Dialektika ir formalizacija

dialektinis materializmas

Dialektika, o tiksliau dialektinis materializmas, kaip filosofinis marksizmo pagrindas, turi ko gero prasčiausią reputaciją ir yra labiausiai diskredituota marksistinės teorijos dalis. Apart visos sovietinės patirties, prie dialektikos diskreditacijos neabejotinai prisidėjo ir tie posovietiniai komunistai, kurie suprasdami, kad dialektika yra integrali marksizmo dalis, neturi nė žalio supratimo kas, visgi, ją apibrėžia. Vienintelis jų gidas yra keletas Hėgelio, Engelso ar Stalino suformuluotų “dėsnių”, kurių yra privalu laikytis tam, kad būtų galima vadinti save marksistu.

Iš šių “dėsnių” pritaikymo gimsta dialektinė magija, kuri turėtų jos naudotojui suteikti beprecedentės išminties, kurios neturi mąstantys “formaliai”, pagal “formalios logikos taisykles”. Iš to išplaukia visos prastai pagarsėjusios teorijos apie verdantį vandenį, apie dalykus, kurie vienu metu yra ir A, ir B ir t.t.

Tačiau visa tai tėra kaina, kurią reikia sumokėti už tai, kad pati dialektika yra suvokiama formaliai. Dialektinės logikos “taisyklės”, akmenyje išraižyti dialektikos apibrėžimai ir dėsniai nėra nieko kito kaip pačios dialektikos formalizacija, kaip bandymas suvokti dialektiką per formalios logikos prizmę. Tai neišvengiamai priveda prie trivialiausių ir absurdiškiausių išvadų, kurių absurdiškumas kičiniams marksistams tampa “dialektinio mąstymo” autentiškumo įrodymu.

Ką reiškia mąstyti dialektiškai? Kas yra dialektinis materializmas?

Visa žmonijos istorija yra tolygi nepaliaujamam pokyčiui. Tačiau net ir šis pokytis nėra stabilus: istorija yra kupina įveikos (Aufhebung) momentų, kuomet ligtolinis temporalumas iš esmės pakeičia savo formą. Išsireiškiant kiek kitaip: visa žmonijos istorija – ir absoliučiai visa praktinę reikšmę turinti realybė – nėra nieko daugiau nei žmogiškoji praktika.

Tai, kad istorija nėra tapati sau – tai, kad ji yra persmelkta tikrovės (the Real) – yra fundamentali dialektinio mąstymo sąlyga ir tuo pat metu formalaus mąstymo nepakankamumo garantas. Visos statiškos kategorijos yra antraeilės santykyje su istoriniu pokyčiu, kuris yra pirmapradis ontologinis faktas. Statiškos kategorijos nėra nieko daugiau nei pokyčio formalizacija ir kaip tokia ji niekada negali nuosekliai sąmoningai išlaikyti savęs kartu su istorija, su žmogiškąja praktika. Formalizacija – formalus mąstymas, formali logika – yra viso labo reakcija į pokyčius ir todėl ji niekada negali būti pačios istorijos avangardu. Mąstyti formaliai reiškia priimti realybę kaip esančią už žmogiškosios praktikos ribų: tokiose aplinkybėse žmonija gali tik reaguoti į pokyčius realybėje ir asimptotiškai bandyti pasiekti Tiesą, kuri egzistuoja nepriklausomai nuo žmonijos.

Kitaip tariant, mes mąstome formaliai, kuomet mūsų priėjimas prie realybės egzistuoja tik per statiškas kategorijas, kurios yra suvokiamos kaip išoriškos mūsų subjektyvumui, kaip neeventualios duotybės.

Tačiau tam, kad išsilaisvinti iš formalizmo rėmų neužtenka pripažinti mūsų naudojamų kategorijų eventualumo, kaip tą daro, pvz., postpozitivistai, nes pastarųjų suvokime mūsų naudojamos kategorijos kinta, bet ne santykyje su praktine žmonių veikla, o santykyje su “objektyvia tiesa”, su “objektyviu pasauliu”, kurio nedalomas ir nekintantis objektyvumas egzistuoja nepriklausomai nuo praktinio žmonijos santykio su juo. Kitaip tariant, statiško subjektyvumo eventualumo pripažinimas nėra pakankama sąlyga išsivadavimui iš formalaus mąstymo rėmų.

Būtent čia slypi prastai pagarsėjusi dialektinės logikos opozicija formaliai logikai. Problema su pastarąja nėra ta, kad ji kažkokia akivaizdžia prasme yra neteisinga, t.y. problema nėra ta, kad dialektinė logika tiesmukiškai prieštarauja formalios logikos taisyklėms; veikiau, problema yra ta, kad tai yra formali logika. Kitaip tariant, problema su formalia logika yra ta, kad ji priima šias eventualias logines taisykles, kurių “teisingumas” egzistuoja išimtinai santykyje su konkrečia praktine žmonių veikla, kaip transistorines duotybes, kaip kažką, kas atspindi kokia realybė yra “iš tikrųjų”, kaip kažką, kas yra įrašyta pačioje visatos struktūroje. Iš dialektinės perspektyvos formalios logikos problema slypi jos sukaulėjusioje formoje, o ne jos turinyje, t.y. ne tame, kad ji tariamai negali suvokti verdančio vandens fakto…

Jei formali logika (geriausioje savo formoje) yra kantiška, tai dialektinė logika yra hėgėliška. Jei formali logika suvokia tikrovę kaip egzistuojančią už žmogiškosios praktikos ribų, tai dialektinei logikai tikrovė yra imanentiška pačiai žmogiškajai praktikai. Jei formali logika naudoja asimptotišką epistemologiją, tai dialektinė logika tiesą suvokia kaip išimtinai praktinį klausimą.

Todėl dialektinis materializmas nėra nieko daugiau nei sąmoningumo pokytis kartu su istorija. Tai nėra nieko daugiau nei žmogiškosios praktikos, kaip vienintelio tiesos kriterijaus, absoliutinimas.

Visi dialektinės logikos “dėsniai” ir visos jos “taisyklės” nėra nieko daugiau nei antraeilės šio fakto iliustracijos. Tai tėra bandymas išreikšti dialektinę logiką per formalios logikos prizmę. Tačiau tą minutę, kai šios iliustracijos yra priimamos kaip apibrėžiančios dialektiką, tuomet mes nebekalbame apie dialektinę logiką, bet kalbame apie vulgarią jos estetizaciją formalios logikos rėmuose.

Būtent todėl, dialektinis materializmas (o tuo pačiu ir marksizmas) negali būti dogma ar statiška teorija/metodologija. Būtent todėl įraše apie marksizmą rašiau, kad marksizmas yra modernizmo kvintesencija, kad jo tiesa yra šalta, negailestinga ir ikonoklastiška. Marksizmas nepateikia tiesų, dėsnių ar taisyklių, kurios galėtų saugiai stovėti už istorijos ribų ir suteikti komforto jausmą: marksizmas nėra išmintis, kuri leidžia jaustis saugiai santykyje su istoriniu temporalumu; marksizmas yra šio temporalumo avangardas, kuris pastato subjektą į poziciją, kurioje absoliuti laisvė ir visiškas situacijos atvirumas dialektiškai sutampa su kankinančia būtinybe.

Tuo tarpu už dialektinio mąstymo – už marksizmo – ribų mes arba esame visiško savavališkumo pozicijoje, arba esame visiškai determinuoti. Abi šios pozicijos yra vienodai dangiškos savo neįpareigojamu turiniu. Tik dialektinė logika priveda priveda prie demiurgiškos ir purvinos tiesos, prie laisvės ir būtinybės tapatumo, kuris peržengia vulgarią ir tiesmukišką redukciją.

Dialektikos reikšmė subjektui

Dėl visų šių priežasčių praktiškai viskas, kas šiandien yra laikoma marksizmu yra arba absoliučiai anarchronistiška ir absurdiška, arba tėra viso labo supelijusi estetinė marksizmo forma, kuria bandoma pridengti nenuginčijamai reakcingą politiką.

Visa marksizmo istorija yra nuolatinis fundamentalios, praktinės tiesos atradimas kiekvienoje istorinėje epochoje, kiekvienose istorinėse aplinkybėse. Norėdami atrasti šia konkrečią, praktinę tiesą mes turime klausti ne “ką marksizmo klasikai apie tai rašė?”, bet “kas privedė marksizmo klasikus prie vienokių ar kitokių išvadų?” Pirmasis klausimas yra tas, kurį užduoda formali logika, antrasis – kurį užduoda dialektinė logika. Ne kas kitas, kaip Leninas geriausiai tą suprato (jis nuolat kartojo “Marksas ir Engelsas nieko apie tai nesakė”) ir būtent čia slypi visas jo aktualumas.

Tuo tarpu šiandieniniai marksistai tiesiog minta dvėseliena: užuot tinkamai palaidoję visą 20 amžių ir įžengę į 21-ąjį (tik taip galima išlikti ištikimam visam 20 amžiui ir marksizmui apskritai!), jie laikosi įsikibę dvokiančio lavono. Užuot supratę, kad marksizmo esmė slypi jo kūrybiškumo momente, jie iščiulpia visą marksizmo gyvastį ir estetizuoja jo paviršių. Marksizmas yra formalizuojamas ir redukuojamas į pelėsiais apaugusius “dėsnius”, kurie nekinta ir negali kisti kartu su istorija. Kaip Marksas sakė, kalbėdamas apie buržua ideologus “jiems istorija egzistavo anksčiau, bet nustojo egzistuoti dabar.”

Bet net jei kičiniai marksistai nenori to matyti, istorija nestovi vietoje. Mąstyti dialektiškai reiškia nebandyti šių pokyčių suvokti per formalizuotą ir nekintančią teoriją, bet bandyti suformuluoti teoriją užimant poziciją, kuri žymi šių pokyčių vidinius prieštaringumus.

Šia konkrečia prasme marksizmas yra tolygus socialinės erdvės mokslui, o dialektinis materializmas – jo metodologijai. Bet lygiai taip pat kaip gamtos mokslai neturi amžinos ir formalizuotos metodologijos ir net neturi priimto savo paties apibrėžimo, dialektinis materializmas taip pat neturi formalizuoto gido, kuris visais laikais vestų subjektą už rankos. Jei pati tikrovė neleidžia subjektui turėti tokio didžiojo Kito, tai dialektika yra tik šio fakto suvokimas sąmoningai, su visomis to pasekomis konkrečiai subjektyvumo struktūrai.

Todėl visos konkrečios teorijos (tiek kalbant apie gamtos mokslus, tiek apie marksizmą) yra antraeilis faktas, kuris kyla iš praktinio poreikio vienaip ar kitaip pakeisti pasaulį, jį kontroliuoti. Dėl šios priežasties marksizmo autentiškumas yra matuojamas nei pagal tai, kiek smarkiai subjektas bando pamėgdžioti kitus marksistus (ką visada itin lengva suderinti su reakcingiausia politika), bet pagal praktinį/pasąmoningą subjekto santykį su pasauliu.

Kalbant konkrečiau, autentiškas marksistinis santykis su pasauliu pasireiškia visišku, besąlygišku siekiu kritikuoti viską ir išskersti visas šventas karves. Būtent to dauguma (įskaitant daugumą kairės) nėra pasirengę padaryti, būtent tokios besąlygiškos laisvės dauguma nėra pasirengę prisiimti. Laisvė, tai, kaip jis dažniausiai suprantama, yra būtent kažkokios garantijos, kažkokio didžiojo Kito turėjimas, kuris suteiktų nekvestionuotinus, formalius rėmus, kurių kontekste būtų galima elgtis nekritiškai ir savavališkai. Bet laisvė nėra nemokama. Priešingai tokiai doxai, laisvė yra tolygi aršiausiai savidisciplinai, kuomet kiekviena mintis, kiekvienas judesys, kiekvienas mirktelėjimas yra suvokiamas kritiškai, susiejamas su simboline santvarka, kuomet absoliučiai niekas neegzistuoja už kritikos ribų, kuomet neegzistuoja absoliučiai jokios garantijos ir kuomet visas ligšiolinis mėšlas, visos nekritiškos prielaidos yra besąlygiškai sunaikinamos ir visos šventos karvės – išskerdžiamos.

Visa tai taip pat yra priežastis kodėl visa marksizmo istorija yra persmelkta nepaliaujamos ir niekada nesibaigiančios kovos su oportiunizmo ir revizionizmu.

Todėl jei dialektinė logika turi bet kokią prasmę, bet kokį tikslą, tai tas tikslas nėra priversti žmones tikėti kažkokia doktrina, dogma, pavadinta “marksizmu”, bet priversti žmones mąstyti patiems, atsisakyti visų garantijų, kurios leistų nekritiškai žvelgti į realybę. Dialektinės logikos tikslas yra parodyti, kad visos garantijos tėra iliuzija, būdai nežiūrėti tiesiai į akis konstitutyviam socialiniam antagonizmui, visuomenės neįmanomumui. Kitaip tariant, dialektika yra viskas, kas lieka, kuomet yra atsikratoma formaliu mąstymu.

Tačiau svarbu suvokti, kad visa tai, kas buvo pasakyta šiame tekste lygiai taip pat galioja ir jam. Jei tiesa yra praktinis klausimas, jei jokie žodžiai negali būti formalizuoti į nekintančią tiesą, tuomet tai lygiai taip pat yra pritaikoma ir šiam tekstui. Priimti šio teksto įžvalgas/išvadas kaip duotybes ir cituoti jas kaip tiesą reikštų, kad šio teksto esmė buvo nesuprasta.

Teiginiai “dialektika yra tolygi tam tikriems dėsniams” ir “dialektika yra neredukuojamai praktiška” yra fundamentaliai tapatūs, jei jie yra formalizuojami. Antrasis teiginys, net jei jis abstrakčiai teisingesnis už pirmąjį, praktine prasme yra identiškas jam, jei nėra suprantama jo esmė, jei jis nėra suvokiamas ir priimamas kaip intervencija į pačią subjekto šerdį. Ne tik dialektinė logika, bet ir visa filosofija apskritai – įskaitant ir šitą straipsnį – nėra nieko daugiau nei intervencija, kurios tikslas yra pademonstruoti vidinius subjekto prieštaravimus ir suteikti galimybę kovoti su savais demonais. Šioje kovoje nėra jokių protezų, jokių pagalbininkų, kurie galėtų perimti šią kovą iš subjekto.

Dialektinė logika suveda subjektą su jo paties demonais, bet ji nedaro nieko daugiau. Arba dialektika reiškia tai, arba ji nereiškia nieko.

Dialektika ir formalizacija

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Scroll to top