Jei ideologijos koncepciją galima laikyti archajiška, tai ji bent jau nėra ypatingai politiškai angažuota ir ją vartojančius šiandieninė doxa gali laikyti tik naiviais, nepavojingais nesusipratėliais. Tuo tarpu marksizmas yra ne tik archajiška koncepcija, siejama su nepataisomomis intelektualinėmis ir politinėmis problemomis, bet dar ir yra politiškai angažuota. Šiandieninei doxai marksistai geriausiu atveju yra 19 ar 20 amžiaus doktrinų pasekėjai, kuriems istorija pamiršo pasakyti, kad jie nebeegzistuoja, o blogiausiu atveju, tai yra potencialiai pavojingi sovietiniai fanatikai, jaučiantys liguistą nostalgiją Sovietų Sąjungai.

Ir ar galime kaltinti šiandieninę doxą, kai „oficialūs“ marksizmo gynėjai ir šalininkai yra intelektualiai ir politiškai degeneravę stalinistai (Lietuvos kontekste, įvairiausio plauko veikėjai, susiję su Socialistiniu Liaudies Frontu)? Kai bet kokie bandymai sukurti nuoseklią marksistinę teoriją priveda prie absurdiškų išvadų (pvz. G.A. Cohen’o ekonominis determinizmas)? Kai pati marksistinė teorija – kad ir kaip ji būtų suvokiama – yra nusėta jau seniai įvardintomis intelektualinėmis problemomis? Kai pats marksizmas – savo retorika, teorija ir politine veikla – atsiduoda 19 ar 20 amžiaus pelėsiu?

Kodėl tuomet, nepaisant visko, apskritai rašau apie marksizmą? Galiu patikinti: ne todėl, kad jaučiu nostalgiją 20 amžiaus marksizmui ir ne todėl, kad jaučiu simpatiją kažkokiems (realiems ar įsivaizduojamiems) marksistiniams judėjimams. Priešingai: nemanau, kad šiandien dauguma save laikančių marksistais turi ką nors bendro su marksizmu. Visas šiandieninių marksistų sąlytis su autentišku marksizmu yra išimtinai estetinis. Todėl jei marksizmą suvoksime taip, kaip jį suvokia šiandieninė doxa, tuomet su ja nesutikti yra labai sunku: toks marksizmas iš tikrųjų yra miręs.

Apie marksizmą rašau dėl vienos vienintelės – „pragmatiškos“ – priežasties: marksizmas turi ką pasakyti apie šiandienos kapitalizmą. Ir ne tik tai: marksizmas yra vienintelė intelektualinė srovė, galinti atgaivinti kairę (kuri, lygiai taip, kaip „marksizmas“ ir nepaisant visų epitetų – „naujoji“, „21 amžiaus“, „autentiška“, etc. – yra, visais praktiniais sumetimais, negyva) ir vienintelė intelektualinė srovė galinti – konceptualiai ir praktiškai – judėti kartu su pokyčiais kapitalizme.

Socialinė erdvė ir klasių kova

Viena iš koncepcijų, kuri yra neatsiejama nuo bet kokio marksizmo suvokimo, yra klasių kova. Jei šią koncepcija interpretuosime empiriškai – kaip designuojančią konkrečią, „apčiuopiamą“ realybę – mes, žinoma, susidursime su standartinėmis problemomis: klasių kova turėjo savo rolę 20 amžiaus kapitalizme, bet šiandienine kapitalizmo struktūra pasikeitė tiek smarkiai, kad kalbėti apie klasių kovos koncepciją tampa problematiška, apie ją galime kalbėti tik sąlyginai, tik kaip apytiksliai designuojančią realybę…

Visų pirmiausia reikia atsikratyti idėjos, kad klasių kova yra išimtinai empirinė koncepcija, kad ji turi kažką bendro su empirinės dirbančiųjų klasės fetišu. Jei klasių kova būtų viso labo kova už dirbančiųjų klasės gerbūvį, tuomet tokia politika galėtų būti suderinama su reakcingiausiomis politinėmis idėjomis („mes už dirbančiuosius, bet prieš imigrantus, gėjus, feministes, etc.“) ir tuomet klasių kovos koncepcija neturėtų nieko išskirtinai marksistiško.

Klasių kova (tiksliau: socialinis antagonizmas tout court) marksizme yra suvokiama, kaip turinti ontologinį statusą, kaip antagonizmas einantis per visą mūsų žmogišką realybę. Tai taip pat reiškia, kad socialinis antagonizmas nėra kažkas, ką galima „pabaigti“, kas turi baigtinį statusą.

Ką visai tai reiškia? Skirtingai nei gyvūnai, žmogus neturi fiksuotos ekologijos, fiksuotų (socialinių) rolių ar juolab savo prigimties. Vien tas faktas, kad mes galime refleksyviai pažiūrėti patys į save, tas faktas, kad mes galima kalbėti apie tariamą savo prigimtį, yra konstituojamasis [constitutive] žmogiškos realybės faktas, garantuojantis fiksuotos žmogaus ekologijos neegzistavimą. Pavyzdžiui, ką reiškia žmogaus prigimtis, jei mes galime apie ją kalbėti ir ją refleksyviai suvokti? Jei prigimtis – kaip koncepcija – turi bet kokią prasmę, tai ji designuoja būtent tą egzistencinį aspektą, kurio konstituojamai neįmanoma įvardinti. Būtent todėl, kad gyvūnai – skirtingai nei žmonės – negali refleksyviai suvokti savo egzistencijos (t.y. jie nėra subjektai), jie yra tapatūs savo ekologijai, t.y. jie nėra daugiau nei duotų instinktų rinkinys ir todėl galime teigti, kad jie turi savo prigimtį.

Skirtingai nei gyvūnų egzistencija, mūsų subjektyvumas yra fundamentaliai „perteklinis“, t.y. jis nėra nei natūralus, nei kultūrinis fenomenas, bet egzistuoja išimtinai tarp šių sferų. Visa mūsų kultūra tėra bandymas susitvarkyti su šiuo absoliučiu negatyvumu, tai tėra bandymas suteikti ribas, tam, kad neturi ribų; suteikti formą, tam, kas yra beformis.

Klasių kova – kaip ontologinis „faktas“ – yra būtent tai: visuomenės neįmanomumas. Kitaip tariant, klasių kova designuoja tą faktą, kad žmogus neturi jokios nustatytos ekologijos, jokios prigimties, kad visuomenė – kaip tobula, natūrali duotybė – yra konstituojančiai [constitutively] neįmanoma. Klasių kova designuoja šį „įtrūkį“ mūsų socialinės realybės struktūroje, dėl kurio mes negalime užimti metakalbinės, dieviškos pozicijos, iš kurios galėtume „objektyviai“ žiūrėti į mūsų socialinę erdvę. Kiekvienas bandymas užimti tokią poziciją, kiekvienas bandymas pažiūrėti į socialinę erdvę „iš aukščiau“ visada-jau yra šios socialinės erdvės dalis. Kitaip tariant, mūsų egzistencinis predikamentas gali būti apibrėžtas, kaip tam tikras žmonijos solipsizmas.

Čia reikėtų būtų tikslesniems: ne tik, kad nėra tokio dalyko, kaip „tobula“, prigimtinė (etc.) visuomenė, nėra tokio dalyko, kaip visuomenė apskritai. Tai reiškia, kad nėra visuomenės, kuri tuomet yra susiskaldžiusi į skirtingas, priešingas dalis (pvz. čia buržuazija, ten proletariatas), nes visuomenės apibrėžimas jau yra socialinio antagonizmo klausimas. Pavyzdžiui, būtent todėl politinė kairė ir politinė dešinė nesutinka ne tik su tuo, kas yra visuomenė, bet nesutinka ir dėl ko jie nesutinka. Kairei mūsų visuomenė visada-jau yra persmelkta skirtingų interesų (buržuazija, dirbantieji, etc.), tuo tarpu dešinei visuomenė egzistuoja, kaip harmoningas vienetas, kuri yra paveikiamas iš išorės (komunistų, liberalų, etc.).

Tai parodo, kad nėra tokio dalyko, kaip visuomenė, kuri turi aiškias ribas ir kurioje egzistuotų skirtingi interesai, nes šie skirtingi interesai net nesutinka dėl ko jie nesutinka. Socialinis antagonizmas yra būtent šis neapčiuopiamas „įtrūkis“ mūsų socialinėje realybėje, kurio dėka visuomenė neegzistuoja, kaip konkrečias ribas turinti erdvė. Skirtingos politikos bei ideologijos tėra skirtingi būdai „užkamšyti“ šį „įtrūkį“ mūsų socialinėje realybėje. Fašistai gali įsivaizduoti, kad jei ne imigrantai, žydai, komunistai, etc., „tobula“ visuomenė – visuomenė be negatyvumo, be socialinio antagonizmo – būtų įmanoma. Socialdemokratai gali įsivaizduoti, kad jei ne godumas, korupcija, etc., tuomet tokia pat „tobula“ visuomenė galėtų egzistuoti, t.y. visuomenė, kurioje vyrauja „klasių taika“, kuomet yra harmoningai suderinami privatūs ir visuomeniniai interesai. Kai kurie komunistai gali įsivaizduoti, kad jei ne buržuazija, jei ne „kapitalizmas“, tuomet mes irgi galėtume turėti „tobulą“ visuomenę, t.y. visuomenę be socialinio antagonizmo, kurioje visi gyventų harmonijoje, etc.

Tačiau socialinis antagonizmas – ne kaip empirinė priešprieša tarp žmonių, bet kaip aukščiau minėtas visuomenės neįmanomumas – yra konstitutyvi mūsų egzistencijos sąlyga. Vienintelis klausimas yra ar mūsų santykis su šiuo socialiniu antagonizmu bus sąmoningas ar ne, t.y. ar mūsų praktika bus informuota sąmoningai suvokiant šį socialinį antagonizmą ar jis bus nesąmoningai „perkeliamas“ iš savo konstitutyvios ontologinės rolės į eventualią empirinę kliūtį.

Savaime suprantamas klausimas, be abejo, yra kodėl visuomenė be socialinio antagonizmo nėra įmanoma? Kodėl mes negalime įsivaizduoti tokios, visuomenės, kurią turime dabar, tik be visų jos negandų? Kodėl mes negalėtų turėti paprasčiausios visuomenės, kurioje visi turėtų kažką panašaus į darbus (ar tiesiog gautų bazines pajamas) ir savo laisvu laiku tiesiog rūpintųsi savais reikalais bei gerai leistų laiką. Paliekant nuošalį visas kitas teorines problemas – pvz. tai, kad tokia visuomenės koncepcija nėra daugiau nei kapitalizmas be kapitalizmo – esminė problema su tokia koncepcija yra ta, kad ji ignoruoja visa aibę fundamentaliausių klausimų. Pavyzdžiui, kaip ir dėl kokių priežasčių tokia visuomenė save reprodukuotų? Koks būtų šios visuomenės jouissance, t.y. dėl kokių priežasčių šioje visuomenėje žmonės darytų apskritai ką nors ir jaustų pasitenkinimą savo gyvenimu? Etc. Tai, be abejo, nėra vaizduotės klausimas, t.y. lyg vienintelė problema būtų ta, kad kažkas nepaskyrė penkių minučių įsivaizduoti atsakymams į šiuos klausimus. Esmė yra ta, kad bet kokios visuomenės – kaip siekiamybės – įsivaizdavimas gali egzistuoti tik ignoruojant šiuos klausimus, nes jei mes juos priimame, kaip fundamentalius teorinius klausimus, tuomet mes lygiai taip pat suprantame, kad atsakymai į juos gali būti pasiekti tik per teorinį suvokimą, per teorinę analizę.

Tam kad pademonstruoti šių problemų aktualumą „praktinėje veikloje“, gali pažiūrėti į du skirtingų spektrų pavyzdžius: fašizmą ir socialdemokratiją. Fašistai užglaistė socialinį antagonizmą, sukurdami „tobulos“ visuomenės viziją ir įvardindami konkrečius socialinius agentus, neleidžiančius šiai vizijai tapti realybe. Tačiau problema yra ta, kad tai nepanaikino socialinio antagonizmo, bet viso labo jį užglaistė. Todėl net ir patiems fašistams nebuvo aišku, kaip ir kodėl jų „tobula“ visuomenė turėtų save reprodukuoti, etc. Pavyzdžiui, galime matyti, kad kuo daugiau žydų naciai išžudė, tuo didesnė grėsmę juose jie įžvelgė; kuo ilgiau fašistai kūrė savo „tobulos“ visuomenės viziją, tuo trapesnė ji atrodydavo (dirbančiųjų nepasitenkinimas šalies viduje, karai su kitomis valstybėmis, etc.). Kitaip tariant, ką reiškė nacis be žydo (tiksliau: fašistinės žydo koncepcijos), ką reiškė „grynakraujis“ arijas be „žemesnių“ rasių, etc.? Tai buvo klausimai, kurie naciams paprasčiausiai neegzistavo, nes visa fašistinė ideologija ir visa jų praktika buvo nesąmoningai suvokiamas būdas tvarkytis su fundamentaliu socialiniu antagonizmu. Visai tai buvo procesas, kurio fašistai patys nesuprato.

Tačiau tuos pačius klausimus ignoruoja ir socialdemokratai. Jie gali pasiūlyti tam tikrą visuomenės viziją, tačiau nėra aišku nei kaip ta visuomenė turėtų save reprodukuoti, nei kur ar kaip ji turėtų/galėtų judėti toliau, etc. Nėra aišku ir kaip socialdemokratinė utopija siejasi su konkrečiu istoriniu periodu, kuriame ji yra įsivaizduojama. Taip, istoriškai mes turėjome tam tikrą socialdemokratinės utopijos periodą, tačiau tai nepanaikino žmonių nepasitenkinimo visuomene ir tai nepanaikino klasių kovos (vien ko vertas tas faktas, kad mes gyvename neoliberalizmo epochoje). Vėlgi, istorija judėjo, bet visas šis procesas buvo visiškai nesuvokiamas socialdemokratijos šalininkams.

Lygiai tą patį galime matyti ir Sovietų Sąjungoje. Nepaisant visų sovietinių dogmų, nepaisant visiškos sovietinės valdžios kontrolės, jie buvo tokie pat kvailiai, kaip ir bet kas kitas. Todėl nepaisant viso dogmatiškumo, sovietų valdžia turėjo keisti savo pozicijas kone kasnakt, viso labo bandant kažkaip prisiderinti prie aplinkybių, kurių logika sovietų valdžiai buvo visiškai neskaidri, nesuprantama.

Kiekviena visuomenė save reprodukuoja per tam tikrą santykį su šiuo socialiniu antagonizmu. Kiekviena visuomenės koncepcija – nepriklausomai nuo jos turinio – kuri ignoruoja socialinį antagonizmą, t.y. kuri jo nesuvokia sąmoningai, yra iliuzija, utopija, kuri anksčiau ar vėliau (bet neišvengiamai) susidurs su problemomis, kurių ne tik negalės išspręsti, bet net negalės jų sąmoningai suvokti.

Viena iš problema su socialinio antagonizmo ignoravimu yra ta, kad yra bandoma kalbėti iš tam tikros metakalbinės pozicijos, įsivaizduojant, kad mes užimame „objektyvią“ poziciją, kuri mums leidžia matyti visuomenę, kokia ji yra „iš tikrųjų“. Tačiau bet koks bandymas pažiūrėti į visuomenę – ar į bet kurį jos aspektą – iš metakalbinės pozicijos yra fundamentaliai klaidingas, kuris pats savaime parodo, kad subjektas, užimantis tokia įsivaizduojamą poziciją, nenutuokia ką jis daro ir ką jis mato. Kitaip tariant, toks subjektas a priori ideologinis, sąmoningai nesuvokiantis nei savo pačio egzistencijos, nei to, kas vyksta aplink jį.

Visa tai galime pademonstruoti paprastu pavyzdžiu: galime įsivaizduoti žmogų, kuris turėdamas omenyje seksualinės prievartos atvejį nori užimti objektyvią, metakalbinę poziciją. Jis gali galvoti, kad feminizmas sako, kad seksualinė prievarta yra netoleruotina, tuo tarpu fašistai sako, kad tai yra toleruotina (nes pačios moters kaltė), todėl mes turėtume atsiriboti nuo šių ideologinių, kraštutinių pozicijų ir pabandyti suvokti realybę objektyviai, su visais jos niuansais, atsisakant bet kokio šališkumo tiek vienai, tiek kitai pusei… Tačiau tokia pozicija yra neįmanoma. Neįmanoma ne todėl, kad jos faktiškai negalima užimti, t.y. ne todėl, kad kažkas negali taip mąstyti. Neįmanoma todėl, kad šis tariamas neutralus žvilgsnis į seksualinę prievartą visada-jau yra politinės kontroversijos dalimi. Arba – kas reiškia tą patį – bet kokia politinė pozicija, kuri nėra tapati besąlygiškai moters emancipacijai, besąlygiškai kovai prieš seksualinę prievartą jau yra reakcinga, fašistinė iš esmės. Todėl tiesa nėra kažkas, ką galima pasiekti tik iš kažkokios metakalbinės pozicijos, atsiribojant nuo visų „šališkumų“; priešingai, šališkumas yra neišvengiama, konstitutyvi tiesos sąlyga.

Lygiai tas pats galioja ir klasių kovai (bei visoms pozicijoms socialinėje erdvėje apskritai): klasių kova nėra faktas, nuo kurio galima atsiriboti. Vien elementariausias klasių kovos egzistavimo patvirtinimas ar neigimas visada-jau yra klasių kovos dalis. Priešingu atveju, t.y. jei mes galėtume užimti metakalbinę poziciją klasių kovos atžvilgiu, mes galėtume užimti labai patogią, protofašistinę (dabartinės Kinijos) poziciją, kuomet mes puikiai suprantame, kad klasių kova egzistuoja, bet galime nuo jos atsiriboti ir ją valdyti, taip garantuodami geriausią rezultatą nacionaliniam interesui…

Tas pats galioja ir visam spektrui kitų gyvenimo aspektų. Pavyzdžiui, neįmanoma atsakyti į klausimą „kas yra filosofija?“ iš metafilosofinės pozicijos, nes kiekviena filosofijos srovė turi savą supratimą apie tai, kas yra filosofija, todėl bet koks bandymas atsakyti į šį klausimą iš metafilosofinės pozicijos jau yra filosofijos dalis, jau yra filosofinė kontroversija. Kitaip tariant, nėra tokios erdvės kaip „filosofija“, kuri tuomet yra susiskaldžiusi į keletą priešingų srovių, nes vien šios erdvės apibrėžimas, jos ribų nustatymas jau yra filosofinio antagonizmo klausimas (išsireiškiant anksčiau naudota terminologija, galėtume sakyti, kad filosofija yra neįmanoma, kad ji neegzistuoja).

Aiškumo dėlei (ir iš kiek kitos perspektyvos) galime pažiūrėti į dar vieną pavyzdį: Dievo egzistenciją. Būtent dėl šio žmonijos solipsizmo, dėl metakalbinės pozicijos neįmanomumo, tikėjimas dievu yra neįmanomas iš marksistinės perspektyvos: net jei mes momentaliai pamiršime sveiką protą ir padarysime prielaidą, kad Dievas iš tikrųjų egzistuoja ir formaliai religingi žmonės yra teisūs apie jo egzistenciją, jie vis tiek fundamentaliai klysta ir jų tikėjimas vis tiek yra patologiškas. Kodėl? Todėl, kad jų tikėjimas Dievu neturi nieko bendro su realiu Dievo egzistavimu. Dievo egzistencijos klausimas (kaip ir visa kita) yra išimtinai žmogiška kontroversija, kuri neturi nieko bendro su realiu Dievo egzistavimu. Čia būtina žengti dar vieną žingsnį: vien Dievo egzistencijos galimybės iškėlimas („OK, galbūt mes gyvename žmonijos solipsizmo sąlygomis, bet galbūt vis tiek Dievas egzistuoja, bet mes apie tai paprasčiausiai nežinome…“) jau yra žmogiška, politinė kontroversija. Bet koks argumentas, savo forma apeliuojantis į realybę už sociumo ribų („žmonijos solipsizmas, OK, bet nepaisant to, galbūt…“) jau yra sociumo dalis ir turi pasekmes šioje erdvėje.

Kitaip tariant, viskas, kas egzistuoja yra žmonės ir jų praktinė veikla. Neegzistuoja „objektyvios“, metakalbinės pozicijos, iš kurių mes galėtų pamatyti pasaulį, koks jis yra iš tikrųjų, nes šių pozicijų užėmimas jau yra žmogiškos kontroversijos dalis. Visos mūsų pozicijos yra eventualios ir jų reikšmė yra išimtinai praktiška, t.y. jų reikšmė egzistuoja tik su savo santykių su praktine žmonių veikla.

Todėl kiekviena apeliacija į kažką, kas egzistuoja už žmogiškos praktikos, yra reakcinga vien savo forma (t.y. nepriklausomai nuo to, kad gali būti apeliuojama „teigiamai“, a la „žmogaus prigimtis yra gera“). Viskas, kas atima atsakomybę iš žmogaus ir žmonijos yra reakcinga. Kitaip tariant, bet kokia apeliacija į didįjį Kitą – „normalumą“, žmogaus prigimtį, „savaime suprantamumą“ („lol, žmogau, juk taip tiesiog yra“) ar – kaip populiaru mūsų technokratiškoje epochoje – į Mokslą („bet taip sako Mokslas!“) – yra reakcinga.

Pavyzdžiui, kokia būtų vidutinė reakcija į šį straipsnį? Neabejotinai tokia: „čia tik kažkokio marginalo paistalai, aš neturiu šito priimti rimtai.“ Kitaip tariant, viskas, kas čia yra pasakyta, tėra kažkokia nuomonė, kuri nėra priimtino „normalumo“ dalis ir todėl gali būti atmesta. Tai puikiai pademonstruoja mūsų antidemokratinės epochos logiką: užuot priėmus bet kokį argumentą, kaip egzistuojantį tame pačiame racionalumo visuotinume, argumentai yra pripažįstami neegzistuojančiais, jei jie neatitinka iškeltų „normalumo“ standartų, jei jie yra išsakomi iš pozicijų, kurios gali būti klasifikuojamos, kaip neatitinkančios „normalumo“ standartų, etc. Bet visa marksizmo esmė yra, kad didysis Kitas neegzistuoja, t.y. neegzistuoja niekas, kam būtų galima perleisti konstitutyvias savo pačių atsakomybes, neegzistuoja niekas, kas galėtų suteikti bet kokį garantijos jausmą, neegzistuoja niekas, kas gali sumažinti laisvės nerimą. Viskas, kas egzistuoja, yra žmonės ir jų veikla.

Todėl, pavyzdžiui, liberalas nuo marksisto savo opozicijoje rasizmui skiriasi pačioje tos opozicijos formoje. Jei liberalui, galiausiai, tokia opozicija yra pateisinama su tam tikra nuoroda į „normalumą“ („rasizmas yra paprasčiausiai nenormalu“), tai marksistams nerūpi ar tai yra normalu, ar ne. Jei liberalui dabartinė Lietuvos karo prievolė yra oponuotina, nes pažeidžia „individo laisvę“, tai marksistui tai yra oponuotina dėl konkrečių, eventualių aplinkybių. Būtent todėl marksistai gali besąlygiškai oponuoti dabartinei Lietuvos karo prievolei ir lygiai taip pat besąlygiškai pritarti, pavyzdžiui, JAV karo prievolės grąžinimui, etc.

Klasių kova ir proletariatas

Ką visa tai turi bendro su istoriškai nepaneigiamu marksizmo sąryšiu su dirbančiųjų klase? Visų pirmiausia reikėtų atsikratyti idėjos, kad marksizmas turi kažką bendro su vulgaria politika, ginančia „silpnesniuosius“. Marksizmo sąryšis su proletariatu nėra dėl pastarųjų užimamos nepalankios socialinės padėties, kuri reikalautų gailesčio, kovos už socialinį teisingumą, etc.

Proletariatas praktiškai užima socialinę poziciją, kuri teoriškai yra atspindima marksizme. Proletariatas nėra klasė, turinti kažkokius konkrečius interesus: vienintelis jų „organiškas“ interesas yra nustoti būti proletariatu, t.y. užimti smulkiaburžuazijos ar buržuazijos socialinę poziciją. Būtent todėl Marxas sakė, kad proletariatas yra klasė, kuri nėra jokia klasė, t.y. tai yra klasė neturinti jokių konkrečių klasinių interesų, bet yra klasė, potencialiai nešanti savyje visuomenės visuotinumą (universality), tai yra (paskutinė) klasė, kurios vienintelis interesas – kaip klasės – yra sunaikinti visas klases (įskaitant ir patį proletariatą). Proletariatas yra būtent ta klasė, kuri savo esybe atspindi socialinės erdvės „nepilnumą“, kuri nėra integruota į kapitalistinę visumą. Tiksliau tariant, nors proletariatas ir yra integrali kapitalizmo dalis, tuo pat metu jis atspindi kapitalizmo „nepilnumą“, t.y. atspindi užslėptą kapitalizmo socialinį antagonizmą; proletariatas yra integruotas į kapitalizmą būtent per savo ne-integraciją (exclusion) į jį.

Todėl proletariato reikšmė yra išimtinai neigiama, t.y. proletariatas neturi kažkokių specialių savybių, kurios padaro jį ypatingai reikšmingu. Priešingai, proletariato reikšmė kyla išimtinai iš to, ko proletariatas neturi, t.y. jis neturi jokio organiško siekio save reprodukuoti, kaip proletariatą. Išsireiškiant primityviai ir empiriškai, proletariato reikšmė kyla iš to, kad jie neturi gamybos priemonių, o ne iš to, kad jie turi kažką, kas padaro juos ypatingai reikšmingus; iš to, kad jie neturi jokio intereso reprodukuoti kapitalizmą, t.y. iš turimos laisvės potencialiai atsiriboti nuo kapitalizmo reprodukcijos. Išsireiškiant kiek subtiliau, proletariatas yra būtent tų žmonių rinkinys, kurie konstitutyviai negali pasiekti buržua visuomenės iškeltų individo standartų, buržua žmogaus esybės, t.y. jie konstitutyviai negali būti buržua individais (nepriklausomais privačios nuosavybės turėtojais, etc.). Būtent todėl net jei visi proletariato atstovai staiga taptų milijonieriais, tai nė kiek nesumažintų klasių kovos nuožmumo, jei tapimas milijonieriumi neleistų pasiekti buržua visuomenės iškeltų subjektyvumo standartų. Būtent todėl, nepaisant precendentų neturinčio gyvenimo standartų kylimo viso kapitalizmo gyvavimo metu, tai nė kiek nesumažino proletariato pasiryžimo kovoti, nė kiek nesušvelnino dvasinės degradacijos, kurią jaučią proletariatas, etc. Kapitalizmas nuolatos iškelia standartus, kurių dauguma žmonių negali pasiekti.

Kiek tikslinga šiandien dominuojantį antagonizmą vadinti „klasių kova“ (bei kiek tikslinga proletariatą tapatinti su dirbančiųjų klase) yra antraeilis, empirinės, socialinės analizės klausimas. Tačiau esmė yra ta, kad visa mūsų egzistencija yra persmelkta šio ontologinio socialinio antagonizmo, visa mūsų egzistencija yra „atsakas“ šiam antagonizmui. Kaip šis socialinis antagonizmas atrodo praktiškai, kokia yra jo empirinė forma, etc. yra konkrečios socialinės analizės klausimas.

Tačiau šis socialinis antagonizmas nėra ribotas fenomenas, kuris turi nustatytas ribas. Priešingai, socialinis antagonizmas persmelkia visą žmonijos egzistenciją, nuo A iki Z. Visa žmonijos istorija, kiekvienas jos aspektas, nėra nieko daugiau nei bandymai susitvarkyti su šiuo antagonizmu, su visuomenės neįmanomumu (Marxas: „visų ligšiolinių visuomenių istorija buvo klasių kovos istorija“). Marksizmas yra unikalus tuo, kad tiek intelektualiai, tiek praktiškai, jis identifikuoja su visuomenės neįmanomumu, su subjektyvumu tout court. Kitaip tariant, marksizmas nėra konkreti idėja ar konkreti teorija, bet intelektualinė ir praktinė identifikacija su idėjų ir teorijų eventualumu.

Čia taip pat galime pastebėti kontrastą tarp marksizmo ir kairiųjų (tapatybių) liberalų: jei pastarųjų politinis horizontas yra apribojamas jau egzistuojančių tapatybių ir šios yra priimamos kaip duotybės, tai marksizmas priima šias tapatybes kaip radikalų eventualumą, kaip eventualias socialines kategorijas, kurių egzistavimas nėra duotybė. Todėl, pavyzdžiui, marksistai neapsiriboja vien tik lygių teisių (moterims, homoseksualams, etc.) reikalavimu, bet gali kelti radikalesnį klausimą kaip šios tapatybės sąlygoja priespaudą, prieš kurią yra kovojama, iš kur kyla šios tapatybės, kodėl mes turėtume laikytis įsitvėrę šių tapatybių ir pan. Pavyzdžiui, geriausios feministės supranta „moteriškumo“ eventualumą bei supranta, kad feminizmas nėra kova tarp „rožinės“ ir „mėlynos“ komandų, bet politizuoja visą sociumo susiskirstymą į šias tapatybes.

Būtent todėl klasių – proletariato – kova yra fundamentaliai skirtinga nuo bet kokios kitos kovos socialinėje erdvėje. Kitaip tariant, klasių kova nėra dar vienas antagonizmas – kokybiškai tapatus kitiems – kurį marksistai viso labo neadekvačiai ir nedovanotinai esencializuoja (a la Ernesto Laclau argumentacija). Klasių kova yra išskirtinė, nes ji egzistuoja ne istoriškai duotų parametrų rėmuose, bet pačios istorijos lygmenyje. Jei kairieji liberalai skundžiasi laivo kapitonui apie išdėstymą ir situaciją laive, tai marksistai kovoja dėl kapitono vietos.

Kitaip tariant, klasių kovos esmė yra ne ta, kad visuomenėje egzistuoja skirtingi interesai (čia proletariato interesai, ten buržuazijos interesai) ir dėl jų nesuderinamumo vyksta kova. Klasių kovos esmė yra ta, kad šie skirtingi empiriniai interesai – jų patvirtinimas, gynimas, etc. – jau yra persmelkti socialinio antagonizmo, t.y. empirinės tapatybės, empiriniai interesai maskuoja daug fundamentalesnį socialinį antagonizmą, tėra atsakas šiam antagonizmui.

Tačiau marksizmas nėra teorija išimtinai apie dirbančiąją klasę ar išimtinai apie ekonomiką. Marksistinėje perspektyvoje, kiekvienas Ideologinis Aparatas, kiekvienas gyvenimo sfera yra persmelkta klasių kovos, tačiau ta klasių kovos forma yra būdinga būtent tam aparatui. Pavyzdžiui, seksualiniuose santykiuose marksistai užima besąlygišką feministinę poziciją ne todėl, kad moters teisės tėra fenomenali, vaizdinė kaukė už kurios slypi „tikra“ klasių kova tarp dirbančiųjų ir buržuazijos, bet todėl, kad moters teisės, feministinė pozicija yra ta pati „tuštumos“ (proletariato) pozicija, kuri, konkrečioje savo formoje, reprezentuoja „tuštumos“ poziciją, kuri reprezentuoja socialinio pokyčio, „ateistinę“ poziciją, kuri pasisako prieš bet kokį prietaringumą, kuris eternalizuoja egzistuojančius seksualinius santykius, naudodamasis įvairiomis ideologinėmis frazėmis (taip sutverta dievo; taip yra gamtoje, etc.)

Marksizmas nesiekia sunaikinti konkretaus blogio ar ištaisyti konkretų neteisingumą. Marksizmas egzistuoja tik kaip konfrontacija su blogiu, neteisingumu apskritai. To, žinoma, nereikėtų suprasti naiviai: marksizmas yra konfrontacija su tuo, kas lieka, kuomet mes atsitraukiame nuo konkrečių neteisingumo artikuliacijų; kas lieka, žinoma, yra socialinis antagonizmas, klasių kova; kas lieka, yra kova prieš bet kokią primestą, nesąmoningai suvokiamą žmogaus praktiką; kas lieka, yra kova už sąmoningą (self-conscious) visuomenę, kuri pirmą kartą istorijoje galėtų pastarąją kurti sąmoningai, pagal savo poreikius.

Marksistinė epistemologija, arba kas yra tiesa

Aukščiau minėto žmonijos solipsizmo, be abejo, nereikėtų suvokti, kaip panaikinančio materialią realybę, t.y. kaip teigiančio, kad viskas, kas egzistuoja, yra žmogaus praktika ir visa materiali realybė yra tos praktikos pasekmė. Žmonijos solipsizmo koncepcija designuoja tik tai, kad pati realybė negali pasakyti kokia ji yra, kad viskas, ką mes galime žinoti apie realybę yra žmogiška kontroversija. Kitaip tariant, skirtumas tarp ontologinės ir epistemologinės dimensijų yra konstitutyvus: taip, realybė egzistuoja už žmonijos sąmoningumo, bet realybės egzistavimas už žmonijos sąmoningumo ribų gali būti suvokiamas išimtinai per žmogaus sąmoningumą. Kitaip tariant: tiesa yra praktinis klausimas.

Ką reiškia sakyti, kad tiesa yra praktinis klausimas? Tai reiškia suvokti, kad tiesa – mokslas, žinojimas, etc. – yra epistemologinis klausimas, kuris neatsako į klausimą „kokia realybė yra iš tikrųjų“, bet „kokia realybė yra mūsų praktiniais sumetimais“. Klausimas „kokia realybė yra iš tikrųjų“ yra idealistinis, darantis empiricistinę klaidą (Althusserio prasme), t.y. sutapatinantis realybę su tuo, kaip ta realybė atrodo mūsų galvose. Realybė už mūsų praktinių poreikių ribų yra nediferencijuota masė, vientisas „dalykas“. Šito, žinoma, nereikėtų suprasti pažodžiui – priešingu atveju mes darytume tą pačią empiricistinę klaidą, kalbėdami apie tai, kokia realybė yra „iš tikrųjų“. Viskas, ką turiu omenyje yra tik tai, kad pasaulio diferenciacija į skirtingus objektus yra išimtinai žmogiška kontroversija, t.y. ši diferenciacija egzistuoja tik mūsų praktiniai sumetimais, tik santykyje su mūsų praktine veikla.

Kokia yra „savaime suprantamumo“ reakcija į visa tai? Jei mokslas sako, kad atomai egzistuoja, reiškiasi jie egzistuoja „iš tikrųjų“. Jei aš matau prieš save eglę, kuri skiriasi nuo pušies, reiškiasi, kad šie medžiai yra skirtingi „iš tikrųjų“. Bet tokia reakcija tik parodo kiek daug yra (nepateisinamai) priimama, kaip duotybės. Esmė yra ne ta, kad atomai neegzistuoja iš tikrųjų, bet tai, kad atomų įvardinimas, kaip atomų, yra išimtinai žmogiška kontroversija. Kitaip tariant, kas egzistuoja „iš tikrųjų“ yra tiesiogine to žodžio prasme „kažkas“. Santykyje su mūsų praktine (įskaitant moksline) veikla, mes suteikiame tam „kažkam“ atomo statusą. Bet yra visiškai tikėtina, kad ateityje (dėl mokslo progreso, dėl paradigmos pokyčių, etc) tai, ką mes laikome atomais, įgaus kitą mokslinį statusą. Yra tikėtina, kad tai, ką mes laikome atomais, apskritai nebebus diferencijuojama į atskirą objektą, etc. Žinoma, visa tai neturėtų būti skaitoma kaip reikšminga intervencija į fizikos mokslą. Viskas, ką turiu omenyje yra tik tai, kad realybė pati savaime nesako kokia ji yra „iš tikrųjų“. Viskas, ką mes žinome apie pasaulį, yra mūsų praktinės veiklos rezultatas, kuris neturi nieko bendro su tuo, koks pasaulis yra „iš tikrųjų“. Pavyzdžiui, net ir elementariausia medžių diferenciacija į skirtingas kategorijas, (ar – praktinė/teorinė – taksonomija bendrai), irgi egzistuoja tik santykyje su mūsų praktine veikla (absoliučiai viskas gali būti diferencijuojama į skirtingus objektus [dėl atominės struktūros, skirtingų erdvinių pozicijų, kurias objektai užima tam tikru laiku, etc.], tačiau mes to nedarome, nes tai neturi visiškai jokios reikšmės mūsų praktiniais sumetimais). Todėl galime nesunkiai įsivaizduoti, kad kai kurios pirmykštės bendruomenės nediferencijavo medžių ir viskas jiems buvo tiesiog „medžiai“ (ar „gamta“). Lygiai taip pat mes galime įsivaizduoti visuomenę ateityje, kuri – dėl eventualių procesų, susijusių su jos praktine veikla – nustos diferencijuoti tam tikrus objektus į skirtingas kategorijas, nes praktiniais sumetimais tokia diferenciacija jiems neturės jokios prasmės.

Kitaip tariant, mes net iš principo negalime užduoti klausimo apie tai, kokia realybė yra „iš tikrųjų“, nes toks klausimas sąlygoja mūsų žmogiškų koncepcijų lyginimą su tuo, kokia realybė yra „iš tikrųjų“. Bet mes realybę galime pažinti išimtinai per savo praktinę veiklą, išimtinai per savo žmogiškas koncepcijas. Priešingu atveju, mums net nereikėtų kelti klausimo kaip mūsų koncepcijos atspindi „tikrą“ realybę, nes mes jau turėtume „tikrą“ realybę, kaip vieną iš palyginimo objektų.

Turėtų būti akivaizdu, kad tokia epistemologija atmeta tiesos koncepciją, kaip sąsają tarp Subjekto ir Objekto. Subjektas ir Objektas – kaip transistorinės duotybės – neegzistuoja, nes subjektai ir objektai yra konkrečios praktinės veiklos rezultatas. Kitaip tariant, subjektai ir objektai neegzistuoja už praktinės veiklos ribų, bet yra „sukuriami“ tos veiklos. Pavyzdžiui, būtent todėl yra fundamentaliai klaidinga kalbėti apie Žmogų – kaip transistorinį subjektą (išskyrus visiškas bendrybes, kurios gali padėti teoriniai analizei, bet negali jos pakeisti) – nes viskas kas egzistuoja, yra žmonės konkrečiose istorinėse epochose, t.y. konkrečios praktikos konkrečių socialinių santykių kontekste, kurie suteikia žmogaus koncepcijai bet kokią analitinę reikšmę.

Iš viso to, kas buvo pasakyta, turėtų būti akivaizdu, kad marksizmas neturi nieko bendro su tradicine epistemologija ir jos problemomis. Galime prisiminti, kad tradicinė epistemologija siekia išspręsti „pažinimo problemą“ (problem of knowledge), t.y. siekia surasti tiesos kriterijų, kuris leistų nustatyti ar mūsų teiginiai apie pasaulį yra teisingi ar klaidingi. Bet iš to kas buvo pasakyti aukščiau, turėtų būti akivaizdi esminė tokios „problemos“ sprendinių problema: arba mes teigiame, kad egzistuoja kažkoks trans-žmogiškas standartas, pagal kurį mes galime „matuoti“ teiginių tiesą (kas sąlygoja dogmatizmą, nes toks trans-žmogiškas standartas gali būti pasakytas tik iš žmogiškos perspektyvos, bet negali būti kvestionuojamas, priešingu atveju tai nebūtų tiesos standartas), arba mes teigiame, kad toks standartas neegzistuoja (kas sąlygoja skepticizmą/realiatyvizmą).

Marksizmui tokia problema neegzistuoja, nes marksizmas atmeta Subjekto ir Objekto – kaip transistorinių, prieš-praktinių duotybių – sampratą, kurios reikalauja tradicinė epistemologija. Kitaip tariant, jei tradicinė epistemologija postuluoja Subjektą, kuris prieš save mato Objektą ir kelia klausimą „kaip Subjekto reprezentacijos atitinka Objektą egzistuojantį už šių reprezentacijų“, t.y. kaip mes galime žinoti, kad mūsų objektų reprezentacijos atitinka tai, kokie tie objektai yra „iš tikrųjų“, tai marksistinėje epistemologijoje tokia problema neegzistuoja, nes subjektas ir objektas yra „sukuriami“ praktinės veiklos ir neegzistuoja „prieš“ ją. Paprastai tariant, tradicinė epistemologija užduoda klausimą, kaip mūsų „svorio“ koncepcija atspindi realybę, tuo tarpu marksistinė epistemologija suvokia „svorio“ koncepciją, kaip mūsų praktinio santykio su šia realybe pasekmę.

Supaprastinant šią temą iki minimumo, istoriškai yra dvi pagrindinės tiesos teorijos: koherencijos tiesos teorija (coherence theory of truth) ir korespondencijos tiesos teorija (correspondence theory of truth). Pirmoji teigia, kad tiesa kyla iš nuoseklaus, neprieštaringo loginio sąryšio tarp teiginio ir tam tikros teiginių visumos. Antroji teigia, kad tiesa galime laikyti teiginius, kurie tinkamai „atspindi“ realybę, kurią jie bando apibūdinti. Viena iš pagrindinių problemų su šiomis teorijomis yra ta, kad jos sumaišo (sutapatina) neepistemologinius santykius su epistemologiniais. Koherencijos teorija priima loginį sąryšį tarp teiginių, kaip epistemologinį; korespondencijos teorija priima priežastingumo sąryšį, kaip epistemologinį.

Galbūt visa tai atrodys aiškiau, jei pažvelgsime į paprastą, kasdienį pavyzdį. Įsivaizduokite pačias elementariausias svarstykles (šis pavyzdys, kaip ir didelė dalis šios straipsnio dalies remiasi Wal Suchtingu). Viena vertus, svarstyklės pačios savaime, savo materialioje formoje, yra tik įvairių dalių rinkinys, neturintis jokios funkcijos ir jokios reikšmės už mūsų praktinio poreikio jomis naudotis ribų. Jos įgauna savo funkciją tik tam tikroje teorinėje aplinkoje, išimtinai kurioje tokios koncepcijos kaip „svoris“ įgauna prasmę. Kitaip tariant, svarstyklės turi du neatsiejamus aspektus: materialų ir teorinį. Tačiau nė vienas iš šių aspektų pavieniui nesuteikia epistemologinio sąryšio, t.y. tiesos teorija negali remtis išimtinai tik vienu iš jų.

Taigi, mes norime sužinoti objekto svorį. Mes jį uždedame ant svarstyklių. Svarstyklės dalių padėtis pasikeičia. Tačiau pats savaime šis pokytis svarstyklėse mums nieko nesako, t.y. jis neturi jokios epistemologinės reikšmės. Šis pokytis yra išimtinai materialios priežastingumo struktūros dalis. Tik per teorinę struktūrą – kuri, vėlgi, yra eventuali, susijusi tik su mūsų praktinėmis prerogatyvomis (kitaip tariant, mokslas nėra kažkokia panacėja, leidžianti mums matyti kaip realybė atrodo „iš tikrųjų“) – mes galime interpretuoti šį materialų pokytį svarstyklėse ir tik per teorinę struktūrą šis materialus, priežastingas pokytis įgauna epistemologinę reikšmę.

Taigi, korespondencijos tiesos teorija yra teisi, kad tiesa nėra išimtinai teorinis klausimas, t.y. jis turi tam tikrą sąryšį su „išorine“, materialia (ekstralingvistine) realybe. Tačiau šios teorijos klaida slypi priimant šį priežastingumo sąryšį, kaip epistemologinį. Kitaip tariant, taip, materiali realybė įtakoja mūsų teorijas – mūsų tiesas – bet mūsų teorijos jokia reikšminga prasme „neatspindi“ šios materialios realybės. Koherencijos teorija yra teisi, kad tiesa nėra realybės „atspindžio“ klausimas, bet yra intrateoretinis klausimas. Jos klaida yra manant, kad teorija yra vienintelis faktorius tiesos klausime. Kitaip tariant, jos klaida yra ignoruojant materialią priežastingumo struktūrą, kuri dalinai įtakoja kokie teoriniai teiginiai bus sugeneruojami.

Rizikuodamas sakyti tai, kas yra akivaizdu, turiu pabrėžti, kad kalbant apie tiesą, kaip praktinį klausimą, mes neturėtume suprasti praktinės žmonių veiklos kaip kriterijaus tiesai. Tokia koncepcija reikštų, kad marksizmas priima „pažinimo problemą“ būtent kaip problemą, kai tuo tarpu tokia problema yra išimtinai idealistinė, supainiojanti epistemologiją ir ontologiją. Praktinės veiklos suvokimas, kaip kriterijaus reikštų, kad tiesa „iš tikrųjų“ egzistuoja už praktinės veiklos ribų ir praktinė veikla – kaip gebėjimas kontroliuoti, sukurti, etc. norimą objektą – yra viso labo kriterijus, parodantis ar mūsų koncepcijos yra teisingos „iš tikrųjų“. Bet visa esmė yra tai, kad tiesa nėra nieko daugiau nei praktinis klausimas, t.y. tiesa neegzistuoja už praktinės veiklos ribų ir pastaroji nėra kriterijus tiesai, nes tiesa yra išimtinai praktinis klausimas, neturintis nieko bendro su tuo, kokia realybė yra „iš tikrųjų“ (nes klausimas apie tai, kokia realybė yra „iš tikrųjų“ yra fundamentaliai klaidingas). Tai, be abejo, reiškia, kad marksizmas yra tiek antipozitivizmas, tiek ir antipostpozitivizmas.

Dialektika ir formalizacija

Žmonių praktika ir istorija apskritai (kas yra vienas ir tas pats) nėra statiška, bet nuolat kintanti. Judėjimas, pokytis yra konstitutyvios, aksiomatiškos egzistencijos sąlygos. Statiškos kategorijos, tapatybės, etc., atsiranda „po to“, t.y. tik kaip judesio, pokyčio formalizacija. Būtent todėl, marksizmas nėra ir negali būti dogma, fiksuota teorija, fiksuota metodologija. Marksizmas – kaip dialektinis materializmas – nėra nieko daugiau nei sąmoningumo pokytis kartu su istorija, kartu su žmonių praktika (tiksliau: tai nėra nieko daugiau nei siekis sąmoningai suvokti savo pačių praktiką). Marksizmas gali egzistuoti išimtinai kaip mąstymas, kuris kinta nuolatos, kuris kinta kartu su žmonijos istorija. Marksizmas nėra nieko daugiau nei bandymas išlaikyti savo mąstymą, savo sąmoningumą kartu su istorijos judėjimu bei suvokti, kad absoliučiai viskas yra eventualu ir egzistuoja tik santykyje su praktine žmonių veikla. Būtent todėl didelė dalis šiandienio „marksizmo“ yra mažų mažiausiai bereikšmė, o daug realistiškiau – visiškai reakcinga. Būtent todėl Sovietinis marksizmas neturi nieko bendro su autentišku marksizmu. Išsireiškiant konkrečiau, problema su šiais „marksizmais“ yra ta, kad marksizmas yra formalizuojamas į tam tikras teorijas, į tam tikrus „dėsnius“, į tam tikrą dogmą, kurios reikia laikyti nepaisant visko: nepaisant istorinių pokyčių, nepaisant pakitusių aplinkybių, etc. Tačiau visa marksizmo esmė yra ta, kad marksizmas negali būti formalizuotas; formalizacija yra absoliuti marksizmo anatema, visiška marksizmo priešingybė. Visai tai, be abejo, galioja ir viskam, kas buvo pasakyta šiame straipsnyje: šis straipsnis labai paprastai gali būti formalizuotas į teoriją, į tam tikras taisykles, kurių reikia laikytis norint būti marksistu, norint išvengti ideologijos, etc. Bet visa esmė yra ta, kad tokia teorija, tokios taisyklės neegzistuoja, t.y. neegzistuoja niekas, kas suteiktų kažkokių garantijų, kad mes esame už ideologijos ribų, etc. Būtent todėl Nicos Poulantzas galėjo sakyti, kad jis nėra tikras ar yra marksistas, nes tu niekada negali būti tikras ar tu juo esi. Marksizmą geriausia suvokti kaip nesibaigiantį procesą, kaip nesibaigiančią visa ko kritiką, kaip mąstymą, kuris suvokia visa ko eventualumą. Lygiai dėl tos pačios priežasties šį straipsnį reikėtų traktuoti ne kaip pilnavertį atsakymą į klausimą „kas yra marksizmas?“, bet kaip į viso labo tam tikras indikacijas, tam tikras gaires kovoje su savais demonais.

Žinoma, mūsų postmodernioje, pliuralistinėje epochoje, mes jau galime girdėti šūksnių iš visų kampų: liberalai, libertarai, anarchistai, nacionalistai vienu balsu šaukia, kad marksizmas yra tik marginali nuomonė, o štai jie iš tikrųjų atspindi jokios ideologijos, jokio prietaringumo nebūvimą, tai jie yra gryniausio subjektyvumo įsikūnijimas, tai jie yra už ideologijos ribų, kai visi kiti yra paskendę joje. Tik liberalas žino, kad iš tikrųjų egzistuoja tik individai, o visa kita yra protototalitariniai, ideologiniai bandymai apriboti individo laisvę; tik nacionalistas žino, kad iš tikrųjų egzistuoja tik konkrečios nacijos, išimtinai per kurias individai įgauna egzistenciją ir prasmę, o visa kita yra liberalizmo ir komunizmo paskleisti parazitai, gadinantys sveiką nacijos kūną, etc.

Tačiau pati elementariausia problema su tokiomis doktrinomis yra būtent ta, kad jos yra doktrinos, t.y. formalizuotas sąmoningumas, kuris viską suvokia per nustatytas taisykles, per nustatytus rėmus, trumpai tariant, per ideologiją. Visos šios sąmoningumo struktūros suvokia save, kaip struktūrą, per kurią mes galime matyti realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų. Marksizmo opozicija (minimalistine prasme) joms kyla būtent iš to, kad jos save suvokia kaip struktūras, kaip konkretų sąmoningumą, apskritai kaip kažką. Šie sąmoningumai negali suvokti savo pačių eventualumo, nes vienintelis būdas jiems kažką suvokti yra per save, per savo pačių struktūrą. Pavyzdžiui, dalinai todėl galite matyti aršią reakciją prieš psichoanalizę ar feminizmą reakcionierių tarpe: bet koks bandymas kritiškai suvokti jų sąmoningumą, tai ką jie priima kaip aksiomas, kaip duotybes, jiems yra tolygus sukilimui prieš „normalumą“, prieš sveiką protą, etc.

Tuo tarpu marksizmas nėra fiksuota teorija, nėra fiksuota sąmoningumo struktūra, kuri tik prisidengia grynu subjektyvumu. Marksizmas nėra nieko daugiau nei grynas subjektyvumas, nei niekada nesibaigiantis procesas, neleidžiantis žmonijai turėti jokio didžiojo Kito (ta pačia prasme, kuria mokslas nėra konkretus „kažkas“, bet nepaliaujamas procesas, neturintis jokių ribų). Žinoma, mūsų postmodernioje epochoje, bet koks reliatyvistas gali į visa tai atšauti, kad čia yra tik dar viena nuomonė (suprask, juk Tiesa egzistuoja už mūsų subjektyvumo ribų, tik pats Dievas žino, kaip yra „iš tikrųjų“, kai tuo tarpu mes, mirtingieji, galime turėti tik „nuomones“). Bet marksizmas nepriima reliatyvizmo įrodymo standartų, lygiai taip pat kaip jis nepriima pozitivizmo įrodymo standartų. Reliatyvistui visas šis straipsnis bus tik dar viena nuomonė ir niekas jam negali nieko įrodyti, tol kol jis išliks reliatyvistu (lygiai taip pat kaip religingam žmogui negalima įrodyti, kad Dievas neegzistuoja, tol kol jis išliks religingu). Bet marksizmui nusispjauti į tokius įrodymo standartus, nes vienintelis marksizmo tiesos kriterijus yra žmonių praktika, vienintelis marksizmo tikslas yra pasaulio keitimas, t.y. praktinė kritika remiantis gryno subjektyvumo standartais.

Būtent todėl šis straipsnis bus visiškai bevertis ir bereikšmis tiems, kurie neturi tokių pačių tikslų. Pavyzdžiui, kažkam, kas neužima politinės kairės pozicijų, šis straipsnis neturės jokios prasmės. Lygiai taip pat, kažkam, kas yra kairėje, bet su kaire nemato jokių problemų, jis taip pat bus visiškai bereikšmis (kaip, mind you, ir apskritai bet kokia kritinė, intelektualinė veikla). Jeigu kažkas nemato tikslo ar prasmės kritikuoti savo pačių subjektyvumo, kam jiems reikalingas toks straipsnis, kaip šis? Kitaip tariant, vėlgi, tiesa yra praktinis klausimas.

Konkrečios teorijos yra antraeilis faktas, kuris kyla iš praktinės poreikio pakeisti pasaulį. Lygiai taip pat ir mokslas bendrąją prasme neturi konkrečios metodologijos, konkrečios teorijos, kurią būtų galima pritaikyti visais atvejais. Konkrečios teorijos kyla iš praktinio poreikio kontroliuoti gamtą, iš noro ją manipuliuoti saviems tikslams, etc. Būtent todėl marksizmą galima suprasti kaip socialinės erdvės mokslą, kaip sąmoningumą, kuris siekia suvokti šią erdvę moksliškai. Lygiai taip, kaip mokslas neturi jokio konkretaus atskaitos taško ir jokio baigtinio tikslo (jo tikslas yra niekada nesibaigiantis bandymas manipuliuoti Kitą [gamtą, etc.]), marksizmas taip pat jų neturi. Lygiai taip pat tokie klausimai, kaip kas yra progresyvi/revoliucinė/kairė politika, etc., neturi jokio transistorinio atsakymo, t.y. niekur visatoje nėra parašyta, ką konkrečiai šios politinės srovės designuoja. Tokie klausimai gali būti atsakyti tik atitinkamų praktinių prerogatyvų rėmuose.

Kaip toks praktinis poreikis atrodo praktiškai? Ar gi nėra aksiomatiška, kad visa kairė, nepriklausomai nuo konkrečių ideologinių srovių, etc., nori pakeisti pasaulį, etc.? Čia atsakymas yra pakankamai elementarus: toks praktinis poreikis pasireiškia visišku, besąlygišku siekiu kritikuoti viską, išskersti visas šventas karves, atsisakymu bet kokių garantijų, bet ko, kas yra už žmonių praktinės veiklos ribų. Būtent to dauguma (įskaitant daugumą kairės) nėra pasirengę padaryti, būtent tokios besąlygiškos laisvės dauguma nėra pasirengę prisiimti. Laisvė, tai, kaip jis dažniausiai suprantama, yra būtent kažkokios garantijos, kažkokio didžiojo Kito turėjimas, kuris suteiktų kažkokius nekvestionuotinus, formalius rėmus, kurių kontekste būtų galima elgtis nekritiškai (a la „žmogau, juk visi nori pinigų/sekso/verslo/etc.“). Bet laisvė nėra nemokama. Priešingai tokiai doxai, laisvė yra tolygi aršiausiai savidisciplinai, kuomet kiekviena mintis, kiekvienas judesys, kiekvienas mirktelėjimas yra suvokiamas kritiškai, susiejamas su simboline santvarka, kuomet absoliučiai niekas neegzistuoja už kritikos ribų, kuomet neegzistuoja absoliučiai jokios garantijos. Būtent todėl, marksizmas yra tolygus simbolinei savižudybei, kuomet visas ligšiolinis mėšlas, visos nekritiškos prielaidos yra besąlygiškai išraunamos, visos šventos karvės išskerdžiamos ir iš prieš tai buvusio subjekto nelieka nieko: jokių duotybių, jokių nekritikuotinų įsitikinimų, jokių moralinių jautrumų, etc., kurie iki tol buvo priimti nekritiškai.

Būtent todėl marksizmas yra tapatus, ekvivalentus ateizmui. Kitais žodžiais tariant, tik marksistai gali būti ateistais. Ne todėl, kad tik marksistai gali netikėti religiniais dievais, bet todėl, kad net jei buržua subjektas netikės religiniai dievais, juos netruks pakeisti kiti dievai: Evoliucija ar Gamta, kaip prasmingi procesai; Žmogaus prigimtis; Nacija; Moralė; etc. Visos tokios apeliacijos į didįjį Kitą yra tas pats tikėjimas, t.y. tai tėra skirtingi būdai tvarkytis su tuo pačiu fundamentaliu socialiniu antagonizmu, su jokių garantijų nebūvimu neturint jokio praktinio poreikio šiai socialiniai erdvei suvokti moksliškai, t.y. kritiškai. Pavyzdžiui, nėra absoliučiai nieko, kas padarytų tikėjimą žmogaus prigimtimi ar turėjimą kažkokių moralinių jautrumų gamtos atžvilgiu labiau racionaliu nei tikėjimą Dievu. Tai, kad tikėjimas žmogaus prigimtimi (etc.) šiandien yra traktuojamas, kaip racionalesnis (ar visiškai nekvestionuotinas) nei tikėjimas Dievu tėra eventualus, iš esmės estetinis faktas, kylantis iš konkrečios kapitalizmo epochos aplinkybių. Būtent todėl, nors atvirai religingų žmonių pasaulyje gali mažėti, ši tuštuma ilgai neišsilaiko: ją užpildo įvairiausios metafizinės idėjos, įvairios dvasingumo doktrinos (New Age spirituality, etc.), kurios, fundamentalia prasme, yra ta pati religija, tiesiog labiau priimtina mūsų konkrečioje kapitalizmo epochoje. Visas šis tikėjimas atsiranda iš to, kad buržua subjektai neturi jokio praktinio poreikio suvokti socialinę erdvę kritiškai; bet e pur si muove, socialinė erdvė ir socialinis antagonizmas egzistuoja ir leidžia save pajusti, todėl viskas, kas belieka buržua subjektams, tai tiesiog designuoti šią erdvę ir socialinį antagonizmą ideologiškai, prietaringai.

Todėl jei marksizmas turi bet kokią prasmę, bet kokį tikslą, tai tas tikslas nėra priversti žmones tikėti kažkokia doktrina, dogma, pavadinta „marksizmu“, bet būtent priversti žmones mąstyti patiems, atsisakyti visų garantijų, kurios leistų nekritiškai žvelgti į vieną ar kitą gyvenimo aspektą. Marksizmo tikslas yra parodyti, kad visos garantijos – nepriklausomai nuo to ar jos tai yra kairiųjų ar dešiniųjų garantijos – tėra iliuzijos, būdai nežiūrėti tiesiai į akis konstitutyviam socialiniam antagonizmui, t.y. visuomenės neįmanomumui. Kitaip tariant, marksizmas yra viskas, kas lieka, kuomet yra atsikratoma didžiuoju Kitu.

Kaip jau minėjau: viskas, kas egzistuoja yra nuolatiniame judėjime ir viskas turi būti reprodukuota. Niekas neegzistuoja statiškai (statiškumą sukuria tik mūsų ‘statiškos’ koncepcijos apie nuolat judantį pasaulį). Judesys, pokytis yra pirmapradis, kai tuo tarpu formalus mąstymas suvokia judesį ir pokytį tik kaip priežastingumo rezultatą, t.y. judėjimas formaliam mąstymui yra kažkas, kas yra sukeliamas kažkokios priežasties, bet neegzistuoja pirmapradiškai. Tačiau kaip visa tai atrodo praktiškai, t.y. ką reiškia mąstyti per formalizacijas ir ką reiškia mąstyti dialektiškai? Formalizacija egzistuoja tuomet, kai mes nuolat kintantį, nuolat judantį pasaulį suvokiame per sąmoningumą (teorijas, ideologines koncepcijas, etc.), kuris yra statiškas. Mes mąstome formaliai, kuomet mes manome, kad mūsų idėjos apie pasaulį yra tolygios tam pasauliui, kuomet nuolat kintantis pasaulis yra suvokiamas per kategorijas, kurios pačios nėra kintančios ir jų būtinybė kisti nėra suvokiama sąmoningai.

Pavyzdžiui, jei mes žiūrėdami į pasaulį interpretuojame jį per ideologinę liberalizmo prizmę (žmogaus teisės, individo laisvė, etc.), tai jau yra formalizuotas sąmoningumas, nes liberalizmas yra priimamas kaip transistorinių „taisyklių“ rinkinys, kurio sąryšio su platesniu socialiniu kontekstu mes neturime suvokti sąmoningai, bet viso labo turime šių „taisyklių“ laikytis. Čia visiškai nėra svarbu ar tokia liberali socialinė analizė čia ir dabar yra „teisinga“ ar ne, nes problema slypi tame, kad toks sąmoningumas yra formalizuotas, išlaikantis atstumą tarp pačio subjektyvumo ir taisyklių, kurių tiesiog reikia laikytis. Liberalizmas, žinoma, čia nėra geriausias pavyzdys, nes jis – kaip ideologija – yra iš esmės pasąmoningas reiškinys, todėl čia pateiktas komentaras yra vienpusiškas.

Galbūt geresnis pavyzdys būtų formali logika. Problema su formalia logika nėra ta, kad ji yra kažkokia formalia prasme neteisinga, t.y. ne todėl, kad dialektinė logika sakytų, jog A=/=A, etc., bet ta, kad tai yra formali logika. Kitaip tariant, problema su formalia logika yra ta, kad ji priima šias eventualias, istorines logines taisykles, kurių „teisingumas“ egzistuoja išimtinai santykyje su konkrečia praktine žmonių veikla, kaip transistorines duotybes, kaip kažką, kas atspindi kokia realybė yra „iš tikrųjų“, kaip kažką, kas yra įrašyta pačioje visatos struktūroje. Prastai pagarsėjusios dialektinės logikos opozicija formaliai logikai kyla būtent iš to, kad formali logika yra formali logika, t.y. logika, kuri yra formalizuota, sukaulėjusi; logika, kuri nesupranta savo paties eventualumo, bet priima save, kaip Tiesą.

Kitaip tariant, mes mąstome formaliai, kuomet mūsų priėjimas prie pasaulio, prie savo praktinės veiklos, etc. egzistuoja tik per dalykus, kurie yra suvokiami, kaip išoriški mūsų subjektyvumui, o ne kaip išimtinai praktiški, egzistuojantys tik santykyje su mūsų praktine veikla. Todėl neužtenka, kaip, pavyzdžiui, daro postpozitivistai, pripažinti, kad mūsų pažinimas yra eventualus ir nuolat kintantis, nes postpozitivistų suvokime, mūsų pažinimas yra kintantis santykyje ne su praktine žmonių veikla, bet santykyje su „objektyvia tiesa“.

Visa tai nėra tik abstraktūs filosofiniai argumentai, neturintys nieko bendro su politine praktika. Visa esmė yra ta, kad nesugebant keisti savo sąmoningumo kartu su istorijos pokyčiais (nesugebant savo praktinės veiklos suvokti sąmoningai, moksliškai), kairioji politinė praktika tampa impotentiška ir tiek, kiek ji yra veiksminga, ji yra veiksminga dėl priežasčių, kurios nėra sąmoningai suvokiamos šios veiklos subjektų. Per pastaruosius dešimtmečius mūsų socialinė struktūra fundamentaliai pasikeitė: mes kalbame apie neofeodalizmą, mes kalbame apie potencialius subjektyvumo struktūros pokyčius dėl naujųjų technologijų (pvz. vien toks klausimas kaip „ką reiškia būti žmogumi?“ tampa intelektualiai reikšmingu), mes kalbame apie alt-right ir neofašistinį judėjimą bendrai, mes kalbame apie politinę erdvę, kurioje fašizmas vis labiau tampa normalizuotu fenomenu, mes kalbame apie augantį anti-englightenment sentimentą (net ir tarp nominalių kairiųjų), etc., etc. Tačiau kairė – dėl savo nesugebėjimo išsilaikyti kartu su istorija – visus šiuos fenomenus gali designuoti tik ideologiškai, sąmoningai jų nesuvokiant.

Problema, be abejo, nėra (tik) ta, kad kairė neturi atsakymų į šiuos klausimus, į šias problemas (niekas kairėje šiuo metu jų neturi). Problema yra ta, kad kairei šios problemos net neegzistuoja, kaip problemos. Todėl, pavyzdžiui, infantilių protestų organizavimas tampa praktiškai svarbesniu klausimu nei bandymu suvokti bent dalį mūsų kapitalizmo epochos, etc.

Epilogas, arba kas yra komunizmas?

Sugrįžtant prie ideologijos ir jos kritikos, dabar galime pabandyti atsakyti į klausimą, kurį iškėliau į jį neatsakydamas praėjusiame straipsnyje: iš kokios pozicijos įmanoma užsiimti nuoseklia ideologijos kritika? Būtent iš „tuščios“ pozicijos, kuri identifikuoja save su socialiniu antagonizmu, su didžiojo Kito neegzistavimu. Ta pozicija yra „tuščia“, nes ji nesiūlo ideologinės kritikos iš kitos ideologinės perspektyvos, t.y. ji nesiūlo pakeisti vieną didįjį Kitą kitu, bet sąmoningai suvokia, kad didysis Kitas apskritai neegzistuoja.

Būtent todėl yra klaidinga suvokti komunizmą (ar bent jau kas istoriškai buvo juo laikoma), kaip „visuomenę be klasių, pinigų ir valstybės“. Formaliai toks apibūdinimas yra teisingas, bet praktiškai jis yra fundamentaliai klaidingas, jei nesuvoksime tokios visuomenės, kaip antraeilio fakto, kaip pasekmės. Kieno pasekmės? Pasekmės to, kas komunizmas yra: sąmoninga (self-conscious) visuomenė; žmonija, kuri gali sąmoningai kurti istoriją. Tai yra visuomenė, kurios raison d’être yra nesibaigiantis, nepaliaujamas Kito (gamtos, pasąmonės, etc.) kolonizavimas. Kitaip tariant, komunizmas praktiškai atspindi tai, ką marksizmas suvokia intelektualiai: socialinio antagonizmo konstitutyvumą ir būtinybė su juo identifikuotis sąmoningai visuomenei.

Be šio suvokimo, suvokiant komunizmą kaip viso labo „visuomenę be klasių, pinigų ir valstybės“, suvokiant ją, kaip elementarią siekiamybė, komunizmas tampa ne daugiau nei utopija, nei ideologija. Ne todėl, kad tokia visuomenė nėra įmanoma, bet todėl, kad ji nėra suvokiama dialektiškai, t.y. kaip kažkas, kas turi būti reprodukuota per savo (sąmoningą ar nesąmoninga) santykį su socialiniu antagonizmu. Didžiausia kvailystė yra manyti, kad visuomenė (ar bet kas kitas) gali tiesiog egzistuoti, lyg jos reprodukcija net nebūtų faktorius. Būtent todėl mąstymas apie rasizmą, apie seksizmą, etc., kaip apie dalykus, kurie tiesiog egzistuoja – kaip įpročiai, kaip istorinis palikimas, etc. – yra fundamentaliai klaidingas.

Kas yra marksizmas?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *