Intelektualinė prostitucija Brexito kontekste

Corbynas ir Brexitas

Kaip mąsto dauguma progresyvių Europos kairiųjų žvelgdami į Brexitą? Daugmaž taip: tarp dviejų alternatyvų – Didžiosios Britanijos išstojimo iš Europos Sąjungos ir jos pasilikimo joje – antroji yra akivaizdžiai mažiau bloga, todėl šioje situacijoje derėtų užimti būtent pastarąją poziciją. Corbynas, to nesuprasdamas, akivaizdžiai užima klaidingą – net reakcingą, nacionalistinę – poziciją ir todėl nusipelno būti kritikuojamas.

Tačiau kas liečia kairės poziciją Brexito klausimu, Corbyno pozicija ne tik, kad yra teisinga, bet ji yra vienintelė teisinga pozicija, kurią gali užimti kairė. Maža to, Didžiosios Britanijos išlikimas Europos Sąjungoje ne tik kad nebūtų teigiamas rezultatas, bet priešingai – tai būtų smūgis visos Europos Sąjungos progresyviajai kairei.

Materializmas ir idealizmas; politika ir intelektualinė prostitucija

Corbyno kritikų logika būtų visiškai pagrįsta, jei politika nebūtų konkreti, materiali veikla. Tačiau politinių pozicijų esmė slypi ne (vien) jų turinyje, bet jų kontekste, o tiksliau, jų santykyje su šiuo kontekstu. Kitaip tariant politinė pozicija nėra ir negali būti progresyvi pati savaime, nes jos progresyvumas yra nustatomas atsižvelgiant į jos santykį su socialiniu antagonizmu. Užimti tam tikrą poziciją vienu laikotarpiu gali būti pagrįstai ir objektyviai progresyvus sprendimas, tačiau užimti identišką poziciją kitu laikotarpiu ir/ar kitame kontekste gali turėti visiškai priešingų pasekmių. Palaikyti Didžiosios Britanijos narystę ES 2016-ųjų referendume yra viena, bet palaikyti identišką poziciją po jo – visai kas kita.

Corbynas puikiai supranta šią realybę, todėl net jei 2016-aisiais jis palaikė Didžiosios Britanijos narystę ES ir priėmė ją kaip atskaitos tašką socialistinei politikai, tai dabar ekvivalenti pozicija turi savo kainą, kurios jis nėra pasirengęs sumokėti. Būtent to nesupranta jo kairieji kritikai, kurie įsivaizduoja, kad jų agitacija už narystę ES neturi savo politinės kainos ir yra nemokama.

Bet tokia pozicija turi savo kainą ir ji yra milžiniška: ji paverčia eventualią realybę būtina. Tokios pozicijos šalininkai padaro save priklausomais nuo ES ir šią priklausomybę užtvirtina formaliai.

Todėl agituoti ir entuziastingai pasisakyti už “Remain” yra tolygu susitaikyti su neoliberaliu ES turiniu. Įsivaizduoti, kad galima agituoti už “Remain” ir tuo pat metu pasisakyti už ES demokratizaciją reiškia absoliutų politinės logikos ir strateginio mąstymo neturėjimą. Agitacija už “Remain” paverčia bet kokią ES neoliberalizmo kritiką visišku tuščiažodžiavimu, kuris neturi jokio politinio svorio.

Ir net jei dabar Corbynas teigia palaikantis antrąjį referendumą, tai nereiškia, kad jis yra nenuoseklus ir/ar kad jis “pagaliau susiprotėjo” ir dabar palaiko savo kairiuosius kritikus. Corbyno palaikymas antrajam referendumui neturi nieko bendro su jo kritikais: jei pastariesiems narystė ES yra jų mirštančio normalumo ir saugumo pojūčio garantas (tam tikra prasme, materialus jų klasinės pozicijos pagrindas), tai Corbyno pozicija yra paremta elementariausia strategine logika ir politiniais išskaičiavimais.

Jei Corbynas išlieka kairiuoju politiku, tai jo kairieji kritikai pavertė save intelektualinėmis prostitutėmis. Užuot užėmę kritišką poziciją pasaulio (šiuo atveju, ES) atžvilgiu, jie atiduoda savo kritinę pozicija mainais už tai negaudami nieko! Netgi priešingai: jie atiduoda savo kritinę poziciją mainais į potencialų smūgį į veidą tiek sau, tiek visiems progresyviems judėjimams ES kontekste.

Trumpai tariant, šią minutę Didžiosios Britanijos narystės ES išsaugojimas būtų didžiulis smūgis visiems ES kairiems judėjimams: Brexitui neįvykus antidemokratinis ES turinys būtų galutinai ir formaliai įtvirtintas. Jei įvykęs Brexitas suteiktų apčiuopiamų svertų sekančiai ES Syrizai, tai Didžiosios Britanijos narystės ES išsaugojimas (antruoju referendumu ar kitais būdais) suteiktų visus svertus ES su Vokietija priešaky dar grubiau pažeminti ir sutrypti bet kokią progresyvią jėgą ES struktūrose, naudojant Brexito fiasko, kaip svertą sekančioms Syrizoms pažaboti.

Todėl Corbynas daro paslaugą visiems Europos kairiesiems: išlikdamas ištikimas demokratiškam Didžiosios Britanijos liaudies sprendimui (nepriklausomai nuo tariamų ir realių manipuliacijų, klaidingų prielaidų ir t.t.), jis išlieka ištikimas progresyviems kairiesiems visoje Europos Sąjungoje ir internacionalistinei kairės politikai, kurios įgyvendinimas nesuponuoja ES, kaip būtinybės.

Tuo tarpu Corbyno kairieji kritikai, pasisakydami už Didžiosios Britanijos narystę ES ne tik formaliai užtvirtina antidemokratinį ES turinį, bet ir galutinai atsiriboja nuo šalies dirbančiosios klasės, kurių priešiškumas ES yra dalinai pagrįstas: ES yra neoliberali institucija, kuri reikšminga dalimi yra atsakinga už šiandieninę Didžiosios Britanijos dirbančiųjų padėtį.

Todėl mes turėtume paklausti visų Corbyno kairiųjų kritikų: kiek toli jūs esate pasirengę žengti, kad išsaugotumėte savo normalumo jausmą? Ką jūs esate pasirengę atiduoti, kad išsaugotumėte Didžiosios Britanijos narystę ES? Nepriklausomai nuo konkretaus atsakymo kiekvienu individualiu atveju, praktiškai ir objektyviai šiandieninė agitacija už narystės ES išsaugojimą reiškia besąlygišką siekį išlikti Sąjungoje. Kitaip tariant, tai reiškia objektyvų antidemokratinio ES turinio įtvirtinimą, kuris bus panaudojamas kaip svertas sutrypti bet kokiai kairei, kuri priešinsis neoliberaliai ES politikai.

Taip, ES garantuoja potencialią globalaus kapitalo kontrolę; taip, ES yra geriau nei “tautų Europa”. Bet tai nereiškia, kad neoliberalios ES gynimas kairėje turėtų būti besąlygiškas. Nepriklausomai nuo subjektyvių įsitikinimų, dabartinė Corbyno kritikų ES gynyba reiškia praktišką susitaikymą su neoliberaliu ir antidemokratišku ES turiniu ir materialų jo įtvirtinimą.

Šiandieniniame kontekste situacija yra tokia, kad arba Corbyno kritikai krenta ant kelių prieš Briuselį (kas yra tolygus kairės kapituliacijai, kuri ne tiek jau daug tesiskiria nuo Syrizos), arba Briuselis krenta ant kelių prieš progresyviąją kairę. Arba politinė pozicija objektyviai prisideda prie progresyviųjų jėgų kapituliacijos prieš Briuselį, arba ji suteikia kairei svertų prieš pastarąjį.

Progresyvi kairė nėra Briuseliui skolinga absoliučiai nieko: išstojimas iš ES nėra pasaulio pabaiga (na, nebent klasei, kuriai narystė ES yra kone materialus, egzistencinis jos pagrindas), bet viso labo konteksto pasikeitimas, kurį kairė privalo priimti kaip atskaitos tašką savo pačios atgimimui, nes alternatyva – kristi ant kelių prieš Briuselį ir maldauti elektorato pasilikti ES – yra nepalyginamai blogesnė: tai yra apgailėtina, centristinė pozicija neverta kairės.

Puikiai tai suprasdamas Corbynas reprezentuoja savimi pasitikinčią kairę, kuri yra pasirengusi pakilti iš pelenų nepriklausomai nuo aplinkybių, kai tuo tarpu jo kritikai reprezentuoja bailią, pataikūnišką ir apgailėtiną politiką, kurios atstovai desperatiškai bando išsaugoti savo normalumo ir stabilumo pojūtį, niekaip negalėdami susitaikyti su pasikeitusiomis aplinkybėmis. Corbyno bandymas atgaivinti socialistinę politiką Brexito kontekste – tai yra didžiausios jo nusikaltimas jo kritikų atžvilgiu.

Kritikuoti Brexitą kaip klaidingą sprendimą, bet neparodyti nė krislelio entuziazmo “Remain” opcijai: tik tokia pozicija yra nuosekliai teisingai Brexito kontekste. Visa kita yra tolygu intelektualiai prostitucijai nevertai politinės kairės.

Intelektualinė prostitucija Brexito kontekste

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top