Iš esmės šiandien politinėje kairėje egzistuoja dvi pozicijos gyvūnų teisių klausimų. Yra tie, kuriems gyvūnų teisės (ar gyvūnų emancipacija) yra integrali kairiojo politinio projekto dalis, jokia reikšminga prasme nesiskirianti nuo bet kurios kitos šio projekto dalies (kovos prieš rasizmą, etc.). Yra ir tie, kuriems gyvūnų teisės nėra integrali kairiosios politikos dalis, bet kurie nemato jokių problemų su tuo, kad kažkas nori agituoti už gyvūnų teises.

Tačiau gyvūnų teisės – ir viskas, kas iš to išplaukia (veganizmas, etc.) – nėra nei kairės politikos dalis, nei nekalta asmeninė idiosinkrazija.

Bet prieš kritikuodami gyvūnų teises, išklausykime jų poziciją, kuri yra pakankamai paprasta ir intuityvi (mūsų antidemokratinės epochos kontekste). Visų pirmiausia, tiek mes, tiek gyvūnai, jaučiame skausmą. Mūsų – žmonių – skausmo pojūtis nėra „kitoks“, kad būtų galima pateisinti gyvūnų engimą ar išnaudojimą. Juk vis dėl to, mes visi esame gyvūnai.

Tačiau kur kas reikšmingesnis argumentas yra tas, kad gyvūnų teisių aktyvistų akyse neegzistuoja joks moraliai pateisinamas skirtumas tarp žmonių ir gyvūnų. Visi skirtumai, kurias galėtume pateisinti žmonių iškėlimą aukščiau gyvūnų, yra moraliai identiški tiems argumentams, kuriais baltaodžiai pateisino savo iškėlimą aukščiau juodaodžių. Todėl manyti, kad egzistuoja kažkokie morališkai reikšmingi skirtumai tarp žmonių ir gyvūnų, yra lygiai taip pat nepateisinama, kaip manyti, kad egzistuoja morališkai reikšmingi skirtumai tarp skirtingų „rasių“. Todėl visi gyvūnų engimo ir išnaudojimo pateisinimai nėra nieko daugiau nei morališkai nepateisinamas įprotis, tolygus tam, kuris egzistavo vergovės ir rasizmo laikotarpiu.

Pavyzdžiui, mes galime teigti, kad žmonės yra protingesni už gyvūnus ir todėl gali iškelti save aukščiau gyvūnų moralinėje skalėje. Tačiau viena vertus toks kriterijus yra visiškai savavališkas ir moraliai nepateisinamas: ar tai reiškia, kad mes galime išnaudoti žmones su protiniais sutrikimais? Kadangi dauguma su tuo nesutiktų, tai tik pademonstruoja visiškai nepateisinamą moralinės takoskyros tarp žmonių ir gyvūnų kūrimą. Tačiau kita vertus, lygiai tą patį galime pademonstruoti elementariausiu faktu, kad kai kurie žmonės (pavyzdžiui, turintys itin stiprią protinę negalią) yra mažiau protingi už kai kuriuos gyvūnus. Tačiau dauguma vis tiek pasisakytų prieš tokių žmonių išnaudojimą, nors net ir pagal jų pateiktus kriterijus (protingumas, etc.) visada galime surasti gyvūnų, kurie juos atitiks geriau nei tam tikra žmonių kategorija. Todėl, vėlgi, skirtumai tarp gyvūnų ir žmonių gali būti pateisinami ne loginiais argumentais, bet tik fundamentaliai rasistine logika, kuri nėra pagrįsta nieko kitu, kaip tik nenoru kvestionuoti savo patogios, žmogiškos pozicijos (lygiai taip pat, kaip vergvaldžiai nenorėjo kvestionuoti savo pozicijos). Čia, žinoma, yra garsusis rūšizmo argumentas.

Šie argumentai šiandien yra tokie intuityvūs, tokie savaime suprantami, kad opozicija jiems gali egzistuoti tik presuponuojant rasistinę (rūšistinę) logiką. Apsišarvavus šiais argumentais, bet kokie prieštaravimai gali būti nurašomi „filosofiniam mumbo-jumbo“ arba jau minėtam rūšizmui, t.y. neracionaliam ir nepateisinamam „mėsėdžių“ savanaudiškų interesų gynimui.

Taigi, kaip mes galime kritikuoti gyvūnų teises šių argumentų kontekste ir kodėl apskritai tą reikėtų daryti?

Subjektyvumas ir gyvūniškumas

Kaip jau buvo galima suprasti, gyvūnų teisių aktyvistai, kalbėdami šiomis temomis, visuomet kelia klausimą: kas padaro žmogų ypatingu? Kodėl žmogus turėtų būti visatos centre, kur viskas, kas egzistuoja, yra suvokiama, kaip viso labo įrankis žmogaus poreikiams tenkinti? Šie aktyvistai taip pat suskumba patikinti, kad tiek mes, tiek gyvūnai, iš esmės nesiskiriame („gyvūnai yra mūsų draugai“). Taip, galbūt mes esame protingesni, bet tai tėra kiekybinis ir moraliai bereikšmis skirtumas. Nes, kad ir kaip ten bebūtų, mes – žmonės – irgi esame gyvūnai.

Šie klausimai ir šie teiginiai – geriau nei bet kas kita – parodo antihumanistinę gyvūnų teisių logiką. Esmė, žinoma, yra ta, kad neegzistuoja jokia antžmogiška pozicija, iš kurios būtų galima kelti klausimą apie mūsų „gyvūniškumą“. Viskas, kas egzistuoja aplink mus, yra viso labo įrankis mūsų poreikiams tenkinti, nes vienintelis kriterijus, pagal kurį mes galima vertinti ar suvokti savo aplinką, yra žmogaus praktika plačiausia šio žodžio prasme, t.y. simbolinė santvarka. Vienintelė pozicija, iš kurios mes galime kelti šį klausimą, yra žmogaus subjektyvumo pozicija, kuri nėra redukuojama į biologinius mechanizmus.

Pavyzdžiui, kas yra atsakingas už teiginį „mes esame gyvūnai“? Iš kokios pozicijos kyla šis teiginys? Ar jis įrašytas kažkur visatos struktūroje, ar, visgi, mes, kaip sąmoningi subjektai, jį sukuriame iš savo subjektyvumo pozicijos? Kitaip tariant, kas yra atsakingas už šį teiginį: mes, kaip aktyvūs subjektai ar kažkas, kas egzistuoja už mūsų subjektyvumo ribų? Idėja, kad „mes esame gyvūnai“ neegzistuoja nepriklausomai nuo žmonių, kurie ją išsako dėl praktinių sumetimų. Tačiau vien tas faktas, kad mes galime sąmoningai išsakyti šią poziciją, jau parodo, kad mes nesame gyvūnai, nes joks gyvūnas negali pasakyti ar suvokti, kad jis yra/nėra gyvūnas. Vien tas faktas, kad mes esame visiškai atsakingi už šį idiotišką susitapatinimą su gyvūnais jau parodo, kad mes nesame gyvūnai. Mūsų susitapatinimas su gyvūnais yra išimtinai mūsų atsakomybė, t.y. šis susitapatinimas yra žmogiškos praktikos kontroversija. Jei mes būtume gyvūnai, mes negalėtume viso šito suvokti sąmoningai. Tas faktas, kad mes galime tai suvokti sąmoningai labai aiškiai pademonstruoja, kad egzistuoja tam tikras ontologinis „perteklius“, kuris yra atsakingas už tai, kad mes nesame viso labo pasyvūs gyvuliai. „Perteklius“, kurį mes, žinoma, vadiname subjektyvumu.

Kitaip tariant, žmogus nėra gyvūnas ir nuo jo skiriasi kokybiškai (ir ne tik kiekybiškai), nes tik žmogus apskritai gali iškelti šį absurdišką klausimą. Tik žmogus gali atsiriboti nuo savo tariamo „gyvūniškumo“ ir teigti – „aš esu gyvūnas“ iš pozicijos, kuri šį teiginį suvokia, kaip išorišką sau; tik žmogus gali dalyvauti kvailoje diskusijoje apie jo tariamą „gyvūniškumą“. Lygiai taip pat, tik žmogus gali kalbėti apie gyvūnų teises, apie moralumą gyvūnų atžvilgiu, etc. Tačiau šis gebėjimas atsitraukti nuo tariamai prigimtinių savo aspektu („gyvūniškumas“, žmogaus prigimtinis, etc.) yra elementariausias neredukuojamo žmogaus subjektyvumo pavyzdys. Tuo tarpu gyvūnai tiesiog yra gyvūnai; jiems nereikia suvokti savęs, kaip gyvūnų ar savo veiksmų moralumo, nes jie tiesiog pasyviai egzistuoja be jokio suvokimo; jie yra identiški savo biologiniai struktūrai, t.y. neegzistuoja joks gyvūno aspektas, kuris nebūtų redukuojamas į jo biologinę struktūrą. Kitaip tariant, gyvūnai nėra simbolinės santvarkos dalis ir nėra subjektai jie jokia šio žodžio prasme.

Būtent dėl žmogaus subjektyvumo, dėl šio gebėjimo sąmoningai suvokti savo aplinką, vienintelis tiesos (prasmės, etc.) kriterijus yra žmogaus praktika, t.y. simbolinė santvarka. Bet koks bandymas atsiriboti nuo šios simbolinės santvarkos ir kalbėti apie tariamus dalykus už jos ribų (žmogaus prigimtį, dievą, absoliučias moralės normas, etc.) visada-jau yra simbolinės santvarkos dalis. Neįmanoma būti už simbolinės santvarkos ribų, nes vienintelis tiesos ar prasmės kriterijus yra žmogaus praktika, išimtinai kuriai atsako visi mūsų veiksmai ir visos mūsų idėjos.

Todėl užduoti klausimus apie tai, kas padaro žmogų ypatingu, kodėl jis turėtų laikyti save visatos centre, etc. yra fundamentaliai antihumanistiška. Tokie klausimai – ir juos presuponuojanti antidemokratinė logika – siekia nusavinti žmogų nuo jo subjektyvumo, sukuriant iliuziją, kad egzistuoja kažkas už žmogaus subjektyvumo ribų, kam žmogus turi atsakyti. Nieko nuostabaus, kad tarp gyvūnų teisių aktyvistų ir ekologinių fetišistų yra paplitusios New Age dvasingumo ar paganybės idėjos (a la „man atrodo, kad gamta iš tikrųjų yra gyva ir viską jaučia“). Pakankamai akivaizdu, kad tokie klausimai presuponuoja, kad egzistuoja kažkas, kas yra už žmogaus praktikos, jo subjektyvumo ribų, kam žmogaus mintys ir veiksmai turi atsakyti. Kadangi šis „kažkas“, kuriam žmogus turi atsakyti, negali būti suvokiamas sąmoningai (priešingu atveju jis taptų žmogiškos realybės kontroversijos dalimi), šis „kažkas“ konstitutyviai privalo turėti mistinę, neracionalią formą.

Bet tame nėra nieko mistiško, nieko neracionalaus, nes kiekvienas tariamai nesuvokiamas reiškinys, kiekviena nuoroda į kažką už žmogaus subjektyvumo ribų, kiekviena mintis, kiekvienas veiksmas, kiekviena emocija atsako tik simbolinei santvarkai, tad visi mūsų subjektyvumo aspektai gali būti suvokiama šios santvarkos erdvėje. Todėl, pavyzdžiui, jei kažkas kalba apie mistinius, metafizinius dalykus („man atrodo, kad pasaulyje egzistuoja pusiausvyra tarp jig ir jang“ ar kitokį mėšlą), kodėl žmogus sako šiuos dalykus, kodėl jis jais tiki, nėra nesuvokiamas reiškinys ar nepaaiškinama asmeninė idiosinkrazija, bet yra konstitutyviai paaiškinamas simbolinės santvarkos fenomenas. Toks žmogus nekalba iš antžmogiškos pozicijos, bet kalba iš žmogaus subjektyvumo pozicijos ir todėl tokie fenomenai gali būti ir yra suvokiami pagal šio subjektyvumo standartus.

Lygiai taip pat, kuomet gyvūnų teisių aktyvistai kalba apie savo emocijas gyvūnų engimo atžvilgiu, tai nėra nepaaiškinamas reiškinys, bet istorizuojamas žmonijos socialinės erdvės fenomenas. Kodėl gyvūnų teisės ir apskritai gyvūnų fetišizmas, kaip masinis ideologinis fenomenas, atsirado tik antroje 20 amžiaus pusėje? Kodėl iki tol, per visą žmonijos egzistenciją, tai arba niekam nerūpėjo, arba buvo tik reakcingų ideologų preokupacija (pavyzdžiui, naciai buvo didžiuliai gyvūnų gerovės šalininkai)? Žinoma, apart metafizinių pasakų, gyvūnų teisių aktyvistai šių atsakymų neturi ir negali turėti. Jei jų ideologinės pozicijos ir jaučiamos emocijos gyvūnų atžvilgiu jiems būtų suvokiamos, jos iš kart taptų intelektualiai kontroversiškos jų pačių sąmonės kontekste.

Bet mes galime suprasti, kad gyvūnų teisės yra tiesiogiai susijusios su ekologinio fetišizmo ideologija; su neoliberalizmo ir postpolitikos sunaikintu politiniu žmogaus subjektyvumu; su darbo (ir žmogaus socialinių santykių apskritai) socializacija, kuri taip pat sąlygojo beprecedentį žmogaus susvetimėjimą su savo paties praktika; su silpnu etiniu žmogaus teisių pagrindu; su politinio solidarumo pakeitimu empatija, etc. Tokiame kontekste žmogus gyvūne (ir gamtoje apskritai) pradeda matyti kažką autentiško, kažką „tikro“ (palyginti su „dirbtiniu“, susvetimėjusiu socialiniu žmogaus pasauliu, kuris egzistuoja tik kapitalo poreikiams). Šis „gebėjimas“ įžvelgti subjektus (gyvūnus, kaip geresnę žmogaus versija) ten, kur jie neegzistuoja, gali egzistuoti tik beprecedenčio susvetimėjimo kontekste.

Žižekas kalba apie šiandien dominuojančią „kavos be kofeino“ logiką. Vienas iš šios logikos pavyzdžių galėtų būti „žmogus be žmogiškumo“. Kitaip tariant, šiandieninėje ideologijoje egzistuoja žmogus, bet be to, kas jį padaro žmogumi, t.y. be jo subjektyvumo, be jo cogito. Žmogus, taip, bet be to, kas padaro jį žmogumi. Žmogus, taip, bet tik su savo paviršutiniškais žmogiškumo aspektais, kuriuos galima komodifikuoti. Šis paviršutiniško žmogiškumo fetišas yra unikalus mūsų neofeodalistinės epochos aspektas, kuomet universiteto diskursas kiekviename žingsnyje objektifikuoja žmogaus subjektyvumą. Pavyzdžiui, evoliucinėje psichologijoje, kiekvienas žmogaus veiksmas, kiekviena mintis yra nurašoma išoriniams veiksniams (evoliucinėms adaptacijoms, etc). Vis populiarėjančios New Age dvasingumo idėjos daro tą patį, tik pakeisdamos „išorinių veiksmų“ pavidalą. Ekologinio fetišizmo ideologijoje žmogaus veiksmai turi atsakyti ne tik simbolinei santvarkai, bet ir „gamtai“, „gamtos harmonijai“, etc. Visas postpolitinis diskursas taip pat iščiulpia visą žmogaus subjektyvumą, paversdamas politines problemas administracinėmis. Tą galime matyti net ir kairiajame liberaliame diskurse, kuomet žmonės tampa tik savo „aplinkos“ padariniais (pvz., kuomet nusikalstamumas yra paaiškinamas, kaip „aplinkos veiksnių“ padarinys) ar kuomet įvairiausi „nuskriaustieji“ tampa tik tuo – „nuskriaustaisiais“ – o ne žmonėmis, kurie gali patys aktyviai ir sąmoningai pakeisti pasaulį, kurie reikalauja ne empatijos, o politinio solidarumo, etc.

Nieko nuostabaus, kad tokiose aplinkybėse gimsta gyvūnų teisių diskursas: kuomet iš žmogaus yra atimamas jo žmogiškumas, jo subjektyvumas, kuomet viskas, kas lieka yra paviršutiniški žmogiškumo aspektai, tampa neįmanoma įžvelgti skirtumą tarp žmonių ir gyvūnų. Tokiomis aplinkybėmis tampa aksiomatiška, kad gyvūnai yra kokybiškai tolygus žmonėms, nes gyvūnai taip pat turi tuos pačius paviršutiniškus žmogiškumo aspektus, kuriuos turime mes. Būtent dėl šios priežasties didžiausio dėmesio susilaukia sociališkiausi, gražūs ir pūkuoti gyvūnai, kurie yra labiausiai panašūs į žmones. Tuo tarpu šlykštūs gyvūnai ir kitos gyvybės formos (vabzdžiai, etc.) yra sėkmingai nustumiami į šoną, nors pagal pačio gyvūnų teisių diskurso standartus nėra ir negali egzistuoti jokie moraliniai skirtumai tarp pūkuotų gyvūnų ir šlykščių vabzdžių ar kitokių gyvybės formų.

Rasizmas ir rūšizmas

Žmogus nėra gyvūnas. Gyvūnas nėra žmogus. Tarp žmogaus ir gyvūno egzistuoja praraja, kuri gali būti pereinama tik sumenkinant žmogų iki gyvūno, tik atimant iš žmogaus viską, kas padaro jį žmogumi, t.y. jo subjektyvumą. Nepaisant visų teiginių priešingai („mes nenorime sumenkinti žmogaus, bet pakelti gyvūną iki žmogaus lygmens“), gyvūnai niekada ir niekaip negali būti pakelti iki žmogaus lygmens. Viskas kas gali nutikti – ir kas nutinka gyvūnų teisių logikoje – yra žmogaus sumenkinimas iki gyvūno.

Kuomet gyvūnų teisių aktyvistai teigia, kad gyvūnų skerdimas yra tolygus holokaustui ar genocidui, kuomet jie teigia, kad dirbtinis gyvulių apvaisinimas yra tolygus išžaginimui, etc., jie nepakelia etinio gyvūnų „priespaudos“ statuso iki žmogaus kovų lygmens, bet sumenkina šiuos išimtinai žmogiškus fenomenus iki vulgaraus, gyvuliško lygmens. Pabandykite pasakyti išžagintai moteriai, kad jos skausmas yra tolygus tam, ką jaučia karvė apsėklinimo metu: ar tai nėra visiška moralinė abominacija? Ar toks diskursas nėra kažkas, kas kelia neapsakomą ir nepakeliamą pasišlykštėjimą?

Bet tokie teiginiai nėra tik moralinė abominacija. Tokie teiginiai yra fundamentaliai teoriškai klaidingi. Todėl sugrįžkime prie jau minėto ekvivalentiškumo, kuris egzistuoja gyvūnų teisių diskurse – ekvivalentiškumo tarp rasizmo ir „rūšizmo“.

Kas nutinka, kuomet potencialus vergvaldys sutinka potencialų vergą? Jie abu yra subjektai, egzistuojantys toje pačioje intersubjektyvioje erdvėje, t.y. jie abu yra simbolinės santvarkos dalimi. Tai, kad jie abu yra subjektai ir todėl fundamentaliai lygūs simbolinės santvarkos kontekste nėra eventualus faktas, bet yra pačios simbolinės santvarkos struktūros dalis. Todėl potencialus vergvaldys privalo paversti potencialų vergą tuo, kuo jis nėra, t.y. pasyviu gyvuliu, kuris neturi subjektyvumo, kuris tik pasyviai egzistuoja. Pavyzdžiui, Aristotelis vergus vadino „kalbančiais įrankiais“: jo akimis vergai nėra subjektai, bet fundamentaliai pasyvūs daiktai, įrankiai, nieko nesiskiriantys nuo gyvūnų. Tai reiškia, kad tokie dalykai, kaip vergų jausmai, dvasinis skausmas, gebėjimas patiems sąmoningai spręsti apie jų padėtį, privalo būti iš jų atimti tam, kad jie galėtų būti vergais. Priešingu atveju vergovė ne tik negalėtų būti pateisinama (pačių vergvaldžių akyse), bet ir apskritai negalėtų egzistuoti.

Tačiau kas nutinka, kuomet žmogus susiduria su gyvūnu? Gyvūnas nėra subjektas, kuris egzistuoja toje pačioje intersubjektyvioje erdvėje kartu su žmogumi. Todėl abstrakčia prasme, žmogaus santykis su gyvūnu gali būti tik išorinis, t.y. žmogaus santykis su gyvūnų yra toks pat, koks yra žmogaus santykis akmeniu ar medžiu: visa tai yra objektai, neturintys pozicijos simbolinėje santvarkoje ir egzistuojantys už jos ribų. Apie jų pozicija nusprendžia patys žmonės pagal savo praktinius sumetimus.

Todėl žmogus negali paversti gyvūno savo vergu, t.y. negali atimti iš jo subjektyvumo ir paversti jį pasyviu įrankiu, nes gyvūnas visada-jau toks yra. Viskas, ką žmogus gali padaryti, tai tik pakeisti gyvūno pasyvią egzistencinę judėjimo kryptį. Jei gyvūnas bus įkalintas ir išnaudojamas, jis vis tiek galės gyventi tobulą gyvenimą tol, kol visi jo fiziniai poreikiai bus patenkinti, nes jis neturi jokių kitų poreikių. Gyvūnas neturi galimybės jausti ar artikuliuoti savo dvasinio nepasitenkinimo, nes toks nepasitenkinimas egzistuoja tik simbolinėje santvarkoje, t.y. tik tarp žmonių. Todėl neįmanoma „paversti“ gyvūno vergu, neįmanoma jam pasakyti „tu esi vergas ir nieko daugiau!“, nes gyvūnas neturi sąmoningumo artikuliuoti šio egzistencijos lygmens, kuris yra išimtinai žmogaus.

Todėl yra daugiau nei kvaila lyginti rasizmą su „rūšizmu“. Rasizmas yra problematiškas, nes tai yra antraeilis ideologinis faktas fundamentaliam simbolinės santvarkos egalitarizmui. Tuo tarpu gyvūnų teisės nėra pirminis faktas, kuris vėliau yra pakeičiamas antraeiliu gyvūnų išnaudojimu. Priešingai, tai antropomorfizacija yra antraeilis ideologinis faktas, maskuojantis tai, kad gyvūnai prigimtinai neegzistuoja intersubjektyvioje simbolinės santvarkos erdvėje ir todėl nėra nieko daugiau nei įrankiai žmonių praktiniams tikslams pasiekti.

Dėl identiškos priežasties yra kvaila lyginti žmogų su sunkiais protiniais sutrikimais ir gyvūną, kuris yra „protingesnis“ už tokią negalią turintį žmogų bei teigti, kad tokioje situacijoje suteikti „moralinę pirmenybę“ žmogui yra tolygu „rūšizmui“. Visa esmė yra ta, kad žmogaus protas ir gyvūno protas net neegzistuoja toje pačioje ontologinėje erdvėje, kad juos būtų galima kiekybiškai lyginti. Sakyti, kad yra gyvūnų, kurie yra protingesni už kai kuriuos žmones yra tolygu sakyti, kad yra kompiuterių, kurie yra protingesni už kai kuriuos žmonės: tai yra paprasčiausiai nepalyginami dalykai neegzistuojantys toje pačioje erdvėje. Ką reiškia sakyti, kad gyvūnas yra protingas ar protingesnis? Gyvūno „protingumas“ nėra nieko daugiau nei jo evoliuciškai atrinkti, mechaniniai judesiai, kurie neturi jokios prasmės: gyvūnas nesupranta darantis kažkokius judesius; tie judesiai tėra konkrečios ekologijos iššaukti procesai ir nieko daugiau. Tuo tarpu net ir kvailiausias žmogus vis tiek yra simbolinės santvarkos dalis ir jo racionalumas negali būti nurašomas į beprasmius mechaninius judesius.

Galiausiai, nereikia būti filosofu, kad suprastum elementariausią faktą: kiekvienas žmogus gali kada nors gyvenime susidurti su sunkia protine negalia, bet jis niekada negali pavirsti karve…

Todėl kalbėti apie tai, kad gyvūnai turi nepakankamai daug teisių, kad žmonės gyvūnus laiko nepakankamai aukštai savo moralinėje skalėje, yra paprasčiausiai kvaila, prietaringa. Visa esmė yra ta, kad niekas negali suteikti gyvūnams „nepakankamai“ teisių, niekas gyvūnams negali suteikti „žemesnės“ vietos moralinėje skalėje, nes gyvūnai struktūriškai negali turėti jokių teisių, jie negali užimti jokios pozicijos moralinėje skalėje. Gyvūnai egzistuoja už simbolinės santvarkos, už intersubjektyvios ir visa apibrėžiančias erdvės ribų, todėl kalbėti apie gyvūnų teises galima tik juos fetišizuojant, tuo pačiu iščiulpiant iš žmonių jų subjektyvumą (kas yra kita gyvūnų fetišizmo medalio pusė).

Ar gyvūnai jaučia?

Gyvūnai nėra žmonės. Žmonės nėra gyvūnai. „Rūšizmas“ neturi nieko bendro su rasizmu. Lieka dar vienas – ir pats akivaizdžiausias – faktas, kad gyvūnai, kaip ir žmonės, jaučia skausmą, o elementari moralinė žmonių pareiga yra nesukelti skausmo, kuomet jo galima išvengti (dieta su mėsa nėra būtina žmogaus organizmui, etc.).

Kaip ir visuomet, esame priversti eiti iki pačių elementariausių pagrindų ir pradėti nuo paprasčiausio klausimo: ką reiškia jausti?

Jausmas nėra viso labo biologinis efektas. Jausmas egzistuoja tarp iki-simbolinės tikrovės [pre-symbolic Real] ir simbolinės santvarkos. Kitaip tariant, jausmas yra tikrovės efektas (arba: efektas tikrovėje), kuris yra „užregistruojamas“ simbolinėje santvarkoje. Kažką jausti galima tik tuo atveju, jei biologinis pojūtis persipina su prasme, t.y. kuomet biologinis efektas yra įprasminamas subjektyvumo kontekste. Arba, išsireiškiant kitais žodžiais, kažką jausti galima tik tuo atveju, jei egzistuoja kažkas, kas gali turėti jausmą, jį jausti. Tik subjektai gali jausti, nes tik subjektai yra „apčiuopiamas“ „kažkas“, kuris yra atsakingas už procesų reikšmę ir prasmę. Už simbolinės santvarkos ribų nėra nieko, kas būtų prasminga. Viskas, kas vyksta už simbolinės santvarkos ribų, tiesiogine to žodžio prasme yra neprasminga, tai neturi jokios reikšmės prieš simbolinei santvarkai šią prasmę/reikšmę užregistruojant.

Todėl, kuomet zebras surinka liūtui leidžiant dantis jam į kaklą, zebras tiesiogine to žodžio prasme nejaučia nieko, nes nėra kam to jausti; neegzistuoja niekas, kas galėtų jausti; nėra nieko pačiame zebre, ką mes galėtume įvardinti, kaip jaučiantį. Zebras nėra nieko daugiau nei biologinė mašina, kuri yra užprogramuota elgtis vienaip ar kitaip, vienoje ar kitoje situacijoje. Liūtui užpuolus zebrą, pastarasis išleidžia riksmus ne todėl, kad jis ką nors jaučia, bet todėl, kad jis yra užprogramuotas išleisti riksmus, kuomet aplinka stimuliuoja jo organizmą atitinkamais būdais. Tačiau visas šis procesas yra visiškai neprasmingas, nes jis vyksta už prasmę garantuojančios santvarkos ribų. Todėl net ir tais atvejais, kuomet kalbame apie socialių gyvūnų veiklą (pvz. jų gebėjimą „atpažinti“ save veidrodyje), neegzistuoja gyvūnas-subjektas, kuris atpažįsta save; viskas, kas egzistuoja, tai tik mechaniniai procesai, kurie buvo sąlygoti evoliucijos.

Kalbėti apie tai, kad gyvūnai nori to ar ano, kad jie jaučia tą ar aną, yra absoliutus prietaringumas. Gyvūnai negali nei jausti, nei norėti, nes šios kategorijos yra išimtinai žmogiškos. Tai nėra kažkoks antraeilis „žmonių privilegijavimas“ gyvūnų atžvilgiu, bet yra „įrašytas“ pačioje intersubjektyvioje erdvėje, kurios kontekste mes tik galime suprasti, kad gyvūnai nėra ir negali būti šios erdvės dalimi.

Net tais atvejais, kuomet mes intuityviai „empatizuojame“ gyvūnams, mes tą darome ne todėl, kad gyvūnai jaučia skausmą, bet todėl, kad besikankinančio gyvūno vaizdinys mums primena žmonių (ar mūsų pačių) skausmą. Arba kuomet sadistas kankina gyvūną, mes tam išreiškiame opoziciją ne todėl, kad gyvūnas jaučia skausmą, bet todėl, kad sadisto patologija turi labai aiškių padarinių mūsų intersubjektyvios erdvės kontekste. Kalbant tiksliau, vienintelė priežastis, kodėl sadistas galėtų kankinti gyvūną yra tik ta, kad gyvūnas jam pakeičia žmogų; patologija, kurios loginė išvada negali būti kitokia nei žmonių kankinimas.

Bet opozicija gyvūnų kankinimui yra identiška opozicijai gyvūnų „mylėjimui“, nes tai yra kokybiškai vienodos patologijos, dvi to paties medalio pusės. Abu veiksmai (sadizmas ir meilė gyvūnų atžvilgiu) įžvelgia gyvūnuose tai, ko ten nėra, t.y. žmogų, subjektyvumą. Abu šie veiksmai nėra nieko daugiau nei troškimas pasyviame objekte matyti visus norimus žmogiškumo aspektus be visų „blogų“ jo aspektų tam, kad būtų galima išreikšti visas savo mizantropines ar pedofilines fantazijas, kurioms tokiose aplinkybėse priešintis nėra įmanoma, t.y. tu gali mylėti gyvūną, bet gyvūnas negali nei tos meilės grąžinti, nei jos atsisakyti (būtent todėl meilė gyvūnams seka pedofilinę logiką).

Todėl opozicija gyvūnų kankinimui ar net „empatija“ besikankinančiam gyvūnui pati savaime nėra problematiška (ir tai toli gražu nėra gyvūnų teisių diskurso monopolija: galėčiau spėti, kad vidutinis gyvūnų teisių kritikas su gyvūnais sau gretimoje aplinkoje elgiasi humaniškiau nei vidutinis gyvūnų teisių gynėjas). Tačiau tai yra neproblematiška tik tol kol yra aiškiai suvokiama, kodėl ši opozicija ar ši „empatija“ egzistuoja (dėl žmogiškų jausmų projekcijos beprasmiams procesams, kurie primena projektuojamus jausmus). Problemos prasideda tuomet, kai šiems beprasmiams reiškiniams yra suteikiama prasmė lyg ji egzistuotų už simbolinės santvarkos ribų, t.y. lyg ši prasmė būtų ne pačių žmonių kūrinys. Problemos prasideda tuomet, kai šiems beprasmiams procesams yra suteikiamas „neteisingumo“ statusas, kuomet šie procesai tampa tolygūs žmonių kančiai. Bet tai nėra neteisingumas: industrinis gyvulių auginimas ir skerdimas nėra problematiškas (problemos su šiandienine jo forma (ar net pačiu procesu, kaip tokiu) yra išimtinai pragmatinės); gyvūnų naudojimas medicininiais tikslais nėra problematiškas, etc.

Šiame kontekste galima lengviau suprasti kodėl gyvūnų teisių diskurse yra atkakliai teigiamai, kad žmonės irgi yra gyvūnai. Jei žmonės jaučia skausmą ir jei – ceteris paribus – sukelti skausmą žmonėms yra blogai, tuomet tas pats galioja ir gyvūnams, nes žmogus irgi yra gyvūnas. Ir tai yra geriausias pavyzdys, kodėl nepaisant visų teiginių priešingai, pakelti gyvūną iki žmogaus lygio nėra įmanoma, todėl viskas, kas gali nutikti, tai tik žmogaus sumenkinimas iki paprasčiausio gyvulio, iki biologinės mašinos, ką mes ir matome visame sąmoningame ir pasąmoningame (eksplicitiniame ir implicitiniame) gyvūnų teisių diskurse.

Gyvūnų teisės ir politika

Paliekant visa tai nuošalyje, ar net ir žiūrint paviršutiniškai nėra kažko neįtikėtinai šlykštaus visame gyvūnų teisių diskurse? Ar PETA palyginimai tarp gyvūnų skerdimo ir holokausto nėra vimdantys? O šunų veisimo sulyginimas su Ku Klux Klano baltųjų viršenybe? Gyvūnų apsėklinimo sulyginimas su išžaginimu?

Bet nereikia žiūrėti į PETA (kuri, kiek man žinoma, kelia pasišlykštėjimą ir didelei daliai gyvūnų teises palaikančių žmonių) tam, kad pamatytume, kad visas gyvūnų teisių diskursas yra persmelktas akivaizdaus ar latentinio antihumanizmo. Pavyzdžiui, pateikiant tik vieną pavyzdį, kuomet 2015 metų vasarą Zimbabvėje buvo nušautas liūtas Cecilis, tai sukėlė milžinišką skandalą ir pasipiktinimų audrą (žinoma tik tarp vakariečių; patiems vietiniams tai visiškai nerūpėjo, kuriems atrodė, kad vakariečiams kvailas liūtas rūpi labiau nei patys Afrikos žmonės). Tuomet juodaodė autorė Roxane Gay, pašiepdama šį įsiūtį parašė, jog ji apsirengs liūto kostiumu prieš išeidamas iš namų, kad ją nušovus žmonėms tai rūpėtų. Gyvūnų mylėtojai apšaukė ją rūšiste ir pasipiktindami atsakė sukurdami naują grotažymę #LionLivesMatter (žinoma, kaip atsaką į #BlackLivesMatter). Ir ar visas šis spektaklis nepademonstruoja latentinio rasizmo, galbūt kažkiek panašaus į tą, kuris slypi po grotažyme #AllLivesMatter?

Bet tai, žinoma, yra tik vienas kvailas pavyzdys, tačiau apsižvalgius aplink juos galima dauginti nesustojant.

Ir tai yra geriausias pavyzdys, kodėl gyvūnų teisės nėra suderinamos su kairiąją politika. Loginė gyvūnų teisių išvada yra ta, kad gyvūnų teisės dabartinėmis sąlygomis yra svarbesnės už žmonių teises. Kadangi egzistuoja visuotinis konsensusas ar bent jau visuotinė tendencija suprasti, kad rasizmas, seksizmas (etc.) nėra pateisinama, tačiau toks konsensusas neegzistuoja gyvūnų teisių atžvilgiu (dauguma vis dar valgo mėsą nematydami su tuo jokių problemų, etc.), akivaizdu, kad mes turėtume skirti savo resursus suteikdami pirmenybę gyvūnams. Būtent taip gyvūnų teisių aktyvistai pateisina savo resursų skyrimą kovojant už gyvūnų teises, kuomet visa žmonijos egzistencija yra persmelkta brutalaus neteisingumo.

Bet ne tik tai: gyvūnų teisės labai lengvai gali priversti prie išvados, kad žmogus yra „gamtos vėžys“, kuris ne tik žudo gyvūnus ir naikina gamtą, bet taip pat meluoja, yra savanaudis, išnaudojantis kitus, etc. Ar tokiame kontekste gyvūnams neturėtų būti suteikiama pirmenybė, turint omenyje, kad gyvūnai tiesiog pasyviai, harmoningai egzistuoja gamtoje, nedarydami niekam nieko blogo (gamtai, žmonėms, etc.), o tie, kurie egzistuoja arčiau mūsų (naminiai gyvūnėliai, etc.) nėra savanaudiški ar išnaudojantys, bet yra mieli, pūkuoti ir lojalūs?

Tai nėra tik tušti pasvarstymai: tarp per mano gyvenimą sutiktų gyvūnų mylėtojų (bet asmeninė patirtis čia niekuo dėta: užtenka žvilgtelėti į viešąjį gyvūnų teisių diskursą) buvo daugiau tokių, kurie sąmoningai teikia pirmenybę gyvūnams, o ne žmonėms.

Todėl tie, kurie tikina, kad gyvūnų teisės ir kairioji politika yra suderinama ar ne tie, kurie patikina, kad žmonių gyvybės yra svarbesnės už gyvūnų – palaimink, viešpatie, jų sielas – yra viso labo nenuoseklūs savo pačių logikoje (juos labai lengvai galima apkaltinti „rūšizmu“). Todėl kiekvienam tokiam puikiam gyvūnų mylėtojui visada atsiras keletas tokių, kuriems gyvūnai bus svarbesni už žmones.

Turėtų būti akivaizdu, kad pati problema su gyvūnų teisėmis neturi nieko bendro su konkrečiomis tokių aktyvistų politinėmis pozicijos, bet su pačia (ideo)logine minties struktūra (kurios išvados, iš esmės, nesiskiria nuo tų, prie kurių priveda nuoseklus evoliucinės psichologijos pritaikymas: fašizmo). Teoriškai visas pasaulis gali tikėti, kad žydai yra visų problemų šaltinis, bet nepalaikyti holokausto. Tačiau holokaustas yra loginė tokio antisemitizmo išvada, todėl šis holokausto nepalaikymas yra visiškai eventuali ir logiškai nenuosekli pozicija. Dėl šios priežasties joks kairysis niekada nenumotų ranką į antisemitizmą, net jei antisemitas pridurtų, kad „nepaisant to, aš nemanau, kad žydus reikėtų tremti ar šaudyti.“ Nes problema nėra su konkrečia antisemito pozicija, bet su antisemitine logika, kaip tokia.

Ir tas pats galioja gyvūnų teisėms: nėra svarbu ar kai kurie/dauguma/visi gyvūnų teisių aktyvistai sutinka vertinti žmonių kovas aukščiau už gyvūnų, nes problema yra su pačia ideologija, su pačia mąstymo logika ir jos filosofinėmis prielaidomis, kurios sumenkina žmonių subjektyvumą.

Būtent todėl aš nekalbu apie antihumanizmą šiaip sau, t.y. tai nėra pigus įžeidimas, kuriuo aš švaistausi tuščiai. Gyvūnų teisės yra reakcinga ideologija dėl konkrečios priežasties, kad ji pastato prietaringumo sieną sąmoningos žmogaus praktikos kelyje, kur iki tol jos nebuvo. Žmonės yra išimtinai atsakingi už gyvūnų teisių idėją ir teiginius, kad „mes irgi esame gyvūnai“, bet nepaisant to, jie turėtų riboti savo praktinę veiklą šių teiginių kontekste, už kuriuos atsakingi yra išimtinai jie…  Tai nėra nieko daugiau nei antihumanistinis prietaringumas.

Politinė kairė, visgi, nėra „silpnesniųjų“ gynimo projektas. Tai yra politinis projektas, siekiantis visų prietaringumų, stovinčių sąmoningos žmogaus praktikos kelyje, sunaikinimo. Problema su kapitalizmu nėra (tik) ta, kad šis išnaudoja „silpnesniuosius“; pagrindinė problema su kapitalizmu yra, kad tai nėra sąmoningai valdoma žmonių praktikos visuma.

Gyvūnų teisės, humanizmas ir kairė