Nuo mokslininkų iki eilinių žmonių; nuo MRAs (men’s rights activists) ir PUAs (pick-up artists) iki radikalių kairiųjų – atrodo, kad šiandien evoliucinė psichologija kerta bet kokias ideologines ir politines takoskyras. Žinoma, jei evoliucinę psichologiją laikysime mokslu, tuomet toks jos populiarumas neturėtų stebinti – juk mokslas yra tariamai neutralus politikai ir ideologijai.

Kairieji yra dažnai kaltinami būtent tuo, kad kiša savo politines pažiūras į evoliucinės psichologijos discipliną, taip trukdydami objektyviam ir apolitiniam mokslinių išvadų siekimo procesui. Evoliuciniai psichologai sutinka, kad šios išvados gali žeisti mūsų politkorektiškus sentimentus, bet jos yra tokios, kokios yra ir jas reikėtų priimti, kaip objektyvius faktus.

Pavyzdžiui, prieš keletą savaičių pasirodė jau spėjęs prastai pagarsėti (jau atleisto) Google darbuotojo Jameso Damore’o manifestas: Google’s Ideological Echo Chamber, kuriame Google yra kaltinama būtent dėl savo politinio šališkumo. Skaitytojas yra patikinamas, kad tik atvirumas „žmogaus prigimties mokslui“ (t.y. evoliucinei psichologijai) gali padėti išspręsti problemas, kurias iškelia pati Google (ar pati visuomenė). Tačiau visai tai, žinoma, yra platesnė ataka politkorektiškai ir liberaliai visuomenei, kuri tariamai pastato savo sentimentus ir politinius įsitikinus aukščiau už objektyvių, mokslinių išvadų. Būtent todėl alt-right netruko pasinaudoti šia situacija bei suskubo kritikuoti visą „kairįjį istablišmentą“ dėl nepateisinamo politinio šališkumo. Tačiau taip pasisakė ne tik alt-right: tokie nominalūs kairieji, kaip Peteris Singeris ar Julianas Assange’as stojo Damare’o pusėn.

Ir čia verta pastebėti, kad alt-right ideologai yra dalinai teisūs: jei kairieji sutinka su tuo, kad evoliucinė psichologija yra mokslinė disciplina, tuomet vienintelis dalykas, stabdantis priimti logines šios disciplinos išvadas yra ne daugiau nei politinis korektiškumas. Jei evoliucinė psichologija yra mokslinė disciplina, suteikianti nuoseklią, mokslinę metodologiją visuomenės suvokimui, kas trukdo kairiajam evoliuciniam psichologui priimti išvadą, kad juodaodžiai yra mažiau protingi (tiek, kiek jų vidutinis IQ yra žemesnis)? Kas jiems trukdo prieiti visiškai logiškos išvados, kad moters socialinė lytis ir iš to sekanti socialinė padėtis (įskaitant ir patiriamą seksualinę prievartą) yra natūralus, biologinis faktas? Žinoma, faktai, kurie nereiškia, kad mes turime manyti, jog tai kažkaip pateisina šiuos dalykus, bet nepaisant visko – vis tiek faktai. Vienintelis dalykas stabdantis šių išvadų priėmimą, žinoma, yra ne daugiau nei visiškai eventualus ir nepateisinamas politinis korektiškumas, kuris neleidžia suprasti, kad bet kokio esencializmo loginė išvada yra brutaliausias rasizmas ir mizoginija. Būtent todėl, kiekvienas kairysis evoliucinis psichologas – nepriklausomai nuo jo paviršutiniškų deklaracijų – turėtų būti besąlygiškai ekskomunikuotas iš kairiosios tradicijos.

Evoliucinė psichologija turėtų būti brutaliai ir besąlygiškai atakuojama. Tačiau ne todėl, kad tai yra mokslinė disciplina, kuri viso labo priveda prie politiškai nepriimtinų išvadų, bet todėl, kad tai nėra mokslinė disciplina. Evoliucinė psichologija yra tikriausias antidemokratinės ir antihumanistinės logikos pavyzdys. Tai yra ne daugiau nei brutali ideologija, kurios mokslinė vertė yra žemesnė nei religinės pasakos apie sielą (ir tai reikėtų skaityti pažodžiui).

Kodėl evoliucinė psichologija nėra mokslas

Kas yra evoliucinė psichologija? Tai yra bandymas paaiškinti žmonių praktinę veiklą naudojant psichologinės adaptacijos idėją. Kitaip tariant, tai yra būdas suvokti žmonių veiklą, kaip biologinį atsaką į problemas, su kuriomis susidūrė žmonijos protėviai, siekdami išgyventi. Jei evoliucinė biologija siekia paaiškinti organizmų fiziologines funkcijas, kaip adaptacinius reiškinius, susiformavusius organizmo evoliucijos istorijoje, tai evoliucinė psichologija siekia padaryti tą patį su žmonių psichologija, t.y. su žmogaus subjektyvumu, žmogaus praktine veikla plačiausia to žodžio prasme.

Kur prasideda problemos su šiuo vulgariu redukcionizmu? Visų pirmiausia reikėtų paminėti, kad kuomet yra kritikuojamas šis biologinis redukcionizmas, jis nėra kritikuojamas suponuojant visiškai nepriklausomą erdvę, primenančią religinę sielą. Biologiniai mechanizmai yra tie, per kuriuos žmogaus subjektyvumas yra išreiškiamas, tačiau jie nedeterminuoja šio subjektyvumo.

Kitaip tariant, kuomet žmogaus kūnas buvo kolonizuotas kalbos, t.y. kuomet žmogus įžengė į simbolinę santvarką, buvo tas momentas, kuomet biologiniai mechanizmai tapo visiškai inkorporuoti į simbolinę santvarką. Simbolinė santvarka (t.y. erdvė, kuri yra išimtinai atsakinga už žmogaus subjektyvumo – ką Lacanas, sekdamas Froidą, vadino death drive – išraišką, už visą prasmingumo horizontą) tapo autonomine erdve, kuri gali būti suvokiama nepriklausomai nuo biologinių (etc.) mechanizmų.

Tą minutę, kuomet žmogus įžengė į simbolinę santvarką, visi biologiniai (ir visi kiti) procesai, nuo kurių jis šiandien yra priklausomas, tapo visiškai, radikaliai eventualūs. Tas faktas, kad mes galime kalbėti apie šiuos procesus, kad mes galime juos suvokti, kaip eventualius, jau reiškia, kad jie yra eventualūs ir nykstantys. Kaip sakė Hėgelis, suvokti savo ribotumą yra tolygu jį peržengti: jei kažkas iš tikrųjų mus konstitutyviai ribotų, tuomet mes net neturėtume jokios galimybės suvokti to, kaip ribojimo. Būtent ta pozicija iš kurios mes kalbame apie šiuos procesus jau pademonstruoja, kad mes nesame ir negalime būti redukuojami į biologinius mechanizmus, bet mūsų santykis su jais yra radikaliai laikinas.

Todėl net jei mes žinotume visus mus tariamai determinuojančius veiksnius, mes vis tiek galėtume pakeisti savo veiksmus ir elgtis priešingai mus tariamai determinuojantiems veiksniams. Kitaip tariant, ta pozicija, tas žvilgsnis, kuris žiūrėtų į tariamai subjektą determinuojančius procesus yra neišvengiamas, integralus perteklius, kurio egzistavimas pademonstruoja, kad subjektyvumas niekada negali būti redukuojamas. Būtent todėl, nėra neįprasta, kad kognetyviniuose moksluose, kurie siekia suvokti žmogaus subjektyvumą, redukcionizmas yra lydimas idiotiškiausių dvasingumo ideologijų. Tai indikuoja platesnę sąryšį tarp pozitivizmo ir metafizikos. Pozitivizmo sąryšis su metafizinėmis idėjomis yra identiškas politinio korektiškumo santykiui su rasizmu: abu viso labo bando slopinti tai, su kuo kovoti jie neturi jokių ginklų. Būtent todėl daugelis pozitivizmo kritikų, (pvz. Rhoy Bhaskaras) pastebėjo, kad įvairiausių metafizinių idėjų populiarumas yra tiesiogiai susijęs su pozitivizmo, kaip mokslinės filosofijos, dominavimu.

Tai, žinoma, nereiškia, kad simbolinė santvarka egzistuoja visiškai nepriklausomai nuo biologinių mechanizmų, bet tik tiek, kad ji negali būti redukuojama į biologinį (ar bet kokį kitą) lygmenį. Kitaip tariant, taip, kiekviena subjektyvumo išraiška presuponuoja tam tikrus biologinius mechanizmus (pavyzdžiui, šio straipsnio rašymas presuponuoja, kad egzistuoja biologiniai mechanizmai, kurie yra suderinami su šio straipsnio rašymo procesu), bet nėra paaiškinama išimtinai šiais procesais (šio straipsnio rašymo procese vyksta tam tikri biologiniai reiškiniai mano organizme, bet šie reiškiniai negali paaiškinti kodėl aš rašau šį straipsnį).

Kitaip tariant, biologiniai reiškiniai neturi absoliučiai jokių būdų išsireikšti už simbolinės santvarkos ribų. Jie gali išsireikšti tik per simbolinę santvarką ir yra reprodukuojami išimtinai jos.

Simbolinė santvarka nėra redukuojama į biologinius mechanizmui lygiai taip pat, kaip biologiniai procesai negali būti redukuojami į cheminius procesus ir cheminiai procesai į kvanto-mechaninius procesus. Biologiniai procesai presuponuoja tam tikrus cheminius procesus, t.y. jie priklauso nuo cheminių procesų, tačiau biologiniai procesai gali ir turi būti suvokiami kaip autonomiški, t.y. kaip erdvė, turinti savus mechanizmus, savus principus, etc. Šia konkrečia prasme biologinis lygmuo inkorporuoja cheminį lygmenį.

Pažiūrėkim į konkretų pavyzdį: moteris mato jai patrauklų, vyrišką, agresyvų, testosterono pertekusį vyrą ir su juo permiega. Ar šis procesas yra priklausomas nuo tam tikrų biologinių mechanizmų? Taip, moteris turi turėti akis, kad galėtų matyti, jog vyras jai yra patrauklus; taip, moteris turi turėti lytinius organus, kad galėtų užsiimti seksu; taip, tam tikri biologiniai procesai (hormonų pokyčiai, etc.) supaprastina visą procesą. Jeigu tai būtų viskas, ką sakytų evoliucinė psichologija, tuomet viena vertus, niekas jos nekritikuotų, bet kita vertus, tai būtų visiškai banalūs ir beverčiai pastebėjimai, kurie viso labo sako, kad simbolinė santvarka yra suderinama su egzistuojančia žmogaus biologija.

Tačiau evoliucinė psichologija teigia kur kas daugiau nei tai. Ji redukuoja visą simbolinę santvarką į biologinius mechanizmus. Todėl šiuo konkrečiu atveju jie paaiškintų moters pasirinkimą permiegoti su šiuo vyru evoliuciniais principais. Iš evoliucinės psichologijos perspektyvos, ši moteris permiegojo su šiuo vyru, nes jo vyriškumas ir agresija indikavo, kad jis turi geresnius genus, kurių moteris ieškojo ir norėjo suteikti savo palikuonims. Tuo tarpu vyras ieškojo moteriškos, nuolankios moters, nes jos moteriškumas ir nuolankumas indikuoja, kad ji galės tinkamiau atsiduoti jo palikuonių auginimui (nes mes gyvename 20 000 metų prieš Kristų, kontracepcija dar nėra išrasta, nereprodukcinis seksas neegzistuoja ir palikuonis visą laiką reikia saugoti nuo lokių).

Ir štai, ponios ir ponai, socialinės lytis, žmogaus seksualumas ir jį sekantis ritualai yra paaiškinami vos keliais sakiniais! Iš žmogaus yra iščiulpiamas visas subjektyvumas ir jis yra redukuojamas tik į biologinę mašiną, kuri yra kontroliuojama genų ir naudojama, kaip genų reprodukcijos įrankis. Ir nepriklausomai nuo to, kad kažkas gali parašyti 100 straipsnių apie šį procesą iš evoliucinės psichologijos perspektyvos, neabejotinai jį komplikuojant ten ir čia, pati idėja, pati substancija yra būtent tokia.

(Kaip mes apskritai galime kalbėti apie moters nuolankumą, kaip evoliuciškai atrinktą adaptacinę strategiją, kuomet didelę dalį žmonijos egzistencijos nei vyrai, nei moterys neturėjo (ir kai kuriose kultūrose – vis dar neturi) galimybės rinktis savo partnerius? Tokiais atvejais santuokos buvo (ir yra) suplanuotos iš anksto be sutuoktinių įsikišimo. Ir jų planuotojams nerūpėjo jokie sumauti genai, bet rūpėjo tuomet vyravę socialiniai standartai, kurie diktavo santuokų planavimo logiką. Ir jei moteris buvo nuolanki, tai ji buvo brutaliai priverčiama būti nuolankia, naudojant jėgą, o ne dėl savo „biologinių“ predispozicijų būti nuolankia. Nuostabūs biologiniai mechanizmai, kurių funkcionavimas turi būti užtikrintas naudojant brutalią prievartą!)

Ir čia mes galėtume kalbėti apie daug kitų fenomenų, kuriuos evoliucinė psichologija bando paaiškinti. Seksualinė prievarta nebėra konkretus simbolinės santvarkos erdvėje egzistuojantis fenomenas, bet tampa prigimtiniu žmogaus išgyvenimo mechanizmu, genų reprodukcijos strategija. Skirtumai tarp „populiacijų“ IQ tampa ne eventualūs reiškiniai, susiję su skirtingų „populiacijų“ santykiu su socio-simboline santvarka, bet biologiškai pagrįsti, prigimtiniai skirtumai. Kapitalizmas tampa ne eventuali istorinė epocha, bet natūrali, „žmogaus prigimties mokslo“ patvirtinama socialinė sistema. Socialinė lytis ir moters seksualinė degradacija nebėra tik eventualus, istoriškai suvokiamas atsakas į ontologinį seksualinį skirtumą, bet tampa paaiškinama, kaip biologinė būtinybė, kuriai žmonija adaptavosi savo istorijos ištakose. Ir mes galėtume žaisti šį žaidimą visą dieną.

Tačiau problema, žinoma, nėra (tik) ta, kad tokios išvados yra politiškai nepriimtinos. Problema yra ta, kad šios išvados neturi nieko bendro su mokslu, bet yra ne daugiau nei vulgariausia metafizika. Kas liečia šias išvadas, evoliuciniai psichologai suskubs pranešti, jog tai, kad, pavyzdžiui, seksualinė prievarta yra žmogaus prigimties faktas, jokiais būdais nereiškia, kad ji yra „gerai“. Tačiau ko šie imbicilai negali suvokti yra tai, kad problemos traktavimas turi fundamentalias socialines pasekmes mūsų praktiniame santykyje su šia problema. Jei seksualinė prievarta yra biologinis faktas, tu gali verkšlenti, kiek nori, kad tai nereiškia, jog ji yra pateisinama, bet tokią išvadą seka labai pragmatinės ir „apolitiškos“ pasekmės. Jei seksualinė prievarta yra biologinis faktas, tai tuomet tai tampa (dalinai, visiškai?) moters kalte, nes ji nesugeba apsisaugoti nuo gamtos dėsniams tolygių „žmogaus prigimties“ faktų, lygiai taip pat, kaip tai yra tavo kaltė, jei pradėjus lyti tu nepasiėmei skėčio. Jei juodaodžiai yra biologiškai kvailesni, tai natūrali ir apolitiška išvada yra ta, kad jie niekada nebus visiškai socialiai lygus kitiems žmonėms ir mums nereikėtų švaistyti savo resursų bandant sukurti egalitarinę visuomenę, bet reikėtų susitaikyti su biologiškai pagrįsta socialine nelygybe ir sumažinti savo lūkesčius kitų „populiacijų“ atžvilgiu, o dar geriau – užsiimti eugenika (kas gali sutrukdyti praktiškai prieiti prie šių išvadų? Mūsų žmogiškumas? Mūsų pagarba žmogaus laisvei? Sėkmės su tokiais argumentais mūsų antidemokratiškos visuomenės kontekste…). Ir, vėlgi, mes galim žaisti šį žaidimą visą dieną, bet faktas yra tas, kad bet kokia socialinių faktų natūralizaciją, bet koks esencializmas turi labai apčiuopiamų pasekmių mūsų praktiniame santykyje su šiomis problemomis.

Bet kad ir kaip ten bebūtų, šios išvados nėra mokslinės jokia šio žodžio prasme. Bet koks elementariausias adaptacinių mechanizmų suvokimas leistų lengvai tą suvokti. Kuomet mes kalbame apie evoliucines adaptacijas, mes kalbame apie organizmo santykį su fiksuota, fundamentaliai nekintančia šio organizmo ekologija. Kitaip tariant, adaptacija gali egzistuoti tik santykyje su konkrečia ekologija. Tai savo ruožtu reiškia, kad tai, kas yra laikoma genetiniu privalumu ir puikia adaptacija santykyje su viena ekologija, gali būti visiška priešingybė kitame ekologiniame kontekste. Būtent todėl mes galime kalbėti apie gyvūnų ir kitų biologinių organizmų adaptaciją ir galime juos suvokti išimtinai per evoliucinės biologijos prizmę.

Tačiau žmogus nėra gyvūnas ir neturi savo ekologijos, kas yra tolygu teiginiu, kad žmogus – skirtingai nei gyvūnas – turi istoriją (gyvūnai turi tik natūralią istoriją), jis egzistuoja, kaip istorinis subjektas. Būtent todėl, su žmogaus įžengimu į simbolinę santvarką, žmogus (skirtingai nei jį sekę humanoidai) nustojo turėti fiksuotą ekologiją ir pradėjo atsakyti išimtinai šiai santvarkai. Būtent tai įrodo tas faktas, kad egzistuoja istorija, t.y. skirtingos socialinės epochos, kurios turėjo savitą ir neredukuojamą logiką.

Būtent todėl adaptaciniai mechanizmai nėra ir negali būti žmogaus veiksmų priežastis, jų paaiškinimas. Pavyzdžiui, jei gyvūną, kuris yra prisitaikęs kurti savo būstą iš medžio šakelių įleisime į aplinką su plytomis, jis nepradės statytis sau namo iš jų, nes jo adaptacija egzistuoja tik santykyje su labai konkrečia ekologija, prie kurios jis yra prisitaikęs išgyventi ir kuri sąlygoja mechaninius veiksmus. Jei gyvūnui nupjausite lyties organus, jis vis tiek atliks tuos pačius reprodukcinius judesius, nes būtent šie judesiai yra sąlygojami konkrečios jo ekologijos.

Bet evoliuciniai psichologai, kalbėdami apie žmogų, efektyviai sako tai, kad adaptaciniai mechanizmai nėra susiję su konkrečia ekologija, bet su abstrakčiomis idėjomis. Pavyzdžiui, jie gali teigti, kad vyrai turi prigimtinį, biologinį poreikį siekti nuolankių, „moteriškų“ moterų (dėl to, kad tai pirmykštėje, medžiotojų-rinkėjų visuomenėje tariamai garantavo geresnius šansus perleisti savo genus, etc.). Tačiau elementariausia istorinė patirtis leistų suvokti, kad „moteriškumas“ nėra transistoriškai apibrėžtas fenomenas, bet skiriasi ne tik skirtingose istoriniuose epochose, bet ir skirtingose kultūrose (ar jų dalyse) toje pačioje istorinėje epochoje. Todėl tam, kad evoliucinė psichologija galėtų paaiškinti šį bei kitus fenomenus, jie turi – sąmoningai ar ne – presuponuoti metafizinę „moteriškumo“ idėją.

Kitaip tariant, kadangi „moteriškumas“ – kaip ir visa kita – nėra statiškas, bet nuolat kintantis fenomenas, kuomet evoliucinė psichologija teigia, kad žmogus elgiasi vienaip ar kitaip santykyje su moteriškumu, tai reiškia, kad žmogaus biologiniai mechanizmai atsako būtent į abstrakčią, metafizinę „moteriškumo“ idėją. Lyg ši abstrakti idėja pati savaime turėtų savo biologinį poveikį, būtų kažkur užprogramuota mūsų genuose. Būtent todėl evoliucinė psichologija nėra nieko daugiau nei metafizinė doktrina.

Visa esmė yra ta, kad neegzistuoja jokie transistoriniai fenomenai. Kiekvienas fenomenas turi konkrečią vietą, konkrečioje istorinės epochos visumoje ir negali būti redukuojamas į transistorinę abstrakciją. Net tokie iš pažiūros transistoriniai faktai, kaip noras susilaukti vaikų, pavydas dėl partnerio neištikimybės, ar jau minėtas moters nuolankumas, etc., turi savo vietą ir savo logiką kiekvienoje istorinėje visumoje. Pavyzdžiui, net jei iš pažiūros atrodo, kad tiek feodalizme, tiek kapitalizme vidutinis žmogus turi troškimą susilaukti vaikų, tai šių troškimų logika vis tiek skiriasi ir negali būti redukuojama (skiriasi tai, kaip šie žmonės suvokė palikuonių reikšmę, kokią vietą tai užėmė plačiausiame socialine kontekste, etc.). Net ir tokie dalykai kaip rasizmas negali būti sutapatinami skirtingose kapitalizmo epochose (gėda tiems, kurie mano, kad šiandienė alt-right tėra „tie patys“ rasistai!).

Būtent todėl istorija yra evoliucinės psichologijos baubas. Šie degeneratai pateisins absoliučiai viską, kas egzistuoja, kaip prigimtinį faktą, bet elementarus sąlytis su istorija sunaikina bet kokią šių pateisinimų logiką. Šios padugnės gali kalbėti apie tai, kad mūsų socialinės lytis ar socialinė hierarchija apskritai yra evoliuciškai pagrįstas adaptacinis mechanizmas, nepaisant to, kad pirmykštės medžiotojų-rinkėjų visuomenės – t.y. visuomenės primityvaus komunizmo laikotarpiu – buvo daugiau ar mažiau egalitarinės – tiek lyčių atžvilgiu, tiek platesniame socialine kontekste. Jie gali natūralizuoti monogamišką santuoką, nepaisant istoriškai paplitusios poligamijos. Etc., etc., etc. Todėl viskas, kas yra natūralizuojama, kas yra paaiškinama su nuoroda į evoliucinę logiką, yra mūsų kapitalizmo epocha, nepaisant to, kad istorija egzistuoja, kaip baubas, naikinantis bet kokią natūralizaciją. Tačiau ne tik istorija yra šios ideologijos baubas: evoliucinė psichologija negali paaiškinti net kelių skirtingų kultūrų, egzistuojančių tame pačiame laikotarpyje, toje pačioje geografinėje zonoje. Taigi, arba mes visi esame biologiškai tapatūs žmonės ir mūsų biologiniai veiksmai turėtų būti vienodi, arba skirtinga praktinė veikla, skirtingos kultūros yra paaiškinamos prigimtinai skirtingomis žmonių „populiacijų“ biologijomis (su visomis iš to išplaukiančiomis išvadomis).

Todėl net ir su savo transistorinėmis abstrakcijomis, jie negali paaiškinti istorijos (ar kultūrinių skirtumų). Skirtumai žmonijos istorijoje yra per daug radikalūs, kad juos būtų galima redukuoti net ir į transistorines abstrakcijas. Kaip mes galime kalbėti apie prigimtinį vyrų siekį dominuoti ir prigimtinų moters nuolankumą, kuomet primityvaus komunizmo laikotarpiu vyravo egalitarizmas? Kaip mes galime kalbėti apie prigimtinę monogamiją, kuomet istorijoje apstu socialiai sankcionuotų poligamijos atvejų? Kaip mes galime kalbėti apie tai, kad rožinė yra „moteriška“ spalva, kuomet dar visai neseniai rožinė buvo laikoma „vyriška“ spalva? (Ir ką mes galime pasakyti apie tokius „tyrimus“, kurie „įrodo“, kad naujagimės mergaitės ar net beždžionių (!) patelės „natūraliai“ teikia pirmenybę rožinei spalvai?) Etc.

Tačiau sugrįžtant prie santykio tarp biologijos ir simbolinės santvarkos: žinoma, kad egzistuoja tam tikra genetinių faktų įtaka žmogaus veiklai. Jei tu prieš save matai juodaodį ir tai tave pykdo, tai tavo pyktis yra priklausomas nuo tam tikrų cheminių reakcijų tavo galvoje. Bet kodėl juodaodis žmogus tave pykdo nėra biologinis klausimas, bet išimtinai socialinis. Kitaip tariant, logika, racionalumas, kuriuo toks žmogus sąmoningai ir pasąmoningai vadovaujasi, yra rasistinis. Ne biologiniai mechanizmai yra atsakingi už tai, kad tau juodaodis žmogus sukelia neapykantą (a la „žmonės evoliuciškai prisitaikė ginti savo bendruomenę nuo kitaip atrodančių žmonių, nes tai garantavo didesnius šansus išgyventi“), bet išimtinai tavo užimama vieta simbolinėje santvarkoje, t.y. ta logika, kuria tu sąmoningai ir nesąmoningai vadovaujiesi.

Todėl žinoma, kad už baimės jausmą yra atsakingi atitinkami cheminiai procesai žmogaus organizme (kas yra tolygu teiginiui, kad simbolinė santvarka neegzistuoja nepriklausomai nuo biologijos). Bet pats baimės jausmas nėra ir negali būti redukuojamas į šiuos cheminius procesus, t.y. mes niekada nesuprasime kodėl kažkas kelia baimę, jei atsakymo bandysime ieškoti biologiniame lygmenyje. Kodėl žmogus jaus baimę nėra paaiškinama biologiniais procesais, nes tai simbolinė santvarka, kuri yra atsakinga už biologinių mechanizmų ekspresiją. Kodėl vienas žmogus bijos vorų, o kitas – tamsos, nėra paaiškinama su nuoroda į cheminius procesus, nes abiem atvejais cheminiai procesai yra identiški, viskas kas skiriasi, yra pozicija simbolinėje santvarkoje, kuri yra išimtinai atsakinga už tai, kas žmogui kels baimės jausmą.

Tam tikri biologiniai faktoriai gali lemti, kad tam tikras maistas tau turės nepakeliamai šlykštų skonį. Bet tai negali paaiškinti, kodėl tu pasirinksi valgyti ar nevalgyti šio maisto. Šio maisto skonis tau, kaip subjektui, randančiam save simbolinėje santvarkoje, bus visiškas eksternališkumas, radikaliai išorinis veiksnys, nesiskiriantis nuo bet kokio kito išorinio poveikio (oro, etc.). Kitaip tariant, net jei dėl genetinių priežasčių tam tikras maistas tau bus nepakeliamai šlykštaus skonio, tu vis tiek gali – sąmoningai – pasirinkti valgyti šį maistą dėl visos aibės skirtingų priežasčių. Kas yra tolygu sakyti tai, kad žmogaus subjektyvumas yra neredukuojamas: jei jis būtų redukuojamas, jei mes būtume paaiškinami biologiškai, tuomet mes net negalėtume sąmoningai suvokti savo veiksmų, mes būtume ne daugiau nei mašinos, nei gyvūnai.

Vien tas faktas, kad egzistuoja transhumanizmas, kaip teorinė galimybė, jau reiškia, kad žmogus negali būti redukuojamas iki biologinio lygmens, nes šis lygmuo yra visiškai eventualus iš žmogaus subjektyvumo perspektyvos, niekuo nesiskiriantis nuo bet kokio kito išorinio veiksnio žmogaus subjektyvumo.

Kitaip tariant, biologiniai veiksniai nė kiek nesiskiria nuo bet kokio kito išorinio veiksnio, pavyzdžiui, įsmeigto ginklo tau į smilkinį. Ar grasinimas su ginklu įtakoja tavo veiksnius? Taip, įtakoja, bet jų nedeterminuoja, t.y. tokioje situacijoje tu vis tiek išlieki subjektui ir suvoki ginklą savo smilkinyje, kaip visišką eksternališkumą. Todėl, pavyzdžiui, ginklo įsmeigimas į smilkinį gali įtakoti tave sekti užpuoliko nurodymus, bet gali įtakoti tave elgtis visiškai priešingai (pvz., jei nusileidimas užpuolikui tavo kultūroje ar tavo asmeniniame etiniame kodekse užtraukia didžiausią gėdą, etc.). Visa tai susiveda į tai, kad taip, genai (kaip ir bet koks kitas išorinis veiksnys) gali mus įtakoti, bet tik po to, kai simbolinė santvarka ir jos koordinatės jau egzistuoja.

Galiausiai, jei žmogus iš tikrųjų yra redukuojamas iki savo biologijos, kas tuomet leidžia mums teigti, kad mes visi – nepriklausomai nuo lyties, rasės, tautybės, etc. – esame lygūs? Ir priešingai – kas trukdo mums teigti, kad dėl biologinių skirtumų ne visi mes esame vienodai lygūs, bet priklausome atitinkamai rasių (etc.) hierarchijai? Nes, vienaip ar kitaip, skirtumai tarp skirtingų grupių žmonių egzistuoja. Ir iš to labai lengva ištraukti eugeniškas išvadas.

Tačiau jei mes suvokiame, kad žmogaus subjektyvumas nėra redukuojamas iki biologinio lygmens, mes lygiai taip pat suvokiame, kad būtent šis neredukuojamas subjektyvumas, šis perteklinis elementas yra tai, kas garantuoja, kad mes visi esame fundamentaliai, radikaliai lygūs. Nes mūsų biologijos yra visiškai eventualios ir neprasmingos ir nepriklausomai nuo jos, galiausiai mes visi esame subjektai, turintys kokybiškai vienodą santykį su simboline santvarka. Žinoma, biologiniai faktoriai gali pakeisti mūsų patirtį, jausmus, etc. Pavyzdžiui, tu negali tiesiog panorėjęs pasirinkti susirgti nuo kažkokios ligos ar taip pat lengvai pasirinkti pasveikti, t.y. šitie procesai negali būti redukuojami į tavo subjektyvumą, bet turi nepriklausomas biologines priežastis. Tačiau nepaisant to – nors mūsų subjektyvumo patirtis skiriasi priklausomai nuo tam tikrų išorinių veiksnių – mūsų subjektyvumas vis tiek išlieka fundamentaliai identiškas. Net jei aš sergu sunkia liga, kuri ženkliai apsunkina mano gyvenimą, aš vis tiek galiu pilnai funkcionuoti simbolinėje santvarkoje, o ši liga tėra idiotiškas eventualumas (atmetus fundamentalius protinius sutrikimus). Kitaip tariant, aš esu tas „dalykas“, kuris gali žvelgti į save, kaip sergantį organizmą ir šis skirtumas tarp pozicijos iš kurios aš žvelgiu į save, kaip sergantį organizmą ir šio sergančio organizmo yra tai, kas garantuoja mūsų subjektyvumo tapatumą. Nepriklausomai nuo mūsų genetinių skirtumų, šie skirtumai yra fundamentaliai trivialūs, nes nepriklausomai nuo šių skirtumų, mes visi vienodai esame savo paties genų šeimininkai, t.y. šie genai yra priklausomi nuo mūsų subjektyvumo (mes visi teoriškai turime galimybe juos pakeisti, etc.). Būtent tai yra filosofinis egalitarizmo pagrindas.

Agnosticizmas

Kai kurie pozitivistai tikėdami evoliucinės psichologijos moksliškumu, bet nenorėdami pasirašyti ant visų jos išvadų surado puikią išeitį. Jie teigia, kad be biologinio lygmens dar egzistuoja ir „kultūrinė“ dimensija, kuri taip pat paveikia žmogaus veiksmus. Todėl tokie „transistoriniai“ fenomenai, kaip troškimas turėti vaikų tampa biologiniu veiksnu, kai tuo tarpu tokie „istoriniai“ fenomenai, kaip rasizmas, tampa „kultūriniais“ reiškiniais.

Ir turėtų būti akivaizdu, kad tokio pozicija yra absoliučiai nenuosekli ir iš esmės susiveda į viso labo savavališką, niekuo nepagrįstą fenomenų taksonomiją. Užtenka paklausti kas konkrečiai padaro vieną fenomeną biologiniu, o kitą – kultūriniu, kad pamatytume, kad po šia taksonomija slypi visiškas užgaidumas. Vieni yra tokie, o kiti – anokie, nes „man taip atrodo“, nes „juk tai yra akivaizdu“, etc. Ir būtent čia alt-right ir visi kiti reakcionieriai yra visiškai pateisinami, kuomet jie kalba apie politinio korektiškumo ir politinių pažiūrų įtaką mokslų. Kadangi pačioje evoliucinės psichologijos teorinėje struktūroje nėra nieko, kas pateisintų tokius pasirinkimus tarp biologinių ir kultūrinių veiksnių.

Akivaizdu, kad vienintelis dalykas, motyvuojantis tokius pasirinkimus yra viso labo nenoras prisiimti visų išvadų, kurios yra reikalaujamos priėmus evoliucinę psichologiją, kaip mokslinę discipliną. Niekas (apart sąmoningų reakcionierių) nenori nei viešai teigti, nei subjektyviai tikėti, kad juodaodžiai yra prigimtinai kvailesni, kad seksualinė prievarta ar karai yra prigimtiniai faktai ar kad akivaizdžiai subjektyvūs pasirinkimai (pvz. sąmoningas pasirinkimas gyventi be palikuonių troškimo ar sekso) yra biologiškai paaiškinama adaptacinė, reprodukcinė strategija. Bet čia vidurinis kelias neegzistuoja: arba evoliucinė psichologija yra mokslinė disciplina, kurios loginės išvados yra tokios, kokios yra, arba evoliucinė psichologija yra metafizinė doktrina ir biologiniai mechanizmai yra reprodukuojami išimtinai per socialinę santvarką ir jos logiką.

Galima žaisti ir kitą žaidimą: teigti, kad biologiniai mechanizmai nedeterminuoja, bet viso labo įtakoja mūsų veiksmus. Todėl neegzistuoja biologinis imperatyvas santuokai, bet įvairiausi cheminiai procesai reiškia, kad mes būsime smarkiai įtakojami tuoktis. Apart to, kad tokia idėja, vėlgi, yra metafizinė ji viską pastato aukštyn kojom. Tai, kad santuoka šiandien daugeliui žmonių suteikia laimės (t.y. sąlygoja tam tikrus cheminius procesus, kurie sukelia teigiamus jausmus) neturi nieko bendro su kažkokia biologine įtaka, bet yra paaiškinama konkrečia simboline logika. Skirtingose visuomenėse, kurių reprodukcijos logika yra visiškai kitokia, tie patys cheminiai procesai galėtų būti asocijuojami su vienatve ar bet kokiu kitu socialiniu fenomenu. Net ir šiandien procesai, kurie „įtakoja“ mus siekti santuokos iš esmės yra identiški procesams, kurie egzistuoja esant nesantuokinėje meilėje. Simbolinė santvarka sukuria logiką, pagal kurią įvairiausi biologiniai mechanizmai funkcionuoja, o ne atvirkščiai. Tai santuoka – kaip socio-simbolinis fenomenas – sukuria prielaidas cheminiams procesams, kurie sąlygoja teigiamus jausmus, o ne atvirkščiai. Būtent todėl yra visiška įmanoma, kad tas pats fenomenas – santuoka – gali sukelti visiškai priešingus cheminius procesus kitoje situacijoje (pvz., jei visa tavo aplinka neigiamai žiūri į santuoką).

Todėl atmetus visas metafizines nesąmones (lyg santuoka būtų identiškai visais istoriniais ir šiandieniniais atvejais), viskas į ką susiveda šios nesąmonės apie cheminių procesų įtaką (ar determinaciją) yra, vėlgi, ta pati banalybė, kad socialiniai procesai yra suderinami su biologiniais ir jiems neprieštarauja.

Evoliucinės psichologijos populiarumas

Tačiau vienaip ar kitaip, nepaisant to, kad evoliucinė psichologija yra nepateisinamai idiotiška ir epistemologiškai nenuosekli ideologija, ji šiandien yra populiari – tai yra nepaneigiamas faktas. Kaip mums reikėtų suvokti šį populiarumą? Kaip jį paaiškinti? Kokios yra jo priežastys?

Visų pirmiausią, evoliucinės psichologijos populiarumas nėra sąlygotas nieko, kas turi bet kokias tiesiogines sąsajas su mokslu. Kitaip tariant, evoliucinės psichologijos populiarumas neturi nieko bendro su „moksliniais atradimais“ ar „mokslo progresu“. Kas liečia teorines presupozicijas ar empirinius faktus, šiandien nėra absoliučiai nieko naujo, kas leistų paaiškinti šį fenomeną. Tiek neoliberalizmo epochos metu, tiek visą 20 amžiaus laikotarpį iki jos, empiriniai faktai visada buvo tie patys (t.y. kas liečia evoliucinės psichologijos substanciją), o pati socialinių mokslų teorija buvo nepalyginamai labiau rafinuota nei imbiciliškas redukcionizmas, kuris šiandien yra laikomas mokslu.

Kad evoliucinės psichologijos populiarumas neturi nieko bendro su „mokslu“ ir „faktais“ galime matyti iš to, kad evoliucinė psichologija šiandien yra spontaniškai priimama ir eilinio žmogaus, kuriam „faktai“ ir įvairiausi akademiniai darbai negalėtų rūpėti mažiau.

Galime paklausti ar evoliucinė psichologija yra laikoma mokslu dėl konkrečių faktų? Ar evoliuciniai psichologai tiki, kad moteris yra prigimtinai nuolanki dėl to, jog jie izoliavo konkrečias, tą įrodančias genetines sekvencijas? Galbūt izoliavę šiuos mechanizmus jie paaiškino mums kodėl šių mechanizmu išraiška taip radikaliai kito per visą žmonijos istoriją? Nieko panašaus. Evoliucinė psichologija yra priimama, kaip teisinga tik todėl, kad ji sukuria priimtiniausią naratyvą pagal šiandien egzistuojančius politinius standartus. Vėlgi, pasikartosiu, kad faktai, 1970-aisiais – kuomet socialbiologija buvo brutaliai atakuojama ir sunaikinta – ir šiandien yra fundamentaliai identiški. Jokie faktai negali paaiškinti evoliucinės psichologijos populiarumo. Viskas, kas pasikeitė per šį pusamžį yra mūsų elementariausių Švietimo vertybių degeneracija, kuri sąlygoja tai, kad evoliucinė psichologija tampa elementariausia doxa, savaime suprantamu socialinių klausimų paaiškinimų. Kitaip tariant, tas metafizinis, pseudomokslinis naratyvas, kurį siūlo evoliucinė psichologija, sugeba tinkamiausiai atspindėti vyraujančias ideologines tendencijas mūsų visuomenėje.

Todėl galima pastebėti, kad evoliucinė psichologija savaime jau yra fundamentaliai, struktūriškai stagnuojanti „disciplina“. Ji nekuria ir neatranda empirinių faktų ir negali tobulėti teoriškai (nes jos teorija yra integralus ir nekinantis biologinis redukcionizmas). Viskas, ką gali pasiūlyti evoliucinė psichologija, tėra metafizinis naratyvas apie tai, kaip redukciškai interpretuoti faktus, kurie egzistuoja nepriklausomai nuo šios „disciplinos“. Jei evoliuciniai psichologai atrastų ir parodytų aiškius ir konkrečius genetinius mechanizmus jų teiginiams apie mūsų prigimtį, tuomet mes galėtų kalbėti. Bet iki tol – ir tą padaryti yra neįmanoma – evoliucinė psichologija yra ne daugiau nei imbiciliškos metafizinės istorijos.

Labai lengva pamiršti, tačiau iki 1980-ųjų, marksizmas buvo ne tik integrali tuometinio mokslinio diskurso dalimi, tačiau ir užėmė reikšmingą universitetinių pozicijų dalį. Pavyzdžiui, marksizmas turėjo didžiulę įtaką antropologijos ir ekonomikos disciplinose, net nekalbant apie socialinę kritiką apskritai. Pavyzdžiui, ar kas nors šiandien galėtų įsivaizduoti ekonomikos Nobelio premijos laureatą rimtu veidu diskutuojantį apie marksistinę ekonomiką? Jei šiandien marksizmas (o tiksliau – jo šiaudinė kopija) yra prisimenamas, tai tik tam, kad būtų galima jį ritualistiškai atmesti, nusistebint, kaip prieš keletą dešimtmečių kažkas į tai galėjo žiūrėti rimtai…

Todėl turint omenyje konkrečias mokslinio diskurso aplinkybes iki 1980-ųjų, bent sekundei įsivaizduoti, kad toks mėšlas, kaip evoliucinė psichologija galėjo taip reikšmingai egzistuoti tuomet, kaip šiandien, yra visiškai pajuoktinas. Šios „disciplinos“ epistemologinės presupozicijos yra tokios nenuoseklios, kad niekas į tai net nebūtų žiūrėję rimtai. Būtent todėl, iki 1980-ųjų, bet kokie bandymai evoliucinės psichologijos logiką pritaikyti žmonėms (ir tokių bandymų nebuvo daug) buvo tiesiog pajuoktini, o jų teorinės presupozicijos sunaikinamos vos tik joms pasirodžius.

Tačiau tuomet prasidėjo masinė neoliberalizmo ataka, kuri siekė visiškai sutrypti dirbančiųjų judėjimą. Tai buvo procesas, su kurio detalėmis, net neabejoju, dauguma yra susipažinę. Vienaip ar kitaip, neoliberalizmo ataka nebuvo tik politinė ir ekonominė, siekianti sugniuždyti apčiuopiamą dirbančiųjų judėjimą ir atitinkamą politiką, tačiau neišvengiamai turėjo ir ideologinę dimensiją. Kadangi marksizmas (ir jo visuotinis priimtinumas) yra tiesiogiai priklausomas nuo organizuoto proletariato judėjimo, nieko nuostabaus, kad kartu su dirbančiųjų judėjimu buvo sutraiškyta ir marksizmo pozicija visame moksliniame diskurse. Marksizmas tapo organiškai ir natūraliai nebepriimtinu, turint omenyje tuometinis politines realijas. Todėl kalbėdamas apie „ideologinę neoliberalizmo ataką“ aš, žinoma, neturiu omenyje tik sąmoningą ir suplanuotą konspiraciją atsikratyti marksistinių intelektualų.

Tačiau čia nereikėtų pamiršti, kad marksizmas nebuvo vienintelė neoliberalizmo atakos auka. Visi humanitariniai mokslai taip pat buvo vienas iš šios atakos taikinių. Tiek, kiek jie buvo atsparesni šiai atakai, jie vis dar yra atakuojami, karpant atitinkamų universitetų ir departamentų finansavimą (kai tuo tarpu „deterministinių“ mokslų departamentai gauna vis didesnį finansavimą) bei ideologiškai atakuojant humanitarinių mokslų naudą. Pavyzdžiui, idėja, kad didelė dalis kritinių humanitarinių mokslų tėra „bevertis postmodernizmas“ yra šiandieninė doxa. Ir net nebūtina sąmoningai identifikuotis, kaip neoliberalizmo ideologui, kad reikšmingą dalį humanitarinių mokslų nurašytum „beverčiam postmodernizmui“.

Tačiau marksizmui praradus savo intelektualinę poziciją ir visiems kritiškiems humanitariniams mokslams atsidūrus neoliberalizmo taikinyje, atsirado milžiniška intelektualinė spraga, kalbant apie socialinės erdvės suvokimą. Iš pradžių tą vietą bandė užpildyti evoliucinės biologijos pirmtakas – sociobiologija. Tačiau jai neįsitvirtinus, bėgant laikui, 1990-aisiais šią spragą organiškai (t.y. tai nebuvo kažkokia paskaičiuota konspiracija „prastumti“ evoliucinę psichologiją) užpildė būtent evoliucinė psichologija (kuri fundamentaliai nesiskiria nuo sociobiologijos), kurios populiarumas augo visą laiką nuo tos dienos. Atsikračius autentiškų socialinių mokslų, vienintelis būdas buržua ideologams paaiškinti socialinę erdvę yra ne kas kita nei vulgariausias redukcionizmas.

Evoliucinė psichologija buvo puikiai suderinama su tuometinėmis politinėmis ir intelektualinės realijomis ir yra dar geriau suderinama su šiandieninėmis. Ji natūralizuoja ne tik pačią buržua visuomenę, tačiau ir apskritai visą žmogaus subjektyvumą: žmogus tampa nebe autonomišku subjektu, bet viso labo biologinių instinktų rinkiniu. Kitaip tariant, žmogus yra animalizuojamas ir visi jo sprendimai nustoja priklausyti jam pačiam, bet yra paaiškinami kaip „adaptaciniai mechanizmai“. Nieko nuostabaus, kad tas pats laikotarpis, kuriame populiarėjo evoliucinė psichologija yra tas pats laikotarpis, kuriame politinis solidarumas buvo pakeistas empatija bei išpopuliarėjo gyvūnų teisės ir ekologijos ideologija.

Tokia logika, žinoma, atitinka ir mūsų neofeodalistinę epochą: jei mes esame biologinės mašinos, tolygios gyvūnams, tuomet politika taip pat tampa viso labo administraciniu klausimu. Jei seksualinė prievarta yra biologinis faktas, tuomet vienintelis klausimas yra ką visuomenė turėtų daryti, kad minimalizuotų seksualinės prievartos proveržius. Tokiose aplinkybėse feminizmas tampa ne daugiau nei kliūtimi pačioms moterims: suprask, jei turėsi neteisingą idėją apie „žmogaus prigimtį“, tuomet tavo politinės idėjos ir iniciatyvos gali padaryti situaciją dar blogesne… Jei juodaodžiai yra biologiškai kvailesni nei kitos „populiacijos“, tuomet tampa neefektyvu bandyti padėti juodaodžiams, lyg jie būtų lygūs… Jei kažkas yra „sėkmingesnis“ žmogus ir užima aukštesnę padėtį visuomenės hierarchijoje, tuomet tai nebėra tik sunkaus darbo rezultatas – kaip tai buvo remiantis elementariausias buržua demokratiniais standartais – bet tampa biologiškai paaiškinamu faktu.

Prisiminkime, kad pagal buržua demokratinius standartus socialinė forma egzistavo daugiau ar mažiau nepriklausomai nuo turiniu: pavyzdžiui, tai, kad tu esi sėkmingas verslininkas (forma) neturi nieko bendro su tavo prigimtimi (turinys), bet gali būti paaiškinama sunkiu darbu ar elementaria sėkme. Tačiau fašistinėje logikoje forma ir turinys persipina: tai, kad tu esi sėkmingas verslininkas nėra tik eventualių sprendimų ar elementarios sėkmės rezultatas, tai tampa (bent dalinai) biologiškai paaiškinamu ir pateisinamu faktu. Būtent todėl evoliucinė psichologija yra fundamentaliai fašistinė ideologija, visiškai nepriklausomai nuo konkrečių deklaruojamų jos ideologų vertybių: jei tu esi evoliucinės psichologijos šalininkas, bet pasisakai už „revoliuciją“ ar „žmogiškumą“ (etc.), tuomet toks „žmogiškumas“ tampa visiškai eventualiu faktu, kuris prieštarauja fundamentaliai evoliucinės psichologijos logikai. Ir nors toks ideologas gali mirti vis tiek tikėdamas „žmogiškumu“ ir niekada sąmoningai nepriimdamas visų brutaliausių evoliucinės psichologijos išvadų, niekada nepamirškime, kad kiekvienam Stevenui Pinkeriui egzistuoja Kevinas McDonaldas.

Be kita ko, iš viso to galima matyti, kaip galima būti visiškai, 100% politiškai korektišku ir net išreiškenčiu empatiją „silpniesiems“ (evoliucinė psichologija nėra sąmoningai fašistinė ideologija: dauguma šių ideologų sąmoningai ir nuoširdžiai nori padėti „silpnesniesiems“), tačiau lygiai taip pat metu būti brutaliu ir besąlygišku rasistu (a la „aš be jokių išankstinių nuostatų, naudodamas neutralią mokslinę metodologiją, priėjau išvados, kad juodaodžiai yra biologiškai kvailesni, bet tai nereiškia, kad…“). Būtent todėl politinis korektiškumas yra visiškai bedantis, kalbant apie brutaliausias evoliucinės psichologijos išvadas ir yra tik laiko klausimas kada ši paskutinė gynybos siena grius.

Universiteto diskursas, arba Mokslas, kaip didysis Kitas

Žinoma, turint omenyje vis labiau nykstančias elementariausias Švietimo vertybes ir augančią antidemokratinę reakciją, neabejotinai kyla klausimas: kas man (lyg visa šio straipsnio argumentacija gali būti redukuojama į mane, kaip individą) leidžia sakyti tokius dalykus? Kaip aš – visiškas niekas, kas liečia mano „titulus“ – galiu teigti, kad evoliucinė psichologija nėra mokslinė disciplina, jei daugybė mokslo daktarų teigia, kad tai yra mokslas?

Nepamirškim, kad po jau minėto Google incidento alt-right nepaliaujamai ir su dideliu pasitenkinimu kartodavo, kad būtent Google manifesto autorius yra biologijos mokslų daktaras, todėl jis žino apie ką kalba. Tuo tarpu bet kokia kritika jo atžvilgiu yra niekinė ir bevertė, jei ją išsako kažkas, neturintis atitinkamų titulų. Tokia yra šiandienio technokratinio universiteto diskurso logika: Mokslas tapo didžiuoju Kitu, kuris gali galvoti už mus; kuris perima iš mūsų bet kokį bandymą naudotis viešuoju protu, bet kokį bandymą patiems sąmoningai suvokti aplink esančią realybę. Todėl, pavyzdžiui, šiandien yra įprasta, kad bet kokia neortodoksinė mintis yra sutinkama ne su sąmoninga kritika, bet su idiotiškais klausimais: „jei tai, ką tu sakai yra tiesa, kodėl dauguma šios disciplinos mokslininkų su tavimi nesutinka..?“ Tą simptomatiškai galima matyti ir šiandieniame diskurse apie mokslą: „mokslas sako…“, „mokslas teigia…“, „mokslas su tavimi nesutinka…“ – lyg mokslas būtų subjektas, kuris pats teigia vienokius ar kitokius dalykus.

Priešingai šiam technokratiniam diskursui, autentiškas mokslininkas supranta, kad mokslas nėra nieko daugiau nei viešojo proto naudojimasis. Jis puikiai supranta, kad potencialiai – nors tai ir sunkiai tikėtina – kvailiausias žmogus gali būti teisingesnis už tituluočiausią mokslininką. Kitaip tariant, kvaili titulai nesuteikia niekam jokios epistemologinės privilegijos.

Niekas, kas buvo ar bus sakoma šiame straipsnyje nepresuponuoja jokių titulų ar ypatingų žinių. Visai tai yra elementariai prieinama, bet kam, kas sugeba kritiškai mąstyti ir geba naudotis viešuoju protu (bei – svarbiausia – turi praktinių sumetimų kritiniam mąstymui). Juolab, kad evoliucinė psichologija yra toks bevertis metafizinių idėjų kratinys, kad net sunku suvokti, kaip bet kas, turėdamas minimalų gebėjimą kritiškai mąstyti, gali rimtai žiūrėti į šią mėšlo krūvą.

Mokslas nėra panacėja: tai nėra nei subjektas, kuris gali mąstyti vietoje žmogaus; tai nėra nekvestionuotina metodologija, kurią viso labo reikėtų nekritiškai pritaikyti bet kur ir bet kaip. Evoliucinė psichologija prieina tas išvadas, kurias ji prieina, būtent todėl, kad jos praktikuotojai visiškai ir nepateisinama redukuoja socialinę erdvę iki biologinių mechanizmų, arba – kas reiškia tą patį – redukuoja žmogų iki gyvūno. Kitaip tariant, evoliucinė psichologija nesugeba suvokti mokslinės metodologijos, kuri galėtų egzistuoti nepriklausomai nuo gamtos mokslų ir būti pritaikoma išimtinai socialinei erdvei suvokti. Žinoma, toks socialinis mokslas nėra empiricistinis, t.y. nėra redukuojamas iki empirinio lygmens, bet turi savus moksliškumo standartus. Tačiau būtent to pozitivistai negali suvokti, t.y. jiems socialinė erdvė – o tuo pačiu ir atskira mokslinė metodologija šiai erdvei suvokti – neegzistuoja. Tačiau eppur si muove – socialinė erdvė egzistuoja ir nesuvokiant jos, kaip tokios, kaip egzistuojančios nepriklausomai nuo gamtos, nuo biologinių mechanizmų, reikia susimokėti kainą. Ta kaina – kaina, kurią moka vulgarus pozitivizmas – yra, kaip jau minėjau, metafizika. Ir evoliucinė psichologija nėra nieko daugiau nei metafizinis naratyvas.

Jei pozitivistai viso labo kukliai liktų prie gamtos mokslų ir nekištų nosies į socialinius mokslus, jiems dar būtų galima atleisti. Tačiau šiandien pozitivizmas nebėra tik filosofinis pagrindas gamtos mokslams: šiandien pozitivizmas bando atsakyti ir į socialinės erdvės keliamus klausimus, redukuodamas juos iki biologinio lygmens. Nieko nuostabaus, kad pozitivizmui visiškai triumfavus, tuo pat metu išaugo susidomėjimas metafizinėmis doktrinomis, New Age dvasingumu, etc (net ir tarp pačių pozitivistų). Taip yra todėl, kad pozitivizmas viso labo nesąmoningai designuoja socialinę erdvę, tačiau nesuteikia jokių mechanizmų šiai erdvei suvokti (jei pozitivizmas galėtų nuosekliai redukuoti socialinę erdvę iki biologinių mechanizmų, tuomet metafizikai vietos neliktų, tačiau…) ir tai yra klasikinis ideologijos apibrėžimas. Socialinės erdvės mokslas nuosekliausioje savo formoje, žinoma, yra marksizmas.

Mokslas ir jo teisingumas yra išimtinai praktinis klausimas. Mokslo teisingumas gali būti suvokiamas tik jei individas turi praktinių sumetimų atitinkamą realybės dalį suvokti moksliškai, t.y. kritiškai. Mokslas negali būti redukuojamas į metodologiją (apart visiškai abstrakčių banalybių), kuri pati savaime nekeltų to paties klausimo. Pavyzdžiui, jei mokslas yra redukuojamas iki tam tikrų, konkrečių metodologinių presupozicijų, kyla klausimas kas konkrečiai padaro šias metodologines presupozicijas moksliškomis, ad infinitum. Religiniam fundamentalistui negalima įrodyti gamtos mokslų teisingumo, nes jis neturi jokių praktinių sumetimų suvokti gamtos moksliškai. Lygiai taip pat pozitivistui negalima įrodyti marksizmo moksliškumo, nes jis neturi praktinių sumetimų socialinę erdvę suvokti kritiškai.

Todėl tam tikra prasme sandūra tarp mokslo ir kritiškumo jo atžvilgiu yra neįmanoma: jei kyla klausimas, kas padaro mokslą „teisingu“, tuomet tokiam žmogui mokslas jau yra nereikalingas (žinoma, atmetant tuos atvejus, kuomet toks klausimas užduodamas iš mokslo vidaus, t.y. jau presuponuojant, kad mokslas yra teisingas, viso labo domintis kodėl). Marksizmas pačiame abstrakčiausiame savo lygmenyje nėra nieko daugiau nei primygtinis reikalavimas, kad socialinė erdvė – o tuo pačiu ir istorija – yra moksliškai suvokiama be redukcinės metodologijos pagalbos.

Todėl viskas, ką galima padaryti atvejais, kuomet subjektas neturi jokių praktinių sumetimų moksliškai suvokti tam tikrą realybės dalį, tai viso labo pademonstruoti epistemologinį konkrečios pozicijos nenuoseklumą ar konkrečias logines tokios pozicijos išvadas, kurių asmuo nenori sąmoningai prisiminti. Lygiai tas pats galioja ir evoliucinės psichologijos atveju – pozitivistai, kurie neturi jokių praktinių sumetimų kritiškai suvokti socialinę erdvę, visą šį straipsnį redukuos pamėgtam „bereikšmiam postmodernizmui“. Ir velniop juos. Tačiau kairiesiems – kuriems evoliucinė psichologija yra vienas iš demonų asmeniniame intelektualiniame kelyje – turėtų gauti visus įrankius kritiškai suvokti šią antihumanistinę ideologiją.

Faktai, faktai, faktai: pozitivizmas ir socialiniai mokslai

Evoliuciniai psichologai nepaliaujamai kartoja, kad jie turi faktus, kai tuo tarpų jų kritikai neturi faktų, bet viso labo naudoja „postmodernizmą“. Šitie sumauti imbicilai negali suprasti, kad problema nėra su faktais – jei faktai rodo, kad juodaodžiai vidutiniškai turi žemesnį IQ nei kitos „populiacijos“, tai niekas neneigia šių faktų (su sąlyga, kad jie yra surinkti tinkamai) – problema yra su išvadomis, kurias evoliuciniai psichologai pasiekia naudodamiesi šiais faktais. Iš visų diskusijų, kuriose man yra tekę dalyvauti ar stebėti, susidaro įspūdis, kad jie niekaip negali suvokti, kad tie patys faktai gali būti naudojami sukurti milijonui skirtingų išvadų. Todėl neišvengiama, kad kritikuojant evoliucinę psichologiją – kaip ir bet kokias kitas pozitivistines doktrinas, kurios negali pateisinti savo pozitivizmo – yra naudojamasi „postmodernizmu“ (t.y. filosofija), nes problema nėra empirinė, t.y. tai nėra empirinių faktų problema, bet yra susijusiu su epistemologinėmis ir ontologinėmis presupozicijomis, kurios leidžia prieiti nepateisinamai idiotiškų išvadų.

Nepamirškime, kad mokslinis rasizmas – ir evoliucinė psichologija nėra nieko daugiau nei platesnė mokslinio rasizmo teorinio pagrindo aplikacija – buvo sunaikintas ne todėl, kad buvo atrasta naujų empirinių faktų, įrodančių, kad rasės neegzistuoja, bet dėl neempirinių pokyčių teoriniame ir ideologiniame visuomenės suvokime. Grubiai tariant, tai buvo pokario buržua demokratiniai standartai (ir juos sekęs teorinis mokslinio rasizmo istorizavimas), kurie sunaikino mokslinį rasizmą, o ne empiriniai faktai.

Todėl kritikuojant evoliucinę psichologija, nėra kritikuojami ar problematizuojami empiriniai faktai. Ir būtent šis diskursas pozitivistams yra tiek pat nesuvokiamas, kiek jis yra neligitimus, t.y. jie tegali jį nurašyti į „postmodernizmą“. Tačiau kalbant apie platesnį socialinių mokslų kontekstą, apie kokius „faktus“ ir „įrodymus“ galime kalbėti, kuomet mes bandome teoriškai suvokti, pavyzdžiui, monarchizmą ar fašizmą? Kokių faktų galima reikalauti iš Marxo, kad šis pagrįstų savo Kapitalo teiginius? Kokiais faktais Guy Dubordas galėtų pagrįsti savo „spektaklio visuomenės“ idėją? Kokie faktai šiais atvejais galėtų patenkinti pozitivistus, pagal jų pačių standartus? Tai negali būti empiriniai faktai, nes visi šie bandymai suvokti socialinius fenomenus neproblematizuoja empirinių klausimų, bet išimtinai užsiima jų interpretacija.

Pozitivistai, žinoma, būdami filosofiškai infantylūs, negali suvokti, kaip viena interpretacija gali būti geresnė už kitą ir todėl visos jos yra vienodai „postmodernistinės“ (ironiškai, bet ar gali būti labiau postmodernistinis teiginys už šitą?). Tačiau net ir gamtos moksluose tie patys faktai gali būti suderinami su daugybe skirtingų interpretacijų ir retai gamtos mokslai susiduria su situacijomis, kuomet empiriniai faktai būtų interpretuojami vienbalsiai. Tačiau ne visos šios interpretacijos yra lygios viena kitai, nors ir neegzistuoja jokia metodologija, kuri vienareikšmiškai atsakytų į klausimą, kuri interpretacija yra geresnė. Ir galiausiai skirtumai tarp skirtingų interpretacijų – ypatingai tuomet, kai atitinkama mokslinė disciplina susiduria su krizinėmis situacijomis – yra priklausomi nuo praktinių mokslininkų sumetimų, t.y. jie egzistuoja tarp idealizmo ir materializmo (tarp tų, kurie pasinaudoja krize moksle įvesti nepateisinamų, idealistinių idėjų ir tų, kurie prieš tai kovoja).

Tačiau ironiška, bet net ir pagal pozitivistinius standartus evoliucinė psichologija negali būti laikoma mokslu, nes ji nėra falsifikuojama, t.y. tiesiogine to žodžio prasme, bet kas gali sukurti bet kokį metafizinį naratyvą apie mūsų veiksmų biologines ištakas ir pagal pozitivistinius standartus visi šie naratyvai bus vienodai moksliški. Mes negalim falsifikuoti nė vieno iš šių naratyvų (t.y. šie naratyvai, šios istorijos, nėra eksperimentiškai testuojamos) ir mes nežinome nieko apie konkrečias aplinkybes, kuriomis gyveno medžiotojų-rinkėjų visuomenės, kurių adaptacija yra tariamai atsakinga už mūsų šiandieninius veiksmus. Todėl kiekvienas naratyvas yra vienodai moksliškas ir viskas, kas leidžia pasirinkti vieną ar kitą, kaip moksliškesnį yra intuityvus istorijos tikėtinumas (neabejotinai ir neginčytinai priklausomas nuo mūsų šiandienių socio-simbolinių normų). Todėl net ir pagal vulgariausius pozitivistinius moksliškumo standartus, evoliucinė psichologija negalėtų būti laikoma mokslu.

Tačiau taip pat ir pagal elementariausios evoliucinės biologijos standartus, evoliucinė psichologija yra visiškas mėšlas. Kuomet Darwinas rašė apie evoliuciją, jis paliko už nugaros bet kokias teleologine idėjas ir pademonstravo, kad evoliucija yra visiškai idiotiškas, neprasmingas, atsitiktinis procesas. Jei organizmas išgyvena vienoje ar kitoje aplinkoje, taip nutinka ne todėl, kad egzistavo kažkoks tikslingas, teleologinis procesas, kuris vedė organizmą link išgyvenimo, bet todėl, kad šis organizmas nebuvo sunaikintas kokio nors kvailo atsitiktinumo. Jei organizme atsiranda kokia nors mutacija, kuri tuomet leidžia organizmui geriau prisitaikyti prie konkrečios ekologijos, tuomet ta mutacija bus perduodama kitiems organizmams seksualinės reprodukcijos būdu. Žirafos turi ilgus kaklus ne todėl, kad jų genai aktyviai siekė save reprodukuoti ir taip užaugino žirafoms ilgus kaklus, kad šios prisitaikytų prie konkrečios aplinkos, kurioje jų maisto pasiekimas reikalavo ilgų kaklų, bet todėl, kad įvyko atsitiktinė mutacija, leidusi žirafoms lengviau pasiekti jų maistą. Kitaip tariant, neegzistuoja joks teleologinis procesas, kurio eigoje genai (etc.) aktyviai siektų išgyventi ir save reprodukuoti. Būtent todėl Marxas buvo didis Darwino gerbėjas ir pasekėjas.

Tačiau evoliucinė psichologija neatitinka net ir šių elementariausių evoliucinės biologijos standartų: evoliucija tampa ne atsitiktiniu, neprasmingu, bet intenciją turinčiu procesu. Pavyzdžiui, pagal šią idėją, žmonės tariamai aktyviai siekia reprodukuoti savo genus su partneriais, kurie turi „stipresnius genus“. Ir, žinoma, tai kas yra laikoma „stipresniais genais“ labai jau įtartinai primena mūsų buržua socialinių lyčių normas…

Mokslas ir politika

Galiausiai, kalbant apie mokslą ir politiką, kairieji neišvengiamai susiduria su kaltinimais kišant savo politines pažiūras į mokslą. Tačiau šie kaltintojai nesugeba suvokti, kad mokslas nėra atsiejamas nuo platesnio politinio konteksto. Tiek šiandien yra degeneravęs mokslo suvokimas, kad yra pamirštama, kad mokslas nėra neutralus būdas suvokti pasaulį; jis gali egzistuoti tik dėl politinių jėgų už mokslo ribų. Pavyzdžiui, be buržua humanizmo, žmonės niekada nebūtų turėję jokių galimybių ir praktinių sumetimų abejoti religine dogma. Pozitivizmas buvo tiesiogiai priklausomas nuo buržua humanistinio judėjimo, kuris egzistavo, kaip priešprieša bažnyčiai. Todėl mokslas – bet kokioje savo formoje – negalėjo būti „įrodytas“ tiems, kurie neturėjo praktinių sumetimų tikėti mokslu ir atmesti religinę dogmą. Lygiai tas pats galioja marksizmui, kuris negali egzistuoti be proletariato judėjimo: tie, kurie neturi praktinių sumetimų kvestionuoti kapitalizmo – ne „blogų“ kapitalizmo aspektų, bet kapitalizmo, kaip socialinės visumos – lygiai taip pat neturi jokių praktinių sumetimų priimti marksizmo, kaip moksliško požiūrio į socialinę erdvę. Tiesa ir šališkumas eina koja kojon – tiesa be šališkumo nėra įmanoma, nes tiesa yra išimtinai praktinis klausimas.

Kas skiria „šališkus“ marksistus nuo „nešališkų“ evoliucinių psichologų yra tik tai, kad – skirtingai nei jie – mes suvokiame kurioje pusėje esame.

Galiausiai, kalbant apie praktinį subjekto santykį su jį supančiu pasauliu, kiekvienas mokslas turi savo funkciją: pavyzdžiui, medicina, fizika ar chemija siekia identifikuoti tam tikrus atitinkamų procesų veikimo principus, su siekiu jais manipuliuoti pragmatiniais tikslais. Marksizmas siekia transformuoti visuomenę. Bet kokia yra evoliucinės psichologijos funkcija, pagal jų pačių standartus? Kaip evoliuciškai paaiškinti evoliucinę psichologiją? Kokie konkretūs adaptaciniai mechanizmai suteikė evoliuciniam psichologui galimybę redukuoti žmogų iki jo biologinių mechanizmų ir kaip zoologui tyrinėti jį, kaip sumautą gyvulį? Apart idiotiškų abstrakcijų, kurios gali paaiškinti absoliučiai bet ką (a la „prigimtinis žinių troškimas“), evoliucinė psichologija negali paaiškinti savo pačios egzistencijos ir vien šis epistemologinis nenuoseklumas jau sunaikina šią doktriną.

Tačiau mes žinome, kad evoliucinė psichologija turi savo funkciją. Kokia yra toji funkcija? Besąlygiškas buržua visuomenės natūralizavimas. Parakas reakcionierių ginklams kovojant su progresyviais judėjimais. Nenuostabu, kad būtent aršiausi antifeministai yra didžiausi evoliucinės psichologijos gynėjai.

Šios mizoginiškos padugnės negali pakęsti feminizmo būtent todėl, kad šis problematizuoja jų „natūralias“ predispozicijas elgtis vienaip ar kitaip. Feminizmas padaro seksistinę veiklą socialiai kontroversiška ir būtent tai sunaikina visą seksualiai grobuoniškos veiklos magiją. Yra viena cat call’inti praeinančią moterį ar užsiimti imbicilškais seksualinio grobuoniškumo ritualais, kuomet tai yra laikoma natūralu. Tačiau yra visai kas kita, kuomet ši veikla yra problematizuojama socialiniame lygmenyje ir nebegali būti nurašoma prigimčiai. Reakcionieriai negali pakęsti feminizmo būtent todėl, kad dėl jo kaltės, jų seksualinis grobuoniškumas nebėra natūrali jų „vyriškumo“ išraiška; priešingai, jie yra parodomi kokie jie iš tikrųjų yra: imbiciliškos padugnės, sekančios idiotiškus ir nepateisinamus (net sau patiems!) ritualus. Todėl nėra absoliučiai nieko, ko šitie reakcionieriai bijotų labiau nei feminizmo: nėra nieko, kas juos baugintų labiau nei tas faktas, kad niekas negali pateisinti jų ritualų. Kitaip tariant, feminizmas priverčia juos prisiimti atsakomybę už jų subjektyvumą, už jų veiksmus ir sunaikina bet kokias pretenzijas į didįjį Kitą – ir būtent tai yra bet kokio reakcionieriaus baubas: jo veikla privalo būti paaiškinama didžiuoju Kitu (gamta, dievu, etc.), priešingu atveju jis praranda visą pagrindą po savo kojomis. Ir būtent dėl šios subjektyvumo natūralizacijos, evoliucinė psichologija yra tokia populiari reakcionierių tarpe.

Vietoj išvados – įžanga

Žmogaus subjektyvumas – dimensija, kurią Lacanas įvardijo, kaip death drive – nėra nei „gamtos“, nei „aplinkos“ padarinys. Žmogaus subjektyvumas yra tai, kas sudaužo į šipulius dichotomiją tarp „gamtos“ ir „aplinkos“. Tai yra perteklinis realybės aspektas, kuris padaro realybę ontologiškai nepilną (non-All). Ir tik tinkamas žmogaus subjektyvumo suvokimas, gali padėti pamatus ne tik tinkamiems socialiniams mokslams, bet ir tinkamai politikai.

Net neverta minėti, kad evoliucinė psichologija – kaip ir pozitivizmas apskritai – negali suvokti nepriklausomos žmogaus subjektyvumo dimensijos, jos neredukuojant iki empirinio lygmens. Tačiau šis nesugebėjimas suvokti socialinės santvarkos turi labai pragmatiškas pasekmes ne tik intelektualiniame, bet  ir politiniame lygmenyje.

Evoliucinė psichologija yra kuo puikiausiai suderinama su Švietimo vertybių nykimu, antidemokratinės ir antihumanistinės ideologijos augimu bei sąmoningiausia šiandieninės epochos logikos išraiška – neoreakcija. Todėl evoliucinė psichologija nėra nekaltas intelektualinis nukrypimas ar nereikšmingas, antraeilis faktas (a la „kol ji(s) pasisako už kairiąsias vertybes, tol tai nėra svarbu“). Priešingai, besąlygiškas evoliucinės psichologijos atakavimas – kaip ir kitų susijusių ideologijų: gyvūnų teisių ar ekologinio fetišizmo – yra ta kairioji vertybė, kuri šiandien labiau nei bet kas kitas gali apibrėžti kairę. Priimant evoliucinę psichologiją, kaip reikšmingą, mokslinę discipliną, visos „kairiųjų vertybių“ deklaracijos yra viso labo konsumeristiška kosmetika, slepianti fundamentalias antidemokratines – ir taip, fašistines – intelektualines predispozicijas.

Evoliucinė psichologija – pozitivizmo ir antihumanizmo išdava

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *