Nuo pat šio amžiaus pradžios pasaulis regėjo daugybė įvairių kairiųjų judėjimų ir protestų: nuo daugybę šalių aprėpusių protestų prieš karą vidurio rytuose, „Okupuok Volstrytą!“ judėjimo ar globalių protestų prieš Trumpą, iki lokalesnių eksperimentų su tiesiogine demokratija Bosnijoje ir Hercegovinoje ar graikų kovos prieš troikos primestas taupymo reformas.

Lietuva taip pat neapsėjo be įvairių protestų: vien pastaraisiais metais buvo galima išvysti protestus prieš aukštojo mokslo kokybę, šalies militarizaciją, aukštas maisto kainas ar naująjį darbo kodeksą.

Tačiau nepaisant visko, visi šie judėjimai išnyko nepalikę jokios reikšmingos žymės pasaulyje. Karas vidurio rytuose įvyko ir tęsiasi jau daug metų, neoliberalios (taupymo) reformos vis dar yra įgyvendinamos be jokio reikšmingo pasipriešinimo ir t.t. Visas pirminių protestų ir judėjimų palikimas pasauliui geriausiu atveju yra nostalgijos jausmas. Kodėl, nepaisant visko, nepaisant visų kairės pastangų, pasaulis jau daug dešimtmečių tvirtai žengia neoliberalios politikos keliu ir pakankamai sparčiai generuoja socialines išmatas, su kuriomis susitvarkyti neturi galimybių (čia, be abejo, kalbu apie visame pasaulyje augančias fašistines politines sroves)?

Tam, kad galėtume atsakyti į šį klausimą verta paklausti kas apskritai yra toji kairė, kurios nesėkmes turėtume interpretuoti.

Butaforinė kairė

Pamenu vieną diskusiją su Lietuvos kairiuoju, kuomet diskutuojant apie socialdemokratinės politikos ribotumą, sulaukiau įdomaus atsakymo: „žinai, tavo argumentai apie šios politikos veiksmingumą gal ir visai įdomūs, bet man jie nelabai rūpi, aš esu socialdemokratas ir tiek.“ Nepriklausomai nuo to ar socialdemokratija, kaip politinė strategija ar politinė kryptis yra reikšminga ir efektyvi, t.y. nepriklausomai nuo konkrečių diskusijos argumentų (ir net darant prielaidą, kad šio asmens pateikti argumentai buvo teisingi), toks atsakymas sukelia tam tikrą nepatogumo ir įtartinumo jausmą. Šiame atsakyme galime įžvelgti tam tikrą politinį cinizmą. Tačiau kita vertus, ar visa šiandieninė kairė – skirtingais lygmenim, bet kokybiškai vienodai – nėra tokia pat ciniška?

Ekvivalenčiai šiam pavyzdžiui, man taip pat yra tekę susidurti su nesuskaičiuojama galimybe situacijų, kuomet vienokie ar kitokie argumentai ar idėjos, neturint jiems/joms jokio konkretaus atsakymo ar net nesuprantant jų esmės (t.y. net nebandant integruoti jų į savo intelektualines koordinates ar pakeisti pastarųjų) yra tiesiog atmetami, elgiantis taip, lyg jie neegzistuotų ir niekada nebūtų buvę išsakyti.

Ar visa šiuolaikinė kairė (įskaitant įvairias pseudomarksistines istorines atliekas) nėra persmelkta tam tikro atsiribojimo nuo autentiškos politinės pozicijos ir yra – tam tikra prasme – butaforinė, netikra? Aš nenoriu kvestionuoti kairiųjų intelektualų (šį žodį naudoju plačiau nei jis suprantamas įprastai ir tarp intelektualų įtraukiu kas įprastai suprantama kaip aktyvistai) intencijų, t.y. aš nenoriu pasakyti, kad kovojantys, pavyzdžiui, prieš Palestinos okupaciją, už darbo žmonių teises, etc., „iš tikrųjų“ nenori to, ko siekia. Net neabejoju, kad dauguma šių kairiųjų yra pasirengę visiškai pasiaukoti dėl savo politinių tikslų ir idealų.

Problema slypi visai kitur. Kokia yra standartinė kairiųjų reakcijų į jų pačių nesėkmes? Vienokioje ar kitokioje formoje ji visada yra vienoda: „mes padarėme viską, ką galėjome ir jei tik ne X…“ Šis, X, be abejo, kinta priklausomai nuo konkrečios situacijos ir gali kisti net toje pačioje situacijoje: Syrizos nesėkmės atveju tai gali būti troika (mes padarėme viską ir jei tik ne neoliberali troikos politika, būtume pasiekę pergalę), protestų prieš militarizaciją atveju, tai gali būti „valdžia“, Rusijos imperializmas ar net pačių žmonių pasyvumas (jei tik „mūsų valdžia“ būtų sukalbamesnė; jei tik Rusija nebūtų tokia agresyvi savo imperialistinės politikos įgyvendinime; jei tik patys žmonės aktyviau protestuotų prieš militarizaciją), etc.

Tokia reakcija gali būti visiškai teisinga faktiniame lygmenyje. Pavyzdžiui, Syrizos pralaimėjimas (ar kapituliacija, priklausomai nuo jūsų skonio) gali iš tikrųjų būti nulemtas troikos brutalumo primetant savo taupymo reformas Graikijai. Protestuojant prieš darbo kodeksą tikriausiai faktiškai teisinga teigti, kad (bent dalinai) jis buvo priimtas be didesnių problemų dėl pačių žmonių pasyvumo priešinantis jam. Tačiau nepaisant šito faktinio teisingumo, tokia kairiųjų pozicija vis tiek yra fundamentaliai klaidinga. Kodėl?

Nepaisant savo faktinio tikslumo, šių pozicijų ideologinė funkcija iš esmės yra legitimuoti kairiųjų dalyvavimą (jų pačių akyse) tose procesuose, prieš kuriuos jie protestuoja. Kitaip tariant, pagrindinė šiandieninės kairės problema nėra susijusi su konkrečių tikslų pasiekimu, bet yra fundamentaliai kitokia: kaip daryti kažką, kad dienos pabaigoje, nepriklausomai nuo savo veiksmų efektyvumo, aš galėčiau pasižiūrėti į veidrodį ir matyti mėgiamą atvaizdą, t.y. atvaizdą žmogaus, kuris daro kažką, kad pakeistų pasaulį, bet dėl neteisybės pasaulyje, negali pasiekti užsibrėžtų tikslų. Ir jei toks kairysis intelektualas gali žiūrėti į veidrodį ir ne tik tikėti, kad jis daro kažką/viską, kad pakeistų pasaulį, bet jo veiksmai yra fundamentaliai teisingi, kodėl jis turėtų bandyti kažką keisti? Kitaip tariant, jei istorija, kurią toks žmogus pasakoja sau apie save patį yra įtikinama, kodėl jis turėtų bandyti keisti save (savo politinę strategiją, intelektualines koordinates, etc.)?

Būtent šioje vietoje pasirodo visas šiuolaikinės kairės politinis butaforiškumas. Grįžtant prieš aukščiau minėtų pavyzdžių, būtent todėl dauguma žmonių ignoruos nepatogius argumentus ar net ciniškai teigs, kad jokie argumentai jų nedomina. Aukotis dėl savo iškeltų idealų – ar net dėl jų paaukoti gyvybę – yra santykinai paprasta: kiekvienas kvailys gali tą daryti. Kas yra kur kas sunkiau pakeliama yra neturėjimas jokio pilnaverčio, ‘nesutrūkinėjusio’ egzistencinio ir intelektualinio pagrindo po savo kojomis ar pripažinimas, kad toks pagrindas net negali egzistuoti. Tokia pozicija yra tolygi tam tikrai simbolinei savižudybei, kuomet viskas, ką iki šiol sau apie save pasakojome, tampa kvestionuojama, kuomet kiekviena pozicija tampa potencialiai klaidinga ir jos pagrindimas reikalaujantis didžiulių intelektualinių ir valios pastangų. Pavyzdžiui, jei tavo konkrečios politinės pozicijos pagrindas yra tam tikra moralinė vertybė (pvz. kapitalistinis išnaudojimas/karas/etc. yra amoralu), apibrėžianti tave, kaip žmogų ir suteikianti intelektualinį ir egzistencinį atspirties tašką suvokiant pasaulį ir savo rolę jame, kvestionuoti šį atspirties tašką, šią moralinę vertybę, reiškia prarasti bet kokį pagrindą po savo kojomis. Tokiu atveju tiek pasaulis (įskaitant tave patį) tampa visiškai nesuvokiami dalykai (bent laikinai), reikalaujantys neapsakomo mąsto pastangų susigrąžinti kažkokį atskaitos tašką. Ką apskritai gali reikšti kvestionuoti savo intelektualinį atspirties tašką, jei tai yra tam tikra intelektualinė aksioma, leidžiantis suprasti pasaulį? Kitaip tariant, iš kokios pozicijos reikėtų užsiimti savikritika? (Pamenu vienos diskusijos kontekste mano pašnekovo išreikštą nuostabą, kad kapitalizmui oponuoti galima ne tik iš moralinių vertybių pozicijos).

Galime pažiūrėti į tą patį klausimą iš kitos perspektyvos. Turint omenyje ne tik tarp kairiųjų intelektualų, tačiau apskritai itin paplitusią postmodernią ligą, kuomet politinės tapatybės yra suvokiamos būtent kaip (ir ne daugiau nei) tapatybės, kuomet politinės srovės ir identifikacijos tampa ekvivalenčios sumauto prekybos centro vitrinai (aš noriu va to, bet gal galima be šito… aš noriu revoliucijos, bet be revoliucijos; kapitalizmo, bet be kapitalizmo…), kiek kairiųjų intelektualų yra pasirengę akis į akį susidurti su savo pačių pozicijų loginėmis išvadomis? Pavyzdžiui, turint omenyje neįtikėtinai komišką Lietuvos kairiųjų sąryšį su anarchizmu, kiek iš šių dievobaimingų, pseudohumanistinių anarchistų galėtų prisiimti Ispanijos Revoliucijos metu anarchistų vykdyto raudonojo teroro palikimą? Kiek iš šių anarchistų galėtų priimti revoliucinį terorą, kaip potencialią ar neišvengiamą nuoseklios anarchistinės politikos išvadą? Aš nekeliu revoliucinio teroro klausimo – šiai diskusijai čia ne laikas ir ne vieta – bet viso labo noriu parodyti, kad tam tikras politinis nuoseklumas ir tam tikra savikritika gali labai greit privesti prie išvadų ir politinių pozicijų, kuriuos būtų visiškai nepriimtinos tam žmogui, kuriuo save laikote, t.y. būtų visiškai nesuderinamos su ta istorija, kurią iki šiol sau apie save pasakojote.

Akivaizdu, kad visa tai reikalauja didžiulių intelektualinių pastangų ir ryžto. Tai mažų mažiausiai reikalautų pripažinimo, kad tas žmogus, kuriuo dabar įsivaizduojame esą yra problemos, prieš kurią nominaliai kovojame, dalis. Ir būtent tai yra tas dalykas, kurio šiandieniniai kairieji intelektualai nėra pasirengę padaryti. Jie, nepaisant visko, kompulsyviai darys tą patį ar kaip begalvės vištos lakstys nuo vienos veiklos prie kitos tik tam, kad galėtų išvengti susidūrimo su šiais fundamentaliais klausimais.

Kas turi prisiimti atsakomybę už kairės nesėkmes?

Kiek sukonkretinus viską, kas buvo rašoma iki šiol, galime pažiūrėti į konkretų pavyzdį, su kuriuo teko susidurti iš kart po protestų prieš aukštas maisto prekių kainas Lietuvoje. Kai kurie kairieji intelektualai, aktyviai dalyvavę šių protestų veikloje, iš kart po jų suskubo pareikšti socialiniuose tinkluose, kad Lietuvos žmonės iš prigimties (!) yra pasyvūs ir jokia politine veikla šioje šalyje neverta užsiimti. Taip pat teko matyti žinučių, kurių tonas švelnesnis, bet esmė – ta pati: po nesugebėjimo pasiekti jokių konkrečių rezultatų, reikėtų pamiršti „didžiąją politiką“ ir susikoncentruoti ties tapatybių politika, nes dešinioji ideologija jau laimėjo, žmonės per daug smarkiai jos paveikti…

Ką visos tokios pozicijos turi bendro yra paprasčiausias faktas, kad kairieji intelektualai eksternalizuoja savo pačių politinę impotenciją darbo žmonėms ir savo nesėkmes paverčia šių žmonių kalte. Tačiau ar šie intelektualai negavo savo pačių žinutės tikroje jos formoje? Kitaip tariant, ar nebūtų teisinga šį žmonių pasyvumą interpretuoti kaip žinutę kairiesiems intelektualams: „jūs tiesiog kompulsyviai užsiimate bet kokia veikla, kad galėtumėte dalyvauti kapitalistinės sistemos reprodukcijoje nesijausdami pernelyg blogai (tam tikra prasme, to nežinodami), tuo tarpu mes neturime laiko jūsų žaidimams, mums reikia autentiškos politinės alternatyvos, aiškios politinės vizijos…“.

Nepaisant visko, kas buvo pasakyta šiame straipsnyje, ar nėra kažko pernelyg paprasto ir įtartino tokioje pozicijoje, t.y. pozicijoje, kurioje užuot prisiėmę visišką atsakomybę, kairieji intelektualai vienokioje ar kitokioje formoje kaltina žmones? Lygiai tokia pat įtartina turėtų būti pozicija tariamai priešingai šiai: kompulsyvus aktyvizmas. Tai tėra kita tos pačios monetos pusė. Ar kairiųjų intelektualų pozicija neturėtų a priori būti tokia, kokia ji buvo istoriškai: po kiekvienos nesėkmės patys kairieji tampa savo pačių kritikai, savo pačių politinių sprendimų kritikai, bandantys suprasti ką jie padarė blogai. Tačiau jei šis straipsnis yra bent dalinai teisingai, tai yra būtent tai, ko kairieji intelektualai nėra pasirengę padaryti. Pavyzdžiui, pakankamai simptomatiška yra tai, kad kairieji gali užsiimti politine veikla, kuri yra identiška tai, kuri kitose šalyse daugybę kartų baigėsi visišku fiasko, neišanalizavus šios konkrečios patirties ir šių nesėkmių priežasčių.

Kas pakeis pasaulį?

Labai lengva kairiųjų nesėkmes ir pasaulio padėtį ekternalizuoti žmonėms, t.y. dėl visko kaltinti pačius žmones, kurie kaip atskiri ir nepriklausomai individai turėtų patys prieiti tinkamų išvadų („žmonės gyvename tokiame pasaulyje, kokio nusipelno“). Tačiau lygiai taip pat lengva eksternalizuoti ir varomąją pokyčio jėgą žmonėms, kas suteikia tam tikrą optimizmo jausmą („nepaisant visko, viskas bus gerai“).

Be abejo, kad visų pokyčių varomoji jėga yra masės. Aš nenoriu įpiršti kažkokio kvailo intelektualinio, megalomaniško solipsizmo, kuomet kairieji intelektualai tampa visa ko varomoji jėga. Problema yra ta, kad šiandien kairieji turi tam tikrą idealistinį pojūtį, kad istorija (visata?) yra jų pusėje ir nepaisant visko, visos problemos išsispręs. Tampa labai paprasta atsisakyti savo, kaip kairiųjų, atsakomybės ir problemų sprendimus eksternalizuoti. Tokios eksternalizacijos taikiniai gali būti įvairūs: spontaniška masių veikla („atėjus laikui žmonės patys susiorganizuos ir demokratiškai pakeis pasaulį“), sveikas protas („kaip ten bebūtų, ateis laikas, kai visi – net ir tie valdžioje – pamatys, kad reikia spręsti problemas ir jas išspręs“), ar net (kitos) metafizinės jėgos (laisvės impulsas, istorijos dėsniai, Dievo gerumas, etc.).

Nepaisant visos apokaliptinės retorikos, kairiųjų liberalų (lyg šiandien būtų kitokių kairiųjų…) ikona Noamas Chomskis dažnai naudoja tą pačią retoriką apie saviorganizaciją, apie laisvės impulsą, etc., taip išvengdamas bet kokios konkrečios diskusijos apie tai, ką kairė turėtų ar galėtų daryti. Pavyzdžiui, todėl Chomskio konkretūs pasiūlymai visada būna tiek pat politiškai sterilūs, kiek jie būna komiški.

Vėlgi, tokia pozicija turėtų būti a priori įtartina. Iš esmės visus šiuos (ir panašius) pavyzdžius sieja tai, kad jie yra fundamentaliai idealistiniai, t.y. jie daro prielaidą, kad yra kažkas „virš“ žmonių, ko dėka pasaulis pasikeis į gerą. Net ir iš pažiūros materialistinė tezė, kad spontaniška žmonių veikla yra/bus varomoji pokyčių jėga yra idealistinė, nes spontaniškumui yra suteikiamas mistinis statusas. Toks statusas turėtų būti juo labiau įtartinas, kuomet pasaulio masės vis labiau spontaniškai atsigręžia į fašistines organizacijas ir jų ideologiją…

Visa esmė yra ta, kad nėra nieko „virš“ žmonių, kas garantuotų bet kokį teigiamą istorinį rezultatą. Viskas, kas egzistuoja yra tik žmonės ir jų (politinė) veikla. Tik kuomet kairė sugebės kritiškai pažiūrėti ne tik į savo veiklą bet ir į savo egzistencinį pagrindą (pvz. kuomet būti kairiuoju taps „šiek tiek“ daugiau nei turėti kvailą etiketę ar sentimentą), tik tuomet galėsime kalbėti apie pasaulio keitimą. Priešingu atveju, „tamsusis nušvitimas“ (kaip ir kitos neo-fašistinės padugnės) jau turi paruošę „naujo“ pasaulio viziją.

———

Šiame straipsnyje sąmoningai naudojau vidutinį šiandienos liberalų kairįjį, kaip kritikos taikinį, nes, kaip ten bebūtų, būtent toks kairysis turi bent kažkokį politinį svorį kairiosios politikos kontekste. Tačiau turbūt būtų sunku surasti geresnį pavyzdį visos šios kritikos iliustracijai nei trockistinė (ar bet kokia kita (pseudo)marksistinė) sekta.

Jei šis tinklaraštis turi bet kokį tikslą ir prasmę, tai šis tikslas ir ši prasmė yra kvestionuoti šiandien tarp kairiųjų vyraujančias politines ir intelektualines koordinates bei parodyti kaip patys kairieji yra atsakingi už tą pasaulį, prieš kurį taip įnirtingai kovoja. Kitaip tariant, šio tinklaraščio siekiamybė yra (bent jau) atverti tam tikrą plyšį kairiųjų egzistenciniame pagrinde, per kurį būtų galima žiūrėti į politines, organizacines ir intelektualines alternatyvas.

Kairė? Kokia kairė?