkimuose į parlamentą ir gavo 3.6% rinkėjų balsų. Tai yra mažiau nei 5% norint patekti į parlamentą, bet daugiau nei 3%, kurie garantuoja valstybės finansavimą politinei veiklai ir rinkiminei agitacijai. Razem siekia panaudoti šiuos pinigus atidarant keletą tuzinų socialinių centrų visoje Lenkijoje, kurie tuo pat metu būtų ir partijos ofisai. Tai yra itin reikšmingas žingsnis, glaudžiai besisiejantis su Razem iškeltu tikslu užimti centrinę Lenkijos socialinio gyvenimo vietą, remiantis ankstyvosios (19 amžiaus vidurys-20 amžiaus pradžia) vokiečių Socialdemokratų partijos (SPD) modeliu (apie jį šiek tiek vėliau).

Razem neturi vieno konkretaus lyderio ir remiasi kolektyvios valdžios organais, kurių svarbiausias yra iš 9 žmonių sudarytas vykdomasis komitetas. Kiekvienas regionas turi panašius organus. Partijoje taip pat įvesta vidinė lyčių kvota, kuri įpareigoja partiją turėti po lygų skaičių vyrų ir moterų daugumoje vidinių partijos valdžios organų. Taip pat norint apriboti galimybes konkretiems asmenims sukaupti nenaudingai didelį politinį kapitalą partijos viduje, Razem neleidžia jokiam asmeniui užimti tos pačios organizacinės pozicijos ilgiau nei 4 metus. Razem taip pat bando (bet, kaip patys pripažįsta, nebūtinai sėkmingai) apriboti viduriniosios klasės intelektualų privilegijas (geresnė iškalba, retorika, etc.), nustatydama apie trijų minučių ribą pasisakant svarbiausiuose partijos suvažiavimuose.

Kalbant apie politinę Razem programą, ji yra pakankamai kukli (bent jau žiūrint iš istorinės ar vakarų valstybių perspektyvos). Ši programa buvo suformuota iš neokeinsistinės, gerovės valstybės perspektyvos, todėl natūralu, kad pagrindinis jos tikslas yra valstybės rolės reabilitacija visuomenės veikloje (ekonominėje ir ne tik). Iš esmės, Razem politinė programa tėra racionalus bandymas susitvarkyti su dalimi opiausių ir lengviausiai sprendžiamų vietinės politikos problemų. Tarp kitų dalykų, be didelių progresinių mokesčių (iki 75% uždirbantiems 500 000 [~120 000 eurų] zlotų per mėnesį), Razem taip pat pasisako prieš besitęsiančią viešojo sveikatos sektoriaus privatizaciją, už didesnį valstybės įsikišimą (finansavimą) apgyvendinimo sektoriuje, didesnes išlaidas viešojo sektoriaus veiklai (mokyklos, ligoninės, etc.), apie trečdaliu didesnį minimalų atlyginimą, prieš nemokamas praktikas, už didesnes dirbančiųjų teises ir svarbesnę profsąjungų rolę ir panašiai.

Mums kur kas reikšmingesnis faktorius yra Razem pozicija Europos Sąjungos klausimu. Pats klausimas yra gerokai per platus šio straipsnio kontekstui, tad galima pasakyti (bent apytiksliai), kad Razem pozicija ES klausimu yra panaši DiEM 2025 judėjimo pozicijai, net jei konkretūs demokratizacijos pasiūlymai ir skiriasi.

Tačiau nepaisant visko, būtent Razem noras remtis ankstyvosios SPD modeliu padaro šią partiją išskirtinai reikšmingą (rytų) Europai. Jei Razem pasiūlytų tik politinę programą – kad ir kokia priimtina ji bebūtų – šios partijos reikšmė būtų pakankamai ribota. Tačiau tam, kad būtų galima geriau suprasti pačios Razem politinį modelį ir tai, kaip apskritai galėtų/turėtų atrodyti bet kokia reikšminga kairės politinė partija, verta kiek detaliau pažiūrėti į tai, kaip atrodė minėtoji SPD.

Kaip atrodo Vokietijos Socialdemokratų partijos modelis?

Vokietijos Socialdemokratų partija buvo pirmoji ir bene istoriškai reikšmingiausia politinė partija sugebėjusi sujungti marksistinę teoriją ir dirbančiųjų judėjimą.

Pati SPD formaliai buvo įkurta 1875-aisiais, susijungus iki tol atskirai egzistavusioms socialistinėms partijoms, iš kurių vienos (simbolinis) veidas buvo Karlas Marksas, o kitos – Ferdinandas Lassalle. Nors pati partija formaliai vadovavosi radikaliais marksistiniais principais, po itin gerai besiklostančios rinkiminės ir parlamentinės veiklos („itin gerai“, žinoma, pagal parlamentinės veiklos standartus: 1912 metais partija gavo 34.7% balsų, o 1914 partijoje buvo beveik 1 100 000 narių) partijoje vis sparčiau augo priešprieša tarp reformistinių ir revoliucinių tendencijų (nors nepaisant visko ta priešprieša egzistavo nuo pat partijos įsikūrimo). Nepaisant to, šios priešpriešos egzistavo po vienu organizaciniu SPD stogu iki pat lemtingų 1914 metų.

Tačiau mūsų tikslams daug svarbesnė yra SPD rolė kuriant alternatyvią (politinę) kultūrą. SPD buvo viena iš sudedamųjų alternatyvios Vokietijos dirbančiųjų kultūros dalių. Kita reikšminga dalis buvo laisvosios profsąjungos. Tačiau ilgą laiką būtent SPD buvo pagrindinis faktorius kuriant šią kultūrą. Net jei SPD nebūtinai buvo atsakinga už įvairiausių organizacijų įsteigimą ar išlaikymą, ji buvo pagrindinis (simbolinis) susitelkimo ir atspirties taškas toms organizacijoms.

Alternatyvi dirbančiųjų kultūra Vokietijoje apėmė visas reikšmingas kultūros ir gyvenimo sferas: buvo įsteigti edukaciniai užsiėmimai, gimnastikos ir kitų sporto šakų būreliai, poezijos, dramos ir dainavimo klubai, smuklės (šios buvo itin reikšmingos dirbantiesiems, ypatingai antisocialistinių įstatymų laikotarpiu), laisvamanybės, sveikatingumo, savigalbos, blaivybės asociacijos, etc. Taip pat buvo organizuojami festivaliai ir žygiai. Būtina paminėti ir socialdemokratinę spaudą. Dauguma šių savanoriškų asociacijų buvo sukurtos „spontaniškai“, t.y. be centralizuotų partijos organų įsikišimo, tačiau visos jos savo įstatuose išreiškė ištikimybę SPD ir dirbančiųjų judėjimui (pavyzdžiui, dauguma asociacijų iškelė sąlygą, kad asmuo turi priklausyti arba laisvajai profsąjungai, arba SPD, arba abiems, norėdamas tapti asociacijos nariu).

Gali nebūti visiškai aišku kodėl toks alternatyvios, bottom-up kultūros kūrimas yra politiškai naudingas; tai buvo viena iš priežasčių kodėl kai kurie SPD lyderiai pakankamai skeptiškai žiūrėjo į visą šį SPD veiklos aspektą. Tačiau nėra sunku įžvelgti emancipacinį šios veiklos potencialą. Daugeliui dirbančiųjų tai buvo vienintelė veikla, kurioje jie turėję bet kokį reikšmingą atsakomybės jausmą, o tokiais atvejais net ir mažiausios užduoties įvykdymas ar net mažiausių tikslų pasiekimas gali leisti pajusti savo pačių emancipacines galimybes. Daugeliui dirbančiųjų tokia veikla taip pat buvo vienintelė, kurioje jie neformaliai susitikdavo su panašaus likimo žmonėmis ir turėdavo galimybę diskutuoti politiniais ir kitais jiems rūpimais klausimais. Be to, dalyvavimas veikloje, kurioje atvirai deklaruojamos emancipacinės vertybės (pvz. dalyvaujant festivaliuose, dainuojant socialdemokratines dainas), taip pat prisideda prie brolybės jausmo (ir tiesiogiai jį skatina, komunikuojant emancipacines vertybes, pvz. per dainų tekstus).

Visa tai turėjo ir didelę praktinę reikšmę kasdieniam dirbančiųjų gyvenimui. Daugelis šių savanoriškų organizacijų suteikė įvairiausių apčiuopiamų privalumų: nuo finansinės pagalbos tam tikrose sferose (pvz. suteikiant įvairias subsidijas priklausomai nuo asociacijos veiklos) iki sveikatos ir gyvybės draudimo ar teisinės pagalbos. Kai kurios asociacijos buvo steigiamas išimtinai savigalbos tikslais (a la solidarumo tinklai), kurių pagalba dirbantieji galėjo spręsti kasdienes savo problemas.

Bet be viso šito, svarbiausia, kad tokia veikla įtraukė didžiulius kiekius dirbančiųjų į aktyvią politinę veiklą ir socialdemokratinę kultūrą (kas be kita ko reiškė, kad buvo politizuota didelė dalis gyveno sferų), ko pasekoje buvo sukurta erdvė, kurioje galėjo vykti abipusis, organiškas „dialogas“ tarp eilinių dirbančiųjų ir SPD inteligentijos. Kitaip tariant, kairioji, demokratinė politika tapo ne formaliu ir tuščiu politikos karkasu, bet politiniu judėjimu su aiškiu simboliniu emancipacinių vertybių centru. JAV Black Panthers Party, žinoma, taip pat galima paminėti kaip istoriškai reikšmingą tokio modelio pavyzdį, nors ir mažiau aktualų šiandieniniai Lietuvai.

Žinoma, kas liečia mūsų situaciją, tikslas nėra atkartoti SPD veiklos principus paraidžiui – tai būtų pakankamai absurdiška. Tikslas yra panaudoti SPD modelį, pritaikant jį konkrečioms aplinkybėms (hence, Razem reikšmė vien iškeliant šį klausimą konkrečioje situacijoje). Be šio modelio – be aktyvios ir organizuotos žmonių mobilizacijos, kaip žmonių (populistine, o ne empirine prasme) – kairė politinė partija gali būti tik savo paties karikatūra ir visa demokratinė politika gali būti ne daugiau nei demokratinis fetišas.  Šiandien vienas svarbiausių dalykų, kuriuos gali padaryti kairioji partija, tai pakeisti kas yra politika ir kaip ja užsiimama, t.y. pakeisti politinę kultūrą. Išsireiškiant paprastai ir cituojant Razem: tikslas yra padaryti, kad politika būtų ne tai, ką daro jie, bet tai ką darome mes.

Todėl arba kairė sugebės pasiūlyti politišką viziją, politinį diskursą, politinę kultūrą galinčią suteikti žmonėms apčiuopiamą viltį, arba kairė bus bevertė partija, nieko nesiskirianti nuo to mėšlo, kuris yra Puteikio antikorupcinė koalicija. Ir čia slypi didžiausia politinė problema: jei kairė nesugebės turėti tiesioginio sąryšio su žmonėmis (a la vokiečių socialdemokratinis modelis) ir nesugebės pasiūlyti jokios alternatyvios politinės vizijos (platesne nei paprasčiausių reformų prasme), ar tikrai tokia partija įgaus bet kokio legitimumo žmonių akyse? Ar tikrai žmonės į tokią partiją nežiūrės kaip į dar vieną elito partiją (nepriklausomai nuo jos politinės programos)? Ar tikrai žmonės, net jaučiantys jai kažkokių simpatijų, žiūrės į ją kitaip nei žiūri į jau minėtą antikorupcinę partiją, t.y. su simpatija, bet per postpolitikos akinius? Be šio legitimumo tokia partija bus visiškai bevertė visomis prasmėmis (pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti kaip kairė galėtų nuoseklia įgyvendinti savo programą be politinės žmonių mobilizacijos), o šį legitimumą gauti galima tik tiesiogiai sprendžiant žmonių problemas, artikuliuojant jų nepasitenkinimą, kuriant visiškai kitą politinį diskursą (ir kitokią politiką apskritai), kurio negalima kurti vien tik per veiklą už parlamento ribų ar vien tik per parlamentinę veiklą. Parlamentinė veikla yra neišvengiama ne tik todėl, kad per ją galima efektyviausiai kurti naują politinę kultūrą (vien elementariausia agitacine prasme), bet ir todėl, kad didžioji dauguma reikšmingiausių politinių sprendimų, kurie tiesiogiai liečia žmones, gali būti sprendžiami tik per valstybės aparatą (ar per „didžiąją politiką“ platesne prasme). Pavyzdžiui, kaip už tokios veiklos ribų reikėtų artikuliuoti alternatyvios Europos viziją? Ir kaip kooperacija tarp skirtingų judėjimų skirtinguose šalyse galėtų atrodyti praktiškai?

Tačiau nepaisant visko, kairioji partija turi besąlygiškai išlaikyti distanciją tarp savęs ir parlamentinės veiklos, tarp savęs ir valstybės aparato iki tokio lygmens, kad parlamentinė veikla (bet ne „didžioji politika“ apskritai) būtų suvokiama kaip eventualus pasirinkimas, o ne politinė duotybė.

Ir visgi, kodėl kairioji partija?

Turėtų būti pakankamai akivaizdu, kad kalbėdamas apie kairiąją partiją neturiu omenyje dar vienos partijos, kuri nuo kitų skirtųsi tik savo programa. Kitaip tariant, profesionalesnė ir skaidresnė LSDP nėra nei tikslas, nei siekiamybė ir tokios partijos susiformavimas (ar pačios LSDP reformacija) nebūtų joks laimėjimas.

Kalbėdamas apie kairiąją partiją turiu omenyje partiją, kuri nebūtų apibrėžiama išimtinai parlamentine veikla, bet turėtų ir vystytų tiesioginį, organišką santykį su (darbo) žmonėmis, kuomet jų (kasdieniai) poreikiai ir problemos galėtų būti artikuliuojami ir sprendžiami partijos viduje. Kitaip tariant, aš turiu omenyje ne partiją, bet partiją kaip socialinį judėjimą, partiją kaip „valstybę“ valstybėje.

Visa esmė yra ta, kad didelė dalis kairės – nepriklausomai nuo abstrakčių ideologinių įsitikinimų, politinių pozicijų, socialinių vizijų, etc. – turi tam tikrus bendrus sąlyčio taškus. Pavyzdžiui, vargu ar tarp kairiųjų atsirastų kažkas, kas nesutiktų su idėja, kad reikėtų politizuoti įvairius gyvenimo aspektus, kurie dabar yra tvarkomi technokratiniais principais (pvz. ekonominiai klausimai). Vargu ar atsirastų tų, kurie nesutiktų, kad neoliberalų ekonomikos modelį reikėtų pakeisti į kažką labiau primenančio gerovės valstybę, kad reikėtų demokratizuoti valstybės valdymą, etc. Arba – kalbant kiek konkrečiau – kad reikėtų skirti daugiau lėšų švietimui ir socialinėms garantijoms, kad reikėtų didinti MMA, etc.

Žinoma, problemos prasideda tuomet, kai pradedama kalbėti apie šių siekiamybių mastą. Ar tikslas yra padidinti MMA ar „panaikinti darbą“? Demokratizuoti valstybės valdymą ar visiškai jį perleisti į žmonių rankas? Reformuoti kapitalizmą ar jį sunaikinti? Padidinti išlaidas švietimui ar fundamentaliai reformuoti visą švietimo sistemą? Galiausiai – sukurti politinę partiją, kuri reprezentuotų dirbančiųjų interesus ar suteikti kuo labiau apčiuopiamas galimybes patiems dirbantiesiems tvarkyti savo gyvenimą? Etc. Čia kairė, neabejotinai, nesutars ir neturėtų sutarti. Tačiau ką reiškia kalbėti apie kapitalizmo panaikinimą, kuomet net progresinių mokesčių idėja yra politiškai kontroversiška? Ką reiškia kalbėti, kad visi bosai yra išnaudotojai, kuomet politinėje erdvėje vyraujantis žmogaus idealas yra jaunas start-uperis? Tam kad šie klausimai turėtų bet kokią prasmę, tam, kad jie būtų politiškai kontroversiški, o ne tik idiotiškas ir beprasmis diskursas politinės erdvės pakraščiuose, visų pirmiausia reikia politizuoti tas politines erdves, kuriuose šie klausimai egzistuoja (pvz. apie kapitalizmo panaikinimą galėtume reikšmingai kalbėti tik tuomet, kai kapitalizmas kaip toks taptų (bent jau) politinių diskusijų objektu, o ne egzistencine aksioma, kokia jis yra dabar). Tik tuomet bus galima apskritai kelti bet kokius kairės politikos klausimus, radikalius ar ne. Būtent todėl nepaisant visų problemų su šiomis partijomis, tiek Syriza, tiek Podemos (etc.) buvo palaikoma ir jos veikloje aktyviai dalyvavo kairieji nepriklausomai nuo jų politinių įsitikinimų – nuo anarchistų iki marksistų (žinoma, nepaisant daugybės degeneravusių „nuostabių sielų“ tarp tų pačių anarchistų ir marksistų, kurie „visada žinojo“, kad Syriza (ar Podemos) pralaimės).

Istoriškai tik tokiu modeliu paremta kairės organizacija apskritai turėjo bet kokį politinį svorį atitinkamose istoriniuose perioduose. Nepaisant visų ideologinių nesutarimų, kurie (beveik visais atvejais) galiausiai (ir sveikintinai) pavirto aršia politine konfrontacija, šios partijos kooperavo būtent iki tol, kol tie politiniai skirtumai nepadarė kooperacijos neįmanomos: RSDLP Rusijoje, SPD Vokietijoje, Popular Unity Čilėje, etc. Apie ekvivalenčius šiandienos pavyzdžius jau minėjau straipsnio pradžioje.

Alternatyva šiam organizaciniam modeliui yra daug dešimtmečių dominuojantis kairysis sektantiškumas, labiausiai paplitęs tarp anarchistinių ir marksistinių „organizacijų“. Tokios organizacijos/partijos sukuria vieną ir teisingą politinę programą (t.y. idėją, kaip reikėtų siekti socialinio pokyčio, koks jis turėtų būti, etc.) bei bando suburti žmones aplink ją. Problema, be abejo, nėra ta, kad kažkokia abstrakčia prasme tokios politinės programos yra blogos ar neteisingos – priešingai, abstrakčiausiame lygmenyje jos gali būti visiškai teisingos ir priimtinos. Problemos prasideda, kai mes paliekame abstrakcijos lygmenį ir paklausiame ką reiškia turėti šią vieną ir teisingą politinę programą čia ir dabar. Ką reiškia turėti vieną ir teisingą politinę programą, kuomet socialinis kontekstas, kuris leistų tai programa turėti bet kokį politinį svorį, paprasčiausiai neegzistuoja, ko pasekoje ta programa yra tolygi bepročių kalboms? Vėlgi, kad sužinoti kokių vaisių toks sektantinis organizacinis modelis davė per pastarąjį pusšimtį metų galima pažiūrėti į įvairių anarchistinių, trockistinių, leninistinių, etc., sektų pasiektus rezultatus. Galima drąsiai teigti, kad visos šios sektos, nepaisant minimalių ir bereikšmių laimėjimų, kuriais jos galėtų pasigirti, yra absoliučiai bevertės, egzistuojančios politinės erdvės pakraščiuose ir neturinčios visiškai jokios politinės prasmės.

Todėl tam, kad bet kokia kairės idėja turėtų bet kokią prasmę, visų pirmiausia būtina turėti tam tikrą organizacinį ir politinį sąryšį su (darbo) žmonėmis. Tik tuomet bet kokia kairės idėja gali įgauti materialų, apčiuopiamą pavidalą ir tapti reikšminga. Priešingu atveju kairieji ir jų idėjos, teorijos, utopijos, etc. yra vertos tiek pat, kiek pamišėlio šūksniai miške. Būtent todėl istoriškai daugybė kairiųjų intelektualų dalyvavo partijų veiklose, nors jiems šios partijos, tuometinėje savo formoje, buvo visiškai politiškai ir ideologiškai nepriimtinos. Tačiau šios partijos buvo vienintelis būdas turėti bet kokį sąryšį su (darbo) žmonėmis ir vienintelis būdas pasiekti bet kokių reikšmingų socialinių pokyčių. (NB: visi šie argumentai akivaizdžiai negali būti pritaikyti LSDP). Ir būtent todėl visos reikšmingiausios politinės konfrontacijos tarp kairiųjų vyko vieningos organizacijos kontūruose (a la revoliucija vs reforma; bet skirtingose aplinkybėse šios konfrontacijos forma yra skirtinga. Pavyzdžiui, šiandien ši konfrontacija dažniausiai egzistuoja kaip opozicija tarp tų, kurie agituoja (išimtinai) parlamentinę veiklą bei tų, kurie agituoja politinę veiklą už parlamento ribų).

Žinoma, nėra nieko lengviau nei atsiriboti nuo visų „netinkamų“ politinių organizacijų ar net nuo politikos apskritai ir įkurti savo organizaciją su viena ir teisinga politine programa (ar vizija, utopija, whatever). Ir vėlgi, formaliai tokios programos gali būti teisingos (į galvą ateina įvairios grupuotės atsiribojusios nuo tuometinių Europos komunistų partijų ar atsiribojusios nuo tuometinės Čilės Popular Unity). Bet realiai jos yra visiškai bevertės, nes sociumas neveikia tokiu voliuntaristiniu principu, kuomet užtenka tiesiog turėti vieną ir teisingą politinę programą ir bandyti aplink ją suburti žmones, po vieną žmogų vienu metu. Jei toks organizacinis principas turėtų bet kokį svorį, tuomet mes gyventume visiškai kitokiame pasaulyje nei gyvename dabar…

Pavyzdžiui, tai kas istoriškai buvo vadinama komunizmu buvo ne utopija („visuomenė be klasių, valstybės ir privačios nuosavybės“), bet judėjimas, kylantis iš egzistuojančių aplinkybių. Kitaip tariant, tai buvo judėjimas imanentiškai kylantis iš kasdienių dirbančiųjų kovų, o ne utopija, kurią reikėtų realizuoti nepaisant egzistuojančių aplinkybių. Čia aktualus (perfrazuotas) Leninas, kuri sakė, kad kairieji intelektualai turi būti vienu žingsniu priekyje savo aplinkybių, bet tik vienu žingsniu. Priešingu atveju, užuot bandę dirbti su tomis aplinkybėmis, kurios egzistuoja ir vietoj jų įsivaizduodami, kad mes esame pozicijoje, kurioje mes patys galime primesti pasauliui savo norimas aplinkybes, mes atsiduriame ne tik už bet kokios politikos, bet ir už sveiko proto ribų.

Turėtų būti pakankamai akivaizdu, kad šis straipsnis kalba išimtinai apie formą, t.y. formą, kurioje apskritai būtų įmanoma kelti turinio klausimą. Pavyzdžiui, Razem reikšmė Lietuvos kairei yra būtent organizacinėje formoje – būtent tam tikrų klausimų iškėlime ir bandyme į juos praktiškai atsakyti konkrečiomis postsovietinėmis sąlygoms – o pats Razem politinis turinys yra kritikuotinas (kaip ir absoliučiai viskas) ir Lietuvos kairė, žinoma, neturėtų nekritiškai kopijuoti Razem politikos.

Nepaisant visko, ar įmanoma, kad tokia partija išduos dirbančiuosius ir taps dar viena postpolitine centro-kairės partija? Ar įmanoma, kad norėdama transformuoti politinį aparatą ir užuot išlaikiusi distanciją tarp savęs ir valstybės aparato tokia partija taps to paties valstybės aparato dalimi? Ar įmanoma, kad tokia partija, užuot progresyviai artikuliavusi žmonių (vėlgi, populistine, ne empirine prasme) nepasitenkinimą link proletarinės, antikapitalistinės logikos, atsuks savo nugarą autentiškai antikapitalistinei politikai ir ignoruos proletariatio (suvokiamo kaip visiška sociumo išorė) poreikius? Žinoma, bet visa tai yra politinė kontraversija, kurios rezultatas yra suinteresuotų kairiųjų intelektualų kovos pasekmė, o ne šios politinės formos duotybė.

Lenkų „Razem“: modelis rytų Europai?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *