Vienuolikta Tezė

Senasis pasaulis miršta; naujasis skinasi kelią - dabar yra monstrų metas.

Category: politika

Visuotinė kariuomenė

universali kariuomenėKas sieja karinį klausimą ir politines vizijas? Tam, kad ištrūkti iš kapitalistinio realizmo, Fredericas Jamesonas siūlo “amerikietiškąją utopiją”, kurią jis vadina Visuotine Kariuomene. Kaip ir galima tikėtis, JAV kariuomenė turi esminę rolę jo pasiūlyme. Ši ginkluotųjų pajėgų ir emancipacijos konvergencija gali pasirodyti nesuderinama, tačiau tai tik parodo, kad karinis klausimas yra silpnoji šiandieninės kairės vieta. Mes aksiomatiškai priešinamės karinėms intervencijoms ir ginklų žvanginimui, bet mes esame toli nuo to, kad mūsų žodis ką nors reikštų. Koks yra mūsų praktinis atsakas militarizmui ir neišvengiamiems karams? Kaip mes konkrečiai reaguojame į gilėjančius konfliktus, augančią geopolitinę Europos izoliaciją, 2 procentų NATO taisyklę, besikartojančius siūlymus įvesti europinę kariuomenę, etc.? Continue reading

Kairės krizė II: kraujomaišiškas radikalumas

anarchistinis protestasŠiandien dominuojanti kairiųjų saviidentifikacijos forma yra anarchizmas. Net ir tie, kurie yra pasirengę užsiimti “partine veikla” agituojant už vieną ar kitą partiją, beveik visada save identifikuoja su anarchizmu ar bent jau ta jos forma, kurią išpopuliarino tokie veikėjai, kaip Noamas Chomskis (kaip pavyzdį, žr. DSA JAV kontekste). Kodėl taip yra – atskiras klausimas, kurio šiame straipsnyje nenagrinėsime. Bet kiekvienam turėtų būti akivaizdu, kad paliekant saviidentifikaciją nuošaly, šie vadinamieji anarchistai nesugeba paveldėti ne tik istorijos apskritai, bet ir anarchistinės istorinės tradicijos konkrečiai (anarchistai apskritai neturi jokio istorijos pojūčio). Todėl nepaisant jų deklaruojamo antikapitalizmo, jie nesugeba paliesti kapitalo nei retoriškai, nei tuo labiau intelektualiai ar praktiškai. Continue reading

Kairės krizė I: komunizmo virtualumas

komunizmo virtualumasŠiandien reikėtų būti aklam tam, kad nematyti politinės kairės krizės. Iki tam tikro lygmens kiekvienas tai mato. Tačiau šiandieninei kairei ši krizė yra išimtinai organizacinė: kairė yra neorganizuota, jai trūksta glaudesnio santykio su masėmis, ji neturi pakankamai aktyvistų, ji neorganizuoja pakankamai protestų ir t.t. Nors tame tiesos tikrai yra, tai vis tiek pastato vežimą prieš arklį, nes egzistuoja fundamentalesnė problema su šiandienine kaire, kuri yra pamatinė santykyje su organizaciniais sunkumais. Continue reading

Gyvūnų teisės, humanizmas ir kairė

gyvūnų teisėsIš esmės šiandien politinėje kairėje egzistuoja dvi pozicijos gyvūnų teisių klausimų. Yra tie, kuriems gyvūnų teisės (ar gyvūnų emancipacija) yra integrali kairiojo politinio projekto dalis, jokia reikšminga prasme nesiskirianti nuo bet kurios kitos šio projekto dalies (kovos prieš rasizmą, etc.). Yra ir tie, kuriems gyvūnų teisės nėra integrali kairiosios politikos dalis, bet kurie nemato jokių problemų su tuo, kad kažkas nori agituoti už gyvūnų teises. Continue reading

Evoliucinė psichologija – pozitivizmo ir antihumanizmo išdava

evoliucinė psichologija

Nuo mokslininkų iki eilinių žmonių; nuo MRAs (men’s rights activists) ir PUAs (pick-up artists) iki radikalių kairiųjų – atrodo, kad šiandien evoliucinė psichologija kerta bet kokias ideologines ir politines takoskyras. Žinoma, jei evoliucinę psichologiją laikysime mokslu, tuomet toks jos populiarumas neturėtų stebinti – juk mokslas yra tariamai neutralus politikai ir ideologijai. Continue reading

Visuotinės bazinės pajamos: išganymas ar simptomas?

visuotinės bazinės pajamosTikriausiai nėra nė vieno, kuris šiandien nebūtų girdėjęs apie visuotinių bazinių pajamų idėją. Paprastai tariant, visuotinės bazinės pajamos yra besąlygiškai valstybės suteikiama nustatyta pinigų suma kiekvienam šalies piliečiui (ar joje gyvenančiam asmeniui). Konkrečios šios idėjos įgyvendinimo detalės gali skirtis, tačiau jei yra viena idėja, kuri sugeba suvienyti didelę dalį politinės kairės, tai yra būtent bazinių pajamų idėja. Continue reading

Politinis korektiškumas

Politinis korektiškumasReakcionierių galvose kairė egzistuoja praktiškai išimtinai, kaip politinio korektiškumo ar socialinio teisingumo fenomenas (dar žinomas, kaip “kultūrinis marksizmas”). Todėl nenuostabu, kad didelė dalis šiandieninių reakcingų politinių srovių yra reakcija būtent šiuos fenomenus. Tačiau kur kas labiau problematiška yra tai, kad net ir pati kairė – nepriklausomai nuo to ar ji apibrėžia save per politinio korektiškumo prizmę – mato minėtus fenomenus, kaip integralią kairės politikos dalį. Bet ar politinio korektiškumo fenomenas tikrai gali būti laikomas kairiuoju fenomenu? Nieko panašaus: politinis korektiškumas turi būti besąlygiškai kritikuojamas, nes jis ne tik nėra kairysis fenomenas jokia reikšminga prasme, bet ir stovi kairės politikos atgimimo kelyje. Continue reading

Marksizmas

marksizmasJei marksizmą suvoksime, kaip 19 amžiaus filosofiją, kaip sovietinės nostalgijos išraišką ar kaip ekonominę teoriją apie dirbančiosios klasės kovas, tuomet nesutikti su šiandienine doxa yra labai sunku: toks marksizmas iš tikrųjų yra miręs. Toks marksizmas, kuris Lietuvoje neišvengiamai asocijuojamas su buvusio Socialistinio Liaudies Fronto veikėjais, yra fundamentaliai reakcingas. Iš esmės, tai nėra nieko daugiau nei politinė reakcija su sovietine estetika. Tai yra dvokiantis lavonas, kuriam bandoma apvilkti pelėsiu apaugusius sovietinius marškinius. Continue reading

Kas yra ideologija?

ideologijaIdeologija yra viena iš tų archajiškų koncepcijų, kuri tariamai neturi nieko bendro su mūsų postideologine epocha. Simptomatiška, kad kuomet Slavojus Žižekas kūrė savąjį The Pervert’s Guide to Ideology, jo buvo paprašyta pakeist žodį “Ideology” filmo pavadinime į mūsų visuomenei aktualesnę formuluotę. Iš kur kyla ši pozicija, kad mes gyvename postideologinėje epochoje ir ideologinė kritika nebėra nei svarbi, nei efektyvi? Neliečiant teorinių problemų su ideologijos koncepcija, ideologijos efektyvumas reikalauja, kad žmonės mažų mažiausiai aktyviai tikėtų – idėjomis, viešosiomis institucijomis, etc. – tuo tarpu mūsų epocha pasižymi besąlygišku cinizmu: niekas nebetiki jokiais idealais ir jokiomis institucijomis; visi žino, kad visur slypi kažkieno interesai; visi žino, kad viskas yra dėl “valdžios, sekso ir pinigų”. Todėl ideologijos kritikai nebėra ką demistifikuoti: visi ir taip puikiai žino “kaip yra iš tikrųjų”; niekas nebetiki jokiais grandioziniais ideologiniais naratyvais: dabar mes visi esame postideologiniai cinikai. Tokia yra šiandieninė doxa. Continue reading

© 2018 Vienuolikta Tezė

Theme by Anders NorenUp ↑