Pamenu, kuomet Syriza laimėjo rinkimus Graikijoje, man teko bendrauti su keletu „ortodoksinių“ marksistų bei anarchistų, kurie su panieka žiūrėjo tiek į Syrizą, tiek į visus, kurie – kritiškai ar ne – ją palaikė: „tiek triukšmo dėl nieko! Juk Syriza tik dar viena buržua partija, dar viena parlamentinė, reformistinė partija, kuri nieko nepakeis. Visas šis triukšmas tik nukreipia dėmesį nuo realių alternatyvų ir revoliucinio veiksmo…“ etc. Žinoma, laikui bėgant ir Syrizai visiškai kapituliavus, tie patys veikėjai, su šypsena veide ir tapšnodami sau per petį, sakė „Juk sakėm!“.

Lygiai tą patį galime matyti ir šiandien, Britanijos rinkimų ir Corbino fenomeno kontekste. Corbinas tėra dar vienas buržua politikas, kuris geriausiu atveju priims vieną ar kitą reformą, bet tai neatsveria jo parlamentarizmo „nuodėmės“, to nepateisinamo vilčių sėjimo, kad mūsų išganymas gali ateiti per parlamentą… Todėl visi kairieji, pasisakantys už Corbiną ir/ar raginantys už jį balsuoti, geriausiu atveju yra kvailiai, tiesiog darantys tą patį vėl ir vėl, lyg istorija neegzistuotų, o blogiausiu atveju, tokie kairieji net nėra „kairieji“, bet tėra kairysis buržua politikos sparnas, kas, iš šių tikrų, autentiškų, radikalių kairiųjų perspektyvos tėra, na, buržua politika, nors ir „kairioji“.

Ir ar tokia pozicija – kad ir kaip norėtųsi užsiimti „normalia“, „respektabilia“, buržua politika – nėra fundamentaliai teisinga? Ar visa istorija nėra nusėta ne(pa)vykusių bandymų pasiekti išganymą per parlamentą? Ar tie kairieji, kurie agituoja už Corbiną, nedainuoja tos pačios dainos, kurią visi girdėjo milijoną kartų? Etc.

Kodėl autentiški anarchistai turėtų palaikyti Corbiną

Pirmoji problema su tokia pozicija yra ta, kad daugybę eventualių dalykų ji priima, kaip duotybes. Visa parlamentinė sistema, kartu su liberaliu, viešosios erdvės isteblišmentu yra priimama, kaip kažkas, kas būtų neišvengiama, kaip egzistencinė duotybė. Tik iš šios nedovanotinai komfortabilios pozicijos galima žaisti šį pseudo-anarchistinį žaidimą, kad parlamentas yra „ne mūsų žaidimų aikštelė“, kad nėra jokio skirtumo, kas bus jame, kas laimės rinkimus, etc.  Vien ko vertas tas faktas, kad Donaldo Trumpo išrinkimas į prezidentus JAV pasiuntė į paniką visus šituos pseudo-anarchistus, nes jo išrinkimas parodė, kad visas politkorektiškas viešosios erdvės isteblišmentas nėra duotybė.

Kitaip tariant, yra labai paprasta kalbėti apie tai, kad nėra svarbu, kas vyksta parlamentinėje, „buržua“ politikoje iki tol, kol tai pasidaro svarbu. Naiviai tariant, lengva kalbėti apie parlamentinės politikos nereikšmingumą, kuomet ji suteikia visą aibę socialinių garantijų, kuomet ji garantuoja bent minimaliai funkcionuojančią ekonomiką, etc. Lengva kalbėti apie jos nereikšmingumą, kuomet elementarus liberalus konsensusas garantuoja, kad nereikės švaistyti laiko diskutuojant ar seksualinė prievarta „iš tikrųjų yra blogai“, kuomet už tavo namų durų nevaikšto ginkluoti fašistai, siunčiantys kairiuosius į koncentracijos stovyklas, etc.

Problema, be abejo, nėra ta, kad kažkokia reikšminga prasme šie faktai nėra suvokiama tokių anarchistų. Problema yra ta, kad tokia dogmatiška antiparlamentarinė pozicija yra visiškai neautentiška, moralistiška ir baili: „Taip, mes viso to norim, tai yra gerai, bet mes tiesiog nenorime prie to kišti rankų.“ Tokia pozicija yra identiška tai, kurioje žmogus gali palaikyti X pusę kare (pvz. liberalizmo pusę kovoje prieš fašizmą), bet nėra linkęs nuspausti gaiduko: „Taip, aš už jus (liberalias vertybes, etc.), bet aš tiesiog nenoriu teptis rankų; aš norėčiau, kad jūs padarytumėte visą nešvarų darbą, o aš galėčiau komfortabiliai rašyti apie karo beprasmybę, etc.“

Anarchistai visuomet mokėsi iš savo istorinių nesėkmių – bent jau iki tam tikro lygmens. Pavyzdžiui, po 1936 metų Ispanijos revoliucijos fiasko, pačių anarchistų tarpe pradėjo kilti legitimus klausimas apie anarchistinę politinę partiją (Corbino rinkimų kontekste nereikėtų pamiršti ir to, kad anarchistai agitavo balsuoti ir masiškai balsavo už respublikonus 1936 metų rinkimuose). Tai, be abejo, buvo konceptualus bandymas išeiti iš aklavietės, kurioje anarchistai atsidūrė per Ispanijos revoliucijos ir Argentinos karinio perversmo įvykius. Lygiai taip pat platformizmas buvo bandymas išeiti iš aklavietės, kurioje anarchistai atsidūrė Spalio revoliucijos metu, etc. Todėl yra kažkas itin neautentiško, kuomet vadinamieji anarchistai šiandien gali vadintis anarchistai, lyg 20 amžius nebūtų egzistavęs, lyg visos teorinės ir praktinės anarchistų diskusijos būtų negrįžtamai paskendusios 20 amžiuje. Žinoma, tokia dogmatiška pozicija gali būti puikiai suvokiama, jei patys šiandieniai anarchistai į save nežiūri rimtai, t.y. jei jie į save žiūri tik kaip į veikėjus, užsiimančius amžino protesto pseudopolitika: „šiandien organizuokimės, darykim kažką, o paskui, jei/kai susidursim su tomis problemomis, su kuriomis susidūrė mūsų broliai ir sesės 20 amžiuje, galėsime padiskutuoti ir apie tai…“

Būtent todėl šiandien tie anarchistai, kurie agituoja už Jeremy Corbiną ar net siūlo už jį balsuoti yra nepalyginamai autentiškesni savo anarchistiniais įsitikinimais. Ne (tik) todėl, kad jie geriau suvokia politinę situaciją ir gali užimti pragmatiškesnę poziciją politikos klausimos; bet todėl, kad jie į anarchizmą nežiūri kaip į dogmą (ištrauktą tiesiai iš 19 amžiaus pabaigos), bet kaip į tam tikrą idėją, kuriai reikia jausti ištikimybę ir bandyti ją atkartoti ne nepaisant šiandieninių aplinkybių, bet būtent per jas.

Ką tai reiškia? Pamenu, kuomet Syrizos rinkiminės pergalės kontekste, įvairiausioms sektoms priklausantys marksistai šaukė, kad Syriza tik sukuria iliuziją, kad parlamentarizmas gali apčiuopiamai spręsti problemas, kad vietoj to mums reikia kalbėti apie revoliucinę politiką, apie marksizmą, etc. Tebūnie tai tiesa, bet yra kažkas graudaus ir juokingo, kad Syriza – to sąmoningai nesiekdama – per keletą mėnesių sukūrė didesnį susidomėjimą marksizmu nei visos šios pseudomarksistinės sektos per pastaruosius dešimtmečius kartu sudėjus. Syriza per keletą mėnesių sugebėjo sukurti bent jau trumpą laikotarpį, kuomet atrodė, kad visos Europos politiniai ir intelektualiai standartai gali pasikeisti, ko pasekoje net ir marksizmui atsirastų vietos viešajame diskurse. Ar tokia situacija neparodo, kad yra kažkas itin neautentiško pseudomarksistinėje Syrizos kritikoje? Ką galime pasakyti apie tokius marksistus ir jų veiklą, kuomet „reformistinė“, buržua politinė partija pasiekė daugiau pagal pačių marksistų standartus? Kitaip tariant, jei šie marksistai iš tikrųjų norėjo plėsti marksizmą, kaip intelektualinį ir politinį fenomeną, jie būtų pasiekę daug daugiau, jei būtų prisijungę prie Syrizos ir besąlygiškai ją palaikę, net jei jie nebūtų ja tikėję.

Praktiškai identišką situaciją galime matyti ir su vadinamųjų anarchistų kritika Corbino atžvilgiu. Galime girdėti šūksnių, kad Corbinas nieko nepasieks, kad agitacija už jį geriausiu atveju tėra laiko švaistymas, kad mums reikia organizuotis už parlamento ribų, etc. Vėlgi, tebūnie tai tiesa, bet ar nėra kažko neautentiško tokioje pozicijoje, turint omenyje, kad Corbinas per pastaruosius mėnesius padarė daugiau organizuojant judėjimus už parlamento ribų nei visi šie pseudoanarchistai kartu sudėjus per pastaruosius dešimtmečius? Ar nėra kažko graudaus ir juokingo, kuomet parlamentaras, buržua politinės partijos atstovas, pasiekė daugiau nei anarchistai pagal jų pačių standartus?

„Tebunie, Corbinas organizuoja judėjimu už parlamento ribų, bet jie nėra anarchistiniai judėjimai. Yra judėjimai ir yra judėjimai. Kodėl mes turėtume palaikyti Corbino judėjimus, jei jie neatitinka mūsų standartų?“ Užduoti tokį klausimą yra tas pats, kas užduoti klausimą „kodėl mes turėtume palaikyti visatą, jei visata nėra anarchistiška?“ Esmė yra ta, kad Corbino inicijuotas judėjimas nėra kažkokia reikšminga prasme „pavaldus“ jam ar priklausantis išimtinai nuo jo. Corbinas įpučia gyvybės tam, ko jis pats negali kontroliuoti. Kitaip tariant, Corbino reikšmė yra daug platesnė nei jo rinkiminė kampanija ar jam „pavaldūs“ judėjimai. Ir čia mes prieinami kritinę Corbino (ar Sanderso, ar…) fenomeno šerdį.

Sakyti, kad Corbinas yra tik dar vienas reformistinis parlamentaras, kuris nieko nepasieks gali būti faktiškai teisinga. Gali būti faktiškai teisinga teigti, kad Corbinas geriausiu atveju išsaugos NHS, nacionalizuos tą ar aną įmonę, bet nepasieks nieko, kas iššauktų reikšmingą šiandieninį kairiųjų intelektualų palaikymą. Bet sakyti tai yra tapatu beldimuisi į atidarytas duris: nemanau, kad yra daug tokių, kurie mano, kad Corbinas kažkokia reikšminga prasme išspręs socialinį klausimą (ypatingai, nemanau, kad tokiu naiviu tikėjimu būtų galima apkaltinti už Corbiną agituojančius anarchistus). Visa esmė yra ne tame, ką Corbinas padarys ar ko nepadarys jam tapus šalies lyderiu. Daug svarbiau yra politinių standartų pokytis, kurį inicijuoja Corbino fenomenas (nesunku įsivaizduoti, kad laikui bėgant net ir Corbino opozicija pradės kalbėti Corbino kalba, lygiai taip pat kaip post-Thatcher leiboristai kalba Torių kalba). Daug svarbiau yra tai, kad Corbinas suteikia entuziazmo, įpučia vilties visai kairei. Daug svarbiau yra tai, kad Corbinas padeda būtinus pamatus bet kokiai kairės veiklai apskritai. Pavyzdžiui, Corbinas puikiai supranta, kad jis negalės įgyvendinti savo programos be plačios žmonių mobilizacijos už parlamento ribų, jų įtraukimo į politinį procesą, etc., ko įgyvendinimas jau būtų didžiulis laimėjimas. Lygiai taip Corbinas kelia platesnius klausimus apie demokratijos plėtimą, etc.

Galima nesunkiai suprasti, kad Corbino politika vien materialia prasme suteiktų tam tikros erdvės kairei, t.y. daug paprasčiau organizuoti bet ką, kuomet žmonės turi elementariausias socialines garantijas ir dėl jų nebereikia kovoti. Bet Corbino fenomenas yra daug reikšmingesnis ne tokia materialia prasme, bet būtent dvasine prasme, t.y. jo reikšmė yra ne tame, ką jis padarys ar ko nepadarys parlamento kontekste, bet kiek smarkiai jis paveiks Britanijos ir visos Europos politinius standartus, kurių pokytis įpūstų gyvybės visai kairei.

Žinoma, lygiai tas pats galioja ne tik Jeremy Corbino atveju, bet ir, pavyzdžiui, Bernie Sanderso. Net ir visiškam idiotui turėtų būti aišku, kad dabartinės JAV politikos kontekste Sandersas negalėtų įgyvendinti savo iškeltų politinių tikslų. Jo reikšmė slypi ne jo (galimoje) parlamentinėje veikloje, bet jo inicijuotame judėjime ir platesniame politinių standartų pokytyje. Pavyzdžiui, ar nebūtų didžiulis laimėjimas visai kairei, jei Sandersas sugebėtų pakeisti politinį diskursą tiek, kad į sveikatos sistemos nacionalizavimą nebebūtų žiūrima, kaip į kažką, kas žeidžia individo laisves? Ar visai JAV kairei nebūtų lengviau organizuoti(s) kontekste, kuriame į kairę politiką nėra žiūrima, kaip į politinę srovę, kuri a priori riboja individo laisves?

Ar tai reiškia, kad Corbinas ar Sandersas neturėtų būti kritikuojami? Nieko panašaus! Visa esmė yra ta, kad jie turėtų būti kritikuojami, bet tik presuponuojant jų pasiekimus.

Anarchistinės kritikos šerdis

Žinoma, ši anarchistinė kritika taip turi tam tikrą kritinę šerdį. Yra kažkas itin nepatogaus, kuomet pastarasis Corbino pralaimėjimas yra interpretuojamas, kaip kažkokia reikšminga pergalė. Yra kažkas itin nepatogaus ir tame, kad kairieji, agituojantys už Corbiną, daro tą išlaikydami tam tikrą komfortabilią distanciją (kaip puikūs empiricistai, jie palaiko Corbiną tik todėl, kad jo negali ignoruoti ir pats isteblišmentas). Nuostaba Corbino „pergale“ turėtų būti palikta liberaliam diskursui, tuo tarpu kairė turėtų sąmoningai priimti Corbino pralaimėjimą ir iš jo pasimokyti. Šie rinkimai galėjo būti laimėti, galėjo būti mobilizuoti pakankamai žmonių jiems laimėti, bet to padaryta nebuvo. Tai yra nusivylimą iššaukiantis pralaimėjimas. Taškas.

Todėl problema su Corbino palaikymu – tiek, kiek tokia problema egzistuoja – kyla ne dėl to, kad Corbinas yra palaikomas, bet dėl to, kad jis yra palaikomas tik kaip dar vienas iš naujausių „o gal dabar kažkas bus kitaip“ fenomenų. Kitaip tariant, Corbinas turėtų būti palaikomas, bet lygiai taip pat reikėtų sąmoningai suvokti Corbino fenomeno ribas bei pabandyti sąmoningai suvokti kur kairė galėtų judėti toliau nuo čia. Kitaip tariant, palaikantys Corbiną turėtų sąmoningai prisiimti užduotį suvokti ką reiškia „kažkas“ ir „kitaip“ frazėje „gal dabar kažkaip bus kitaip“.

Jeigu Corbinas egzistuotų plataus kairiojo judėjimo kontekste, kaip atsakas jam, etc., tuomet, žinoma, tiek klausimai, tiek atsakymai būtų visiškai kitokie. Bet lygiai taip pat, žinoma, tokiu atveju jokie anarchistai neagituotų už Corbiną.

Jeremy Corbinas ir anarchizmas

4 thoughts on “Jeremy Corbinas ir anarchizmas

  • birželio 11, 2017 at 12:24 pm
    Permalink

    deklaruoji, kad su boba eisi i lova kaip zmogus — ne politikas, ir toje pacioje pastraipoje nueini kaip politikas 😉

    anarchizmas yra paziuru sistema, etines nuostatos, o desra dalina labdaringos organizacijos, baznycia… zmogiska joms AUKOTI! kartais, pernelyg zmogiska.

    • birželio 11, 2017 at 2:18 pm
      Permalink

      Anarchizmas, kaip „pažiūrų sistema“ ar „etinės nuostatos“ manęs visiškai nedomina. Lygiai taip pat, kaip ir anarchistas, „kaip žmogus“, manęs nedomina (iki galo nuoseklus anarchistas, kaip žmogus yra marksistas, kaip politikas).

      Šitas straipsnis buvo apie tam tikrus anarchistus, kurie šaukia, kad nereikia balsuoti už Corbiną ne dėl etinių nuostatų (etc.), bet dėl to, kad tai neveikia politiškai.

      • birželio 11, 2017 at 5:08 pm
        Permalink

        anarchizmo anarchizme yra tiek, kiek jis nusistates pries VERTIKALĘ. ispanai 36-ais balsave uz respublikonus — malaciai, bet ar tau neatrodo, kad eidami prie urnu prudono idejas jie paliko (kartu su molinais cebatais) kazkur LAUKE UZ DURU!?

        • birželio 11, 2017 at 5:28 pm
          Permalink

          „Nusistatęs prieš vertikalę“ yra idiotiška, bevertė, formali abstrakcija. KĄ REIŠKIA būti „nusistačius prieš vertikalę“ konkrečiose aplinkybėse? Ką tai reiškė 1936 Ispanijoj?

          Tiek sprendimas balsuoti už respublikonus, tiek viso anarchistinio judėjimo lyderių ministro postų užėmimas buvo praktiškai motyvuotas sprendimas, t.y. logika buvo tokia: OK, mes galim atsisakyti – balsuoti, užimti ministro postus – ir tokiu atveju mes galėsim turėt „tyrą“, garantuotą ir neišvengiamą pralaimėjimą; galėsim sakyt „nu va, chebra, pabandėm, bet pasaulis per daug baisus, etc.“. Arba mes galim priimt sprendimą, kuris eina prieš „anarchistinius principus“ (kvaila abstrakcija), susitepti rankas, bet turėti realų šansą išsaugoti revoliuciją. Ok, gali sakyti, kad tie anarchistai paliko principus už durų, bet tas principų palikimas buvo motyvuotas praktinių problemų, su kuriomis jie susidūrė, t.y. tai nebuvo kažkoks oportiunizmas ar dar kažkas panašaus. Gal priminti, kad tie patys FAI anarchistai, kurie buvo faktiškai atsakingi už anarchistinio judėjimo „grynumo“ išsaugojimą, buvo tie patys žmonės, kurie užėmė ministrų postus respublikonų valdžioj? Tie patys anarchistai, kurie kelis mėnesius prieš tai atsisakė paimti valdžią į savo rankas, kai tuometinis Katalonijos ministras jiems ją padėjo ant lėkštutės ir jie motyvavo tokį valdžios paėmimo atsisakymą tuo, kad tai „pažeidžia anarchistinius principus“?

          Anarchistiniai principai yra gražu ir visa kita, bet istoriškai anarchistai visada susidurdavo su praktinėm problemom, kurios reiškė arba garantuotą (bet „tyrą“!) pralaimėjimą, arba kažkokius kompromisus. Būtent todėl, when push comes to shove – kaip sako anglai – anarchistai visada turėdavo imtis visokių ad hoc, teoriškai neapgalvotų sprendimų, etc.

Komentarai uždaryti.