Gyvenimas per brangus“ (toliau – GPB) yra visuomeninis judėjimas, susiformavęs protestų prieš „išaugusias kainas, jaunimo emigraciją, šeimos politiką, socialines problemas, mažus atlyginimus“ metu. Tačiau efektyviai judėjimą galima susieti su kiek anksčiau susikūrusiu Aukštojo Moxslo judėjimu.

GPB formaliai savo veiklą pradėjo nuo protestų prieš aukštas kainas (etc.), tuomet organizavo protestus prieš naująjį Darbo Kodeksą ir šiuo metu organizuoja solidarumo tinklą.

Nors GPB yra neabejotinai vienas ryškiausių pastarojo meto kairiųjų judėjimų, jis toli gražu nėra už kritikos ribų. Tačiau kritikuodamas GPB aš noriu užsiimti imanentine kritika, t.y. kritikuoti GPB priimant jų pačių standartus kaip duotybes ir viso labo parodyti tam tikrus prieštaringumus pačiame judėjime.

Politika, postpolitika ir antipolitika

Viena esminių problemų su šiandienine politine erdve yra ta, kad jos vietą labai sparčiai okupuoja postpolitika, kurios diskurse problemos egzistuoja kaip duotybės ir vienintelis klausimas yra kaip šias problemas reikia spręsti (bet net ir šis klausimas dažnai neegzistuoja). Kitaip tariant, politiką, kaip antagonistinių socialinių interesų sprendimo erdvę, pakeičia paprasčiausia administracija, kuri sprendžia viso labo „savaime suprantamas“ problemas, „savaime suprantamoje“ (post)ideologinėje struktūroje. Pavyzdžiui, Obama dažnai kartodavo, kad reikia pamiršti ideologines „kairės“ ir „dešinės“ priešpriešas ir tiesiog spręsti problemas efektyviausiais būdais. Problema, be abejo, yra ta, kad kas yra problema ir ką reiškia ją spręsti nėra duotybės, bet klausimai, kurie turėtų būti keliami ir sprendžiami (neišvengiamai antagonistinėje) politinėje erdvėje.

Lietuvoje su šia postpolitika galėjome susidurti, kuomet buvo (ne)keliamas Darbo Kodekso klausimas. Visos galios struktūros egzistavo konsensuse, kad ekonominių problemų (paliekant nuošalį konkretų jų įvardinimą) sprendimo būdas yra užsienio kapitalo pritraukimas, kurį galima pasiekti tik globaliai priimtina neoliberalia politika – šiuo atveju Darbo Kodekso liberalizavimu. Tokioje postpolitinėje erdvėje, bet kokia opozicija yra kone tiesiogine to žodžio prasme nesuvokiama, neegzistuojanti, viso labo išreiškianti tam tikrą naivumų, ideologinį pasimetimą, nepaaiškinamą neracionalumų ir pan. Tai geriausiai iliustruoja tuometinių valdininkų ir spaudos dažnai kartoti „jie nežino prieš ką protestuoja“.

Visa tai, žinoma, nėra kažkas, ko GPB nesuvokia. Pavyzdžiui, viename iš savo straipsnių jie iš esmės pasako tą patį:

Pagrindinė priežastis, kodėl rinkimai nebeturi jokios apčiuopiamos reikšmės, yra tai, kad atstovaujamojoje demokratijoje iš esmės neliko politikos. Nuo darželio iki universiteto, nuo prekybcentrio iki fabriko, nuo seniūnijos iki parlamento, liko tik administracija, sprendžianti pagrindinį klausimą: kaip išspausti dar daugiau kapitalo dar mažesnėmis sąnaudomis ir sulaukti kuo mažiau pasipiktinimo?

Problemos su GPB prasideda tuomet, kai mes iškeliame alternatyvos klausimą, t.y. alternatyvos šiai postpolitinei erdvei. Kas liečia kairę, alternatyvos, iš esmės, yra trys: (1) bandymas dalyvauti postpolitinėje erdvėje su kiek įmanoma labiau kaires idėjas atitinkančia politine programa, bet nekvestionuojant pačios postpolitinės struktūros; (2) bandymas pakeisti postpolitinę erdvę, sugrąžinant politiką atgal į politiką; (3) bandymas organizuotis paraleliai postpolitinei erdvei ir ją atitinkančioms galios struktūroms, susikuriant tam tikrą „nuosavą“ erdvę už „kapitalizmo“ ribų.

Iš esmės vienintelė kritika (šiame konkrečiame kontekste) iš mano pusės yra ta, kad GPB renkasi (3) variantą (nepriklausomai nuo to ar jie galvoja, jog jis siejasi su (2)), kai tuo tarpu vienintelis efektyvus, bet ko vertas pasirinkimas yra (2).

Šiam kartui teorinį klausimą apie galimybes kurti „antikapitalistines“ erdves, erdves „už“ oficialių galios struktūrų sankcionuojamų rėmų, paliksiu nuošalį (kiek tai yra verta, mano atsakymas yra vienareikšmiškas „ne“ ir čia yra pagrindinė mano problema su visa postmodernia kairės politika ir jos teorizacija).

Vietoje to, į šį klausimą noriu pažiūrėti konkrečiai, per GPB iškeltų (ir keliamų) reikalavimų prizmę. Pirmajame proteste, kilusiame dėl nepasitenkinimo aukštomis kainomis, GPB (kaip ir visas protestas apskritai) neturėjo jokių konkrečių reikalavimų. Tuo tarpu, protestai prieš naująjį Darbo Kodeksą buvo konkretesni ir turėjo savąjį manifestą su reikalavimais:

Jeigu protestuodami gegužės 14 dieną mes neturėjome aiškių reikalavimų tai dabar parengėme manifestą su reikalavimais ir jeigu valdžia jų nevykdys MES – NIEKUR NESITRAUKSIME!!!!!!

Nežinau koks buvo iškeltų reikalavimų tikslas, bet priimant juos kaip reikalavimus, kurie – bent jau buvo tikimasi – turėjo būti įgyvendinti daugiau ar mažiau paraidžiui, jie iš esmės enkapsuliuoja konceptualų GPB veiksmo ribotumą.

Pavyzdžiui, pažiūrėkime į bent vieną iš iškeltų reikalavimų:

– [Reikalaujame, kad būtų] atmestas darbo valandų normos didinimas ir pakeistas į darbo normos mažinimą iki 30 val. per savaitę.

Problema nėra ta, kad toks reikalavimas yra per daug naivus (per se) ar kad jis turi trūkumų, kaip reikalavimas. Problema yra ta, kad egzistuoja didžiulis prieštaringumas tarp to, ko yra reikalaujama ir tarp pozicijos, iš kurios tie reikalavimai yra išsakomi. Ką konkrečiai turiu omenyje? Turėtų būti pakankamai akivaizdu, kad tokio reikalavimo įgyvendinimas nėra kažkas, ką būtų galima įgyvendinti pavieniui, lyg „tarp kitko“. Tokio reikalavimo įgyvendinimas reikalautų didžiulių struktūrinių pokyčių ne tik Lietuvos ekonominėje ir politinėje erdvėje, bet tikriausiai dar didesnių pokyčių visos Europos Sąjungos mąstu. Pavyzdžiui, priėmus tokį įstatymą tiesiog šiandien, bet jokių kitų ekonominių ir politinių pokyčių (kas, vėlgi, yra neįmanoma), jis iš esmės būtų katastrofiškas Lietuvos ekonomikai, turint omenyje jos „besivystančios“ šalies statusą ir iš to sekantį priklausomumą nuo užsienio kapitalo ir prekių eksporto.

Nepriklausomai nuo šito, tokie formaliai apolitiški, pilietiški protestai yra riboti dar ir dėl to, kad jie iš esmės nesprendžia problemos, dėl kurios šie sprendimai buvo priimami. Yra pakankamai aišku ir viename iš savo straipsnių GPB pripažįsta, kad Darbo Kodekso liberalizavimas nėra ciniškas kapitalo interesų ginimas, bet yra atsakymas į užsienio kapitalo pritraukimo klausimą kitų šalių Darbo Kodeksų liberalizavimo kontekste. Protestas, nepasiūlant realios alternatyvos šiai problemai spręsti, yra politiškai impotentiškas.

Net jei šis (ar bet koks kitas) reikalavimas galėtų būti įgyvendintas (pavyzdžiui, „[Reikalaujame, kad] visiems [būtų] didinamos socialinės teisės ir garantijos„), turint omenyje dabartines galios struktūras (pavyzdžiui, konkrečiai egzistuojančias partijas ir jų santykį su valstybės aparatu ir pastarojo santykį su Europos Sąjunga), būtų mažai tikėtina, kad tas reikalavimų įgyvendinimas būtų tiek progresyvus, kiek iš jo tikimasi. Pavyzdžiui, visuotinių bazinių pajamų reikalavimas nėra progresyvus pats savaime ir priklauso nuo konkretaus jo įgyvendinimo, kaip tą pademonstruoja kai kurių šalių patirtis.

Kitaip tariant, problema yra ta, kad nepaisant visų teiginių priešingai, atrodo, jog GPB valstybės aparatą (tokį, koks jis egzistuoja šiai dienai) laiko neutraliu ta prasme, jog protestais (ar kita veikla), jį galima „priversti“ daryti vienokį ar kitokį veiksmą (jei tik protestuose ar kitoje veikloje dalyvaus pakankamai didelis kiekis atitinkamai nusiteikusių piliečių). Bet tai yra ne daugiau nei iliuzija. Kiekvienas valstybės aparatas (kaip ir bet kokia galios struktūra) nėra neutralus, bet dėl struktūrinių priežasčių gali priimti tik tam tikrus sprendimus. Galbūt šią minti būtų galima iliustruoti tokiu (obscenišku) pavyzdžiu: ką reikštų komunistų ar liberalų protestavimas prieš nacių valstybės aparatą? Nacių valstybės aparatas gali išlikti būtent tol, kol jis neįgyvendina jokių liberalių ar komunistinių reikalavimų; iš esmės jis tuo yra apibrėžiamas. Bet koks liberalių ar komunistinių reikalavimų įgyvendinimas, kaip absoliučios sąlygos, reikalautų visiško valstybės aparato (o tuo pačiu ekonomikos, socialinio modelio, etc.) restruktūrizacijos. Čia, labai trumpai, yra visa Markso teorijos apie būtinybę sunaikinti valstybės aparatą esmė.

Todėl problema su GPB yra ta, kad viena vertus jis švaistosi reikalavimais (nepriklausomai nuo to ar jie teisingi ar ne), tačiau kita vertus jie nėra pasirengę (ar bent jau susidaro toks įspūdis) „susitepti rankų“ bandant pakeisti valstybės aparatą („revoliucija“ – kad ir kaip tai suvokiama šiandien – taip pat reikalautų prisilietimo, kad ir neigiamo/destruktyvaus, prie valstybės aparato), kad apie šiuos reikalavimus būtų galima bent jau pradėti turėti bet kokią reikšmingą diskusiją. Ši problema yra kur kas didesnė nei GPB ir apima daugelį šiandienos socialinių judėjimų, kurie, viena vertus, turi itin radikalių reikalavimų (kurie dažnai reikalauja net fundamentalaus sąmoningumo, suvokimo pokyčių), bet kita vertus kategoriškai atsisako dalyvauti politiniame procese, likdami jo nuošalyje.

Kitaip tariant, problema yra ta, kad šie reikalavimai negali egzistuoti pavieniui (tokiu atveju jie yra visiškai beprasmiški ir beverčiai), bet gali egzistuoti tik konkrečios politinės programos kontekste. Vartodamas žodį „politinė programa“, kaip turėtų būti aišku iš konteksto, aš turiu omenyje ne (tik) politinių reikalavimų rinkinį su kuriuo tuomet galėtumėme eiti į rinkimus, bet (ir) planą, kaip reikėtų pakeisti valstybės aparatą, kad šis būtų „prieinamas“ kairės (šiuo atveju GPB) keliamiems reikalavimams.

Saviorganizacija kaip deus ex machina

Būtent tokios „politinės programos“ nebūvimas yra kertinė GPB problema (ir, kad būtų aiškiau – ne tik GPB problema). Šią problemą simptomatiškai iliustruoja GPB straipsnis, kuriame, viena vertus, pripažįstama, kad Darbo Kodekso liberalizavimas yra ne Lietuvos, bet globalaus mąsto problema, bet pasiūlyta alternatyva tėra pakankamai abstraktus organizavimasis „darbo vietoje ir kovo[jimas] už savo teises“. Bet priežastinis ryšys tarp šio „horizontalaus“ organizavimosi (kad ir ką jis konkrečiai reikštų) ir problemų (iš)sprendimo lieka labai neaiškus.

Iš esmės tai buvo viena pagrindinių protestų prieš aukštas kainas problemų. Pavyzdžiui, man kalbant tiek su protesto prieš aukštas kainas dalyviais, tiek su ten nedalyvavusiais, tiek vieni, tiek kiti neturėjo jokio aiškaus supratimo nei kaip šis protestas pakeis jų padėti, nei ką reikėtų daryti toliau. Net ir organizatoriai patikino susirinkusius, kad, visgi, „kažkas“ bus daroma ir ši veikla nesustos. Atrodė, kad vienintelis dalykas, kuris skiria dalyvaujančius nuo nedalyvaujančių yra, jog vieni tikėjo, kad „kažką“ darant „kažkas“ pasikeis (beveik pažodinė vieno protestuotojo citata), kai tuo tarpu kiti netikėjo, kad tokia veikla gali kažką pakeisti.

Pavyzdžiui, mano aplinka, kurioje tuo metu buvo sudaryta būtent iš tų žmonių, kuriems šie protestai buvo aktualiausi (prekariato ir proletariato, dirbančio už minimalų atlyginimą, ‘atstovai’), bet jie tiek sudalyvavę (vienkartiniame) proteste (jis vyko mažam miestelyje), tiek stebėdami viską iš šono per žiniasklaidą, nelabai suprato koks yra priežastingumas ryšys tarp šių protestų ir mažesnių kainų bei išliko pakankamai skeptiški viso proceso metu.

Panašūs klausimai ir sentimentai kyla ir kalbant apie dabartinę GPB – solidarumo tinklo – veiklą. Nepaisant deklaruojamų tikslų „užtikrinti darbuotojų teises, gerinti darbo, mokslo ir gyvenimo sąlygas“, nėra aišku kaip tokia veikla įtakos šiuos gyvenimo aspektus. Saviorganizacija, asamblėjos, protestai, tiesioginė demokratija, etc., patys savaime šių tikslų nerealizuoja ir nebūtinai padeda juos realizuoti. Klausimas yra kitas: ką su šiomis organizacinėmis formomis galima nuveikti (ir ar jos apskritai yra tinkamos šiems tikslams siekti). Todėl dažnai skaitant GPB ir panašių organizacijų pasisakymus darosi akivaizdu, kad visos kalbos apie saviorganizaciją yra deus ex machina, kuri tiesiog užglaisto problemą iš esmės jos net nepaliesdama.

Šiame kontekste pamenu dar krizės metais vykusio protesto metu prieš aukštas šildymo kainas, vieno iš Lietuvos anarchistų atsakymas susirinkusiems protestuotojams efektyviai skambėjo kaip: „kol mes nenuversim valdžios ir nesiorganizuosim horizontaliai, tol šildymo kainos nesumažės.“ Ir ką susirinkusiems protestuotojams reikėtų su tokiu teiginiu daryti? Ar nėra pakankamai akivaizdu, kad jis tiesiogine to žodžio prasme apeina problemą?

Asamblėjų klausimas

Turint omenyje, Syrizos pralaimėjimą savo kovoje prieš taupymo reformas, natūralu, kad dalis kairės apskritai atsiriboja nuo idėjos, kad emancipaciniai kairieji judėjimai gali turėti kažką bendro su valstybės aparatu ir bet kokiomis galios struktūromis. Natūralu ir tai, kad tokie judėjimai propaguoja tiesiogine demokratiją, kaip organizacinę alternatyvą visoms galios struktūrų kuriamoms hierarchijoms. Nepriklausomai nuo to, kad tiesioginė demokratija lyg ir pati savaime atrodo kaip „kairioji“ organizacinė forma, ji turi pakankamai aiškias ribas.

Žinoma, kaip organizacinė forma tam tikrame lygmenyje (pavyzdžiui, itin lokaliais ir mažo masto klausimais) ji gali būti nepakeičiama. Tačiau statyti visą organizacinę struktūrą ant tokių pamatų yra tolygu savanoriškai pasirinkti politinę impotenciją. Viena vertus, yra senas argumentas apie tokias horizontalias struktūras: struktūros be aiškių pozicijų ir lyderių, anksčiau ar vėliau sukuria de facto lyderius ir pozicijas, ko pasekoje kyla dar daugiau problemų nei turint minimaliai ir formaliai „hierarchinę“ organizacinę formą. Būtent aiškių rolių ir „hierarchinių“ pozicijų nustatymas yra vienas iš patarimų, kurį galima gauti iš anksčiau vykusių britų protestų prieš taupymo reformas.

Tačiau kitas ir daug svarbesnis klausimas yra apie pačių asamblėjų efektyvumą. Pavyzdžiui, ar tikrai kairė nežino pagrindinių problemų, su kuriomis susiduria vidutinis proletariato ar prekariato ‘atstovas’? Pavyzdžiui, po 2014 metais kilusių protestų Bosnijoje, visoje šalyje buvo įsteigti (oficialiai apolitiški) plenumai, kurie leido tūkstančiams žmonių išsakyti savo nuomonę apie susidariusią situaciją, iškelti problemas, siūlyti sprendimus, etc.

Nepaisant to, kad daugelis dalyvavusių plenumų veikloje juos sutiko labai entuziastingai, o absoliuti dauguma šalies gyventojų palaikė protestuojančius, po trijų mėnesių plenumai praktiškai išnyko iš šalies politinio žemėlapio. Kodėl? Nepaisant visų išorinių veiksnių (tuometinis potvynis šalyje, valstybės represinių struktūrų kišimasis, etc.), išsakius visus reikalavimus (kurių dauguma buvo visiems puikiai žinomi), juos susisteminus ir pateikus vyriausybei, plenumai praktiškai prarado savo funkciją. Pavyzdžiui, štai vieno iš protestų ir plenumų dalyvių patirtis šiuo klausimu:

“I actively participated in the protests in Tuzla – I felt that this was finally our chance to make changes in the political and administrative arrangements in Bosnia, to be part of positive developments. When the protests started, I was very optimistic. There was a scent of change in the air. The whole city came together; going to a protest was like socialising. I really felt for the workers and their problems. There are people in our country who really have nothing, who need help, and there are some deep systemic changes which need to happen to improve their lives. We needed to discuss these root causes of the problems, instead of dealing with it one factory at a time.

I also joined the plenums in Tuzla when they were formed, but I was soon disappointed. We had a great opportunity then, but the plenums failed. The issue with plenums was that people talked so much about the problems, which we are all aware of, but they did not seem to be prepared to do any work. There were too many people involved – which was great, because there was a wider participation, but there was no leader. We needed someone who would listen to workers grievances, and popular demands and complaints, and be prepared to make difficult decisions.“

Problema, be abejo, buvo identiška tai, kurią aprašiau aukščiau: reikalavimų implementavimas reikalavo milžiniškų politinių, socialinių ir ekonominių pokyčių. Jie buvo tiesiog neįmanoma toje valstybės aparato formoje, kuris tuomet egzistavo (ir egzistuoja) Bosnijoje. Tačiau atsisakę bendradarbiauti su bet kokiomis politinėmis partijomis ir atsisakę kurti savąją (toks pasiūlymas buvo nušvilptas susirinkusiųjų), plenumai nuvedė save į aklagatvį.

Pavyzdžiui, jei GPB staiga save randa asamblėjos, apimančios tūkstančius žmonių, centre ir ši asamblėja iškelia reikalavimą pakelti atlyginimus, ką GPB darys toliau, kai valstybės aparatas neišvengiamai jį atmes? Protestuos prieš tokią politiką? Bet tuomet mes grįžtame prie visų problemų, aprašytų aukščiau… Todėl atrodo, kad dabartinėje organizacinėje struktūroje, GPB yra vienaip ar kitaip pasmerkta suktis ratais. Nebent… Nebent kas?

Alternatyva

Visi puikiai supranta, kad dalis esminių problemų (pavyzdžiui, dalis tų, kurias iškėlė GPB), su kuriomis susiduria Lietuva (ar bet kokia kita šalis), nėra tik vienos šalies klausimas (Graikijos atvejis yra geriausia to iliustracija). Šių problemų sprendimas reikalauja Europinio ar net pasaulinio mąsto veiksmų koordinacijos tarp kairiųjų. Kaip minimum tai reikalauja Europos Sąjungos veiklos politizavimo.  Paliekant visus aukščiau iškeltus klausimus nuošaly ir pažiūrėjus į šią situaciją išimtinai praktiškai: kaip GPB tipo organizacijos galėtų koordinuotis, pavyzdžiui, Europiniu lygmeniu? Kiek laiko užtruktų vien tinkamo modelio sukūrimas, paliekant nuošalį visas kitas problemas? O turint omenyje ir aukščiau iškeltas problemas?

Aš lenkiu, žinoma, į tą pusę, kad vien iš praktinės pusės, GPB iškeltos problemos galėtų būti sprendžiamos tik per partinę/valstybinio aparato struktūrą, pilnai išnaudojant šiai dienai sukurtus kanalus alternatyvos dabartinei Europos Sąjungai kūrimui.

Bet net nepriklausomai nuo šių klausimų, pati GPB organizacinė veikla anksčiau ar vėliau nustums šį judėjimą į konfrontaciją su represiniais valstybės aparatais. Dėl vėlyvojo kapitalizmo struktūros didelė dalis veiklų, kurios galbūt iki šiol nebuvo tiesiogiai politiškos, dabar neišvengiamai tampa (post)politikos klausimu. Tokiais atvejais klausimas yra ne „ar mes dalyvausime ‘oficialioje politikoje’ ar ne“, bet „ar mes būsime pasiruošę tokiam dalyvavimui ar ne“. Mūsų (jūsų?) dalyvavimas oficialiame politiniame procese yra duotybė, nuo kurios pabėgti neįmanoma. Jei atitinkami valstybės aparato organai tave pavadina rusų agentu, tu jau esi įtraukiamas į visą purviną politinį procesą ir vienintelis klausimas yra ar tu sugebėsi efektyviai atsakyti (ar turėsi savą spaudą, ar turėsi viešųjų asmenų, ar turėsi politinio kapitalo, ar turėsi įtakos vienoje ar kitoje institucijoje, etc.). Dėl konkrečių ideologinių (apie ką šiame straipsnyje sąmoningai nebuvo kalbėta), organizacinių ir politinių GPB pozicijų, konfrontacijai su valstybės aparatu GPB paprasčiausiai nėra ir negali būti tinkamai pasiruošęs.

Kaip kontrastą galima pateikti Syrizos pavyzdį: jei Syriza nebūtų susidariusi ir būtų išlikusi tik kaip atskiri ir organizaciškai nesusiję socialiniai judėjimai, tuomet Graikijos žmonės net nebūtų turėję galimybės efektyviai kovoti su taupymo reformomis. Tokiu atveju šie judėjimai ir toliau būtų švaistęsi neįmanomais reikalavimais tuometinėms politinėms partijoms, kurios tiesiog struktūriškai negalėjo padaryti to, ką padarė Syriza. Žinoma, visi žino kaip baigėsi Syrizos kova, tačiau kairės pozicija neturėtų būti impotentiškas užsidarymas socialiniuose judėjimuose, bet pasimokymas iš Syrizos (kaip politinės partijos) klaidų ir judėjimas toliau.

Žinoma, turint omenyje GPB skeptiškumą (biurokratinių) profsąjungų klausimu (ir anarchistinę politiką apskritai), politinės partijos idėja taip pat neturėtų būti sutikta entuziastingai. Taip, jei politinę partiją įsivaizduosime kaip standartinę, dabar egzistuojančią partiją tik su viso labo kitokia politine programa (t.y. su skirtingu turiniu, bet identiška forma), tuomet toks skeptiškumas yra visiškai suprantamas ir pateisinamas (būtent dėl nesugebėjimo pasiūlyti kitokios partinės formos būtų galima kritikuoti visus ligšiolinius bandymus kurti kairiąją politinę partiją Lietuvoje). Tačiau kalbant apie kitokios formos politinę partiją, kuri galėtų atitinkamai inkorporuoti GPB veiklą ir principus (tuo pačiu daug efektyviau pasiekdama pačio GPB judėjimo iškeltus tikslus) ir kuri galėtų sugrąžinti politiką atgal į politiką, situacija tampa šiek tiek kitokia. Kaip galėtų atrodyti tokia organizacija ir kur galima rasti jos pavyzdžių – kito(-ų) straipsnio(-ų) tema.

Judėjimo „Gyvenimas per brangus“ kritika

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *