anarchistinis protestasŠiandien dominuojanti kairiųjų saviidentifikacijos forma yra anarchizmas. Net ir tie, kurie yra pasirengę užsiimti “partine veikla” agituojant už vieną ar kitą partiją, beveik visada save identifikuoja su anarchizmu ar bent jau ta jos forma, kurią išpopuliarino tokie veikėjai, kaip Noamas Chomskis (kaip pavyzdį, žr. DSA JAV kontekste). Kodėl taip yra – atskiras klausimas, kurio šiame straipsnyje nenagrinėsime. Bet kiekvienam turėtų būti akivaizdu, kad paliekant saviidentifikaciją nuošaly, šie vadinamieji anarchistai nesugeba paveldėti ne tik istorijos apskritai, bet ir anarchistinės istorinės tradicijos konkrečiai (anarchistai apskritai neturi jokio istorijos pojūčio). Todėl nepaisant jų deklaruojamo antikapitalizmo, jie nesugeba paliesti kapitalo nei retoriškai, nei tuo labiau intelektualiai ar praktiškai.

Bent jau dalinai, pastarajame straipsnyje išsakyta kritika kičinių marksistų atžvilgiu nėra taikytina tik jiems. Ji lygiai taip pat inkriminuoja ir šiuos anarchistus. Iš esmės, minėtos kritikos kontekste, skirtumas tarp kičinių marksistų ir tokių pat kičinių anarchistų yra tik sąlyginis: juos skiria viso labo istorinis atskaitos taškas. Lygiai taip pat, nors šiame straipsnyje yra išskirti vadinamieji anarchistai, čia išsakoma kritika nėra pritaikoma tik jiems. Visa tai yra viso labo laipsniškumo klausimas.

Praktinis veiksmas ir kraujomaiša

Iš pažiūros atrodytų, kad pagrindinė skirtumas tarp kičinių marksistų ir anarchistų yra susijęs su politine praktika: jei pirmieji gyvena savo fantazijų pasaulyje, kuriame revoliucija visada yra už kampo ir kuriame svarbiausia yra išlaikyti sąmoningo sąryšio su realybe neturinčių teorinių koncepcijų konsistenciją, tai tuo tarpu antrieji yra įnikę į praktinę politinę veiklą (“tiesioginį veiksmą”, be kitų dalykų) ir neturi laiko užsiimti bereikšmiais filosofiniais klausimais. Tačiau toks skirtumo suvokimas yra fundamentaliai klaidingas: anarchistinis pseudoaktyvizmas nėra nieko daugiau nei tie patys impotentiški kraujomaišiški socialiniai santykiai kitame savo modalume.

Kitaip tariant, sąmoningai nerefleksyvi politinė praktika net negali būti vadinama praktika, jokia reikšminga šio žodžio prasme. Užsiimti realia, apčiuopiama praktine veikla nėra taip paprasta, kaip mano pseudoradikalūs anarchistai: lakstanti begalvė višta nėra labiau “orientuota į veiksmą” nei višta, gulinti savo vietoje.

Tačiau tiek, kiek šie anarchistai – skirtingai nei kičiniai marksistai – apeliuoja į praktinę veiklą, dirbančiųjų ar platesnės visuomenės sluoksnių reprezentaciją, tiek ji yra išskirtinai parazitinė klasė. Jos praktinės veiklos horizontas yra nubrėžtas kraujomaiša, kurios objektyvus, praktinis rezultatas yra jos pačios statiškų refleksyvių formų reprodukcija. Problema, žinoma, nėra tai, kad tai yra refleksyvios formos, bet tai, kad šios refleksyvios formos ignoruoja socialinį objektą, kuris yra refleksyvių formų pagrindas.

JAV antifašistinis kičasPavyzdžiui, ar nėra kažko neįtikėtinai keisto, kad antifašistai (bent jau JAV kontekste), užuot apeliavę į JAV istorinius antifašistinius herojus, užuot apeliavę į tuos žmones, kurios teigia giną nuo fašizmo, reprezentuoja save per absurdiškai aštrią [edgy] estetiką ir retoriką, kuri neturi absoliučiai jokios teigiamos socialinės funkcijos kontekste tų žmonių, kurios jie gina/reprezentuoja? Ir taip toliau ir panašiai.

Kairė, kuri nesupranta savo pačios refleksyvumo funkcijos ir esmės, kairė, kuri užuot išlaikiusi tik minimalų skirtumą tarp refleksyvumo objekto ir refleksyvios formos tampa kraujomaišiška, parazitine, hipsteriška viduriniąja klase (kuriai reflekvysios formos tampa ginklu prieš liaudį), yra kairė, kuri nustoja egzistuoti, kaip kolektyvinis, savisąminingas, pasaulinės istorijos reikšmės projektas, kuris bent jau sugebėtų išlaikyti savo aktualumą santykyje su prieš jo akis besivystančia istorija. Tokia kairė nustoja reprezentuoti bet kokį universalumą, bet kokį universalistinį politinį projektą.

Tokios kairės egzistencija yra neigiamai proporcingai pačios liaudies gebėjimui turėti savo refleksyvias formas. Tokia kairė kalba tik tol, kol liaudis tyli.

Konsumeristinis anarchizmas

Tiesioginė to pasekmė yra kairės virsmas į ne daugiau nei konsumeristinę tapatybę. Kairė nustojo būti universalistiniu projektu ir patapo paprasčiausia preferencija, kuri kokybiškai nesiskiria nuo kitų preferencijų. Kitais žodžiais tariant, kas liečia kairės savisąmoningumą, kairė egzistuoja išimtinai Vaizdinėje plotmėje, kurioje dominuoja vaizdai ir vulgariausia intuicija. Būtent todėl egzistuoja nenumaldomas troškimas viešai deklaruoti savo radikalizmą, savo anarchizmą, savo revoliucijos siekį, etc.

Užtenka pažiūrėti kaip socializmo koncepcija funkcionuoja šiandieniniame sociume: ji gali būti maišoma su absoliučiai bet kuo. Religija ir socializmas, reakcinga estetika ir socializmas, biologinis determinizmas ir socializmas, socializmas ir technokratija… Socializmas tapo tik dar vienu prieskoniu tarp daugybės kitų. Galbūt tai yra geresnis prieskonis už kitus, bet tai nekeičia to fakto, kad tai tik prieskonis, kuris gali tik pakeisti skonį kažko, kas yra nepalyginamai substantyvesnis. Tuo tarpu istoriškai socializmas nebuvo viso labo prieskonis, bet buvo pati substancija; tai nebuvo viso labo turinys, kuris galima pagražinti bet kokią formą, bet tai buvo pati forma. Kitaip tariant, socializmas niekada nebuvo redukuojamas į vieną realybės aspektą, bet buvo pati realybės forma, siekianti apgaubti visus realybės aspektus; tai buvo projektas, siekiantis transformuoti pačią realybę ir jos racionalumą.

Tokia mintis, žinoma, yra per daug baisi šiandieninei kairei: “totalitarizmo” šmėkla pakelia savo galvą, nes toks politinis projektas pakelia save iki kovos dėl realybės Vienio lygmens. Tačiau nepaisant “totalitarizmo” šmėklų, politika negali egzistuoti be universalumo: politika be universalumo nėra nieko daugiau nei technokratiška administracija ar postpolitinis konsumerizmas, kuriame – ir tai yra be galo svarbu – kartas nuo karto pasirodo reakcingo smurto protrūkiai: kas yra išstumiama iš Simbolinės plotmės, sugrįžta Tikrovėje.

Dėl šios priežasties niekada istorijoje socializmas ir religija negalėjo būti taip lengvai kombinuojama, kaip tai yra daroma šiandien: ne dėl kažkokių tuščių principų ar dėl konkrečios religijos funkcijos anksčiau, bet būtent todėl, kad socializmas siekė užimti libidinę religijos vietą, kurią ji užima libidinėje individo ekonomijoje. Todėl religingumas negalėjo ir negali būti nieko kito, kaip nepakankamas tikėjimas pačiu socializmo projektu ir šio projekto išdavystė, kuri anksčiau ar vėliau pasireiškia reakcingos politikos formoje, nes religingumas yra tam tikrų prietarų ir nusistatymų liudijimo forma. Prietarų, kurie anksčiau ar vėliau susiduria kaktomuša su socialistiniu projektu (žinoma, religijos nereikėtų suvokti kaip viso labo elementarios subjektyvios klaidos reduktyvaus materializmo stiliumi).

Būtent todėl šiandien kairė negali pasiūlyti nieko daugiau nei r-r-radikalaus tuščiažodžiavimo. Pati kairės mąstymo forma jau pademonstruoja konformizmą santykyje su buržua visuomene. Tokia kairė priima buržua minties formą, kaip duotybę ir viso labo siūlo socialistinį prieskonį. Taigi, taip jau nutinka, kad žmogiškosios prigimties idėja yra puiki, bet mes turime kalbėti apie gerąją, kooperatyvią prigimtį; normalumo ir homeostazės idėjos nėra oponuotinos, jei tik mes pasiūlysime, kad tai yra socialistinis normalumas; memai nėra oponuotini, jei tik juos naudojama juoktis iš savo tariamų priešų; žodžiu, viskas yra tvarkoje, tol kol ten pridedamas socializmo prieskonis. Tačiau tą minutę, kuomet kažkas kvestionuoja pačią formą, jis iš karto yra traktuojamas kaip lunatikas, fundamentalistas, kuris negali turėti sveikos saviironiškos distancijos.

Visa kairės konsistencija yra paremta fundamentaliai ideologinėmis pozicijomis, kurių esmės ji negali suprasti sąmoningai ir vien dėl šios priežasties šios koncepcijos yra reakcingos galutinėje analizėje. Tačiau pats šios konsistencijos pagrindas, pati ideologinė substancija taip pat yra buržuaziškas savo prigimtimi. “Aš noriu laisvės!”, “Aš prieš valstybę!”, etc. – visos tokios deklaracijos yra kairiojo tuščiažodžiavimo pavyzdžiai, kurie yra buržuaziški savo esybe, nes šiandieninė kairė negali suvokti kas yra laisvė savo elementariausiame, minimalistiniame, redukciniame taške; kas yra blogai su valstybe ne vulgaria empirine prasme, bet fundamentalia filosofine prasme; ką šios koncepcijos apskritai reiškia… Todėl anksčiau ar vėliau šios pozicijos sąmoningai pasirinks reakcijos pusę, nes jų išsižadėta substancija yra fundamentaliai buržuaziška. Niekada nereikėtų pamiršti, kad socializmas (ir viskas, kas iš jo išplaukia) nėra intuityvus: tai nėra viso labo kiekybinė buržuaziškų kategorijų detalizacija.

Tas pats galioja kalbant apie tokius dalykus, kaip “dirbančiųjų valdžia” ar “tikroji demokratija”, etc. Lyg visa kairės istorinė tradicija galėtų būti redukuojama į “didingas” r-r-revoliucines deklaracijas, kurių vienintelė funkcija yra priversti save jaustis geriau santykyje su Kitu. Tačiau neegzistuoja ir negali egzistuoti dirbančiųjų valdžia be engėjiškos savidisciplinos, kuri atsako išimtinai kolektyviniam proletariato racionalumui. Nėra “tikrosios demokratijos” be socialistinės kultūros, kuri įdiegia kolektyvinę savidiktatūrą. Bet turėtų būti akivaizdu, kad šiandieninė kairė mažų mažiausiai iš intuityvaus moralinio sentimento yra pasirengusi oponuoti bet kokiems sprendimams, kurie būtų susiję su “universalia kariuomene”, kaip vienintele veiksnia kairės organizacine forma, nes “kairė turėtų ginti individo laisvę”, “kairė turėtų pasisakyti prieš militarizaciją”, etc. Todėl tol, kol šiandieninės kairės politinį horizontą apibrėš britiška, liberali “individo laisvė”, tol kairė nebus nieko verta.

filosofija ir radikalizmasYra labai paprasta lakstyti nuo protesto prie protesto lyg begalvei vištai ar net rizikuoti savo gyvybe vardan kažko, ko visiškai nesupranti. Tikras sunkumas glūdi kitur: jis slypi bandyme prasiskverbti pro ideologinį paviršių ir bandyme suvokti socialistinių koncepcijų ir pačio socializmo esmę, nes visas šis procesas yra varginantis, sekinantis ir sukeliantis pykinimą. Jei procese tampant radikalu tau nebuvo pakrikę nervai, tuomet tu paprasčiausiai nesi radikalas. Radikalu yra tampama tik per trauminį procesą, kurio metu akis į akį yra susiduriama su tuštuma (su konkrečios socialinės formos simptomu) kuri yra visos mūsų socialinės realybės šerdis. Radikalu yra tampama tik išliekant ištikimam traumai, kurią šis susidūrimas atveria. Tai nėra tik atsitiktinumas, kad daugelis revoliucionierių buvo atstumtieji: feministinio judėjimo lyderės prancūzų revoliucijos metu buvo kurtizanės; komunistinio judėjimo lyderiai buvo žydai, etc. Bet šiandien radikalais yra vadinami žmonės, kurie bėga nuo šios tuštumos užuot su ja susidūrę. Jų etika nėra apibrėžta ištikimybe šiai tuštumai (jei jie apskritai su ja susiduria), bet bandymui užglaistyti jos sukeltą traumą per kompulsyvų aktyvizmą, pervertiškas identifikacijas su 20 amžiaus radikalia tradicija ir jos estetika, per politinį korektišumą ir t.t.

Tačiau būtent tai apibrėžia proletariatą: visas jų gyvenimas yra susidūrimo su šia tuštuma ir nesibaigiančia jos būtimi. Ir nors jie bando nuo jos pabėgti, nepaisant to, jie visuomet yra vimdančiai arti jos. Tačiau tai yra patirtis, kuri nėra organiškai prieinama intelektualams, kurie, kaip taisyklė, privalo būti traumuoti iš išorės: tai nėra būtinybė, kaip proletariato atveju, bet eventualumas, kad jie pažvelgia į laisvę, kuri atsiveria sandūroje su šia tuštuma. Už šios sandūros ribų nėra jokios radikalios politikos, bet viso labo jos estetika.

Tai tikrai nereiškia, kad bet kokia kairiųjų liberalų veikla turėtų būti atmesta ir ignoruojama bei pakeičiama kažkuo, ką sugalvoja įžvalgūs marksistiniai teoretikai. Tai būtų dar blogiau nei tai, kas yra kritikuojama čia (dėl ko yra kalti kičiniai marksistai). Tačiau tokia veikla nėra redukuojama į kairiųjų liberalų savisąmoningumą, t.y. kairė nėra redukuojama į tai, kaip kairė save supranta, bet yra persmelkta universalumo, kurio, deja, kairė nebūtinai sąmoningai supranta. Be teorinio šios veiklos suvokimo (t.y. be teorinio universalistinės šios veiklos dimensijos suvokimo) ir be karinės disciplinos, kuri iš to išplaukia, tokia veikla nėra nieko daugiau nei labdara.

Kapitalizmas be šešėlių

Tai, kad mūsų pasaulis, kad kapitalas nėra suvokiamas galima pastebėti tame, kad jis taip pat yra traktuojamas, kaip socializmas: kaip viso labo prieskonis, kuris yra oponuotinas, kaip normalumo transgresija. Taigi, mes turime normalumą, kuri didžiulės korporacijos, kaip “kapitalizmas”, pažeidžia… Kaip kapitalizmas tapo normalizuotas, kad net normalumo substancija (būtent tai, kas kapitalizmas ir yra!) yra traktuojamas, kaip Tikrovė, kaip nekvestionuotina realybės substancija, kuri tuomet gali būti pagardinama šiuo ar kitu būdu…

Todėl beveik visais atvejais šiandieninės kairės kapitalizmo kritika yra pagal kapitalizmo standartus: ji tėra pačio kapitalizmo fantazija, o reali kapitalo abstrakcija yra nei teoriškai, nei praktiškai nepaliečiama. Tokia kritika reiškia tik tiek, kad kapitalizmas nėra pakankamai geras, kaip kapitalizmas. Mes mėgaujamės tapatybių daugiu ir problema yra tik ta, kad kapitalizmas neleidžia šioms tapatybės sklisti iki galo; mes mėgaujamės konsumerizmu ir problema yra tik ta, kad kapitalizmas nesuteikia galimybės visiems turėti po jachtą ir t.t. Tokia kapitalizmo kritika yra tolygi absoliutinės monarchijos kritikai, kad pastaroji nėra pakankamai dangiška. Galutinėje analizėje, problema yra ne su pačiu kapitalizmu, bet su jo šešėliais. Tokie kritika yra visiškai utopiška: yra norimas kapitalizmas be savo konstitutyvių simptomų.

Identiška kritika gali būti išsakyta multikultūrizmo ir politinio korektiškumo atžvilgiu (iš esmės tai yra politinė kairiojo liberalizmo substancija). Tokia kritika iš esmės ir sudaro Žižeko šių fenomenų kritikos esmę: “Kuomet mes pereiname nuo vieno pamatinio antagonizmo prie antagonizmų daugio mes priimame neantagonistinį Vienį: daugybės antagonizmų proliferacija egzistuoja tik neutralaus Vienio fone, kuris yra jų mediumas ir kuris pats nėra pažymėtas ar persmelktas antagonizmo. Būtent todėl politikoje yra būtina “privilegijuoti” vieną antagonizmą aukščiau visų kitų”.

Tai, kad kairė tapo subsumuota kapitalo yra matoma ne tik multikultūrizmo ir politinio korektiškumo kontekste, bet ir “laisvės” reikalavime tarp kairiųjų (ir kaip pastaroji yra suprantama). Ką toks (britiškos, individo) laisvės reikalavimas praleidžia pro akis yra tai, kad individo laisvė nėra duotybė, bet yra priklausoma nuo tam tikros substancijos. Todėl kairės politinis projektas istoriškai visuomet egzistavo ne “laisvės” lygmenyje (kas visuomet buvo liberalų ir reakcionierių prerogatyva), bet būtent šios laisvės substancijos lygmenyje. Būtent todėl kairė niekada perdėtai nepabrėždavo individo laisvės: ne todėl, kad tokia laisvė nėra svarbi ir vietoj jos pirmenybė yra teikiama “kolektyvizmui”, bet todėl, kad kairioji politika egzistuoja šios laisvės substancijos lygmenyje, jos egzistavimo sąlygų lygmenyje.

Nuosekliai reikalauti “laisvės” (t.y. buržuaziška, britiška šio žodžio prasme) šiandien praktiškai visada reiškia užimti reakcingą poziciją. Ne be priežasties labiausiai savisąmoninga kapitalizmo forma šiandien yra aptinkama neoreakcionierių, t.y. Tamsiosios Apšvietos apologetų ir net libertarų tarpe: jie reikalauja būtent besąlygiškos individo laisvės ir bet kokių ją ribojančių mechanizmų destrukcijos, siekiant įkurti nesuskaičiuojamą galybę nedidelių miestų-valstybių, kurie suteiktų laisvę juos palikti. Jie to reikalauja būtent todėl, kad tik tokiose aplinkybėse kapitalas galėtų dominuoti praktiškai be jokių kliūčių ir sudarytų neoponuotiną egzsistencinį žmonijos pagrindą.

Viso to išvada yra ta, kad kairė paprasčiausiai neturi priemonių suprasti savęs pačios, suprasti ką apskritai reiškia būti kairėje (būtent todėl dažnu atveju būvimas kairėje yra paaiškinamas empatijos jausmu: pozicija, kuri turėtų supykinti bet kokį autentišką kairįjį). Todėl jei paklausite vidutinio kairiojo ką jiems reiškia būti kairėje, jūs išgirsite tik protometafizines nesąmones apie tai, kaip jie yra Gėrio pusėje kovoje prieš Blogį, kaip jie jaučia empatiją, kaip jiems rūpi žmonija, kaip jie nori sukurti geresnį pasaulį visiems…

Filosofinė agonija

Dėl visų šių priežasčių – nepaisant to ką sako ši filisteriška folk-politinė kairė – filosofija visada buvo ir išlieka absoliuti kairės politikos projekto būtinybę, integrali jo dalis (priešingai nei dešinė, kuri jei užsiima filosofija, tai tik tam, kad atsikratytų į filosofinį lygmenį iškeltų antagonizmų…). Kuomet filosofija yra ignoruojama ir kairė yra redukuojama iki intuicijos ir “sveikojo proto”, būtent tuomet kairė tampa priklausoma nuo filisteriškiausių filosofinių kategorijų, kurios yra fundamentaliai reakcingos: jei kairė ignoruoja filosofiją, tai filosofija neignoruoja kairės. Tokiu atveju ne tik neegzistuoja įrankiai suvokti kapitalizmą, bet ir bet kokia reikšminga prasme jam oponuoti. Ir tai iš esmės apibrėžia šiandieninės kairės situaciją.

Galima net nustebti žinant, kad praeityje kairieji intelektualai aktyviai siekė teorijos tam, kad suprastų pasaulį aplink juos, kai tuo tarpu šiandien filistinizmas kairėje yra laikomas vertybe. Todėl nebūtų nieko nuostabaus (priešingai, tai yra neišvengiama), kad atėjus kažkam panašaus į 1914, kairė sugriūtų lygiai taip pat, kaip sugriuvo anuomet: kairės istorinės pamokos paprasčiausiai nėra išmoktos.

Būtent todėl – pasikartojant dar kart – nėra jokio radikalizmo, jokios nuosekliai kairės politikos be kankinančios filosofinės patirties. Niekas šiame straipsnyje neturėtų būti interpretuojama, kaip isteriškas reikalavimas kairei suteikti atsakymus (tai tik reprodukuotų čia įvardintą problemą), bet tik filosofinio mąstymo būtinybės pabrėžimas ir primygtinis reikalavimas eiti su filosofiniu procesu iki galo: net jei (o tiksliau, būtent todėl kad) šio proceso išvados priveda prie traumos.