Ideologija yra viena iš tų archajiškų koncepcijų, kuri tariamai neturi nieko bendro su mūsų postideologine epocha. Simptomatiška, kad kuomet Slavojus Žižekas kūrė savąjį The Pervert’s Guide to Ideology, režisierė prašė jo pakeisti žodį „Ideology“ filmo pavadinime į mūsų visuomenei aktualesnę formuluotę. Iš kur kyla ši pozicija, kad mes gyvename postideologinėje epochoje ir ideologinė kritika nebėra efektyvi? Neliečiant teorinių problemų su ideologijos koncepcija, ideologijos efektyvumas reikalauja, kad žmonės mažų mažiausiai aktyviai tikėtų – idėjomis, viešosiomis institucijomis, etc. – tuo tarpu mūsų epocha pasižymi besąlygišku cinizmu: niekas nebetiki jokiais idealais ir jokiomis institucijomis; visi žino, kad visur slypi kažkieno interesai; visi žino, kad viskas yra dėl „valdžios, sekso ir pinigų“. Todėl ideologijos kritikai nebėra ką demistifikuoti: visi ir taip puikiai žino „kaip yra iš tikrųjų“; niekas nebetiki jokiais grandioziniais ideologiniais naratyvais. Dabar mes visi esame postideologiniai cinikai. Tokia, daugiau ar mažiau, yra šiandieninė doxa.

Žinoma, jei mes suprasime ideologiją, kaip fenomeną, kuris išimtinai susijęs su sąmoningumų (consciousness), tuomet tokia pozicija negali pasirodyti neteisinga. Tačiau tam, kad suprastume kodėl ideologija dar niekada nebuvo tokia visa apimanti ir kodėl mes tikime labiau nei bet kada nepaisant mūsų cinizmo, reikia atsikratyti idėjos, kad ideologija yra viso labo sąmoningumo klaida, iškraipanti realybę. Dar konkrečiau: būtina atsikratyti idėjos, kad sąmoningumas užima centrinę ir dominuojančią vietą kalbant apie ideologiją.

Ideologija ir pasąmonė

Kiekviena visuomenė tam, kad galėtų save reprodukuoti, privalo „užverbuoti“ socialinius agentus per ideologinę interpeliaciją. Kitaip tariant, mes – kaip socialiniai agentai – niekada jais netampame spontaniškai, bet visuomet esame užverbuojami, kaip agentai. Užverbuojami kieno? Louiso Althusserio atsakymas: Ideologinių Valstybės Aparatų (Ideological State Apparatuses). Slavojaus Žižeko atsakymas: didžiojo Kito (big Other). Tačiau mūsų tikslams, iš esmės šie atsakymai yra vienodi, viso labo išreiškiami skirtingame modalume.

Ką visai tai reiškia? Mūsų socialinės tapatybės neatsiranda iš niekur, t.y. neatsiranda iš mūsų pačių vidinių idėjų, poreikių, geismų, etc., bet yra suformuojamos simbolinės santvarkos (symbolic order), kaip visuotinumo, erdvėje. Pavyzdžiui, tam, kad būtų galima identifikuotis kaip verslininkui ir geisti to, ko geidžia verslininkas, reikalinga socialinė (materiali) ir simbolinė struktūra, kuri leistų egzistuoti verslininko Subjektui (verslininko archetipui), į kurį pažiūrėję mes galėtų pasakyti „taip, tai aš! Tai visada buvau aš!“. Kitaip tariant verslininko archetipas (įskaitant ir materialias socialines struktūras, susijusias su verslininko tapatybe: įmonės, privati nuosavybė ir atitinkami įstatymai, buržua spauda ir edukacinis aparatas, etc.) yra pirminis faktas, kuris „po to“ sukuria verslininką, kaip socialinį agentą. Lygiai taip pat ir šeima – kaip simbolinė ir materiali struktūra – atsiranda „prieš“ „šeimos žmogų“, kaip socialinį agentą, etc.

Išsireiškiant radikaliau: be simbolinės santvarkos negali egzistuoti niekas, kas yra išimtinai žmogiška; simbolinė santvarka yra tai, kas padaro žmogų žmogumi, o ne gyvūnu. Mes galime egzistuoti išimtinai per simbolinę santvarką. Kitaip tariant, mes – kaip socialiniai agentai – nesame pirminis ontologinis faktas; priešingai, mes esame efektas („pasąmoninių“) procesų, kurie vyksta už mūsų nugarų. Contra liberalizmui, visi mūsų asmeniškiausi troškimai, geismai, poreikiai, etc. nėra individualūs, t.y. jie nekyla iš mūsų pačių, kaip savarankiškų (self-sufficient) socialinių vienetų (ar juolab „žmogaus prigimties“), bet yra išimtinai socialinė kontroversija.

Žinoma, intuityviausia reakcija į visa tai yra „bet aš nesu tik socialinių tapatybių rinkinys, aš esu kur kas sudėtingesnis subjektas!“. Tokia reakcija tik pademonstruoja ideologinės interpeliacijos sėkmę: ideologinė interpeliacija pavyksta ne tuomet, kai mes visiškai susitapatiname su savo socialinėmis rolėmis, bet tuomet, kai mes įsivaizduojame, kad mes esame „kažkas daugiau“ nei šios socialinės rolės. Būtent tas „kažkas daugiau“ leidžia be didesnių skrupulų vykdyti primestus socialinius imperatyvus. Socialinis agentas, kuris visiškai susitapatintų su savo socialine role negalėtų tinkamai funkcionuoti.

Ką bendro visa tai turi su ideologija? Visų pirmiausia tai pademonstruoja, kad mūsų santykis su simboline santvarka – ir su realybe plačiausia šio žodžio prasme – nėra išimtinai sąmoningas. Tai savo ruožtu reiškia, kad ideologija taip pat negali būti suvokiama kaip išimtinai sąmoningas efektas, kaip viso labo „klaidinga sąmonė“, kaip paprasčiausia klaida, kurią būtų galima ištaisyti, kaip kad yra pataisoma kažkieno netaisyklinga kalba. Priešingai, ideologija yra išimtinai „pasąmoninis“ fenomenas. Ideologija egzistuoja ne tame, ką mes galvojame, bet tame, ką mes darome.

Ideologija, kaip praktinė veikla

Galbūt geriausias pavyzdys, iliustruojantis aukščiau pateiktą tezę būtų Sovietinis subjektas. Toks subjektas, ypatingai vėlyvojoje Sovietų Sąjungoje, buvo visiškas cinikas: jis puikiai gebėjo atpažinti sovietinę propagandą bei mokėjo skaityti tarp eilučių; jis netikėjo jokiomis sovietų valdžios deklaruojamomis vertybėmis ir puikiai matė kyšančias nomenklatūros ausis po kiekviena valdžios aliuzija į bet kokias vertybes; viso to pasekoje, jis buvo nusistatęs prieš sovietinę valdžią, galbūt jos nekentė, galbūt privačiai ją keikė, galbūt privačiai elgėsi priešingai, nei reikalavo sovietų valdžia. Privatus gyvenimas buvo jo šventovė, kurioje jis galėjo – iki tam tikro lygmens – gyventi taip, kaip nori, nepaisant sovietinės propagandos ir nepaisant sovietinės sistemos deklaruojamų vertybių. Galbūt toks cinikas netgi matė savo privatų gyvenimą kaip tylų protestą, kaip tylų sovietinės sistemos sabotažą.

Bet nepaisant visko, šis ciniškas sovietinis subjektas viešai elgėsi pagal visus sovietinius reikalavimus: jis dalyvavo visose sovietinėse šventėse, entuziastingai dainavo sovietines dainas, savo rankomis mojavo raudoną vėliavą, etc. Kitaip tariant, šis subjektas, nepaisant viso savo ciniškumo elgėsi taip lyg jis būtų tikėjęs sovietine sistema. Ir čia galime pamatyti cinizmą, kaip savo priešingybę – kaip besąlygišką tikėjimą.

Kitaip tariant, priešingai nei manė cinikas, jo cinizmas nebuvo kažkas, kas trukdė sovietinei sistemai funkcionuoti, bet buvo integrali sovietinės sistemos dalis. Toks cinizmas nebuvo antisovietiška ideologinė pozicija, bet buvo sovietinė pozicija par excellence. Sovietinė valstybinė ideologija jau buvo inkorporavusi šį cinizmą savyje, tad tokia ciniška opozicija sovietinei ideologijai jau buvo sovietinės ideologijos dalis. Cinikas, kuris manė, kad viską permato kiaurai, kuris manė, kad tyliai oponuoja sovietinei sistemai, iš tikrųjų buvo tobulas sovietinis subjektas, kuris, nepaisant visko, elgėsi taip, lyg būtų nuoširdžiai tikėjęs.

Ar nėra akivaizdu, kad priešingai tokiai tariamai opozicijai, iš tikrųjų subversyvi opozicija galėjo egzistuoti per visišką identifikaciją su sovietinėmis vertybėmis? Priešingai cinizmui, kurį sovietinė valdžia visiškai toleravo, visiška identifikacija su tariamomis sovietinėmis vertybėmis buvo suvokiama kaip didžiausia antisovietinė – trockistinė, anarchistinė, etc. – pozicija. Jei sovietų valdžia deklaruoja „žmonių valdžią“, daug subversyviau yra priimti „žmonių valdžią“ pažodžiui ir paklausti sovietų valdžios tai kur yra ši žmonių valdžia, užuot ciniškai nurašius šias deklaracijas elementariausiai propagandai.

Trumpai tariant ir apibendrinant abstrakčiau, esminė – ideologinė – klaida, kurią tokia ciniška pozicija parodo visame gražume, yra nesugebėjimas įtraukti savo pačių pozicijos į tai, kam mes oponuojame; nesugebėjimas įtraukti mūsų pačių pozicijos į platesnį simbolinį/ideologinį kontekstą. Mūsų opozicija – mūsų pačių idėjos, subjektyvios pozicijos, etc. – jau gali būti valdžios žaidimo dalis. Kitaip tariant, opozicijos, subversyvumo – ir mūsų tikslams, be abejo, kairės politikos apskritai – klausimas niekada negali būti išimtinai subjektyvus, t.y. tai negali būti prieš-teoretinis „savaime suprantamų“ subjektyvių pozicijų klausimas, nes tokios pozicijos dažnai pasirodo jau esančios valdančiųjų žaidimo dalimi.

Kita išvada, kurią galime padaryti, yra jau minėtasis praktinės veiklos pirmumas santykyje su subjektyviomis idėjomis apie šią veiklą. Iš esmės nėra svarbu ar subjektas tiki tuo, ką daro ir nėra svarbu kokias idėjas apie savo veiklą jis turi savo galvoje, jei jis elgiasi taip, lyg tikėtų tuo ką daro. Kitaip tariant, tokios subjektyvios pozicijos gali būti racionalizacijos, leidžiančios elgtis priešingai „tikriems“ žmogaus įsitikinimams. Pateikiant kiek obsceniška pavyzdį, Tonis Blairas, priimdamas sprendimą apie įsiveržimą į Afganistaną, galėjo galvoti, kad nepaisant to, kad jis priima šį sprendimą, kuris neabejotinai prives prie tūkstančių nekaltų žmonių žūties, jis nėra blogas žmogus; priešingai, jis yra geras, dievobaimingas krikščionis, kuris užjaučia nekaltuosius, meldžiasi už taiką pasaulyje, etc. Bet turėtų būti akivaizdu, kad šios mintys apie tai, koks aš esu „iš tikrųjų“, apie tai, kad aš esu „geras žmogus“, kad aš esu „kažkas daugiau nei mano priimami politiniai sprendimai, nei mano praktinė veikla apskritai“, yra antraeiliai – ir fundamentaliai ideologiniai – faktai, būtent kurie ir leido Toni Blairui priimti sprendimus, kuriuos jis priėmė. Todėl šios mintys yra fundamentaliai ideologinės, net jeigu jos yra visiškai faktiškai teisingos.

Tikėjimas per Kitą

Viena iš išvadų, kurias galime padaryti iš to, kas buvo pasakyta aukščiau, yra tai, kad mes galime ne tik tikėti, bet ir tikėti per Kitą.

Žižeko anekdotas apie garsų mokslininką Nielsą Bohrą tobulai perteikia šią idėją:

užsukęs į svečius kolega mokslininkas nustebo virš Bohro kaimo namo durų pamatęs arklio pasagą ir šūktelėjo netikįs prietaru, esą pasagos atbaido nuo namų piktąsias dvasias; į tai Bohras atkirto: „Aš irgi netikiu. Bet laikau ją čia, nes man sakė, kad ji veikia net jeigu ja netikima.“ Taip šiandien funkcionuoja ideologija: niekas į demokratiją ar teisingumą nežiūri rimtai, visi žinome jų sugedusią (corrupted) prigimtį, bet dalyvaujame juose, demonstruojame tikėjimą jais, kadangi darome prielaidą, kad jie veikia, net jeigu mes jais netikime.

Mes subjektyviai netikime, nes mūsų vietoje tiki Kitas, t.y. jis tiki už mus, todėl nors mes ir netikime, mes elgiamės taip, lyg tikėtume (subjektyviai). Ideologija šioje pozicija slypi subjektyviame atsiribojime nuo to, kas iš esmės yra to subjektyvumo dalis.

Būtent todėl buržua cinikas (sugrįžtant prie straipsnio pradžios) – vidutinis vėlyvojo kapitalizmo subjektas – nepaisant savo cinizmo (o tiksliau būtent dėl jo) yra paskendęs ideologijoje. Nepaisant to, kad cinikas netiki jokiomis vertybėmis ir jokiomis viešosiomis institucijomis, jis elgiasi taip, lyg tikėtų, nes už jį tiki Kitas. Iš esmės tokia ciniška pozicija yra efektyviausias ir paprasčiausiais būdas tikėti buržua visuomenės deklaruojamomis vertybėmis ir joje egzistuojančiomis institucijomis (tikėti buržua visuomene tout court). Cinizmas, be kita ko, visuomet presuponuoja visą aibę ideologinių, „savaime suprantamų“ faktų, kurie veikia visiškai neskaidriu ir intuityviai nesuprantamu būdu.

Ar gi šiandien mes nebūtume visiški kvailiai, pajuokos objektai, jei mes viešai pareikštumėme, kad mes tikime buržua idealais, etc.? Ar gi nebūtų kažko sunkiai suvokiamo, jei nepaisant visos visiems gerai žinomos viešųjų institucijų korupcijos, mes pasakytume, kad mes tikime šiomis institucijomis? Kad mes tikime demokratija nepaisant visų manipuliacijų, spaudos vienašališkumo, etc.? Tokia pozicija ne tik sukeltų juoką, bet ir pats subjektas negalėtų paprastai egzistuoti socialinėje erdvėje. Būtent todėl buržua cinikas yra tobulas buržua visuomenės subjektas (nepaminit visų kitų priežasčių, kuriuos padaro cinizmą išimtinai reakcinga sąmoningumo pozicija): jis gali elgtis taip, lyg tikėtų (jo praktinė veikla iš esmės gali nesiskirti nuo tikinčio subjekto veiklos), bet jis gali „išsaugoti veidą“ neidentifikuodamas su savo tikėjimu, t.y. deleguodamas jį Kitam.

Aiškumo dėlei šį argumentą galime pademonstruoti ir per kasdienį, nepolitinį pavyzdį. Įsivaizduokime subjektą, kuriam nerūpi jo atlyginimo dydis (ar tas faktas, kad jis neturi darbo). Jis niekada nesprendžia apie žmonių vertę iš jų atlyginimo dydžio, jis niekada nesidomi tokiais dalykais, nes jam jie paprasčiausiai nerūpi. Tuomet toks subjektas yra įžeidžiamas (tyčia ar netyčia) dėl to, kad jis uždirba mažai (ar neuždirba visai). Tokioje situacijoje galime įsivaizduoti tokį mąstymo procesą: „Žinoma, man mano atlyginimo dydis visiškai nerūpi, tai nėra kažkas, kas man sukelia neigiamų emocijų. Tačiau jam tai rūpi. Nors aš neįsižeisčiau (nes man nerūpi), jis nori, kad aš įsižeisčiau“ etc. Todėl nepaisant to, kad niekam nerūpi jo atlyginimo dydis (jį įžeidęs asmuo galėjo tą padaryti netyčia), muštynės/ginčas vis tiek gali įvykti. Kitaip tariant, nepaisant to, kad niekas netiki, materialiai sekantys įvykiai yra tokie, lyg visi tikėtų. Kodėl? Todėl, kad nors abi pusės tuo netikėjo, abiem pusėm tai nerūpėjo, kas tikėjo ir kam rūpėjo buvo didysis Kitas, t.y. simbolinė santvarka, kurioje viskas įgauna prasmę. Kitaip tariant, mūsų įsivaizduojamas subjektas galvojo: „žinoma, kad man nerūpi mano atlyginimo dydis, bet ar jie žino, kad man tai nerūpi?“ Būtent taip veikia ideologija: ne per sąmoningą tikėjimą, bet per didįjį Kitą, per mūsų praktinę veiklą, kurios esmė slypi ne mūsų idėjose apie šią veiklą, bet trans-subjektyvioje simbolinėje erdvėje. Todėl fašistas gali galvoti, kad žydai/musulmonai/etc. nėra grėsmingi, bet tuo pat metu jis taip pat gali galvoti, kad nepaisant jo individualių įsitikinimų, nepaisant jo žinojimo, kad žydai/musulmonai/etc. nėra grėsmingi, jie vis tiek siekia sunaikinti vakarų civilizaciją…

Būtent todėl yra integralu kelti klausimą kaip mūsų sąmoningumas siejasi su platesniu Kito diskursu. Būtent todėl neužtenka turėti vien tik sąmoningos opozicijos kapitalizmui, bet būtina kelti klausimą kokia yra tos opozicijos struktūra, kaip ji siejasi su platesniu Kito diskursu, kaip (ar) ji prisideda prie kapitalizmo reprodukcijos, etc. Pavyzdžiui – kalbant kiek ciniškai – mes galėtume įsivaizduoti hipotetinį (pasąmoninį) pokalbį tarp valdančiosios klasės ir kairė opozicijos jai imperializmo kontekste (ar taupymo reformų kontekste, ar darbo kodeksų liberalizmo kontekste, ar…), kuriame valdančioji klasė pasakytų, kad jie imsis karo veiksmų prieš Vidurio Rytų šalis, o kairė opozicija tuomet turėtų tiesiog susirinkti savo vėliavas, plakatus ir keletą dienų protestuoti. Tokiu būdu visi lieka patenkinti: valdančioji klasė gali užsiimti savo imperialistine veikla, o kairė galės jaustis, kad jie padaro savo pilietinę ir politinę pareigą išreikšdama savo nepasitenkinimą ir opoziciją… Galbūt kažką tokio galėjome įžvelgti Džordžo Bušo atsakyme, kai paklaustas apie protestus prieš jo karą, jis atsakė „nuostabu, būtent galimybę rengti tokius protestus mes ir norime sukurti Vidurio Rytuose!“.

Ideologija, kaip integralių dalių eksternalizacija

Todėl iš viso to išplaukia dar vieną išvada apie ideologijos mechaniką: mes esame paskendę ideologijoje, jei nesugebame subjektyviai prisiimti to, kas yra fundamentaliai mūsų subjektyvumo dalis, t.y. mes esame ideologijoje, kuomet mes eksternalizuojame integralią dalį savo pačių subjektyvumo Kitam. Lygiai taip pat ideologija veikia ir kuomet kalbame ne tik apie gryną subjektyvumą, t.y. ideologija veikia eksternalizuojant kažką, kas yra integrali sistemos dalis.

Turbūt geriausias to pavyzdys būtų kapitalizmo krizė. Šios krizės yra integrali kapitalistinės sistemos dalis, t.y. jos kyla dėl pačio kapitalizmo veikimo principų, tačiau buržua ekonomistai (ir buržua subjektai apskritai) šias krizes laiko kažkuo, kas – dėl vienokių ar kitokių, bet visuomet eventualių priežasčių – paveikė puikiai funkcionuojančią ir harmonišką sistemą iš išorės. Pavyzdžiui, net ir aukščiausio lygmens ekonominių mokslų studijose ir atitinkamose valstybės institucijose yra naudojami DSGE modeliai, kurie ekonomines krizes interpretuoja ir suvokia, kaip išorinius šokus, kaip eventualius, nebūtinai paaiškinamus nutikimus, kurie tuomet vienaip ar kitaip paveikia visą ekonominę sistemą…

Tokių pavyzdžių galime rasti visur: pavyzdžiui, elementariausias „neišsivysčiusių, besivystančių, išsivysčiusių“ šalių diskursas jau yra ideologiškas. Kodėl? Nes jis neleidžia suvokti kaip „neišsivysčiusios“ ar „besivystančios“ šalys yra integrali „išsivysčiusių“ šalių egzistavimo sąlyga. Toks diskursas sukuria iliuziją, kad „išsivysčiusios“ šalies statusas yra egzistencinis standartas; statusas, kurio kitos šalys nepasiekė dėl įvairiausių istorinių, (geo)politinių, etc. aplinkybių, kurios visuomet yra suvokiamos kaip eventualios.

Bet realybė yra tokia, kad nėra iPhone be karo Konge; nėra pigių drabužių ir įperkamo maisto be skurdo ir vergovės „neišsivysčiusiose“ šalyse; nėra „išsivysčiusių“ šalių gerovės be „neišsivysčiusių“ šalių socialinių katastrofų, etc. Kaip sakė Lacanas „tikrovėje netrūksta nieko“. Kitaip tariant, visos šalys, nepriklausomai nuo jų ekonominio statuso, egzistuoja viename visuotinume, vienoje simbolinėje santvarkoje, kuri išimtinai suteikia prasmę visiems „per daug“ ir „per mažai“. Todėl koncepcija, kad ši ar kita šalis yra „nepakankamai išsivysčiusi“ jau netiesiogiai pademonstruoja sąmoningai nesuvokiamą simbolinę santvarką, kaip visuotinumą, kurioje ši ar kita šalis gali būti suvokiama kaip „nepakankamai išsivysčiusi“. Vienas iš ideologinės kritikos tikslų yra būtent pademonstruoti šias ideologines prielaidas.

Pereinant į kiek aktualesnį – politinį – lygmenį, galime pamatyti identišką ideologinę „klaidą“ ir tam tikroje politinėje praktikoje. Pavyzdžiui, feminizmo srovės, kurios kovoja už moters teises, bet priima (buržua) moteriškumą kaip duotybę, kaip atskaitos tašką jų kovoms, yra fundamentaliai ideologinės, nes nesuvokia to, kaip tas moteriškumas „už kurį“ yra kovojama, yra integrali moters priespaudos dalis. Pavyzdžiui, smurtas prieš moteris nėra tik eventualus reiškinys, kuris gali nustoti egzistuoti išlaikant tą pačią socialinių lyčių galios balansą, tas pačią socialinių lyčių struktūrą; priešingai, smurtas prieš moteris yra moteriškumo, kaip socialinio fenomeno, pasekmė. Lygiai taip pat ir fašizmas nėra eventualus procesas, su kuriuo galima susitvarkyti kapitalistinės struktūros rėmuose; priešingai, fašizmas yra fenomenas, kuris kyla iš imanentinių antagonizmų kapitalistinės sistemos struktūroje. Būtent todėl Maxas Horkheimeris ištarė savo garsią frazę: „kas nėra pasirengęs kalbėti apie kapitalizmą, taip pat turėtų nekalbėti apie fašizmą.“

Galiausiai, šioje vietoje galime uždėti kiek daugiau substancijos tam, ką išsakiau šiandien egzistuojančios kairės atžvilgiu pastarosios kritikoje. Viena iš problemų su šiandienine kaire yra ta, kad opozicija (kapitalizmui, valstybei, neoliberalizmui, etc.) yra išsakoma iš labai komfortabilios pozicijos, kuri sąlygoja atitinkamą „normalumo“ jausmą. Kuomet, pavyzdžiui, fašizmas ar neoliberali politika (etc) yra suvokiama, kaip viso labo tam tikras išorinis veiksnys, paveikiantis „normalią“ visuomenę (ar „normalios“ visuomenės idėją). Problema, žinoma, yra ta, kad tas normalumo jausmas jau gali būti problemos dalimi; problemos, prieš kurią yra kovojama. Vėlgi, rizikuojant dar kart pasikartoti: nėra jokios pre-teorinės, savaime suprantamos politinės pozicijos, kuri garantuotų kažkokį teigiamą rezultatą ar garantuotų, kad ta pozicija iš tikrųjų atspindi bet kokią reikšmingą kairę politiką.

Visa tai, žinoma, yra vienas iš pavyzdžių, ką turėjau omenyje rašydamas, kad ideologija egzistuoja per mūsų nesugebėjimą įtraukti savo pačių pozicijos į platesnį simbolinį kontekstą. Todėl galbūt pagrindinė ideologijos terpė (bent jau vienoje ideologijos formoje) yra būtent tarp to, ką sakome (enunciated content) ir pozicijos iš kurios tą sakome (position of enunciation). Būtent todėl mes galime būti ideologijoje net jei faktiškai sakome tiesą, nes svarbu yra ne tai ar mes sakome tiesą, bet tai, kaip ši tiesa siejasi su pozicija, iš kurios mes ją išsakome.

Ideologija ir faktai

Ideologija niekada nesako „aš esu ideologija“; ji veikia per sąmoningai nesuvokiamus procesus. Ideologija (praktiškai ar konceptualiai) designuoja realybę, bet – skirtingai nei mokslas – nesuteikia jokio mechanizmo tai designuojamai realybei suvokti. Mes žvelgiame į realybę ir matome tam tikrus dalykus. Bet tai, kaip tie dalykai yra automatiškai fiksuojami mūsų sąmonėje, yra visiškai neskaidrus procesas, kurio mes jokia sąmoninga prasme nesirenkame. Pavyzdžiui, pamatę smurtą prieš kitos seksualinės orientacijos žmogų, mes galime automatiškai interpretuoti šį įvykį, kaip tolerancijos stokos problemą. Bet tokia pozicija yra ideologiška, nes ji nesuteikia absoliučiai jokių būdų, jokių mechanizmų suvokti kodėl tai yra (t.y. kodėl mes šią realybę suvokiame kaip) tolerancijos problema, o ne, pavyzdžiui, emancipacijos, kapitalistinių gamybos ar seksualinių santykių, etc. problema. Kitaip tariant, ideologija slypi ne tame, kad mes pasirenkame traktuoti šias problemas, kaip tolerancijos (etc) problemas, bet būtent tame, kad mes niekada to nesirinkome!

Todėl galbūt pagrindinė ideologinė frazė yra „leiskim faktais kalbėti patiems už save!“, „jūs patys pažiūrėkit, kaip yra!“, etc. Nes faktai niekada „nekalba patys už save“. Radikalia prasme faktai apskritai neegzistuoja, nes kiekvienas faktinis teiginys turi visą aibę ideologinių presupozicijų, išimtinai kurių dėka faktiniai teiginiai įgauna savo „savaime suprantamumo“ statusą („juk akivaizdu, kad taip yra, pats pažiūrėk!“). Ideologijos (savi)kritikos (ir didele dalimi filosofijos apskritai) esmė yra būtent išryškinti, ištraukti į dienos šviesą presupozicijas, kurias mes nuolatos darome, patys to nesuvokdami.

Pavyzdžiui, vienoje diskusijoje buvo problematizuotas kairiųjų aktyvistų Lietuvoje skaičius, t.y. argumentas buvo toks, kad mes užsiimame tokia veikla, kokia užsiimame, nes mūsų yra mažai, o jei būtų daug, tai užsiimtume kitokia veikla. Bet toks argumentas yra fundamentaliai ideologiškas, nes aktyvistų skaičiui yra automatiškai suteikiamas kažkoks „savaime suprantamumo“ statusas („mes darom X, nes mūsų yra mažai; pats pasižiūrėk kiek mūsų nedaug!“). Tačiau aktyvistų skaičius pats savaime nereiškia nieko, todėl čia galime matyti tą pačią ideologijos struktūrą: tam tikra realybės dalis yra designuojama (kairieji daro X…), bet vietoj konceptualaus šios veiklos suvokimo yra pateikiamas ideologinis pseudopaaiškinimas (…nes jų yra mažai).

Kiek platesniame kontekste, būtent todėl, kad ne tik tam tikra mūsų veiklos dalis, bet visa socialinė erdvė yra atiduodama šunims, šiandien mes matome augantį New Age spiritualistinio mėšlo populiarumą bei įvairiausių reakcingų, antidemokratinių idėjų augimą (evoliucinė psichologija, žmogaus prigimties koncepcijos, gyvūnų teisės, etc.). Socialinė erdvė yra nuolatos konceptualiai ir praktiškai designuojama, tačiau neturint nuoseklaus teorinio suvokimo apie šią erdvę, viskas kas lieka, tai tiesiog suvokti ją prietaringai, t.y. ideologiškai, sukuriant „savaime suprantamumo“ iliuziją („ei, žmogau, juk tokia mūsų prigimtis“).

Čia ir vėl galime trumpai sugrįžtant prie mano anksčiau išsakytos kairės kritikos. Pagrindinė šiandieninės kairės problema yra būtent ta, kad ji neturi jokio mokslinio suvokimo ne tik apie savo veiklą, bet ir apie socialinę erdvę apskritai: yra užsiimama kažkokia veikla, bet nėra suteikimas joks mechanizmas šiai veiklai suvokti platesniame simbolinės santvarkos kontekste. Kitaip tariant, jų veikla yra išimtinai ideologinė, be jokio teorinio ar strateginio suvokimo. Pavyzdžiui, ar nėra simptomatiška, kad šiandien galima save laikyti antikapitalistu, neturint nė menkiausio suvokimo kas yra kapitalizmas apskritai ar mūsų kapitalizmo epocha konkrečiai?

Vietoje apibendrinimo

Šis įrašas nėra be savo problemų.

Visų pirmiausia, šis straipsnis presuponuoja tam tikrą teorinį bagažą, kuris leistų suprasti straipsnyje naudojamas koncepcijas bei santykį tarp jų (simbolinė santvarka, didysis Kitas, subjektyvumas, etc.). Tačiau kadangi vienu metu pasakyti visko nėra įmanoma, ši problema (jei ją apskritai galima laikyti problema) nėra unikali šiam įrašui.

Antra, šiame straipsnyje ideologija aprašoma išimtinai per diskursinį lygmenį, kai tuo tarpu ideologijos jouissance buvo visiškai ignoruotas. Priešingai nei aukščiau minėtos koncepcijos, ši yra sunkiau intuityviai suvokiama ir reikalautų daug platesnės diskusijos nei leistų šio straipsnio kontekstas.

Trečia – ir svarbiausia – šis įrašas visiškai nepalietė esminio klausimo: iš kokios pozicijos jis yra parašytas. Kitaip tariant, OK, ideologijos kritika, bet ideologijos kritika iš kokios pozicijos? Jei ideologija yra taip plačiai paplitusi, kaip mes galime žinoti, kad mūsų pačių ideologijos kritika nėra ideologinė? Ar mes apskritai galime užimti kažkokią objektyvią poziciją už ideologijos ribų? Jei taip, ar mes nepresuponuojame vulgaraus materializmo, kuris leistų užimti neįmanomą objektyvią, metakalbinę poziciją, iš kurios mes galėtume teisti ideologijoje merdinčius subjektus?

Vėlgi, tai yra klausimas reikalaujantis platesnės diskusijos nei leidžia šio įrašo kontekstas. Tačiau tai yra klausimas, kurį plačiai aptarsiu sekančiame įraše. Aptarus jį, t.y. išsiaiškinus kokia yra ideologijos kritikos pozicija, taip pat bus aišku kas yra ideologija abstrakčiausiame lygmenyje.

Kas yra ideologija?

2 thoughts on “Kas yra ideologija?

  • birželio 12, 2017 at 3:06 pm
    Permalink

    Reiketu pataisyti, juk perverts guide to ideology rezisavo Sophie Fiennes, o ne kazkoks rezisierius. siaip tekstas geras.

    • birželio 12, 2017 at 6:11 pm
      Permalink

      Pakoregavau, ačiū.

Komentarai uždaryti.