komunizmo virtualumasŠiandien reikėtų būti aklam tam, kad nematyti politinės kairės krizės. Iki tam tikro lygmens kiekvienas tai mato. Tačiau šiandieninei kairei ši krizė yra išimtinai organizacinė: kairė yra neorganizuota, jai trūksta glaudesnio santykio su masėmis, ji neturi pakankamai aktyvistų, ji neorganizuoja pakankamai protestų ir t.t. Nors tame tiesos tikrai yra, tai vis tiek pastato vežimą prieš arklį, nes egzistuoja fundamentalesnė problema su šiandienine kaire, kuri yra pamatinė santykyje su organizaciniais sunkumais.

Šią problemą būtų galima įvardinti, kaip pačios politinės kairės tapatybės krizę. Tai yra krizė susijusi su kairės savęs supratimu, su jos santykiu ne tik su savo istorine tradicija, bet ir su pačia istorijos trajektorija bei istorine substancija, įkūnyta kapitalo. Tai yra būtent ši – prideramai egzistencinė ir todėl filosofinė – krizė, kuri yra pamatinė santykyje su visomis kitomis kairės problemomis, įskaitant ir jos nesugebėjimą pasiūlyti jokios reikšmingos ateities vizijos. Būtent ši krizė priveda skirtingus teoretikus ir intelektualinius judėjimus kritikuoti kairę ir net paskelbti jos mirtį (su siekiamybe ją prikelti).

Ši kairės krizė nesusiveda viso labo į kairės nesugebėjimą pateikti atsakymų ar į jos organizacines silpnybes (nes suprasti savo ribotumą jau reiškią jį peržengti). Ši problema veikiau yra susijusi su kairės nesugebėjimu suprasti šios problemos, su jos nesugebėjimu atpažinti savo pačios silpnybes. Būtent dėl to šiandieninė kairė gali traktuoti šią problemą kaip viso labo organizacinę, lyg problema su aklaisiais yra tik ta, kad jie nėra pakankamai organizuoti, o ne ta, kad jie yra akli.

Kitaip tariant, ši kairės krizė yra jos refleksyvumo krizė. Jei istoriškai kairė visuomet buvo refleksyvi santykyje su virtualiu visuomenės atskaitos tašku, santykyje su kapitalizmo simptomu – kas istoriškai buvo įvardijama kaip proletariatas – tai šiandien kairė yra refleksyviai refleksyvi: jos refleksyvumo atskaitos taškas nebėra virtualus, bet yra pernelyg “apčiuopiamas”. Kitaip tariant, šiandien kairė yra refleksyvi tam, kas jau yra refleksyvu. Dėl šios priežasties – nepaisant radikalaus tuščiažodžiavimo – tokia kairė ne tik nesugeba jokia reikšminga prasme problematizuoti kapitalizmo ar pasiūlyti jam bet kokią alternatyvą, bet ir praranda bet kokį sąryšį su masėmis. Todėl, kuomet tokie mąstytojai, kaip Žižekas kritikuoja šiandieninę kairę dėl jos prarastų sąsajų su masėmis, ši kritika neturėtų būti suprantama, kaip viso labo kritikuojanti organizacinį kairės aspektą, lyg šiandieninė kairė galėtų atkurti ryšį su masėmis ir išlikti tokia, kokia yra, lyg šio ryšio atkūrimas neimplikuotų pačios kairės tapatybės, jos egzistencinės šerdies.

Todėl visi bandymai “atsinaujinti”, tapti “žmonių partiją”, etc., yra pasmerkti nesėkmei, jei jie susiveda viso labo tik į politinės programos pokyčius.

Tačiau šios problemos suvokimas nėra tik filosofinio išsilavinimo klausimas. Šios problemos ištakos yra kur kas gilesnės: jos siekia kairiojo individo santykį su jo fundamentalia fantazija, su jo egzistencine šerdimi ir dėl šios priežasties šios problemos suvokimas yra neišvengiamai traumuojanti patirtis, kurios eilinis kairysis bijo labiau nei pačios mirties.

Žinoma, tokia kairės kritika gali pasirodyti neskoninga, turint omenyje, kad tam tikrų marksizmo srovių raison d’etre visada buvo “reformistinės kairės” kritika dėl jos tariamų išdavysčių, dėl jos nesugebėjimo išlaikyti “revoliucinio tyrumo”. Lyg šios marksizmo srovės nebūtų čia įvardijamos problemos dalis. Tiesa sakant, toks kičinis marksizmas yra dar didesnė problema nei visa likusi kairė, nes nors jis ir sakosi esąs komunistinio judėjimo ir marksistinių idėjų gynėjas ir įpėdinis, jis apgailėtinai nesugeba ne tik paveldėti ir apginti šios tradicijos (ir aiškumo dėlei: šis straipsnis yra parašytas iš begėdiškai marksistinės pozicijos), bet taip pat nesugeba suprasti ką apskritai jie turėtų paveldėti ir ginti. Net elementariausiame intelektualiniame lygmenyje jie nesugeba suprasti ne tik komunistinės politikos esmės, bet kairiosios politikos esmės apskritai. Pastaroji yra ta fundamentali problema, kuri šiuos kičinius marksistus susieja su visa likusia kaire ir šia prasme jie yra tos pačios krizės dalis.

Komunizmo virtualumas ir kičinis marksizmas

Komunizmas mums yra ne būklė, kuri turi būti sukurta, ne idealas, prie kurio turi prisiderinti tikrovė. Komunizmu mes vadiname tikrąjį judėjimą, kuris panaikina dabartinę būklę. Šio judėjimo sąlygos kyla iš dabar esančių prielaidų.

Šiandien “realiai egzistuojančio marksizmo” idiotiškumas – netgi tragedija – susiveda į visiška jo (intelektualinę) impotencija santykyje su mūsų realybe. Tokie marksistai užima tokią patogią vietą šiame pasaulyje, kad jie leidžia sau atsiriboti nuo bet kokių masinių judėjimų ir kritikuoti juos iš Nuostabios Sielos pozicijos. Jiems yra būtina atsiriboti nuo bet ko, kas netviska grynumu ir nėra tyra, nuo bet kokių iliuzijų (“reformistinių” ar kitokių) vardan revoliucijos, kuri visuomet yra už kampo, bet kuri – kaip jie puikiai žino – niekada neateis.

Tokie marksistai nesugeba suvokti, kad komunistinės pozicijos egzistuoja visuomet. Tai yra aukščiau pateiktos citatos esmė. Nesvarbu kokia katastrofiška yra situacija, nesvarbu padėties iracionalumas ir absurdiškumas, visuomet egzistuoja konkrečios marksistinės pozicijos. Šios pozicijos, žinoma, nesileidžia būti domestikuojamos iš anksto paruoštų kičinių marksistų fantazijų, bet nepaisant to (o tiksliau – būtent dėl to) jos vis tiek yra teisingos politinės pozicijos.

Bet koks bandymas užimti komunistinę Poziciją (singuliarią Poziciją iš didžiosios raidės) – poziciją, kuri neatsižvelgia į konkrečią situaciją – visada-jau yra už bet kokio marksizmo ribų. Toks primygtinis tyrumo siekimas, toks savęs pastatymas aukščiau judėjimo, kuris realiai egzistuoja (su visomis savo iliuzijomis) nėra nieko daugiau nei dialektikos formalizacija. Tai paliudija ne tik nesugebėjimą suprasti dialektikos, bet ir nesugebėjimą suprasti komunizmo virtualumo.

Marksizmas neužsiima su iš anksto paruoštomis politinės pozicijomis, kurios gali egzistuoti nepriklausomai nuo pasaulio, kuriame jos yra suformuojamos. Kitaip tariant, marksizmui turinys yra antraeilis faktas. Marksizmas užsiima išimtinai forma – gryna forma – kuri yra neredukuojamai virtuali. Būtent dėl to – dėl grynai formalaus ir virtualaus jų politikos statuso – marksistai visuomet buvo pasirengę greitai pakeisti savo politines pozicijas, kuomet to reikalaudavo aplinkybės. Būtent dėl to, nors reikėtų aktyviai palaikyti streikus vienoje situacijoje (pvz. priešrevoliucinėje Rusijoje), palaikyti juos kitoje (pvz. pilietinio karo metu porevoliucinėje Rusijoje) būtų (ir buvo) absoliučiai reakcinga pozicija.

Tai yra prideramai marksistinė, prideramai dialektinė įžvalga: neegzistuoja jokia transistorinė streikų (ar bet kokio kito politinio fenomeno) esencija. Viskas, kas egzistuoja, yra neredukuojamai virtuali komunizmo, demokratijos (kas reiškia vieną ir tą patį) dimensija, kuri “apsireiškia” skirtingose istorinėse aplinkybėse, skirtingose savo formose. Bet šis komunizmo virtualumas nėra apčiuopiamas turinys platoniškų idėjų formoje, bet būtent ontologinės tuštumos virtualumas. Kitaip tariant, tai yra bet kokios Idėjos, bet kokio turinio neįmanomumo virtualumas: platoniška idėja, kuri pademonstruoja platoniškų idėjų neįmanomumą, jei būtų galima taip išsireikšti.

Todėl nepriklausomai nuo to, kokia progresyvi bebūtų kuri nors formalizacija, nepriklausomai nuo to, kokia teisinga ir akivaizdi ji bebūtų kurioje nors istorinėje konjunktūroje, ši formalizacija (kaip ir bet kokia kita formalizacija) susidurs su savo pačios egzistencinėmis sąlygomis ir galiausiai pademonstruos esanti reakcinga. Neegzistuoja jokios politinės pozicijos, kurios galėtų būti redukuojamos iki didingų principų, nes tokia pozicija apeliuoja į minimalų turinį, kai tuo tarpu nuosekliai progresyvi politika gali egzistuoti tik dėl ištikimybės formai.

Taip pat, paplitusi idėja, kad komunizmas yra apibrėžiamas tokios formalizacijos kaip “dirbančiųjų industrinių gamybos priemonių kontrolė” krenta po tuo pačiu kritikos kūju. “Dirbančiųjų industrinių gamybos priemonių kontrolė” gali būti visiškai subsumuota kapitalo logikos. Ir nepadarykite klaidos: tai yra neišvengiama, jei tokios kontrolės virtualumas nėra suvokiamas ir prisiimamas sąmoningai. Todėl bet kokia pokapitalistinės visuomenės formalizacija – bet kokia komunizmo idėja, kuri nėra virtuali – yra tiek pat bevertė, kiek galiausiai ji yra reakcinga.

Mes galime pamatyti šį virtualumą gryniausioje jo formoje, kuomet dvi empirinės politinės pozicijos yra vienodos savo turiniu, tačiau fundamentaliai skirtingos dėl savo formos, dėl savo virtualios dimensijos. Tą galime pamatyti, pavyzdžiui, Lenino komentare apie bolševikų “atsitraukimą” į nepą: “Ir kuomet menševikai sako: “jūs dabar atsitraukiate; bet aš visada gyniau atsitraukimą, aš sutinku su jumis, aš esu jūsų žmogus, atsitraukime kartu,” mes jam atsakome, “viešoms menševizmo manifestacijoms mūsų revoliuciniai teismai turi paskelbti mirties nuosprendį, kitu atveju tai nėra mūsų teismai, bet dievas žino kas.” Nors turinio lygmenyje tiek menševikai, tiek bolševikai sutiko, neredukuojamas plyšys, fundamentalus virtualus skirtumas vis tiek išliko. Tokį patį virtualumą galime pastebėti ir tarp rasistiško pokšto, kaip obsceniško būdo solidarizuotis ir prideramai rasistiško protrūkio.

Galbūt Mao šias idėjas išreiškė aiškiausiais ir glausčiausiais teoriniais terminais, kuomet ji teigė, kad egzistuoja pirminiai ir antriniai prieštaringumai, bet primygtinai teikti pirmenybę pirminiam prieštaringumui netinkamu laikui ir netinkamoje vietoje yra reakcinga, kai tuo tarpu atkakliai laikytis antrinio prieštaringumo gali būti vienintelis būdas išlikti ištikimam pirminiam prieštaringumui. Tai yra įmanoma tik todėl, kad pirminis prieštaringumas nėra apibrėžiamas savo turiniu, bet išimtinai savo forma.

Būtent to nesuvokimas leidžia suprasti kodėl šiandieninis kičinis marksizmas yra visiška marksizmo parodija. Tokie marksistai nesugeba suvokti virtualios, prideramai simbolinės fenomenų dimensijos ir todėl yra priversti apie juos spręsti išimtinai pagal jų estetiką, pagal jų manifestacijas Vaizdinėje plotmėje [Imaginary]. Tą galime pastebėti paplitusiame atsiribojime nuo bet kokių kairiųjų populistinių fenomenų: Bernie Sandersui užtenka pasakyti, kad jis palaiko JAV kariuomenę, tam, kad jis būtų kritikuojamas, kaip “buržuazinis” politikas ar “imperializmo” šalininkas (kas reiškia mirties bausmę simbolinėje tokio marksizmo erdvėje). Tačiau toks atsiribojimas, tokia kritika neleidžia suvokti, kad kandidatas į JAV prezidentus gali pasakyti tik tiek daug; tai neleidžia pamatyti virtualios įvairiausių pasisakymų, gestų ir veiksmų dimensijos.

Net neoreakcionieriai šiandien visą tai supranta geriau nei kičiniai marksistai. Donaldas Trumpas, po Čarlotesvilio įvykių 2017-aisiais, pareiškė, kad “abi pusės yra kaltos“. Nors iš pažiūros šis teiginys yra neutralus, iš esmės tai buvo toliausiai kiek Trumpas, kaip JAV prezidentas, galėjo žengti indosuojant fašizmą. Neegzistavo joks kitas teiginys, kuris nebūtų jo sukompromitavęs per daug smarkiai. Nėra svarbu ką Trumpas turėjo omenyje sakydamas šiuos žodžius – galbūt jis norėjo indosuoti fašizmą, galbūt norėjo prieš jį kovoti, o galbūt laikinai prarado sveiką protą. Viskas, kas šioje situacijoje yra svarbu yra praktiniai efektai, kurie neabejotinai buvo reakcingi. Būtent todėl – nepaisant to, kad iš pažiūros šis teiginys buvo neutralus (implikuojantis abi puses) – fašistai džiūgavo, kai tuo tarpu kairieji jį pasmerkė.

Šis virtualumas, ši diferencinė simbolinės santvarkos charakteristika, kuri peržengia Vaizdinės plotmės rėmus, gali būti pademonstruota dar vienu pavyzdžiu iš bolševikų istorijos. Antrajame 20 amžiaus dešimtmetyje, Latvijos bolševikai pasmerkė Latvijos (bei kitų valstybių) nepriklausomybės judėjimus, bet palaikė rusų bolševikus, kuomet jie priėjo priešingos išvados. Tačiau čia nėra jokio prieštaringumo, nes kaip Latvijos bolševikų lyderiai paaiškino, jiems (Rusijos bolševikams) tokia pozicija yra visiškai teisingai, bet mums ji būtų reakcinga. Čia mes galime matyti kaip dvi priešingos pozicijos savo empiriniu turinio, vis tiek yra fundamentaliai vienodos savo forma, t.y. savo virtualia dimensija.

Todėl svarbu yra ne tiek pačios deklaracijos turinys, bet apčiuopiama jos įtaka; svarbu yra kaip deklaracijos ar veiksmo turinys bus “įrašomas” į simbolinės santvarkos erdvę, kurioje mes egzistuojame. Būtent todėl simbolinė santvarka egzistuoja pati sau ir nėra redukuojama jokiai tiesioginei šios santvarkos apropriacijai Vaizdinėje plotmėje.

Šiandien “aš esu komunistas” ir “aš esu fašistas” niekada negali būti pasakoma tiesiogiai – o jei tai pasakoma tiesiogiai, tai yra bevertis gestas, kurio vienintelė funkcija yra patenkinti didįjį Kitą ir savo brangią tapatybę jo akyse. Todėl Leninui nereikėjo sakyti, kad jis reikalauja socialistinės revoliucijos, bet jam užteko pasakyti, kad jis reikalauja karo pabaigos, žemės valstiečiams ir duonos alkaniems. Leninas – nepaisant to, kad jis to nepasakė tiesiogiai – užėmė komunistinę poziciją, nes komunizmas nėra nieko daugiau, kaip virtualiai orientuotas praktiškai progresyvių reikalavimų privedimas prie jų pačių išvadų. Dėl šios priežasties, “aš esu komunistas” gali pilnai atsispindėti tokiuose teiginiuose kaip “aš esu už Graikijos skolų nurašymą” ar panašiai. Tai nėra pakankama sąlyga – kaip menševikų pavyzdys parodo – bet tai yra būtina sąlyga. Už šio virtualumo ribų mes turime ne komunistinę politiką, bet viso labo jos estetiką.

Už santykio su simboline santvarka, tokia kokia ji egzistuoja, už santykio su žmogiškąja praktika ir praktinėmis problemomis, kokios jos yra čia ir dabar nėra jokio marksizmo ir nėra jokios komunistinės politikos. Kuomet yra pradedama turėti pervertišką santykį su didžiuoju Kitu, žaidimas yra baigtas: yra skęstama ideologijoje ir nesugebama matyti realaus savo veiksmų efekto, viso labo rūpinantis patenkinti nepasotinamą didįjį Kitą, kuris yra pasirengęs apimtį visą individo gyvenimą.

Arba išsireiškiant kiek glausčiau, kuomet santykis su didžiuoju Kitu – tiek kiek šis santykis yra praktiškai ar struktūriškai neišvengiamas – nėra paremtas ikiontologinio mirties potraukio [death-drive] laidumu (tiek kiek to reikalauja konkreti situacija), nėra paremtas ištikimybe mirties potraukiui, tuomet yra užimama pozicija už marksizmo ir komunistinės politikos ribų.

kičinis komunizmas

Šiandieniniai kičiniai marksistai turi būtent tokį pervertišką santykį su didžiuoju Kitu: jie yra visiškai atsidavę didžiojo Kito pasimėgavimui, nepasilikdami sau jokios subjektyvios erdvės. Jie negali sau pasilikti nė vieno žodžio, nė vienos minties, nes viskas turi būti atiduodama Kitam. Viešpatie apsaugok, jei radikalas, dėl eventualių aplinkybių, nešauks visa gerkle, kad jis yra komunistas: tai būtų didžiausia nuodėmė didžiojo Kito akyse, nes kažkas būtų nuslėpta nuo jo žvilgsnio. Kičiniai marksistai yra absoliučiai tikri dėl savo pozicijos santykyje su didžiuoju Kitu ir ši įsitikinimas yra reakcingas tiek, kiek jis nėra laidus potraukiui, bet egzistuoja tik kaip šio laidumo išdavystė.

Būtent todėl kičiniai marksistai, užuot buvę “antisisteminiai kovotojai” yra absoliučiai tobuli valstybės subjektai. Šie radikalai įsivaizduoja, kad jų Kitas yra revoliucinis proletariatas, kuris juos stebi, lyg miręs giminaitis danguje, bet tiesa yra tokia, kad jų Kitas yra ne kas kita, kaip buržua Kitas, kas yra neišvengiama, jei Kitas yra formalizuojamas. Toks subjektas – nepaisant jo įsitikinimų, iliuzijų ir deklaracijų – yra tobulas buržua valstybės subjektas, nes jis neslepia nieko ir pilnai atsiduoda Kitam.

Bet šis perverto Kitas yra toks tobulas, kad net jis – radikalas – nėra jo vertas. Niekas nėra jo vertas. Jis yra toks tobulas, toks visa apimantis, toks nepasiekiamas, kad net jo – radikalo – nepakanka patenkinti šį Kitą. Būtent todėl šie kičiniai marksistai gali ignoruoti absoliučiai visą pastarųjų dešimtmečių intelektualinį progresą: nes visas šis progresas jam yra nieko vertas. Kitas jau yra tobulas ir viskas, ką radikalas gali padaryti, tai užimti privilegijuotą poziciją santykyje su šiuo Kitu, išgauti tam tikrą kiekį jouissance atkartojant klišes, per kurias šis didysis Kitas egzistuoja ir per kurias subjektas išlaiko savo santykį su šiuo didžiuoju Kitu. Būtent todėl labai dažnai tokie radikalai gali jausti didžiulį pasitenkinimą vien šaipantis iš šio pasaulio, šaipantis iš “reformistų” ir kitų, kurie nėra “pakankamai tyri”. Ir jei jie užsiima intelektualine veikla, tai ji susiveda tik į tų pačių klišių atkartojimą, į bandymą išmokti tai, kas jau yra žinoma. Visa tai leidžia lengva ranka atmesti visą intelektualinį progresą taip pat kaip yra atmetamas visas pasaulis: kaip revizionizmą, kaip idealizmą, etc. Kaip dar tokie radikalai galėtų gyventi be gilios frustracijos ir net dvasinio skausmo, kai jie taip akivaizdžiai atsilieka nuo bet kokios intelektualinės tradicijos ir nesugeba ne tik presuponuoti intelektualinio progreso, bet net su juo polemizuoti?

Visas jų modus operandi yra nepaliaujamas jų ištikimybės didžiajam Kitam patvirtinimas, kuris suteikia atitinkamą jouissance, nes yra patvirtinamas dalyvavimas bendruomenėje, kuri turi savus ritualus ir savo nerašytas taisykles. Tai net nėra paslaptis: daugybė komunistų pereina per šį procesą ir revoliucinis sąmoningumas dažniausiai gimsta tik iš didžiulio nepasitenkinimo, kurį šis procesas sukuria.

Todėl kičiniai marksistai ir įvairiausios jų įsteigtos sektos fundamentaliai niekuo nesiskiria nuo Hario Poterio fanų klubo. Jų komunizmas yra toks pat fantastinis ir turi tokį patį statusą, kaip ir Disnėjaus animacinių filmų pasauliai. Viskas, kas skiria kičinius marksistus ir jų sektas nuo animacinių filmų fanų ir jų klubų yra antraeilė estetika: pačia savo egzistencine forma jie yra tapatūs fenomenai, egzistuojantys vienas greta kito toje pačioje plotmėje.

Spartacist leagueNors tokie radikalai skelbiasi esą kapitalizmo priešininkai, iš tikrųjų jis jiems yra gyvybiškai svarbus jų tapatybėms patvirtinti. Būtent todėl jie privalo atkakliai tvirtinti, kad kapitalizmas nė kiek nepasikeitė, kad jis yra fundamentaliai identiškas tam, kuris egzistavo 20 amžiaus pradžioje. Priimti, kad kapitalizme įvyko fundamentalių pasikeitimų reikštų, kad jie privalėtų iš naujo įvertinti ne tik savo teorinį suvokimą, bet taip pat ir savo egzistencinį, subjektyvumo statusą, jų santykį su jouissance ir Kitu. Tai sukelia nerimą, tai yra maras, katastrofa, kurią būtina sustabdyti bet kokia kaina. Tai priveda prie to, kad bet kokia kairės politikos manifestacija, kuri neatitinka iš anksto paruoštų fantazijų, privalo būti pasmerkta – priešingu atveju tai reikštų, kad kičiniai marksistai taip pat turi susitepti rankas ir dirbti su tokiu pasauliu, koks jis egzistuoja ir visas jų konceptualinis aparatas būtų nušluotas nuo žemės paviršiaus. Bet net ir tais atvejais, kuomet politinės manifestacijos nėra pasmerkiamos, jos yra redukuojamos iki 20 amžiaus konceptualinių kategorijų, su iš anksto paruoštu turiniu.

Tokie radikalai net nėra modernybės pozicijoje, nes jie nesupranta kokia yra kapitalo esybė, kokia yra esybė to, ką jie nori oponuoti. Kapitalizmas transformuojasi nuolatos ir net šiandien mes galime matyti jo virsmą prieš savo akis: Silicio slėnio hegemonijos augimas ir jį sekanti neofeodalistinė politika, pinigų ir pelno virsmas bei vis glaudesnis jų santykis su skaitmeniniais duomenimis, etc. Kuomet Silicio slėnis kalba apie “pilnai automatizuotą prabangos komunizmą”, apie visuotines bazines pajamas, ar kičiniai marksistai yra pasirengę bent intelektualiai suvokti ir kritikuoti šiuos virsmus jų pačių standartais? Žinoma, kad ne, nes jie nesupranta nei kapitalizmo, nei komunizmo esmės.

Kokia yra komunizmo esmė, kaip mes turėtume suprasti jo virtualų statusą? Komunizmas egzistuoja kaip virtualumas, kaip forma, nes bet kokia “reformistinė” veikla (ir bet kokia veikla apskritai) nėra tapati sau ir visuomet “sukuria” trūkumą, objet petit a, virtualų tašką/traumą/simptomą, aplink kurį sukasi visas politinis procesas, visa žmogiškoji praktika. Arba išsireiškiant tikslesniais filosofiniais terminais: forma atsiranda tik todėl, kad turinys yra konstitutyviai grotuotas. Ir komunizmas, kaip procesas, nėra nieko daugiau nei ištikimybė šiam trūkumui, šiam plyšiui. Komunizmas nėra procesas, kuris iš išorės įveda plyšius ir revoliucijas į kita vertus harmoningą visuomenę, bet viso labo sąmoningas prisiėmimas plyšių, kurie visuomet egzistuoja bet kokioje visuomenėje. Tik iš to išplaukia bet koks revoliucinės politikos nuoseklumas: tik iš kapitalistinės visumos suvokimo ir suvokimo, kad opozicija kapitalui gali būti suformuota ne iš išorinės pozicijos (nes tai tėra iliuzija, kuri visuomet yra subsumuota kapitalo), bet iš konstitutyvių jo prieštaringumų pozicijos, iš kapitalizmo simptomo pozicijos, iš jo vidinių ir išsižadėtų antagonizmų pozicijos.

Tik komunistai suvokia šį konstitutyvų trūkumą socialinėje realybėje. Visi už mūsų tradicijos ribų neišvengiamai pasikliauna vienokios ar kitokios formos antisemitine logika, kuomet daikto netapatumas sau nėra suvokiamas, nėra prisiimamas sąmoningai, bet viso labo primetamas išoriniam įsiveržėliui: žydui fašizme, neoliberalizmui socialdemokratijoje, fundamentalistams liberalizme, etc. Jie negali suvokti, kad tai, ką jie gina ir yra atsakinga už šių “įsiveržimų” gimdymą. Už ištikimybės komunistinei tradicijai ribų nėra įmanoma suvokti šio struktūrinio, neatskiriamo nestabilumo ir todėl jis visuomet sugrįžta įvairiausiose fašistinėse ir protofašistinėse formose. Kaip sakė Lacanas: tai, kas yra išstumiama iš Simbolikos, sugrįžta Tikrovėje.

Dėl šios priežasties nėra įmanoma apginti socialdemokratijos pagal jos pačios standartus, nes ji yra pagauta virsmo dialektikoje, kurios ji negali suvokti. Vienintelis būdas šiandien apginti socialdemokratiją ar net liberalios demokratijos laimėjimus – ir modernybės pasiekimus apskritai – yra išlaikyti ištikimybę komunizmui, ištikimybę daikto netapatumo sau suvokimui, ištikimybę tuštumai realybės šerdyje. Kuomet liberali ar socialinė demokratija neišvengiamai atsiduria po reakcijos kojomis – procesas, kuris šiandien matomas plika akimi – ir kuomet bet kokia struktūrinė šių istorinių projektų žlugimo analizė bus konstitutyviai neprieinama jų gynėjams ir šalininkams ir šis žlugimas bus nurašytas viso labo eventualumui, tik komunistai sugebės išlikti ištikimi šiems projektams vieninteliu įmanomu būdu: per jų Aufhebung.

Tiek komunizmas, kaip negatyvus, destruktyvus judėjimas buržua visuomenėje, tiek komunizmas, kaip pozitivizuota šio negatyvumo forma pokapitalistiniame pasaulyje yra nei daugiau nei mažiau nei ištikimybė proceso netapatumui sau. Tai yra sąmoningas mirties potraukio prisiėmimas ir valdymas: neredukuojamai skilusi žmogaus praktika yra pripažįstama, t.y. yra suvokiama, kad bet koks procesas neišvengiamai “sukuria” objektyvią, virtualią liekaną, kuri suteikia kūną proceso netapatumui sau ir taip šis procesas, žmogiškoji praktika apskritai, tampa sąmoninga. Neredukuojamas žmogiškosios praktikos skilimas yra sąmoningai prisiimamas nesuteikiant pirmenybės iškraipančiai Vaizdinės plotmės pertvarai, kuri sukuria erdvę geismui (bei ideologijai).

Komunizmas nėra nei primygtinis revoliucijos reikalavimas, nei tiesioginis “visuomenės be klasių, valstybės ir pinigų” reikalavimas: bandymas šiuos dalykus pasiekti tiesiogiai yra tiesiausias kelias, kaip to nepadaryti. Komunistinė visuomenė bet kokioje pozityvioje, objektyvioje savo formoje galėtų būti tik šalutinis produktas, t.y. toks geismas yra logiškai antraeilis ir neredukuojamas pats sau. Mes galime tą pamatyti vien iš to, kad kone kiekvienas yra linkęs sutikti su komunistine utopija (kad ir kaip ji apibrėžiama) ir tai yra geriausia indikacija, kad komunizmo esencija slypi tikrai ne šiose utopijose.

Tiek komunizmas, tiek proletariatas pažymi Traumą (iš didžiosios raidės), kuris yra konstitutyvi ir aplink kurią sukasi visa simbolinė santvarka. Komunizmas ir proletariatas iš esmės reiškia vieną ir tą patį, viso labo skirtingose modalumuose: pastarasis pažymi visuomenės simptomą, jos traumą, o pirmasis pažymi praktiką, kuri yra iššaukiama ištikimybės šiam simptomui. Būtent todėl tiek proletariatas, tiek komunizmas yra virtualūs (nors tai ir nepadaro jų mažiau objektyvių ir realių): nė vienas iš jų nėra redukuojamas empirinėje realybėje, bet egzistuoja kaip trauminis taškas, aplink kurį sukasi visa žmonijos istorija. Kitaip tariant, tiek proletariatas, tiek komunizmas egzistuoja Tikrovės lygmenyje.

Tačiau tas pats galioja ne tik šioms sąvokoms, bet apskritai visoms teorinėms marksizmo kategorijoms. Valstybė, privati nuosavybė, gamybos priemonės, kapitalas, vertė, ekonomika, etc. – visos šios kategorijos yra virtualios ta prasme, kad jos nėra konstitutyviai redukuojamos į konkretų empirinį objektą. Todėl visos šios kategorijos keičia savo turinį priklausomai nuo istorinės epochos. Privati nuosavybė 20 amžiaus pradžioje ir privati nuosavybė šiandien yra du skirtingi dalykai: šiandien privati nuosavybė yra tokia abstrakti, kad identifikuoti ją su intuityviai suvokiama ir įstatyme apibrėžta privačia nuosavybe reikštų visišką marksizmo paniekinimą. Tačiau būtent šiuo būdu kičiniai marksistai niekina mūsų tradiciją.

Būtent dėl šios priežasties neegzistuoja toks dalykas, kaip “tikras” ar “grynas” proletariatas, nes ši kategorija nėra skirta apibrėžti empirinę žmonių grupę, bet kapitalistinės visuomenės simptomą. Šis santykis nėra “tyras”, nes šios kategorijos esmė slypi ne jos turinyje, bet jos formoje. Dėl šios priežasties proletariatas nebūtinai nurodo tą pačią žmonių grupę skirtingose istorinėse epochose. Jei ji konstitutyviai ir neredukuojamai nurodytų į tą pačią žmonių grupę, pavyzdžiui, industrinę dirbančiąją klasę, tuomet komunistinis judėjimas, komunistinė Idėja neturėtų visiškai jokios vietos mūsų pasaulyje ir būtų mirusi kartu su 20 amžiumi.

Visa tai nėra viso labo intelektualinis trivialumas. Kiekvienam turėtų būti matoma, kad tamsa šmėkščioja mūsų istoriniame horizonte; tamsa, kuri istoriškai buvo vadinama fašizmu. Tačiau šie radikalai, šie kičiniai marksistai šiame pasaulyje jaučiasi taip patogiai, kad ši tamsa jiems gali būti visiškai nematoma. Arba – kaip kartais nutinka – jie gali nematyti šios tamsos taip, kaip žmogus nemato savo tinklainės. Šiems radikalams nerūpi visos šitos idealistinės nesąmonės, jei tik jie šaukia “revoliucija!” pakankamai garsiai – tiek garsiai, kad girdėtų jų didysis Kitas – jei jie pasmerkia pasaulį kiekvieną sekmadienį, kaip tuomet kažkas gali sakyti, kad jie klysta, kad jie nėra tikri radikalai? Tokie kičiniai marksistai mano, kad tokios idėjos gali kilti tik iš piktų kėslų, taip galvoti gali tik revizionistai ir kitos padugnės, kurios nėra pasirengusios sunkiam ir pavojingam darbui ritualistiškai pasmerkiant pasaulį; kurie nėra pasirengę susitvarkyti su įtampa, su reikliomis intelektualinėms užduotimis pasmerkiant šį kaip “buržują” ir aną kaip “reformistą”. Neva juos kritikuojantieji tik nori pakeisti marksizmą, kad šis būtų atitiktų jų idealizmą, jų buržujišką jautrumą. Štai kodėl jie yra kritikuojami! Kodėl dar kažkas tą darytų?

Ir kritikuojami jie tikrai yra, bet tik todėl, kad jie tyčiojasi iš mūsų tradicijos vien vadindami save marksistais. Opozicijoje tokiems pervertams, išlikti komunistu galima tik išlaikant savo ištikimybę potraukiui: ištikimybę ne jokiam turiniui, bet pačiai formai.

Komunistu galima būti tik neišduodant potraukio, visuomenės negatyvumo, kuris be jokių pastangų nepaliaujamai demonstruoja kiekvienos buržua visuomenės įsakymo “taip yra, nes taip yra!” tuštybę.

Nesugebėjimas matyti ir suvokti šio komunizmo virtualumo priveda prie įvairiausių konfuzijų, kurios neleidžia matyti ir suprasti įvairiausių fenomenų nuoseklumo. Už šio virtualumo ribų nėra jokio komunizmo, tik konfuzijos ir galiausiai nepermatoma tamsa. Todėl nieko neturėtų stebinti, kad praktinės politikos kontekste, kičiniai marksistai nepaliaujamai užima reakcingas politines pozicijas. Pavyzdžiui, kas liečia praktinę politiką, mažai kas skiria kičinius Lietuvos marksistus nuo Rusijos reakcijos.

Galiausiai, galbūt geriausias marksizmo apibūdinimas yra pateikiamas Althusserio, kuris savo alegorijoje marksistus apibūdino kaip žmones, kurie įšoka į važiuojantį traukinį ir padaro geriausią, ką gali padaryti su medžiagomis, kurias ten randa. Tuo tarpu kičiniai marksistai, žinoma, niekada nešoka į pravažiuojančius traukinius ir dirba tik su tviskančiomis medžiagomis. Jie įsivaizduoja visada-jau esą traukinyje, kuris nesustodamas veža tiesiai į komunistinę visuomenę, todėl jiems niekada nereikia teptis rankų su buržua visuomene, su panaudotomis medžiagomis. Deja, bet kuomet šie kičiniai marksistai pabunda (jei apskritai), jie pamato, kad jie nėra traukinyje, bet guli dvokiančio mėšlo krūvoje.

Leninas ne kartą išdėstė šias mintis:

Įsivaizduoti, kad socialinė revoliucija yra įmanoma be mažų valstybių sukilimų kolonijose ir Europoje, be revoliucinių dalies smulkiaburžuazijos protrūkių su visais jos prietarais, be politiško sąmoningumo neturinčių proletariškų ir pusiau proletariškų masių judėjimų prieš žemvaldžių, bažnyčios ir monarchijos priespaudą, prieš tautinę priespaudą, etc. – visa tai įsivaizduoti reiškia atsisakyti socialinės revoliucijos. Taigi, viena armija atsistoja vienoje vietoje ir sako, “mes esame už socializmą,” ir kita armija, kitoje vietoje sako “mes esame už imperializmą,” ir tai yra socialinė revoliucija! Tik tie, kurie turi tokį juokingai pedantišką požiūrį gali niekinti airių sukilimą, vadindami jį “puču.”

Tie, kurie tikisi “grynos” socialinės revoliucijos niekada nematys jos savo gyvenime. Toks žmogus tik žodžiais pritaria revoliucijai nesuprasdamas kas toji revoliucija yra.

Būtina suvokti, kad simbolinė santvarka yra tokia, kokia ji yra ir ją peršokti nėra įmanoma. Yra beprasmiška pasmerkti “buržua” politikus vien todėl, kad jie yra “buržua” politikai. Šios kategorijos – kaip ir absoliučiai visos marksistinės kategorijos – yra bereikšmės, jei jos viso labo suvokiamos apibrėžimų lygmenyje, iš anksto paruošto turinio lygmenyje, t.y. Vaizdinėje plotmėje. Egzistuoja pamatinė esencija, kuri vienija įvairias marksistinės koncepcijas, bet vienintelis būdas išlikti ištikimam tiek joms, tiek jų praktiniam pritaikymui (kaip ir visam ne tik komunizmo, bet kairės projektui apskritai) yra atkartojant šią esenciją, jų formą, o ne gatavą turinį.

Marksistai tai suprato visais laikais ir būtent dėl šios priežasties Engelsas sakė, kad materializmas privalo pakeisti savo formą su kiekvienu nauju moksliniu atradimu. Tai taip pat buvo kažkas, ką nuolat kartojo Leninas ir net Stalinas. Tačiau šis materializmo klausimas yra neatsiejamas nuo komunizmo klausimo, t.y. materializmo klausimas nėra abstrakti, nepriklausoma filosofinė problema, kuri neturi jokio sąryšio su politika. Ir būtent čia šiandieniniai kičiniai marksistai – besijaučiantys taip patogiai su savo tuščiomis deklaracijomis, kurių reikšmės jie patys nesupranta – pademonstruoja visišką savo impotenciją. Kas yra materializmas, kas yra komunizmas po kvantinės fizikos ir psichoanalizės atradimų, po 1991, po neoreakcijos atsiradimo, po duomenų ekonomikos augimo, etc..? Leninas dar 1921-aisiais (!) teigė, kad pagaliau mes turime laiko paskirti studijoms, nes mes nieko nežinome: marksistinis teiginys jei kada toks buvo. Daugybė dalykų nutiko 20-ajame amžiuje ir ši radikali kairė šiandien yra patenkinta viso labo atkartodama tą pačią seną melodiją, lyg nieko nebūtų įvykę.

Revizionizmo šmėkla iškelia savo galvą, todėl mes galim ją čia pat sutraiškyti. Revizionizmą nuo autentiško pojūčio pokyčiui skiria štai kas: kuomet yra atkartojamas pamatinis Marxo minties impulsas ir ne viso labo noras jį kritikuoti ir/ar nuo jo atsiriboti. Štai ką Žižekas yra pasakęs šia tema:

Paimkime tokį didį filosofą, kaip Kantą. Yra du būdai jį atkartoti. Arba yra laikomasi jo minties raidės toliau ją tobulinant ar pakeičiant jo sistemą, kaip tą daro neokantininkai (įskaitant Habermas ir Luc Ferry), arba yra bandoma atgauti kūrybingumo impulsą, kuri pats Kantas išdavė savo sistemos aktualizacijoje (t.y. susijungiant su tuo, kas “Kante buvo daugiau nei pats Kantas,” daugiau nei jo atvira sistema, jos perteklinė šerdis). Atitinkamai, yra du būdai išduoti praeitį. Tikroji išdavystė yra etikoteorinis didžiausios ištikimybės veiksmas: reikia išduoti Kanto minties raidę tam, kad išlikti ištikimam (ir pakartoti) jo minties “dvasią.” Būtent tuomet, kai yra išliekama ištikimam Kanto minties raidei yra išduodama jo minties šerdis, jo kūrybingumo impulsas. Reikėtų privesti šį paradoksą prie jo išvados. Ne tik, kad galima išlikti ištikimam autoriui jį (jo minties raidę) išduodant; radikalesniame lygmenyje, priešingas teiginys yra dar teisingesnis, t.y. galima tikrai išduoti autorių tik jį atkartojant, išliekant ištikimam jo minties šerdžiai. Jei autorius nėra atkartojamas (autentiška kierkegaardiška šio žodžio prasme), bet viso labo “kritikuojamas”, tai iš tikrųjų reiškia, kad to nesuvokiant yra išliekama jo horizonte, jo konceptualioje erdvėje.

Nors Žižeko aprašyta atkartojimo koncepcija kiek skiriasi nuo tos, kurią mes aptarinėjome, pamatinis argumentas yra toks pat. Marxas neturėtų būti nei kritikuojamas, nei atkartojamas, kaip tą daro kičiniai marksistai. Marxas – Marxo minties raidė – turėtų būti išduota su tikslu pakartoti virtualią Marxo atradimo šerdį. Būtent todėl dichotomija tarp kičinio marksizmo ir lakaniško marksizmo nėra tolygi dichotomijai tarp “autentiškumo” ir “revizionizmo” (ar “likvidacinionizmo”), bet yra tolygi skirtumui tarp atkartojimo ir atsiminimo. Galima išlaikyti ištikimybę tik tol, kol yra išlaikoma ištikimybė marksizmo logikai, įvairių koncepcijų artikuliacijos priežastims, jų virtualiai konsistencijai laike ir erdvėje, kai tuo tarpu nėra geresnio būdo išduoti marksizmą nei išlikti ištikimam Marxo minties raidei, t.y. užsiimti talmudizmu.

Kitaip tariant, marksizmas ir kairė gali prisikelti tik pakartojant save konkrečia kierkegaardiška-benjaminiška šio žodžio prasme. Tai yra kažkas, ko kičinis marksizmas (bei šiandien egzistuojanti kairė) nepadarė, nepadarys ir negali padaryti.